Pratimai geresniam abiejų smegenų pusrutulių integravimui

Jeigu žmogus patyrė emocinę traumą, jo dešiniajame smegenų pusrutulyje yra įvykęs perdegimas, t.y. nutrūkusios normalios neuronų jungtys, jų sujungimai tarsi sudegę, nutrūkę. Jeigu vystantis buvo patirtas emocinis apleistumas, tuomet šis pusrutulis gali likti ne iki galo išsivystęs. Bet kuriuo atveju yra nevienoda pusrutulių pusiausvyra.

Dažnai emociškai traumuotiems asmenims pasireiškia pusiausvyros nelaikymo problemos, judėjimo grubumas, suglebimas einant arba kampuoti judesiai.

Norint išlyginti smegenų pusiausvyrą, rekomenduojami tokie pratimai:

 

Pusiausvyros laikymasis

Šiam pratimui patartina turėti pusiausvyros lentą. Reikia išsirinkti vieną tašką, užlipti ant pusiausvyros lentos ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, žiūrint į pasirinktą tašką.

Jeigu iš pradžių pusiausvyrą sekasi išlaikyti sunkiai, galima į pagalbą pasitelkti kedę ir laikytis įsitvėrus į jos atlošą.

Tam, kad būtų lengviau, galima pradžioje naudoti guminę pusiausvyros lentą ar netgi pusiausvyros pagalvėlę. Su jomis yra lengviau pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą.

Pratimą atlikti 3 k. per dieną (pgl. Dr. Beate Johannwerner)

 

Piešimas pusrutulių integracijai

Pritvirtinti lapą prie stalo ar molberto, kad piešimo metu jis nejudėtų jo neprilaikant rankomis (galima kampus priklijuoti lipnia juosta). Paimti piešimo priemones į abi rankas. Tinka paprasti pieštukai, flomasteriai, geliniai rašikliai ar kitos priemonės, kurios lengvai piešia ilgą laiką jų neaptarnaujant. Tarkime, netiks į rašalą mirkomos dailyraščio plunksnos arba teptukai, nes juos dažnai reikia pamirkyti į dažus. Parkeriai irgi nelabai tinka, nes jais nepatogu piešti visomis kryptimis.

Tuomet leisti rankoms tiesiog judėti visomis kryptimis. Veiksmas atliekamas abiem rankomis vienu metu. Nereikia stengtis nupiešti kažką prasmingo. Greičiausiai pratimo pabaigoje tai atrodys kaip didelis nesuvytų siūlų raizginys. Rekomenduojama stengtis tik, kad linijos dažniau kirstų lapo vidurį.

Šis pratimas per sinchonišką judėjimą verčia smegenų pusrutuliams pasivystyti siekiant balanso. Smegenų ląstelės yra vienintelės ląstelės kūne, kurios dauginasi bet kokiame amžiuje, todėl smegenys vystosi pagal tai, kam jos yra naudojamos.

Nuot. iš Wickimedia commons

Jei jums reikia daugiau pagalbos integruojant patirtas traumas, siūlau susitarti dėl konsultacijos.

Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Kiekvienoje kalboje yra naudojamas išsireiškimas, nusakantis nuojautą. Tas jausmas pilve, viduriuose. Nuojauta, tas nenusakomas žinojimas to, ko neišeina pagrįsti argumentais, yra visiems žinomas reiškinys. Tačiau logika besivadovaujantys žmonės atsisako juo tikėti, mano, kad tai yra lengvatikių, neišsilavinusių žmonių pramanas, prietarai ir nurašo į ezoterikos sritį, kuri, kaip žinia, tikintiems mokslu, yra toks kaip sąšlavų kampelis.

Iš tiesų nėra ko ginčytis. Neuromokslas seniai žino, kad tai yra faktas. Žmogaus juslės nuskaito labai daug informacijos ir jos visos informaciniais kanalais, t.y. nervais, suteka į smegenis. Smegenyse yra netgi specifinė vieta, kurioje yra atsijojama, į kuriuos iš patekusių informacinių duomenų reikia reaguoti ir į kuriuos ne. Net kai informacija yra tikrai ir teisinga, nuolatos nervų ląstelės, veikiamos neurotransmiterių, nervinius impulsus sustiprina ir perduoda juos toliau, o kai kuriuos slopina. Tie, kurie perduodami toliau visoje grandinėje ir netampa kažkuriame tarpiniame taške užslopinami, tampa veiksmais, jausmais, reakcijomis, impulsais, reflesais, mintimis, idėjomis. Žodžiu, įgauna kažkokią išraišką, ar tai būtų veiksmo, ar minties forma.

Taigi, tai, ką suvokėme ir į ką mūsų smegenys nusprendė reaguoti, napima visos mūsų turimos informacijos. Mūsų kūnas nuskaito iš aplinkos ir pajaučia žymiai daugiau, nei mes gebame sąmoningai suvokti. Tačiau, nepaisant to, kad gauta informacija nėra suvokta iki tokio lygio, kad ją galime išreikšti sklandžiais sakiniais bei pateikti svariais argumentais, tai nereiškia, kad šios informacijos mes neturime. Taip gali būti todėl, kad ji buvo nuslopinta pakeliui, ankstesnėse smegenų dalyse, kol dar nepasiekė už kalbą ir loginį mąstymą, ateities prognozavimą atsakingos smegenų dalies.

Todėl kitą sykį drąsiai pasikliaukite savo žinojimu tarsi iš nieko. Tuo, kurį jaučiate, bet negalite paaiškinti. Jums ir nereikia jo paaiškinti. Instinktas bėgti nuo pavojaus neprivalo būti paaiškintas, mums tiek ir tereikia žinoti – bėgti, nes yra pavojaus jausmas. Arba pasikliauti žinojimu, kad tas žmogus atrodo nepatikimas, pavojingas. Nors jis kalba protingai skambančiais sakiniais, dėsto mintis pasitikinčiu balso tonu, atrodo respektabilus ir mūsų loginis protas negali prie nieko prisikabinti, kodėl jis galėtų būti nepatikimas, kai jis yra vaikščiojantis sąrašo, kaip turi atrodyti patikimas žmogus, pavyzdys. Tačiau jeigu kepenim jaučiate, kad taip nėra, dideli šansai, kad taip ir nėra.

Ne veltui mums yra duoti jausmai, pajutimai, emocijos. Tai yra ne mažiau svarbus, ir drįstu pareikšti, žymiai tikslesnis daviklis nei loginis mąstymas. Naudokitės visais jumyse suinstaliuotais prietaisais ir pasitikėkite tuo tyliu balseliu viduje.

 

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.

Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.

Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.

Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.

Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.

Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.

Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.

Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!

Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.