Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Turėti pirmos pagalbos vaistinėlę automobilyje šiais laikais privaloma net pagal Kelių eismo taisykles. Už jos neturėjimą policija gali išrašyti baudą.

Netgi virtuvės komplektų gamintojai vieną spintelę pagamina tokią, kuri būtų patogi susidėti vaistams. Arba tokią specialią pakabinamą spintelę – vaistinėlę galima nusipirkti į vonią. Su jau išspaustu kryžiuku ant stiklo.

erste_hilfe_kasten_mit_pflaster

O kas viduj? Bintas, pleistrai, paracetamolis, valerijonai, čiulpinukai nuo gerklės. Viagra?Viskas kūnui. Juo išmokome jau pasirūpinti. Kylant Maslovo poreikių piramide aukščiau, reikia išmokti tenkinti ir kitus savo poreikius.

fc3a1rmacos

Pamenat, dar prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie vaikystės žaizdas ir panašius dalykus. Nes vaikystėj nubrozdinti keliai sugyja iki vestuvių. O va tos nematomos žaizdos, pasirodo, ne visada. Tik jos nematomos, tai mes ir manėm, kad jos irgi taip pat savaime ėmė ir užgijo, kaip tie keliai…

Tiek kenčiant nuodinguose santykiuose su narczais, psichopatais, tiek turint KPTSS, tiek turint perdėtas reakcijas į įvairias kasdienybės situacijas dėl neužgydytų vaikystės žaizdų, dažnos reakcijos yra panika, disociacija, negebėjimas veikti, užstrigimas laike, kuris kartais panašus į proto ir suvokimo užstrigimą, o kartais protas, atrodo, veikia skaidriai ir aiškiai, rodos, žinoma, ką reikia daryti, bet kūnas įstrigęs neveiklumo būsenoje, kuri nepavaldi proto komandoms.

Būtent iš tokių tarpinių būsenų išeiti ir reikalingos priemonės, kurias galime susikomplektuoti, susidėti į savo sielos vaistinėlę ir pasinaudoti, kai prireikia.

Dažniausiai, kai atsijungia protas, pojūčiai, suvokimas, kitaip tariant, pasireiškia lemondisociacija, kūną į čia ir dabar sugrąžinti gali intensyvūs kūno pojūčiai. Juos išprovokuoti tinka citrinos, imbieras, čili pipirai. Turi būti intensyvūs pojūčiai, todėl jeigu šiaip mėgstate imbierą ar žalią citriną, jums tai netiks, nes kūnui ir smegenims tai bus įprastas skonis, kuris jūsų neprižadins. Tuomet pagalvokite, kokio skonio negalite pernešti. Galbūt anyžiniai saldainiai? Kažkas ko jūs savo noru nedėtumėt į burną, nes to skonio negalite pakelti. Būtent toks skonis, patekęs į burną jūsų pačių pagalba, ir sukelia laikiną, dirbtinę panikos būseną, kuri priverčia smegenis išnirti iš paskendimo pieno masėje ir imtis veiksmų susidoroti su “pavojumi“.

Taip dirbtinai prižadinus smegenis, galima kryptingai jas nukreipti veikti ten, kur jūs norite. Dabar galite liepti savo kūnui atlikti tuos veiksmus, kuriuos reikia atlikti.

Tai nebūtinai turi būti intensyvus pojūtis, dirginantis tik skonio receptorius. Gali būti bjauriai skambantis žadintuvas, paveldėtas iš močiutės. Arba kažkoks išjudinantis garsas, kuris yra youtube.

Taigi, ir susidedate į savo vaistinėlę savo pirmosios pagalbos priemones: citrinos sulčių pakelį, kelis anyžinius saldainius, kaštoną su visais spygliais, džiovintą aštrųjį pipirą, kramtomąją gumą “Center Shock“ ir pan. Reikalui esant, kai pajusite, kad nuplaukėte ir nebesugrįžtate, suvartojate kąsnelį “vaistų“. Jeigu tai bjaurus, išbudinantis garsas, įsidėkite į vaistinėlę raštelį: youtube -> video pavadinimas. Raštelis turi būti labai paprastas, kad net neveikiant smegenims būtų labai aišku, ką reikia padaryti.

Chilli Peppers with Chilli Powder

Visos nuotraukos iš Wickimedia

Kartais būna, kad disociacija pasireiškia taip stipriai, kad žmogus trumpam nebežino, kur jis yra, kur jis eina, ką jis daro, ką jis ketino daryti, koks jo vardas, kiek jam metų ir pan. Dažnai būna, kad disociacijos būsena įsijungia dirgikliui sužadinus senas traumas, kurios įvyko žmogui dar būnant mažam. Todėl padeda kalendoriukas, kuriame matosi, kelinti dabar metai. Naudinga įsidėti raštelį, parašytą savo ranka, kuris atrodo maždaug taip: “Mano vardas Rūta ir man 35 metai“. Jums tai greičiausiai atrodo juokinga, tačiau toks raštelis gerai kalba į pasąmonę. Akys atpažįsta savo raštą, todėl tai suvokia kaip sava, artima, todėl svarbu, o tekstas primena, kad žmogus nebėra tas mažas išsigandęs vaikas, o yra suaugęs žmogus. Suaugęs, vadinasi, turintis galios.

Ką įsidėsite į savo greitosios pagalbos vaistinėlę?

Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Knyga atiduota leidyklai

Na štai ir atėjo tas momentas. Šiandien išsiunčiau knygą apie narsicizmą į leidyklą. Neįtikėtina. Kažkaip net nesitikėjo, kad tas momentas išvis kada nors ateis. O jis vat ėmė ir atėjo.

Tai va, galima pradėti švęsti Kalėdas. Ir džiaugiuosi, ir didelis įsipareigojimas nuo pečių nukrito.

Juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau ir va, iškart čia rašau. O nerašiau beveik nieko visą tą laiką, kol rašiau knygą, t.y. apie pusę metų. O kiek turėjau ką pasakyti! Ir kaip norėjau rašyti! Bijojau išlieti kūrybinę energiją ir tą dieną nieko nebegalėti rašyti knygai. Tad kai tik užeidavo noras rašyti čia, iš karto puldavau rašyti į knygą. Nukreipinėjau energiją į vieną didelį tikslą.

Užtai čia ir buvo taip tylu. Na, dabar, tikiuosi, atsiimsiu.

O juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau knygos rankraštį į leidyklą, ir iš karto turiu puslapį – du minčių, ką dar reikės papildyti, patikslinti antrame leidime. Apskritai, dar būčiau rašius ir rašius, plėstis yra kur, ir turiu ką pasakyti. Bet kažkur yra tas momentas, kai reikia sustoti.

Tai va, jis ir buvo šiandien.

800px-vieille_machine_a_ecrire_1

Galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tekstu, kuris gimė. Jis nenurašytas nei iš vienos knygos užsienio kalba, o daugybė informacijos, kurią pavyko susirankioti iš skirtingiausių šaltinių bei išvados, prie kurių priėjau analizuodama šį reiškinį pati, susidėliojo į gražų ir tvirtą rėmą.

Dabar nekantrauju, kada galėsiu pasidalinti, kaip atrodys viršelis ir kai galėsiu įdėti nuorodą į šį blog’ą kur galėtumėt knygą įsigyti.

Labai tikiuosi, kad mano knyga padės nors vienam žmogui. Bet kuriuo atveju, už prieinamesnę kainą nei konsultacija žymiai išsamesnė informacija bus prieinama didesniam skaičiui žmonių.Belieka tikėtis, kad ji atneš naudos skaitytojams. Nekantrauju!

 

Knyga atiduota leidyklai

Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę

Siekiant nustatyti, ar žmogus patyrė vaikystės traumą, pirmiausia reikia surinkti informaciją apie tai, kokia buvo jo vaikystė. Mažai žmonių, paklausti tiesiai šviesiai “ar tave išprievartavo vaikystėj?“ arba “ar tave mušė vaikystėj?“ ims išsamiai atsakinėti. Greičiausiai gėda paims viršų ir žmogus atsakys ne vien tik todėl, kad greičiau išsisuktų iš situacijos.

Turbūt žinomiausias traumų specialistas pasaulyje Besel van der Kolk naudoja tokią klausimų seką:

  • Kur gyveni?
  • Su kuo gyveni?
  • Kas eina į parduotuvę?
  • Kas plauna indus?
  • Su kuo pasikalbi, kai grįžti vakare namo?
  • Kai tau reik pagalbos, kai susirgai ar sugedo mašina, į ką kreiptumeis?
  • Kai tau nesiseka ir tu nusiminęs, su kuo eini pasikalbėt?
  • O kaip buvo, kai tu buvai mažas?
  • Kas tave mylėjo, kai buvai mažas vaikas? Kas džiaugėsi tavimi?
  • Kas matė, kad tu esi ypatingas mažas vaikas, nes kiekvienas mažas vaikas yra ypatingas.
  • Ar tavo šeimoje buvo nors vienas žmogus, su kuriuo tu jauteisi saugus, kai augai?
  • Kas kūrė taisykles ir prižiūrėjo drausmę namuose?
  • Kaip namuose buvo drausminami vaikai?
  • Kaip tėvai sprendė konfliktus?
Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Jeigu pas jus atėjo labai stipriai emociškai išreguliuotas žmogus, kuris, įtariate, kad yra kątik patyręs traumą arba kuris yra retraumatizuotas (dar sykį patyręs situaciją, kuri buvo panaši į originalią traumą), jokiu būdu negalima taikyti klasikinio priėjimo prie kliento, remiantis froidine, tuščio lapo filosofija. Kur psichologas stengiasi neišreikšti savo jausmų ir savo pozicijos, o pabrėžtinu atsitraukimu palieka visą lauką reikštis savo klientui / pacientui.

Traumą patyrusį klientą tokia pozicija traumuos dar sykį, ir jūs ne tik negalėsite jam padėti šios sesijos metu susireguliuoti emocijas, tačiau gali būti, kad net pasunkinsite jo būklę.

Traumą patyręs klientas yra specifinės būsenos, kurioje jis nėra pajėgus realistiškai vertinti nei aplinkos, nei pasinaudoti jam suteikta erdve, kurioje jis gali būti savimi. Traumą patyręs pacientas yra išsigandęs, jam tuo metu yra per sunku būti savimi ir pakelti situaciją, į kurią jis pateko. Jis negali susitvarkyti su užgriuvusia situacija, net jei ta situacija iš šono, objektyviam stebėtojui neatrodo tokia tragiška ir atrodo įveikiama. Šiuo metu apeliuoti į jo realybės suvokimą, alternatyvų matymą yra neproduktyvu, nes visų pirma tai nesuveiks, antra, jis pajus, kad jūs jo nesuprantate, ir pasijus dar bejėgiškesnėje būsenoje, nei prieš tai. Tai iš esmės prieštarauja tikslui, ko jis pas jus atėjo.

Ištikus traumai ar retraumatizuojančiam įvykiui, psichikai negebant susidoroti su situacija, už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis pasiunčia signalą likusioms smegenų dalims, kad ištiko pavojus gyvybei. Organizmas žaibiškai persitvarko į “kovoti arba bėgti“ išgyvenimo režimą. Be to, kad šis režimas įjungia hormonų liaukas ir pradeda pumpuoti kortizolį ir adrenaliną į kliento kraują, tuo pačiu atjungiama ir priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą, analizę ir sprendimų priėmimą. Negalėdamas realizuoti bėgti ar kovoti režimo, t.y. negalėdamas identifikuoti iš kur eina pavojus (iš tiesų iš jo paties super įaudrintų smegenų), klientas yra labai dirglus, tarsi užspeistas žvėris. Negalėdamas išleisti susikaupusios energijos ir streso per kovą prieš nežinomą priešą, jis gali pradėti kovoti prieš jus, jei būsite per šaltas ir per daug atsitraukęs arba per daug akcentuojantis racionalaus sprendimo paiešką.

Ištikus tokiam flashback’ui, žmogus tampa pusiau vaikas, nes jo mąstymo daliai atsijungus yra nepajėgus mąstyti, o traumuota asmenybės dalis susiaktyvuoja ir visa asmenybė regresuoja.

Todėl pats pirmas teisingas žingsnis kaip prieiti prie kliento tokioje būsenoje yra kaip prie mažo, išsigandusio, nukentėjusio vaiko, esančio šoko būsenoje. T.y. prieidinėti reikia atsargiai, kad neišgąsdinti, nes po to nebegalėsite padėti, tačiau būtinai stengiantis išlaikyti ramią būseną ir dominuojančią, tačiau pabrėžtinai besirūpinančią poziciją. Kažkas panašaus, kaip prieina mama prie mažo klykiančio vaiko. Jinai neklausia, ar galima pakelti vaiką ir jį pervystyti, jie tiesiog jį ima į rankas ir prausia bei pervysto, tuo pačiu glaustydama, ramiais judesiais ir savo ramumu ramindama vaiką, pervysčiusi dar paliūliuoja ir galutinai nuramina, kol šis užmiega arba pradeda šypsotis, pamiršęs patirtis baisumus.

Lygiai taip pat su didžiuliame strese esančiu klientu reikia prieiti iš globojančios pozicijos. Pirmiausia, parodyti kūno kalba, balso tonu, kad jis yra laukiamas, pakviesti užeiti, parodyti rūpestį: ar jam norėtųsi čia prisėsti? Ar jam patogu? Ar jis norėtų arbatos? Gal dar kažko, ko reiktų komfortui sudaryti? Tegu pasako, gal jis nori, kad užuolaidas užtrauktumėt, ar atitrauktumėt, gal uždaryti ar atidaryti langą, gal jam norėsis, kad patrauktumėt savo kėdę šiek tiek į kitą vietą jo atžvilgiu. Viską, kas neperžengia jūsų ribų, padarykite. Tai ir yra simbolinis mažo vaiko pervystymo aktas.

Po to specialiai paklauskite, koks jausmas, kai kažkas, paprašytas padaro tai, ko jam norisi? Tegu jis pagalvoja ir atsako. Šis klausimas į sąmonės lygį iškels pajautimą, kas būna, kai kiti pasirūpina. Jau vien iki šios vietos klientas turėtų būti iš dalies nurimęs.

Toliau švelniai ir rūpestingai paklauskite, kas nutiko, ir būtinai paklauskite, ar jis sutinka jums papasakoti ir jus drauge pasiimti į kelionę į jo problemą. Leisdamas “vykti“ kartu klientas vėlgi pasijus ne vienas savo varge. Ir tai yra esminis kontrastas tarp šalto, atitolusio balto lapo strategijos, kur strese esantis klientas, tuo metu esantis išsigandusio mažo vaiko būsenoje ir nesugebantis pats susireguliuoti savo emocinės būsenos, yra simboliškai paimamas už rankos ir vedamas saugiu takeliu.

Šiame etape dar ne laikas ieškoti sprendimų. Kai klientas pasakos, tiesiog būkite, keliaukite su juo. Nebijokite parodyti savo emocijų, atjautos, kad suprantate, kodėl jis pasijautė taip ar kitaip, kad atjaučiate jį jo skausme.

Pabaigoje būtinai padėkokite už pasitikėjimą ir išreikškite dėkingumą, kad jis pasiėmė jus su savim į savo vidų. Taip pat paklauskite, o koks jausmas buvo jam eiti į ten, kur jo laukė siaubas, su kažkuo kitu drauge?

Labai svarbu eigoje, kad jūs nepamestumėte savęs, savo ašies ir ramumo. Stebėkite savo ribas, kur atjausti ir tai parodyti yra gerai, bet būti nunešamam kliento istorijos nėra gerai. Jis turi jausti jus kaip saugumo garantą, kuo jūs esate tol, kol išlaikote savo paties pusiausvyrą.

Ką jūs darote su tokia eiga, tai jūs atliekate ryšio užmezgimą su klientu. Užsimezgus ryšiui, susidaro sąlygos pacientui rimti, “užsikrečiant“ jūsų stabilumu įėjus į jam nestabilią zoną. Be to, jūs tuo pačiu kuriate naują išgyvenimą jo traumuojančioje situacijoje, kur 1) jis nebėra vienas, paliktas, mažas, išsigandęs vaikas, 2) jis gauna naujos patirties savo siaubo istorijoje, kur jis yra drauge su kitu žmogumi, kuris jį supranta, palaiko ir sustiprina.

Traumos metu visada yra stipri emocinė disreguliacija. Ir visada sutrūkęs ryšys su kitais žmonėmis, greičiausiai yra įgyta liguista prieraišumo forma. Tokia sesijos vedimo eiga padeda ne tik užmegzti ryšį su klientu, bet ir jį emociškai sureguliuoti. Klientui grįžus į  tolerancijos langą, toliau galimas darbas ieškant racionalių sprendimų, kai vėl pradeda funkcionuoti ir kitos smegenų sritys. Tai galės vykti kito susitikimo metu.

Tokios sesijos metu klientas ne tik susireguliuoja tuo momentu, bet ir patiria prieraišumą. Tai gali būti pirmas saugaus prieraišumo epizodas jo gyvenime. Tai nėra blogai, nes jis iš principo mokosi prieraišumo prie žmonių. Kai mokės prieraišumo ir to pasekoje kurti santykius su kitais žmonėmis, jis galės susireguliuoti jų pagalba, tai nereiškia, kad tokios sesijos metu yra išugdoma priklausomybė nuo konkretaus terapeuto.

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Tuščia viltis

Prasidėjus nuvertinimo fazei su narcizu, o iš esmės 90% viso gyvenimo su narcizu ir yra nuvertinimo fazėje, nuolatos lydės toks jausmas, kad reikia dar šiek tiek pasistengti, ir tada vėl santykiai grįš į išsiilgtą pradinę fazę. Kai narcizas nešiojo jus ant rankų, sakė, kad tai – geriausias dalykas, kuris nutiko jam jūsų gyvenime, kai jus dievino ir garbino ir kiekviena diena buvo nuklota širdelėmis kaip kokia Valentino diena.

Narcizai yra labai gudrūs. Ir nors iš esmės jie neprisiima atsakomybės ir neketina keistis, jie kura iliuziją, kad jie irgi dirba prie to, kaip čia pagerinti santykius, kad jie irgi siekia grįžti į tą tą santykių fazę, kai meilė intensyviai žydėjo.

Visas narcizų triukas yra tame, kad iš tiesų jie net neketina prisidėti prie santykių klestėjimo iš savo pusės. Jie mano, kad jie viską daro teisingai. Tai, kad jie rodo pastangas, pvz. eina į porų konsultacijas ar terapijas, yra tik dar vienas jų veiksmas kurti savo teigiamam įvaizdžiui. Nes vien pats faktas, kad jie eina, jau savaime įrodo, kokie jie yra atsidavę sutuoktiniai, “giliai investuojantys į savo šeimos gerovę“. Jie net neketina keistis. Be to, kad taip kuria savo įvaizdį, narcizas iš esmės moka pinigus psichoterapeutui, kad jis sutvarkytų sutuoktinį, kuris nesielgia taip, kaip reikia.

Su terapeutais ar be jų, narcizai labai intensyviai kuria įspūdį, kad jeigu jų partneris tik dar pasistengtų, tai tada jau tikrai santykiai susinormalizuotų. Jie nuolatos kursto viltį savo partneriuose. Momentiniai prašviesėjimai, t.y. kai santykių ciklas trumpam persisuka į sudievinimo fazę (pvz. po to, kai žmona norėjo skirtis, tačiau įkalbėta grįžta namo), prisideda prieš iliuzijos apie galimus gražius santykius kurstymą. Visgi labiausiai narcizo puoselėjama idėja yra “jeigu tik tu labiau pasistengtum“.

Partneris, žinoma, nori tų gerų santykių, kurių skonį dar vis prisimena, tai ir stengiasi. Ir stengiasi, ir stengiasi. Visa esmė yra tame, kad narcizo subtiliai pakurstoma viltis apie gerus santykius yra tuščia. Kad ir kiek partneris besinertų stengdamasis apsikeisti ir prisidėti prie santykių gerovės, realiai jie niekada nepagerės. Tai yra iliuzija, ši viltis yra tuščia.

Narcizui reikia, kad partneris turėtų tokią viltį ir ja tikėtų. Jam reikia, kad partneris stengtųsi ir stengtųsi, o iš tiesų būtų nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Ir vis dar norėtų stengtis. Nes tai yra būsena, kurioje narcizas gali valdyti savo partnerį.

Tuščia viltis palaiko santykius, t.y. nors santykiai ilgai yra netenkinantys, viltis yra ta grandis, dėl kurios partneris netrenkia durimis ir neišeina. Jausmas, kad “jeigu tik aš pasistengčiau“ leidžia narcizui diktuoti sąlygas, į kurią pusę jo partneris turėtų dėti pastangas gerinti savo elgesį. Ir nuolatinis tikslo nepasiekiamumas perša mintį, kad turbūt narcizo partneris yra tas, kuris yra iš esmės nesugebantis pakankamai apsistengti dėl santykių, kad jie būtų geri.

Žinoma, tokia santykių dinamika yra iš visų pusių palanki narcizui. Jis neturi prisiimti atsakomybės už netenkinančius santykius. Tiksliau, santykiai netenkina tik partnerio, o narcizą tenkina, nes jis ir nori išlaikyti savo partnerį nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Toks pastangų nukamuotas partneris neturi jėgų pareikšti savo teises, pareikalauti atsakomybės ir iš narcizo, bet ir neturi jėgų santykiams užbaigti. O tuščia viltis vis išlaiko santykius ir neleidžia jiems savaime nutrūkti.

Be to, narcizas viso šio nesibaigiančio proceso metu išlaiko jo kontrolę. Taip gali tęstis iki begalybės tol, kol narcizas sugeba palaikyti iliuziją, kad gerų santykių viltis yra ne tuščia. Nors ji buvo tuščia nuo pat pradžių. Nes narcizas nesugeba kurti pilnaverčių santykių su kitu sau lygiu žmogumi. Jo pastangos yra nukreiptos kontroliuoti kitą žmogų. O vilties iliuzijos kūrimas yra dar viena iš jo taikomų, ir, deja, puikiai veikiančių taktikų.

4206007028_b41e3a55d7_o

Martin Gommel nuotrauka “Kai guliu mirdamas“ iš Flickr.com

*****

Jeigu įtariate, kad turite reikalų su narcizu, tačiau nesate tikri, galiu padėti pasitikrinti šią versiją. Viršuje dešinėje yra mano kontaktai, susisiekite su manimi dėl konsultacijos.

Tuščia viltis

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

bathing_in_despair

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai