Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

Nebūsiu toks, kaip mano tėvai

Žmonės, patyrę nelengvą vaikystę ir kančių per ankstyvame amžiuje, prisiekia sau: “Kai užaugsiu, nebūsiu toks, kaip mano tėvai“.

Skaudi tiesa yra tokia, kad vien taip nuspręsti neužtenka. Net jei manome, kad darome viską kitaip, yra greičiausiai viską atkartosime tiksliai taip, kaip buvo tėvų šeimoje.

Mes manome, kad mes matėme, kaip nereikia elgtis, todėl patys nesielgsime taip ir nepasirinksime partnerio, kuris elgiasi taip, kaip priešingos lyties tėvas. Deja, širdelė suplaka karščiau būtent prie tokio žmogaus, kuris geriausiai atkartoja jausmą, kuris buvo kažkada, kai buvome maži ir tėvai buvo mūsų gyvenimo dievai.

O mes tą jausmą protu suvokiame taip: “Čia Ji (Jis). Pagaliau sutikau savo žmogų, neturiu jokių abejonių“. Deja, tuo metu, kai mus aplanko šis jausmas, dažniausiai būna praėję per mažai laiko, kad pažintume tikrą žmogaus veidą. Ir vėlgi – iliuzija. Manome, kad pažįstame, nes laiku atėjo į visus pasimatymus, todėl laikome jį patikimu žmogumi. Žinoma, šis faktas nėra visiškai nereikšmingas, bet vien jo neužtenka žmogų pažinti giliai.

Tiesa yra tokia – kol rimtai nepadirbėsime, kad pažintume patys save, ir kol neišravėsime tų šiukšlių, kuriomis užsiteršė mūsų pasąmonė kai augome ne idealiose šeimose, ir, kartoju, – kol labai labai rimtai nepadirbėsime keisdami savo pasąmoninius įsitikinimus apie save ir pasaulį – tol vaikščiosim į pasimatymus ir tuoksimės su savo mama ir tėčiu. Ir elgsimės kaip mama ar tėtis, nors ir garsiai sakėme “niekada“.

1905_family_photo

“Jei nieko nedarysi, per laiką galų gale pavirsi į savo motiną ar tėvą“ – pasakė paskutinį sakinį seminare Londone vienas iš mano mokytojų Richardas Grannonas. Gerai, jei tai ir buvo žmogaus portretas, kuriuo norėjote tapti patys. O jeigu ne?

 

 

Nebūsiu toks, kaip mano tėvai

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Skaičiau šią knygą prieš metus. Pagalvojau, kad visai gerai rašyti įspūdžius apie knygą po metų. Ji jau praėjus laiko testą. Ir kaip tik geriau pasimato, kas išliko.

Galiu pasakyti, kad po metų išlikęs įspūdis iš šios knygos yra tiksliai tas vienas sakinys, kuris yra ant viršelio. Kad reikia sąmoningai apsispręsti būti pažeidžiamu. O autorė visos knygos tekstu, dažniausiai pasakodama savo ir kitų žmonių istorijas, įrodo, kuo ir kodėl tai yra gerai.

Mūsų visuomenėje žodis pažeidžiamas turi tokį specifinį atspalvį. Pažeidžiamas – tai atrodo tas, kuris iš karto tarsi provokuoja į save patyčias. O mes dar iš mokyklos laikų puikiai žinome, kokios skaudžios gali būti patyčios. Todėl žodis pažeidžiamumas natūraliai provokuoja didelę baimę.

Tuo tarpu dr. Brené Brown mus knygoje moko, kad iš tiesų būti pažeidžiamu yra stiprybės ženklas. Kad mes galime nuspręsti sąmoningai būti pažeidžiami. Tai tuo pačiu reiškia, kad reikalui esant, prie tam netinkamų žmonių mes lygiai taip pat galime ir nedemonstruoti savo pažeidžiamumo. Tiesiog atsirinkti, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis yra verta ir saugu būti pažeidžiamiems, o kada ne. Bet čia jau kito žmogaus – Jeff Brown mintis, kuri man labai gražiai papildo šios knygos idėją.

Niekas neagituoja tapti naivuoliu ar ekshibiscionistiškai demonstruoti savo silpnąsias puses, taip provokuojant ką nors mys užpulti. Beje, apie nesveikas perdėto atvirumo apraiškas autorė irgi kalba. Na, žinote, kai kažkas ima ir per atvirai išsipasakoja savo intymias paslaptis. Ir tada būna tas jausmas, kai ėėėėėėė ir nežinai, ką dabar sakyti ar daryt. Šito ji neagituoja tikrai. Žodžiu, siūlomas sveiko lygio atvirumas + tikrų jausmų rodymas, kas ir sudaro pažeidžiamumą.

Tiek, kiek jo reikia tam, kad nebūtume vaikštantys zombiai, o leistume laisvai, bet valdomai tekėti savo jausmams, būti savimi bendraujant su kitais. Ir neslėpdami savo jausmų kitiems. Bet ir neleisdami tiems jausmams sulaužyti užvankų ir nunešti žmonių likimus nenumaldomo cunamio banga.

Iš tiesų, mano nuomone, ši knyga moko mylėti. Save ir kitus. Kaip būti savimi ir pilniau išgyventi savo jausmus, kaip juos ištransliuoti kitiems ir tuo pačiu leisti save geriau pažinti. Taip leisti kitiems save pamilti. Ir labiau mylėti tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs.

Galiu pasakyti, kad per metus laiko tai antra labiausiai mano pasaulėjautą įtakojusi knyga per pastaruosius metus. Skaitosi lengvai, visai pagauli.

Rekomenduočiau ypač vyrams, kuriems rodyti savo jautrumą, jausmus yra “ne lygis“. Ši knyga jus išmokys būti pažeidžiamu sąmoningai, bet tuo pačiu ne tik kad išlikti stipriu, o tapti dar stipresniu. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat tiems, kas kenčia nuo gėdos stigmos ir tėvams. Ji padės jums būti ne supermamomis ir tėčiais, o ta mama ir tėčiu, kokio reikia vaikui. Ir tuo, du kuriuo vaikas turi tikrą, gyvą ryšį.

Blemba, berašydama pati save įtikinau, kad reikės paskaityti dar sykį.

image

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “

Seku vieną blog´ą apie knygas, ir šiandien perskaičiau vienos knygos aprašymą.

Pasirodo, yra knyga apie tai, kaip (greičiausiai) Aspergerio sindromą turintis vyra ieško sau žmonos.

Bus tikrai įdomu paskaityti! O kol pati neskaičiau, dalinuosi skaičiusios įspūdžiais:

Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “.

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “