“Kai vyrai nužudo savo partnerę, dažnai jie jaučiasi ją labai mylintys, iš ko jie daro išvadą, kad dėl to ši moteris jiems priklauso.“
Lydia Benecke, kriminalistikos psichologė
Skyrybos
Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms
Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.
Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo
Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.
Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“
Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.
Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?
Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.
Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.
Bėkite iš karto!
Mielos merginos, mielos moterys,
mes visada galvojame, kad tokios istorijos mums tikrai neatsitiks. Ji irgi taip galvojo. Ir kiek dar moterų galvojo?
Moterys, kurioms pavyko pabėgti nuo tokių tipažų, visos kaip viena, žiūrėdamos atgal tvirtina, kad jau pirmomis pažinties dienomis buvo nerimą keliančių požymių.
Bet mes taip norime meilės, kad mes nekreipiame dėmesio. Esmė yra tokia, kad bėgti reikia pačioje pradžioje, jeigu išlenda kažkokie požymiai, kad vyras yra nepagrįstai pavydus, kad savinasi, kelia scenas (nors kolkas tik jums), jeigu su kažkuo pabendravote. Nesvarbu, kad jūs dar išvis nesate kalbėję apie tai, kad esate pora. Arba jei kątik tapote pora.
Jei pagrasino duoti į kailį, jei pagrasino užmušti.
Žmonės, kurie taip nepadarytų, taip ir nekalba. Jeigu pasakė, tegu juokais, tegu išsprūdo, tai rodo, kad tokia mintis egzistuoja to žmogaus galvoje. O tai reiškia, kad jis yra LABAI PAVOJINGAS.
Bėgti turite tuomet, iš karto. Apraudokite, apverkite tą nepavykusią meilę, bet bėkite iš karto. Kol dar jis nėra tiek prisirišęs, kol jam dar nenuvažiavo stogas tiek, kad pridarytų tokių nesąmonių.
Taip, bus liūdna ir graudu, kad ne iš karto normalus pasitaikė, bet nuo pavojingų turime pabėgti pačios, kai tik pasimato “žiedeliai“. Net ir tuomet, kai nuo vienatvės skauda visi šonai.
Pagalvokite blaiviai – geriau iš vienatvės skaudančiais šonais nei šaltoj kapo duobėj. Kai dar gyvent ir gyvent. Galbūt jums tuo momentu taip ir neatrodo, bet tikrai yra šansų, kad dar bus tas kitas. Normalesnis.
JŪS NETURITE IŠ NAUJO ŽIŪRĖTI SIAUBIAKO kai jau žinote, kokia bus pabaiga. Nes filmą galima išjungti. O čia gyvenimas. Neprieikite iki tokio taško, kai nebegalėsite patikėti, kad pati tapote siaubiako heroje. Kai nebegalėsite išjungti “filmo“.
Tam dievas davė žmogui kojas – kad pabėgtų ten, kur saugu.
Jeigu turite panašią problemą ir norite pasitarti, galite užsiregistruoti konsultacijai, kontaktai yra dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje.
Blogi narcizo sprendimai
Siekdamas visiškos artimiausios aplinkos kontrolės,narcizas ilgainiui atima visą galią iš savo antros pusės. Jis tampa tuo žmogumi, kuris priiminėja sprendimus. Ir dėl to, kad neturi įgūdžių derintis, neturi atjautimo kitam žmogui, jam nerūpi, kaip jausis kitas žmogus, bet labiausiai narcizas trokšta viską kontroliuoti.
Gal taip nebuvo iš pradžių, gal buvo geriau užmaskuota, tačiau ilgainiui narcizas nustoja net maskuotis ir sprendžia už visą savo šeimą visus klausimus. Žinoma, kad artimi žmonės negali jaustis gerai, kai jaučiasi kontroliuojami ir kai iš jų atimama bet kokia galia. Ne tik priiminėti sprendimus, bet ir išreikšti savo nuomonę ir ją apskritai turėti. Tai jau yra pakankamai blogai, stipriai įtakoja emocinę narcizo partnerio ar kolegų būseną, kas stipriai prisideda prie to, kad narcizų partneriai praranda pasitikėjimą savimi bei įgūdžius praktikuoti savo galią ir įtaką.
Narcizas ilgainiui pereina prie jam natūralios būsenos – tai vienam priiminėti svarbius gyvenimo klausimus. Kaip taisyklė, kertiniai gyvenimo klausimai labai įtakoja artimiausius žmones, pirmiausia narcizo gyvenimo partnerį. O kai narcizas atsipalaiduoja ir nebevaidina nieko, jis sprendžia viską: ir kas kokį darbą turi dirbti, ir kas bus valgoma, netgi kaip partneris turi rengtis.
Kartą po darbų komandiruotėje teko užsukti į parduotuvę užsienyje su buvusiu kolega, kuris yra atviro, klasikinio narcizo pavyzdys. Aš atkreipiau dėmesį, kad jis namuose likusiai žmonai pririnko visą kalną vienodo stiliaus kelnių. Aš ir paklausiau:
- Tavo žmona mėgsta tokio stiliaus kelnes?
- Ne, aš mėgstu tokias kelnes.
- …
Kokiame būste jūs gyvensite, kokiame mieste ar šalyje, kiek metų bus jūsų paskola, viską spręs narcizas vienas. Nes jis nuoširdžiai mano, kad jis tam turi teisę. O jeigu kiti bando “kištis“, tai, jo nuomone, jie tik trukdo sklandžiam procesui ir šiaip yra kvailiai. Nes kitų žmonių nuomonė narcizas neegzistuoja.
Esmė yra tokia, kad net kai kažkada išsiskirsite su narcizu, nors jo jūsų gyvenime nebebus, jūs tebenešite jo priimtų sprendimų pasekmes.
Apleisto cemento fabriko detalė. Nuotr. iš Wickimedia
Nors buvo toks erelis, viską žinantis, kai priiminėjo sprendimus ir į niekieno nuomonę atsižvelgti nenorėjo, kai tik reikalai pasisuks ne taip, kaip jis tikėjosi, jis bus pirmas, kuris pasipustys padus. Narcizai neprisiima atsakomybės.
Tad jam ar pabėgus pačiam, ar jums išsiskyrus, dar teks ilgai srėbti kažkada jo privirtą košę, nors jūs dar tuomet jo sprendimams širdyje nepritarėte, tik neišdrįsote jiems pasipriešinti. Gal per vėlai apie juos sužinojote, o gal ir jūs tikėjote, kad jie žino, ką daro. Arba manėte, kad jie prisiims savo priimtų sprendimų pasekmes iki galo. Gal tiesiog nenorėjote karo po stogu, po kuriuo kartu gyvendami dar tikėjote tuo žmogumi.
Tai yra dar viena priežastis, kodėl tik įtarus narcizo problemą, reikia su juo išsiskirti kuo greičiau. Kad jis savo problemų kamuolio neužmestų ant jūsų pečių ilgiems metams.
Kaip tai padaryti – greitai pasirodysiančioje knygoje apie narcizus. Jau peržiūrinėju redaguotą tekstą. Beliks tik viršelis ir į spaustuvę.
O jeigu nenorite laukti knygos, tuomet galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje. Ačiū, kad skaitote.
Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?
Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.
Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.
Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.
Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.
Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.
Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.
Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.
Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.
Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.
Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.
Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.
Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.
Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.
Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.
Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.
Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.
Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.
Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.
Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.
Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.
Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.
Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.
Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.
Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.
Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.
Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.
P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.
Ar jūs turėtumėt įspėti naują narcizo auką?
Kad ir kiek jums blogo yra pridaręs narcizas, greičiausiai vistiek suspaudžia širdį pagalvojus apie tai, kas laukia naujosios jo meilės.
Ką daryti? Ar jūs turėtumėt susisiekti su nauja narcizo auka ir įspėti apie pavojus, kurie jos tyko? Ar turėtumėt atskleisti, koks iš tiesų pavojingas jis yra? Ar turėtumėt nušviesti, kas laukia narcizo aukos, ir kaip jinai pasigailės, kad pateko į spąstus?
Juk niekas kitas kaip jūs nežino, kas toks per veikėjas iš tiesų yra narcizas ir ką jis sugeba. Jūs jau žinote visą skonių spektrą su šiuo žmogumi, nuo saldumo devintame danguje iki neapsakomo kartumo, kuris nepraeina, kad ir kiek plautum burną indų plovikliu?
Paanalizuokime, kodėl kyla noras eiti ir įspėti tą kitą žmogų. Nes kažkada ta nekalta auka tapote jūs, tik jūs dabar jau žinote, kas seks toliau. Ir kai jūs turite tas žinias, jums gaila naivios naujos aukos, kuri net didžiausiame košmare nesapnuoja to, kas – jūs jau žinote – jai nutiks.
Gali būti toks jausmas, kad jūs bendrininkaujate su nusikaltėliu, neįspėdamas aukos. Tam tikra prasme taip ir yra. Iš moralinės pusės būtų teisinga įspėti.
Tačiau narcizas yra narcizas. Kaip gudriai jis spendė spąstus jums, lygiai taip pat gudriai juos paspendė ir kitam žmogui. Šitą variantą jis jau seniai apgalvojo, kad jūs galite bandyti įspėti naują jo auką ir to jis nei už ką nenori.
Todėl narcizas ją tokiam atvejui jau yra paruošęs. Narcizas jau pripasakojo siaubo istorijų apie jus savo naujai meilei ir ji jau yra apdorota tam, kad ji niekuo nepatikėtų. Tiksliau, kad ir kaip draugiškai bandytumėt įspėti ir elgtumėtės – dievas mato – tikrai tik naujos aukos labui, jinai jūsų draugiško gesto nepriims.
Bet kuriuo atveju aukos smegenys jau yra praplautos ir jinai tokį jūsų elgesį priims kaip desperatišką buvusios draugės ar žmonos bandymą susigrąžinti buvusį sau. Net jeigu aiškiai išreikšite, kad jums jo nebereikia, kad jūs norite tik įspėti ir padėti, tai bus priimta kaip jūsų piktybinis kišimasis su tikslu išardyti jų nuostabią porą. Nepamirškite, nauja auka šiuo metu maudosi meilės spinduliuose, nes vyksta aktyvi meilės bombardavimo fazė. Todėl realiai tokiu bandymu tik sustiprinsite juos kaip porą. Nes jūsų “kišimasis“ ir “bandymasis juos sukiršinti“ bus dar vienas sunkumas, kurį jie manysis įveikę ir taip taps dar artimesni.
Todėl pastangos padėti yra pasmerktos ir niekada neduos jokio efekto. Žiauru, bet auka, patikėjusi narcizo kerais, pati išsikasė sau duobę. Todėl bet koks bandymas padėti bus tik nenaudingas jums pačiai ir pakenks jums.
Leiskite priminti, būtent meilės trūkumas sau ir sudarė prielaidas, tinkamas įsivelti su narcizu. Todėl dabar, kai ant svarstyklių padėtas variantas bandyti pagelbėti kitam žmogui, turint omeny, kad tuo pačiu realiai pakenksite sau, turite ryžtingai nuspręsti veikti savo naudai. Juk jūs mokotės būti ta, kuri daugiau į jokių narcizų spąstus nepateks, ar ne?
Žiauri tiesa, tačiau jūs turite palikti naują narcizo auką ramybėje ir leisti jai patirti savo likimą pačiai, pilnai nuo A iki Z. Kad ir kokie nuostoliai, nusivylimai ir skausmai jos laukia. O jūs savo impulsą gelbėti kitus žmones apsukite 180° kampu ir performuluokite klausimą į: kaip aš galiu šioje situacijoje padėti pati sau?
Pirmiausia, turbūt, tai užblokuoti tiek savo ex, tiek jo naują meilę Facebook’e. O jeigu tam nervai dar nepakankamai stiprūs, tai pasidarykit XXL porciją popkornų.
Viršuje panaudota nuotrauka iš Wickimedia, apačioje – iš Flickr
________________________________________________
Jeigu susidūrėte su žmogumi, kuris įtariate, kad yra narcizas ir nežinote, kaip turėtumėte pasielgti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai nurodyti šios svetainės dešinės pusės viršuje esančiame kvadratėlyje.
Sudėtingos ir ilgos skyrybos su narcizu
Jei praregėjote ir pamatėte, koks žmogus šalia jūsų ir nusprendėte skirtis, jūsų laukia sunnkus ir netrumpas finalinis etapas. Puikiai žinau, kad narcizų aukos šį etapą pasiekia gerokai iškankintos, praradusios didžiąją dalį pasitikėjimo savimi, tad norėtųsi parašyti kažką žymiai pozityvesnio.
Pozityvi žinia tebūna tai, kad nuo to momento, kai nebelieka nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su narcizu, jo aukos būklė pradeda gerėti praktiškai iš karto ir netgi nieko nedarant. Taip yra todėl, kad nustoja veikti narcizo naudojamos technikos ir niekas nemenkina ir nebesmukdo žemyn. Tuo pačiu nustoja veikti ir kitos narcizo naudojamos taktikos, tokios kaip trikampių kūrimas ir manipuliacijos.
Tačiau vistiktai skyrybos su narcizu yra sunkus ir ilgas procesas, todėl tam reikia būti atitinkamai pasiruošus.
Pirma fazė, nusprendus skirtis – tai saugaus pasitraukimo plano paruošimas. Kadangi skyrybos yra esminis narcizo sužeidimas, toks žmogus šiomis aplinkybėmis yra labiausiai neprognozuojamas. Kiekvieno reakcija yra skirtinga, tačiau kai kurie gali būti ypatingai agresyvūs ir griebtis fizinio smurto, net jeigu anksčiau to ir nepasitaikydavo. Kai aukos susiruošia palikti narcizus, tuomet yra didžiausia tikimybė pratrūkti smurtui, kuris gali baigtis netgi aukos mirtimi. Todėl, siekiant saugumo, išsikraustymo planą reikia labai gerai apgalvoti. Kad maksimaliai užtikrinti saugumą sau ir vaikams iki tol, kol bus pasiekta saugi vieta.
Jeigu dar atrodė, kad narcizas galbūt ir nebuvo toks blogas, tai per skyrybas išryškės daugybė nepažintų jo charakterio pusių. Jeigu iki tol dar abejojote, ar tikrai tas žmogus toks blogas, šis etapas išryškins visas jo savybes. Pamatysite to, ko nematėte per dešimtmečius bendro gyvenimo. Ryškiausiai pasimatys jokios, net minimalios empatijos nebuvimas. Narcizas, sužeistas paties fakto, kad jį paliekate, taip ryškiai įsijaus į aukos, nuskriaustojo rolę, kad jis ginsis agresyviai. Apie jūsų, jo buvusios antros pusės bei vaikų interesus galite pamiršti, jus dar nustebins, kaip žmogus gali sugebėti neatsižvelgti į kitų žmonių kančią ir ką jis jiems sukelia savo elgesiu.
Teisinis skyrybų procesas taip pat bus sunkus ir ilgas. Narcizo pozicija iš esmės yra tokia: “Tu mane nusprendei palikti, tai negausi nieko. Ir dar, susimokėsi už tai, kad mane taip įskaudinai.“. Teismo proceso metu susitarimas bus neįmanomas, nes narcizas reikalaus arba, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip nori jis, arba atmetinės visus pasiūlymus. Bet kokį kompromisą, tokį kaip “šitas tau, šitas man“, narcizas traktuoja kaip skriaudą ir nesąžiningumą jo atžvilgiu.
Jau kasdienybėje gyvenant su narcizu partnerį išsunkia nuolatiniai narcizo reikalavimai ir nevertinimas to, ką jis turi. Nes narcizas gyvena su požiūriu į pasaulį ir gyvenimą, kad jis jam yra nuolatos skolingas. Tai skyrybų proceso metu narcizas apskritai nesikooperuoja, nes jam atrodo, kad jis tapo taip nuskriaustas, kad net jeigu visas turtas ir visos sąlygos būtų jo naudai, vistiek niekas nekomepnsuos jam patirto skausmo, kad partneris jį paliko.
Ir po skyrybų narcizas elgsis taip, kad partnerio gyvenimas būtų kuo sudėtingesnis. Jo elgesys byloja neišsakytą logiką “jeigu ne man, tai ir niekam“. Jis nemirkteldamas atsisakys nustatyto vaiko lankymo grafiko vien tik tam, kad buvęs partneris neturėtų numatyto laisvo laiko ir tuo laiku negalėtų susitikti su naujais potencialiais partneriais. Faktas, kad nestabilūs ir neprognozuojami pasimatymų su vaiku laikai kenkia žymiai labiau jo paties vaikui, narcizui bus nei motais. Jis natūraliai nesugeba suvokti savo elgesio pasekmių ir to, kokius jausmus kitiems jis sukelia. Net kai kalba eina apie žmones, kuriuos jis sakosi labiausiai mylįs.
Narcizo meilė ir pačiais geriausiais laikais pirmiausia pasireiškia per tai, kiek ir ko narcizas iš kitų žmonių gauna sau. Todėl skyrybų metu ši jo pozicija išryškėja kaip jokiame kitame etape ir padaro jį pavojingą buvusiems artimiausiems žmonėms.
*****
Jeigu jūs šiuo metu svarstote skyrybas su žmogumi, kuris turi narsicistinių bruožų ar jas išgyvenate, ir jums reikia pagalbos, susisiekite su manim ir susitarkite dėl konsultacijos. Kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.
Komplikuotas gedėjimas pasibaigus santykiams su narcizu
Pasibaigus bet kokiems santykiams ir dėl bet kokios priežasties, ateina natūralus gedėjimo metas. Pasiilgstame žmogaus, su kuriuo buvo įprasta būti. Gedime bendros ateities – skaudu suvokti žlugus planams.
Pasibaigus santykiams su narsicistinio tipo asmenybe, gedėjimo fazė turi labai daug kitų kampų ir atspalvių. Tai nėra tiesiog dar vieni nutrūkę santykiai. Nors aplinkiniai būtent taip ir reaguoja – maždaug, ką tu čia perdedi, mano santykiai nutrūko prieš šešis mėnesius ir aš jau seniai susitikinėju su kitais vyrais, ko tu čia depresijoj tebeskendėji? O jei bandysite pasakoti draugams, kas jums nutiko šiuose santykiuose, kaip juose įvairais aspektais buvote išnaudojama, niekas netikės. Normalūs žmonės taip nesielgia, ir tai, ką pasakosite, aplinkiniams atrodys kaip prasto filmo scenarijus, o ne tikra patirtis. Jiems bus taip sunku suvokti, kad taip gali vykti, kad jie rinksis netikėti jumis. Ir tai bus labai skaudus patyrimas jums. Ypač jeigu iki šiol laikėte save ir aplinkiniai laikė jus patikimu žmogumi.
Aplinkinių požiūris ir iš to kylantis spaudimas reaguoti į santykių pabaigą taip, lyg tai būtų buvusi bet kokių įprastinių santykių pabaiga yra dar vienas iš daugybės gedulo procesą sunkinančių aplinkybių.
Santykiai su narcizu nėra tokie, kokie yra įprastiniai santykiai su žmogumi, neturinčiu asmenybės sutrikimo bruožų, todėl ir jų pabaiga nėra įprastinė. Po santykių su narcizu, žmogus jaučiasi pažeistas ir suniokotas visais atžvilgiais. Ne tik tuo, kad apskritai santykiai baigėsi.
Visų pirma, pati svarbiausia ir didžiausia dalis yra tai, kad tokie santykiai atliko ilgalaikį griaunamąjį vaidmenį asmenybei. Žmogus palieka tikrąja ta žodžio prasme suniokotas iš vidaus. Nebejaučiantis savęs, su suniokotu savęs suvokimu, savigarba ir pasitikėjimu savimi, lygiai taip pat su labai pažeistu pasitikėjimu pasaulio apskritai. Apie tai, kokią žalą daro santykiai su narcizu asmenybei, parašysiu atskirą įrašą, todėl čia ties šia tema ir sustosiu.
Kas dar nutinka prieš išsiskiriant su narcizu – tai tiesos apie narsicizmą suvokimas. Iš esmės tai nepriklauso, ar žinios apie narsicizmą atėjo prieš išsiskiriant, ar vėliau. Suvokimas apie narsicizmą kaip asmenybės sutrikimą, atveria siaubingą tiesą. Visų pirma, tas žmogus, kuris buvo geriausias draugas, mūsų sąjungininkas prieš visą pasaulį, staiga paaiškėjo esąs pats didžiausias priešas. Be to, tas žmogus, su kuriuo buvome, kuriuo tikėjome ir pasitikėjome, statėme gyvenimą, praleidome N gražiausių savo gyvenimo metų… išvis niekada neegzistavo.
Kad gyvenome su iliuzija, kurią narcizas sukūrė atspindėjimo elgesio pagalba. Kad jis tik apsimetė tuo žmogumi, kuriuo niekada nebuvo. Tai yra labai sukrečianti tiesa, kuri po savimi sudaužo labai daug pagrindų.
Vadinasi, aš nebegaliu pasitikėti savo pasirinkimais. Kaip aš galėjau taip apsigauti pačioje pradžioje ir neatpažinti monstro? Kuris atrodė kaip svajonių princas. Griūna pasitikėjimas savimi, kad turime gebėjimą apsisaugoti nuo mums nesaugių žmonių.
Tuo pačiu ilgimės to jausmo, tos meilės, nors jau žinome, kad tai buvo iliuzija. Vis tikrai narcizo kurta plastikinė pasaka sužadino tikrus, o ne dirbtinius jausmus. Kyla pyktis, kad taip galėjome pasimauti ant iliuzijų. Ir pyktis ant žmogaus, kuris, žinodamas, ką daro, beširdiškai žaidė mūsų tikrais jausmais.
Ne tik tuomet žaidė, sužadindamas taurius ir pakylėjančius jausmus, bet tai darydamas visiškai nesirūpino, koks pragariškas bus mums tų žaidimų ilgalaikis poveikis. Koks tai turi būti monstras? O aš to monstro, pasirodo, ir ilgiuosi. Maža to, kad asmenybė yra ir taip stipriai pažeista, kyla vidiniai konfliktai – tai ar aš normali, kad ilgiuosi to, ko visiškai ir nebuvo?
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Pasibaigus normaliems santykiams, žmonės liūdi dėl bendros ateities, kurią planavo ir kurios nebebus. Pasibaigus santykiams su narcizu, pasirodo, kad ir praeities nebuvo. Pasirodo, viskas buvo pastatyta ant netikro pagrindo – nebuvo nei to asmens, nebuvo nei meilės iš jo pusės. Buvo tik viena didelė manipuliacija. Tai yra esminė vagystė iš mūsų gyvenimo.
Pasibaigus normaliems santykiams, lieka patirtis, lieka prisiminimai, patirtos gražios akimirkos, bendrai nugyventas gražus laikotarpis. Pasibaigus santykiams su narcizu, nebelieka gražių, tyrų akimirkos prisiminimų, nes jau aišku, kad viskas buvo farsas. Todėl tai ir yra emocinis išnaudojimas – tai yra ne tik emocijų, atsidavimo, dirbtinai sukeltos meilės, asmenybės vagystė, bet ir laiko, gyvenimo dalies vagystė.
Kaip gedėti to, ko, pasirodo, nebuvo? Bet tuomet, kai mes tai patyrėme, išgyvenome, tai juk buvo?
O kur dar pyktis už tai, ką jis padarė? Noras suvesti sąskaitas. Atkeršyti už neteisybę. Suvokimas, kad viskas, ką įdėjote į bendro gyvenimo kūrimą, laikas, pinigai, jaunystė, savo interesų paaukojimas – viskas buvo veltui?
O kur vaikams sukelta žala? Kas atlygins už ją? Aplinkiniai, kurie nesupranta, kas įvyko ir viso to masto?
Pasibaigę santykiai paprastai turi kažkokį aišku užbaigimo momentą. Geriausiu atveju, jei žmonės pajuto, kad nutolo vienas nuo kito arba per stipriai pradėjo skirtis jų ateities planai, po bandymų išspręsti sekos vieną dieną prieina bendro sprendimo, kad santykiai nebeturi ateities. Liūdnas momentas, tačiau tai yra ir atskaitos taškas, nuo kada pasibaigė santykiai. Ir svarbiausia – yra aiškus atsakymas, kodėl jie pasibaigė. Žinoma, ne visada būna taip idealiai.
Santykiams pasibaigus su narcizu, jis niekada neprisiims atsakomybės už savo niokojantį indėlį į santykius. Visų pirma, su narcizu nėra net šanso į santykių užbaigimą. Niekada neįvyks normalus pokalbis, kuriame abi pusės pasieks logišką santykių pabaigos išvadą. Netgi nesvarbu, kas pirmas išeis, ar narcizo auka, ar narcizas. Esmė tokia, kad dar praėjus nemažai laiko, pro manipuliacijų rūką bus daug neaiškumo, tai visgi buvo taip ar anaip. Gilinantis į žinias apie narsicizmą, vis lįs nauji suvokimai, kad ir tai buvo melas, ir tai buvo apgaulė… Aukos psichikai saugantis nuo perkrovimo, tie suvokimai lįs laike vienas paskui kitą, o ne visi iš karto.
Maža to, kad narcizas niekada neprisipažins ir neprisiims atsakomybės už savo darbus, auka vis tik tikėsis, kad jis vieną dieną susivoks, liks sukrėstas to, ką pridirbo, ir pasikeis. Jis suvoks, kad yra nekaltas dėl to, kad tapo narcizu, praregės ir vieną dieną užsibrėš visą savo privirtą košę išsrėbti. Tai būtų arba aukai taip reikalinga įvykusi santykių pabaiga arba laiminga šių tragiškų santykių pabaiga, kur monstras nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes, virsta kitu žmogumi ir viskas išsisprendžia.
Šios viltys dažniausiai atitempia auką atgal į tuos pačius destruktyvius santykius. Tačiau narcizai nesikeičia. Jie nemotyvuoti keistis, jie motyvuoti tik išlaikyti auką savo įtakoje. Net jeigu jiems ir tektų demonstruoti atgailą. Deja, už tai, kad auka privertė atgailauti, narcizas aukai atkeršys tada, kai vėl pajaus savo galią. Teko girdėti, kad vidutiniškai aukos atnaujina santykius su narcizais 7 kartus iki tol, kol juos nutraukia galutinai.
Ir šiuose santykiuose tašką padėti tenka pačiai aukai. Pagaliau pilnai atsigręžti į narcizo tikrą veidą, atmesti jo roles ir kaukes ir pamatyti jo vidinę tuštumą, destrukciją ir žalą. Ir įsikalti į galvą, kad jis yra toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis toks tapo ne savo noru.
Tai yra mostras, kuris niekada nepasikeis. Kad ir kokią kaukę jis beužsidėtų, jis ir liks tas pats monstras, kuris žaloja žmones ir griauna gyvenimus.
Ir beje, palikti monstrą vieną jo paties tragedijoje iš tiesų yra meilės aktas jam. Nes tik giliausioje duobėje, tamsiausioje naktyje iš visų naktų gali nutikti stebuklas, kai narcizui šaus į galvą mintis, kad gal kažkas su juo ne taip. O tam šalia turi nelikti jokio peno šaltinio, jokio. Stebuklai nutinka retai, ir tai gali nutikti tik tada, kai nuo jo nusisuks visi, visi. Todėl nusisukti kuo greičiau nuo jo yra tiek meilės sau, tiek meilės jam aktas.
*****
Jeigu esate atsidūrę tokioje situacijoje ir jaučiate, kad Jums reiktų pagalbos, kviečiu susisiekti. Kontaktai – meniu juostoje dešinėje.
Vaikystės traumų atkartojimas
Ar pastebėjote, kad gyvenime galioja tam tikri dėsniai? Tarkim, kai palyja, po to šaligatviai būna šlapi. O kur buvo duobės, ten telkšo balutės. Arba, jei lyja ir saulė, tai pamatysi vaivorykštę?
Arba, jei mergaitės tėvas gėrė, tai jai užaugus jos vyras irgi gers? O jeigu ji rado jėgų išsiskirt, tai jos antras vyras irgi pradės gerti? O jei tėvas mušė jos motiną, tai ją irgi muš jos vyras. O jeigu mušė ją, tai ir ji muš savo vaikus. Pastebėjot tokį dėsningumą?
Tokia moteris, kentėjusi nuo smurto šeimoje, gali prisiekti, kad jos gyvenime tai niekada nepasikartos. Ir bus tikra, kad padarys viską, kad nepasikartotų. Bet 90% šansai, kad vis tikrai pasikartos. Kodėl taip yra?
Taip yra todėl, kad visi aukščiau išvardinti yra gamtos dėsniai. Yra moksliškai įrodyta (žr. šaltinį apačioje), kad jei žmogus patyrė vaikystės traumą, jo psichika pasąmoningai siekia tą traumą atkartoti.
Kai vaikas patiria vaikystės traumą, vienas iš dalykų, kas atsitinka traumos metu – tam tikra asmenybės dalis atskyla ir tarsi tampa nematoma. Tarkime, kažkas iš tėvų vaiką pažemino, neapgynė, o pasityčiojo tuomet, kai jam labiausiai reikėjo pagalbos. Vaikas pasijuto apgautas, išduotas. O iš tėvų tikėjosi, ir turėjo teisę tikėtis, kad kas jau kas, bet tėvai jį apgins. Todėl tuo momentu, kai suprato, kad tėvai jį apgavo, vaikas pajunta nepakeliamą skausmą. Tais atvejais, kai skausmas toks aštrus, kad pasidaro nebepakeliamas, psichika įjungia gynybinius mechanizmus. Čia kažkas tokio, kaip įvykus trumpam sujungimui iššoka saugikliai.
Išmušus psichikos saugikliui, tam tikra situacijos dalis tampa nebesuvokiama, tarsi atsijungia nuo sąmonės, nuo suvokimo. Kad neperdegtų psichika ir vaikui nepakriktų protas. Arba, jei vaikas suvoktų visą jo išdavystės siaubą, jis nebenorėtų niekada bendraut su tėvais. Bet vaikas vienas neišgyvens, todėl jo psichika, atjungdama saugiklius, tarsi užmiršta dalį traumos. Užmiršta dalį skausmo, tarsi pusiau pamiršta, kad kažkas iš tėvų su juo taip pasielgė, tarsi kaip ir nesureikšmina to viso įvykio. Taip psichika susireguliuoja tuo momentu tam, kad vaikas vėl galėtų likti su tėvais ir priimti jų tolimesnę globą, ir taip nerizikuotų likti vienas be jų, nes tai jam grėstų galbūt netgi mirtimi.
Tačiau trauma todėl ir yra trauma, o ne kažkoks nelabai gerai prisimenamas nereikšmingas epizodas. Ta skausmo dalis, ta primiršta baisaus įvykio dalis yra nuslopinama ir nukišama į pasąmonę. Na, kažkas tokio kaip Černobylio sarkofagas. Tik vaikui taip nutikus, jis nesuvokia ir nežino, kad jo viduje įvyko gyvybei pavojingas sprogimas, ir kad jo psichika gindamasi arba nuo išprotėjimo arba nuo tėvų netekimo, suformavo slaptą sarkofagą. Kad apsaugotų jį patį.
Tačiau tas sarkofagas yra ilgaamžis, ir jo paskirtis yra saugoti žmogų nuo radiacijos nutekėjimo. Bet jis yra, tik žmogus to nežino, sąmoningai nesuvokia. Tačiau kūnas, emocinis kūnas viską žino ir prisimena, pasąmonė irgi. Viską, ką patyrė žmogus būdamas motinos įsčiose, kai jautė mamos emocijas ir kai buvo mažas.
Pačiam žmogui sąmoningai manant, kad jis daro viską, kad tik nepakartotų vaikystės
traumos, realiai sprendimus jo gyvenime labai įtakoja tas nesuvoktas ir neatpažintas sarkofagas. Kas realiai vyksta – tai pasąmonė stengiasi įstumti žmogų į tokias pačias situacijas, kad jos pasikartotų sąmoningame amžiuje. Ir kad žmogus, pažadintas esamos situacijos skausmo, pagaliau atsisuktų į savo viduje esančius sarkofagus ir imtųsi juos atsargiai atidarinėti ir pažiūrėti, kas yra viduje.
Todėl moteris, turėjusi alkoholiką vyrą ir išsirinks vyrą su tomis savybėmis todėl, kad jos pasąmonė sieks jai sukelti tą pačią situaciją tam, kad ją pakartotų. Ir nors jos būsimas vyras bus niekada negėręs, ir atrodys priešingybė, dideli šansai, kad vis dėlto jis mėgant metams pradės gerti.
Ir jeigu moteris su juo išsiskirs ir susiras kitą vyrą taip ir neatradus savo černobylių sarkofagų savo viduje, vėl ir vėl kartos situacijas, kuriose atsikartos senos, nesuvoktos emocinės traumos.
Mano tema – narcizai. Vieną dieną aš supratau, kad jų seka mano gyvenime yra ne atsitiktinė ir kad aš pati kažkaip juos pritraukiu. Šį faktą dar geriau pagrindžia tai, kad, norėdama imti ir galutinai išsispręsti savo amžiną problemą su narcizais, aš susiradau terapeutą, kuris irgi buvo narcizas!!! Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad aš iš tiesų per mažai jį pažinojau, kad užtikrintai teigčiau, kad jis narcizas. Bet jis su manim pasielgė lygiai pagal tokią pačią schemą, kaip ir visi kiti reikšmingi narcizai mano gyvenime!
Todėl aš manau, kad jeigu būčiau mokiusis KTUG, aš greičiausiai būčiau buvusio direktoriaus B. Burgio aršiausių gynėjų vėliavnešė! Jei tik nebūčiau patekusi jo nemalonėn prieš tai. Bet nerūkiau, tai tikrai tikėčiau juo kaip dievu, beveik garantuoju.
Todėl iš tiesų neveltui liaudyje yra posakiai “nuo vilko ant meškos užšoko“, jei neišmoksi pamokos, dievas atsiųs trigubai ar dešimgubai sunkesnę ir t.t. ir pan.
Iš tiesų tai yra vaikystėje sužalotos sielos šauksmas išlaisvinti kažkada joje užrakintą didelį, tuomet nepakeliamą skausmą ir pagaliau nuo jo išsilaisvinti…
Nuoroda į šaltinį, kuriame cituojami konkretūs autoriai ir tyrimai, įrodantys žmoguje slypintį poreikį atkartoti vaikystės traumas (anglų k.): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3330499/
Klausimas: gelbėkit, mano buvęs vyras susirado naują meilę!
Gelbėkit, padėkit, mane ištiko emocinė krizė, kurios visiškai nesitikėjau.
Jau pusę metų gyvenu atskirai nuo savo vyro, sprendimui išsikraustyti brendau labai ilgai. Kelis metus man buvo tikrai blogai su juo, lyg ir bandydavom spręsti problemas, bet pagerėjimai būdavo laikini, ir vėl būdavo viskas tas pats.
Prieš išsikraustant man buvo net paskirti antidepresantai, bet išsikrausčius, nors buvo sunkių momentų, iš esmės pradėjo akivaizdžiai gerėti situacija. Pradėjau tvarkytis buitį, rūpintis dviem vaikais, savimi, gerėjo savijauta, pasitikėjimas savimi. Ypač kai pavykdavo susitvarkyti su kokiu iššūkiu, ir ypač tokiu, kur anksčiau vyras sakydavo, kad man nepavyks, ir kur jis kėlė savo vertę: išsilaikyti materialiai, palaikyti tvarką namuose, net pritaisyti naują WC dangtį ir pan.
Vyro nepasiilgdavau jau seniai, dar kai kartu gyvenom, po to išvis jaučiausi atitolusi. Gyvendama atskirai, tais retais atvejais, kai pabendraudavom, pradėjau dar geriau matyti, kad jis tikrai nelabai koks, nuolat skundžiasi, nesprendžia savo problemų, nesirūpina vaikais, neturi nei mažiausios kantrybės ir netoleruoja, jei bent menkiausias dalykas vyksta ne taip, kaip jam norisi.
Tik staiga šiomis dienomis pamačiau, kad jis turi kitą. Tarsi kas trenkė per galvą. Kažkas atsitiko su manim, nebesuprantu savęs. Ašaros byra, nebegaliu nei valgyt, nei miegot, nei rūpintis normaliai vaikais, nei dirbti. Vis galvoju apie jį ir ją, nebesuvokiu savo jausmų išvis.
Norisi ją prigąsdinti (ji ištekėjusi), ir tuojau pat susigrąžinti vyrą. Nors protas prisimena, kad man paskutinius kelis metus buvo tikrai blogai su juo. Ką man daryti?
Audronė
Atsakymas:
Pagalvokime, kasgi atsitiko. Jūs teisi, jūs tikrai patiriate emocinę krizę. Pažiūrėkime, kas atsitiko ir kokie galimi variantai bei kur jie veda.
Jūs pati palikote vyrą, nes jums nebuvo gerai su juo, tą labai aiškiai įvardijate. Be to, prieš tai bandėte spręsti santykių problemas. Šaunuolė, pirmiausia tai rodo, kad esate žmogus, kuris sprendžiate problemas. Tai labai gera savybė, kuri padės ir šiuo atveju.
Visgi kas atsitiko? Galbūt Jūsų santykiuose vyras buvo tas, kuris eina iš paskos, kuris labiau buvo priklausomas nuo santykių. Nors palikote jį, jis Jūsų pasąmonės horizonte buvo tarsi kokia garantija, “jeigu ką“ variantas, jei Jums nepasisektų pačiai vienai be jo.
Kai paliekame savo partnerį, neretai pasąmoningai tikimės, kad jis, patyręs šoką būti paliktas, greitai susivoks, kas Jūsų jame netenkino, ir grįš pas jus šliauždamas keliais, maldaudamas atleidimo ir su pilnomis kišenėmis pažadų, kad jis pasikeitė. Ir jūs gyvensite nuo šiol ilgai ir laimingai, iki gyvenimo pabaigos…
Pamačiusi savo vyrą meiliai bendraujantį su kita, netekote dviejų dalykų: vilties, kad jis pasikeis ir pagaliau taps tokiu vyru, kokio Jums reikia (o kartu ir sėkmingos tolimesnės partnerystės iliuziją), bei atsarginio varianto, kad jei nerasite geresnio vyro, tai visuomet galėsite grįžti pas šį, ir gyventi pažįstamą gyvenimą, nors jis Jūsų ir netenkino.
Kadangi šios dvi pasąmoninės pasakėlės iki šiol nebuvo Jūsų suvoktos kaip egzistuojančios, todėl skaumas jų netekus užklupo netikėtai.
O skausmas, kaip suprantu, stiprus. Greičiausiai todėl, kad šios šitos pasąmoninės pasakos arba iliuzijos teikė savotišką saugumo jausmą.
Kad arba nereiks ieškoti kito partnerio, eiti į platų pasaulį, kuriame nežinia kokie pavojai tyko (pvz. o jeigi nauja meilė ir vėl nevykusi?), o viskas išsispręs kažkaip magiškai, be jūsų pastangų, tiesiog jūsų buvusiam partneriui staiga pavirtus vyru, kurio Jums visuomet reikėjo.
Arba, kad kai naujo partnerio ieškojimai bus bevaisiai, netenkins rezultatai, nusivilsite, pasijusite pavargusi ir per ilgai paieškose, visuomet galėsite grįžti pas buvusįjį lyg niekur nieko, klesterti ant kėdės virtuvėj, ir žinosite, kokias bandeles iškepti prie kavos. Ir vėl gyvensit lyg niekur nieko.
Faktas tas, kad jūsų išėjimas sukrėtė žmogų, ir iš jo atėmė saugumo pagrindus taip pat. Galbūt jie nebuvo labai stiprūs ir taip, todėl jis nulinko link lengvesnio varianto. T.y. ne ieškojo priežasčių, kodėl subyrėjo Jūsų santuoka, o ieško kaip greitai ir lengvai nuslopinti vidinį skausmą po skyrybų, užkišti tą vidinę tuštumą, kuri, tikėtina, buvo jau ir prieš jus, tik paryškėjo po to, kai išėjote.
Grynai fiziologiškai Jūsų smegenys suvokia Jūsų buvusį vyrą kaip “mano“, nesvarbu, kad Jūs nebe su juo. Todėl jo matymas su kita sukelia tiesiog skausmingą smegenų neuronų gaminimąsi suvokti situacijai “jis gali būti su kita, ne tik su manim“ bei “jis ne mano“.
Kaip išgyventi artimiausias dienas?
Pirmiausia, artimiausiomis dienomis labai rūpinkitės savimi. Įsivaizduokite, kaip mama mažu susirgusiu vaiku. Nes tas vidinis Jūsų vaikas staiga pasijuto paliktas ir apleistas, taip kaip pasijustų vaikas apleistas tėvų. Todėl rūpinkitės savimi kaip tik galite tam, kad išgyventumėte. Taip sužinosite, kad savyje turite gilius resursus meilės ir rūpesčio sau, išmoksite save geriau mylėti.
Ką daryti iš esmės?
Kai kurie žmonės negali nieko nedaryti, kaip juos sprogdina vidinė emocijų užkurta energija iš vidaus. Jei esate viena iš tokių, būtinai leiskite tai energijai išeiti veiksmų pavidalu. Jei tai pyktis, nesvarbu, ant vyro ar ant tos moters, ieškokite kaip jį išlieti konstruktyviai: bėkite, eikite kol neteksite jėgų, sportuokite, verkite, daužykite pagalvę, lėkštes ar pan. Bet, žinoma, to neturi matyti vaikai bei jūsų vyras nei jo nauja simpatija.
Galite nusiraminimui pasieiškoti internete “how to get your ex back even if he is dating“ ir labai gerai išsistudijuoti medžiagą. Sudaryti planą, kaip veiktumėte Jūs. Tai pamaitins jūsų tiek veiksmo poreikį, tiek vilties atstatyti saugumo jausmą.
Galite išbandyti emocijų paleidimo, tapinimo, įvairias kitas technikas, kurios Jums reikia šiuo metu taip būtiną atsipalaidavimą. Atraskite, kas Jus ramina, suteikia “sucentravimo“ jausmą, stabilizuoja, grąžina į save, užsiiminėkite šiomis praktikomis (net jei tai druskos vonia) tiek, kiek Jums dabar reikia.
Kai aprimsite, stabilizuositės, kiek nusės emocinė audra, nusės smėlio dulkės, pasimatys protas.
Tuomet sudarykite šiuos išsamius sąrašus: kodėl aš jį palikau, kokio vyro man reikia gyvenime (čia ne apie jį, čia bendrai), tada sulyginkite du sąrašus ir pamatykite, kuo skiriasi šie du vyrai. Ar jie turi apskritai ką nors bendro? Susirašykite, ar mano buvęs vyras turi potencialo tapti tuo vyru, kurio man reikia?
Tuomet apgalvokite, ar tikrai verta susigrąžinti savo buvusį vyrą? Jūs daug už ją pranašesnė, nes geriau žinote, kas jam patinka, ir jei jis su Jumis bendrauja, tokius šansus turite tikrai nemažus. Bet ar to tikrai Jums reikia? Įsivaizduokite, kad tai įvyko. Ar po metų laiko nebūsite toje pačioje vietoje, kaip kad prieš iš jo išsikraustant?
Ir būtinai būtinai dirbkite su savo vidiniu trūkumo jausmu, su savo vidiniu nesaugumu. Jei ji ištekėjusi, vistiek bręsta vienokio ar kitokio lygio drama jų fronte.
Arba sužinos jos vyras, arba ji turės skirtis. Net jei ji išsiskirs, ir susituoks su Jūsų buvusiu vyru, panašu, kad vyras turės ir šioje santuokoje tų pačių problemų, kaip kad turėjo su Jumis. Nes iš aprašymo skamba taip, kad jis neišgaudė savo vidinių demonų po Jūsų faktinių skyrybų, o iš karto puolė į kitus santykius. Leiskite tiems žmonėms patirti savo pasirinkimus. Jums skaudu dabar, kad jie laižo medų, ir kad Jūsų buvęs vyras neieškojo medaus statinės su Jumis kartu. Jis pasirinko lengvesnį kelią – susirado šalia nukritusį neprižiūrimą medaus šaukštą, kai atsivėrė skaudi tuštuma po Jūsų pasitraukimo.
Jei dirbsite su savo vidiniais poreikiais, spręsite savo vidines problemas, galbūt net ir nebus smagu pasimėgauti tuo vaizdeliu, kai Jūsų buvęs vyras ir jo nauja svajonė vardu Iliuzija suvalgę medaus šaukštą ras statinę deguto ir turės suvalgyti ir ją. Nes medaus šaukštai taip gatvėj lyg niekur nieko nesimėto. Kaip tas sūris pelėkautuose. Jis būna supakuotas su statine deguto. Tik va bėda, tie, kurie būna peralkę medaus, yra nepajėgūs įžiūrėti deguto tol, kol jo statinė nesprogsta jų širdyse. Bet čia jau nebe Jūsų istorija. Kurkite sąvąją.
Mano tikras gyvenimas 