Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Miunsterio universitete didelės apimties tyrimai apie tai, kokią informaciją žmogaus smegenys įsimena geriausiai. Jų metu paaiškėjo, kad iš įvairių tiriamiesiems rodomų nuotraukų, kai kurios buvo įsimenamos geriausiai -jas žmonės įsiminė 87% atvejų.

Geriausiai įsimenami vaizdai buvo panašūs į šiuos (nuotr. iš Wickimedia Commons):

• 

• 

• 

Kažkada skaičiau vieno populiaraus socialinių tinklų guru patarimus, kaip sulaukti daugiau reakcijų socialiniame tinkle Instagram, kuriame vyrauja vizualinė informacija. Pasak jo, daugiausiai žmonėms patinka gamtos, saulėlydžio, pajūrio nuotraukos. Kiek bandžiau jo patarimus pati, tikrai, daugiausiai “patinka“ paspaudimų sulaukia būtent tokios, romantiški peizažai. Ypač saulėtekiai ir saulėlydžiai. Mano Instagram paskyra @vidack. Keletas mano nuotraukų, kurios ten nepateko:

Įdomu tai, kad būtent tokio pobūdžio nuotraukos yra mažiausiai įsimenamos. Panašu, kad tai, kas yra malonu akims ir suteikia ramybę, romantišką nusiteikimą, yra malonus patyrimas, kuris lemia, kad bus daug paspaudimų “patinka“, tačiau nesukelia to įaudrinimo, kurio vedini įsimintume matytus vaizdus ilgam.

Kai lyginu mažai įsimenemus vaizdus su tais, kuriuos įsimena beveik visi žmonės, panašu, kad gerai įsimenami adrenaliną ir kitus aštrius pojūčius sukeliantys vaizdai: potvynis, ėjimas bedžionių tiltu, vaiko gimimas, slalomo trasa ir pan. O neįsimenami tie vaizdai, kurie tarsi sako: “pavojaus nėra, nereikia mobilizuotis ir kažką greitai daryti, mano gyvenimas nepasikeitė kątik radikaliai“.

Šie tyrimai akivaizdžiai parodo, kodėl taip sunku pamiršti narcizus ir kodėl gyvenimas be jų atrodo plokščias, banalus, tarsi be gyvybės. Nes su jais buvo kaip riedant amerikietiškais kalneliais, daug kraštutinių emocijų. Ne tik gerų, bet netikėtų, įaudrinančių, trumpi geri momentai tarsi kontrastas dramatiškiems išgyvenimams. Dėl mūsų biologinės prigimties įsimename tuos radikalius patyrimus, nes mūsų biologiniai mechanizmai nori užtikrinti mūsų saugumą. Iš tiesų šios mūsų smegenų funkcijos skirtos mus saugoti nuo pavojų, tačiau po narcizo visi kiti žmonės atrodo nuobodūs, blankūs, netgi primityvūs. O mes jaučiamės kaip išmesti iš gero hovudinio veiksmo filmo, sėdintys prie lango rudenį, kur vienintelis veiksmas – stiklu tekantis lašas…

Vidinio autoriteto formavimasis

“Vidinio autoriteto raida tiesiogiai siejama su asmeniniais santykiais. Santykiai su tėvais, mokytojais ir kitais reikšmingais suaugusiaisiais yra internalizuojami, taip formuojasi vidinio autoriteto, savo vertės ir santykių su kitais pagrindas. Kai kurie autoriai kelia vidinio tėvo, kuris yra viena iš pamatinių vidinio autoriteto struktūrų, prielaidą. Nuo vidinio tėvo priklauso, koks bus individo santykis su išoriniais autoritetais ir ar individas sugebės būti autoritetingas. Augantis vaikas santykiuose su tėvu turi patirti balansą tarp ribų nustatymo ir erdvės suteikimo. Esant šiai pusiausvyrai formuojasi konstruktyvus vidinis autoritetas, kuris pasireiškia jausmu, kad individas gali priimti sprendimus, parodyti save santykiuose, atsižvelgti ir į savo poreikius bei vertybes.“

Iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Nuotr. iš Wickimedia Commons

Keli sėkmingos psichoterapijos štrichai

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“, kuriose kalbama apie sėkmingą psichoterapiją:

“Individo ugdymo programose ir ypač psichoterapiniame procese sėkmingas autoriteto veikimas reiškia pusiausvyros tarp proceso ir struktūros suradimą. Psichoterapeutas ar mokytojas turėtų turėtų skatinti asmens spontaniškumą, vitališkumą, aktyvią saviraišką ir įsitraukimą į įvairius procesus. Dalis blogo vadovavimo ir mokymo, dalis psichinių sutrikimų siejama būtent su užstrigimu ar energijos nebuvimu, nuoboduliu ar kančia dėl subjektyviai patiriamos izoliacijos. Išgijimas tokiais atvejais reiškia įsitraukimą į įvairius procesus, entuazmą ir norą dalyvauti, procesualumo vertinimą ir galiausiai savęs kaip kintančios būtybės įsisąmoninimą.“

Nuotr. aut.

“Autoritetas, grindžiamas racionalumu, taisyklėmis ir teise… Psichoterapijoje ši autoriteto raiškos forma irgi egzistuoja. Priklausomai nuo teorinės paradigmos, kuria grindžiama patologijos ir asmens išgijimo samprata, egzistuoja taisyklių modeliai, yra sudaromos sutartys tarp psichoterapeuto ir kliento. Šie dalykai vienaip ar kitaip reguliuoja psichoterapinį procesą. Pavyzdžiui, terapinis kontaktas reiškia, kad terapeutas paaiškina apie proceso tvarką, sesijų dažnumą, gydymo trukmę bei kitus dalykus, tarp kurių itin svarbus yra susitarimas dėl terapinio tikslo ir vaidmenų aiškumas.“

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Apie bejėgystę

“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.

Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“

“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Nuotr. iš Wickimedia Commons

~~~

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Raimundas Milašiūnas “Psichoanalizė“

Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitalas. Nors parašytas labai paprastai. Trumpi sakiniai, trumpi skyreliai. Kaip vadovėlis – negali trokšti geriau! Užtai autorius, mano nuomone, nusipelnė labai didelio pagyrimo. Labai vertinu žmones, kurie nesislapsto už tarptautinių žodžių žodyno. Dar labiau vertinu žmones, kurie geba sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Tai yra esminis kriterijus, siekiant nustatyti, ar pats žmogus gerai suvokia tai, apie ką kalba.Taigi, šiuo atžvilgiu autoriui didelė pagarba ir aukščiausias įvertinimas. Galiu tik parekomenduoti šią knygą. Bet su viena iš šių sąlygų – arba jums reikia mokytis psichoanalizės, arba jūs domitės psichologija. Bet pastaruoju atveju jūs turite būti jau gerokai pažengęs laisvalaikio psichologas. Nors parašyta paprastais sakiniais, man ši knyga pasirodė įkandama tik po ilgamečio domėjimosi ir skaitymo psichologijos temomis.Tik su tokiu bagažu ir galėjau įvertinti išgrynintą iki kaulų smegenų tekstą. Kuris tik iš pažiūros gali pasirodyti be galo paprastas. Už kiekvieno sakinio slypi knygos apimties žinios.Smagu, kad tokio lygio knygų yra lietuvių kalba. Kuri yra ne išversta, o originalus lietuvio lietuviškai sukurtas turinys.Čia kaip su namo statybomis. Beveik kiekvienas gali kažką sumesti iš krūvos statybinių medžiagų. Kas pašiūrę, kas tvartą. Bet nedideliam, funkcionaliam, jaukiam, ekonomiškam ir estetiškam namui teikia talentingo architekto.Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!

---

Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.