ne spoileris
Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.
Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.
Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.
Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.
Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.
Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?
Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?
Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.
Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.
*** ***
Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.
Mano tikras gyvenimas 