KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

bathing_in_despair

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kai sužinojau, kad Germanwings lėktuvas buvo sudaužytas tyčia, puoliau žiūrėti kaltininko pavardės. Paatvirausiu, tuo momentu buvau visiškai politiškai nekorektiška – tikėjausi pamatyti musulmonišką pavardę.

Nuotrauka – lrytas.lt

Į mane iš nuotraukos žvelgė jaunas, išvaizdus, mielo ir šviesaus veido vaikinas. Andreas Lubitz. Tipinis iš gymio, iš pažiūros laimingas, gyvenimu patenkintas vokietis.

Jokių pastebėjimų iš kolegų, jokių įtarimų, nei menkiausios dėmelės atsiliepimuose apie jį iš draugų. Buvo patenkintas darbu ir gyvenimu, kryptingai siekė tikslo, buvo laimingas. Netgi jo pavardė, ironiška, rusų kalboje reiškia mylėti!

Kas turėjo dėtis šio vaikino galvoje, kad žinodamas ką daro, nusineštų 150 žmonių gyvybes su savim ir tai padarytų sąmoningai? Įtariu, vaizdelis jo viduje nebuvo toks gražus, kaip iš išorės. Nes žmonės yra socialios būtybės ir net būdamas juodžiausiame taške, žmogus taip lengva ranka neima ir nežudo kitų. Tuo labiau apgalvotai. Nes panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir to veiksmas nebuvo momentinis, įvykdytas tą sekundą. Iš veiksmų sekos panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir darė tai kryptingai, pasistengdamas sąmoningais veiksmais užkirsti kelią kam nors jam sutrukdyti.

Net pačių normaliausių ir sveikų žmonių gyvenime ne visas gyvenimas būna tos glotniai gražus ir blizgantis. Visi mes turime visokių “nikių“. Kažkas nekalbus, kažkas neturėjo labai daug draugų, kažkas buvo toks keistokas ir t.t. ir pan. Draugai, artimiau gyvenantys žmonės pastebi kituose daugiau keistenybių apie mus, nei mes patys to norėtume. Ir žino apie mus tikrai kartais daugiau, ir to, ką mes mielai norėtume palikti kažkur už užuolaidų. Faktas, kad visi apie jį kalba tik iš puikiosios pusės, leidžia įtarti, kad būtent čia gali ir slypėti šiokios tokios užuominos.

Gali būti, kad žmogus užaugo su susiformavusiu supratimu, kad gali būti priimtas kitų žmonių tik tuomet, kai esi absoliučiai nepriekaištingas. Ir, nepriklausomai nuo to, kas dėjosi jo viduje, jis galėjo dėti visas pastangas ne tai košei srėbti ir valyti, o nuostabaus išorinio paveikslo apie savo kūrimui. Bet mes juk žinome, kai kažkas su mumis giliai viduje yra ne taip, ar ne? Ir jis žinojo. Beje, kuo labiau kuriame tobulą išorinį paveikslą, tuo labiau pradeda jis atitrūkti nuo tikrojo vidinio paveikslo. Tada prasideda baimės, kad kas nors mane ims ir iššifruos. Kad viską supras, kad aš esu visiškai ne tas, kuo deduosi. Taip imama šalintis žmonių, dar intensyviau dirbti prie fiktyvaus blizgiojo išorinio aš. Blogiausia tai, kad dedant išorines pastangas, vidiniai dividendai nedidėja. Kuo didesnis atotrūkis, tuo blogiau žmogus iš tiesų jaučiasi, tik slepia tai ir nuo savęs. Bet vidinė įtampa, neatitikimo įkrova tik didėja, kažkokiu momentu pradeda tiesiog zvimbti.

Žmogus, nepratęs žvelgti į savo vidų, visuomet skyręs pastangas tik išorinio gražaus vaizdelio dailinimui, neturi elementarių įgūdžių tvarkytis su savo paties emocijomis, vidinėmis įtampomis, nesugeba suvokti jų kilmės ir apskritai įvardinti, kas su juo vyksta.

Žmogui, įpratusiam kontroliuoti kitus per savo išorinio kevalo pateikimą, kontrolės praradimo jausmas yra didžiausias siaubas. Na va, ėmė ir “suvaldė“ situaciją savaip, neįleido kapitono į kabiną, trenkė lėktuvą į uolas ir nusinešė daugybės žmonių gyvybes.

Vis dėlto tam, kad sąmoningai padaryti tokį protu nesuvokiamą dalyką vien to neužtenka. Kiek žmoguje turėjo būti pykčio, kad tam, kad nusižudytų, į mirtį nusitemptų dar 149 žmones? Kiek pykčio turėjo būti jame, kad nužudyti tiek daug žmonių jam atrodytų teisinga lygtis?

Negaliu sugalvoti jokio, net paties baisiausio nutikimo, kuris galėjo išprovokuoti tokį sprogstamą pykčio kiekį. Tiek pykčio galima tik prikaupti. Jo daug jaučiant kasdien, ir kasdien sistemingai juo neatsikratant, t.y. neišjaučiant ir neišleidžiant į išorę. Galbūt tai buvo pyktis ant artimų žmonių rato, kad nematė jo tokio, koks jis iš tiesų buvo? Kad nepermatė per jo intensyviai kuriamus pavyzdinio vaikino emocinius šarvus? Jei taip, tuomet pats slėpė tikrąjį save nuo visų ir nuo savęs, tačiau pyko pirmiau ant jų, kodėl neleido jam būti savimi ir nepamatė jo tokio, to tikrojo, kur jis viduje giliai buvo, bet kurio jis ir pats deramai nepažinojo. Tik jautė, kad “kažkas su manim ne taip“ iš tos logiškai nepaaiškinamos vidinės įtampos.

Vistik tam, kad taip atsitiktų, nei prikaupto pykčio, nei ilgamečio savęs neigimo nebūtų irgi užtekę. Turėjo būti kažkoks išorinis įvykis, kuris išsprogdino jo metų metais kurtą sistemą tarp nugrūsto į nežinią tikrojo savęs ir tarp nuostabaus išorinio vaizdelio. Turėjo būti kažkoks konfliktas, kažkokia provokacija, kuri ne tik išsprogdino jo gynybines sistemas, ne tik sukėlė grėsmę jo paties išlikimui (“jei kiti vis dėlto pažins mane tikrąjį iš vidaus, jie paniekins mane, atstums ir aš mirsiu vienas“), bet turėjo būti ir nepakeliamo dydžio išdavystė.

Kažkas, kuo jis tikėjo, pasitikėjo, kas buvo svarbi jo susikurtos sistemos, t.y. santykio su savimi ir pasauliu, dalis, ir kuri jį pavedė, išdavė pačiu žiauriausiu, pačiu netikėčiausiu jam būdu. Taip, kaip jis niekada nesitikėjo. Turėjo griūti jo pasaulis ir savęs bei pasaulio santykio suvokimas, išlaisvinantis ne tik sukauptą pyktį, užgiaužtą save, bet kartu kaip koks branduolinio reaktoriaus sprogimas, sugeneruojantis tokį pykčio kiekį, koks yra įmanomas tik iš išdavystės.

Išdavystė ir turėtų būti tas dirgiklis, kuris nukreipė agresiją ne tik į save per savižudybę, bet ir į daugybę kitų niekuo dėtų žmonių. Tik esant išdavystei kitų, kad visai nekaltų žmonių žūtis atrodo teisinga lygtis. “Nes su manim buvo pasielgta taip neteisingai“.

Mano dėmesį patraukė dar vienas faktas. Kaip paskelbė tyrėjai, iki pat lėktuvo sudužimo jo kvėpavimas buvo normalus. Tai ir yra esminė prielaida, kad masinė žmogžudystė buvo padaryta tyčia. Tačiau koks normalus žmogus, žinodamas, kad dabar daro negrįžtamus veiksmus, kuriais pražudys tiek žmonių gyvybių, gali ramiai kvėpuoti? Tik tas, kas turi esminį sutrikimą jausti jausmus. Psichopatas. Tik psichopatai gali nužudyti žmogų, nusiplauti rankas ir eiti miegoti. Ir ramiai miegoti visą naktį. Gal net kitame kambaryje. Jis turėjo būti psichopatas, kad vieną po kito darytų logiškus veiksmus, vedančius į pražūtį ir kvėpuoti normaliu ritmu. Tik psichopatas, kuris ne tik kad neturi jokios empatijos, bet ir nesugeba priimti kitų žmonių kaip žmonių, kaip gyvų sutvėrimų. Toks žmogus nėra paveikiamas kitam žmogui jo paties sukeltos kančios. Psichopatas nesuvokia kitam žmogui keliamos kančios, jis su jais elgiasi kaip su daiktais. Jis juos tiesiog sunaikina, jei taip nusprendė. Tarsi jie būtų daiktai, kurie nepajaus nieko naikinami.

Dar viena aplinkybė, krentanti į akis – tai vaikų klasė, buvusi lėktuve. Man šis faktas labai iškalbingas. Ar po ilgesnio ir išsamesnio tyrimo tik nepaaiškės prasmių gijos? Gal iš jo kažkada tyčiojosi visa klasė?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Požiūris į psichologus

Pažįstu ne vieną žmogų, kurį nukrečia šiurpas dar net nepradėjus jam siūlyti paieškoti pagalbos pas psichologą. Jiems atrodo, kad jeigu pats nusprendei nueiti pas psichologą, tai užsirašei sau ant kaktos: “aš raupsuotas“. Tai reiškia, kad nenormalus, netgi pavojingas, ir kad visi pamatę šį užrašą, jiems pabeldus į duris, prieis prie durų tik tam, kad užrakintų dar tris spynas, o ne duris atidarytų. Arba užsikals langus iš vidaus, kad tik neduok dieve, nepamatytų tų baisiojo raupsuotojo, nesgi tik pamačius susisuka protas ir išvarva akys.

Aš pati kažkada seniai pradėjau nuo to, kad ėjau pas psichologą, tik niekam apie tai nepasakojau. Laikas ėjo, problemą, kurią tada sprendėme, aš seniai pamiršau, kad turėjau.

Šiandien jau pati nesusimąstau, kai kokiai problemų prispaustai draugei, kai pajaučiu, kad paplepėjimas prie kavos čia nepadės, pasakau – eik pas psichologą, tau tikrai padės. Ir pamatau tą šiurpulį akyse.

Dar nepagalvojus – nes jau pamiršau pagalvot apie tai kaip apie kažką, kas gali suteršti mano vardą – priduriu: va, aš buvau, labai gerai, tą ir tą išsisprendžiau. Žinai, atsako man tokia draugė, aš ir nebūčiau pagalvojus, kad tokiam fainam žmogui kaip tau psichologo gali reikėti.

Na, visą laiką ir nereikia. Jei reiktų visą laiką, čia jau irgi būtų priklausomybė. Bet kai problemos prispaudžia, trukdo gyvent, ir pajaučiu, kad pati išsispręsti nebegaliu, einu.

Įdomu, kodėl niekas nepasako – tai gal ir esi tokia, kokia esi, tik todėl, kad kažkada kai reikėjo kreipeisi pagalbos?

Aš į psichologus žiūriu labai paprastai. Kai skauda dantį, bėgame pas dantistą. Buvo ir man tam tikras amžiaus etapas, kad kol kentėt galėdavaui, neidavau pas stomatologą. O po to, kai užpūliuodavo, žinoma, būtinai kokį penktadienį vakare, tada pirmądienį stovėdavau prie durų nuo 7 val. ryto visa apsiverkus, tipo “gelbėk mane greičiau!“ Nebėgdavau tada pas draugę kažkodėl arba neigniruodavau danties skausmo, neapsimetinėdavau, kad neskauda. Kai kuriems skauda sielą tiek, kad šviesios dienos nebemato, ir vistiek neina pas psichologą. Geriau nusižudys, bet neis. Taigi tas pats, kaip dančiui užpūliavus eit žudytis!

Jeigu man suplyšo batai, aš nešu juos pas batsiuvį pataisyt. Jeigu batus dar norėsiu nešiot. Žinoma, kai kuriuos išmetu. Bet tai batai. Naujus nusipirksiu. O sielos nenusipirksiu gi naujos, reik lopyti tą, kurią turiu.

Jei noriu ypatingo torto ypatingai progai, užsakau pas tortų meistrę. Jei reik puokštės ypatingai progai, užsakau pas floristą. Vaikui su karščiavus vedu pas vaikų gydytoją. Kažkaip visai neskamba keistai, ar ne?

Žinoma, kai ką mes mokame ir mėgstame daryti patys. Kai kas mezga, kai kas kala, kai kas moka pats prakiurusius vamzdžius susitvarkyti. Kai kas net perdegusią lemputę patys pasikeičia. Tai nėra blogai, tai yra labai gerai.

Visos žinios ir įgūdžiai mums padeda patiems susitvarkyti kažkokią mažą konkrečią savo gyvenimo salelę. Užlopiau skylę vaiko kelnėse ir pasijutau taip, lyg pasaulį sutvarkiau.

Tai padeda mums pasijusti galingais, galinčiais padėti sau, susitvarkyti kažką, ką mūsų gyvenimuose reikia susitvarkyti. Tai taip ir su psichologine pagalbą, ir su batais. Jei turiu įrankius ir įgūdžių, galiu batus susitaisyti pats. Jei galiu sau padėti ir išsispręsti savo problemą, savo širdies sopulį ir judėti toliau – puiku!

20140514_183544

Bet ten, kur negalime, pripažinkime, kad negalime. Nieko čia gėdingo nemokėti susilopyti batų. Va, aš irgi nemoku. Batsiuviui nešu. Ir nieko dėl to nejaučiu. Tik bijau popieriuko nepamesti, ir beveik visada pametu. Bet nieko, baksteliu pirštu į savo batus ir be lapuko atgaunu.

Tai nėra gėdingas bejėgiškumas negalėti pačiam išsispręsti savo vidinės problemos. Sugebėti pripažinti tai, kad man reikia pagabos ir eiti jos pasiimt ten, kur ją galime gauti – tai juk tas pats, kaip nuspręsti, kelnes atsilenksiu pats ar nešiu į siuvyklą. Lygiai tiek pat paprasta.

Tik žymiai labiau galinga nei turėti atlenktas kelnes rankose. Nepriklausomai nuo to, kieno rankos jas atlenkė.

Požiūris į psichologus