Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

“Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Vidinio autoriteto formavimasis

“Vidinio autoriteto raida tiesiogiai siejama su asmeniniais santykiais. Santykiai su tėvais, mokytojais ir kitais reikšmingais suaugusiaisiais yra internalizuojami, taip formuojasi vidinio autoriteto, savo vertės ir santykių su kitais pagrindas. Kai kurie autoriai kelia vidinio tėvo, kuris yra viena iš pamatinių vidinio autoriteto struktūrų, prielaidą. Nuo vidinio tėvo priklauso, koks bus individo santykis su išoriniais autoritetais ir ar individas sugebės būti autoritetingas. Augantis vaikas santykiuose su tėvu turi patirti balansą tarp ribų nustatymo ir erdvės suteikimo. Esant šiai pusiausvyrai formuojasi konstruktyvus vidinis autoritetas, kuris pasireiškia jausmu, kad individas gali priimti sprendimus, parodyti save santykiuose, atsižvelgti ir į savo poreikius bei vertybes.“

Iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Nuotr. iš Wickimedia Commons

Toksinis pasyvumas

Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.

Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.

Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.

Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.

Raimundas Milašiūnas “Psichoanalizė“

Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitalas. Nors parašytas labai paprastai. Trumpi sakiniai, trumpi skyreliai. Kaip vadovėlis – negali trokšti geriau! Užtai autorius, mano nuomone, nusipelnė labai didelio pagyrimo. Labai vertinu žmones, kurie nesislapsto už tarptautinių žodžių žodyno. Dar labiau vertinu žmones, kurie geba sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Tai yra esminis kriterijus, siekiant nustatyti, ar pats žmogus gerai suvokia tai, apie ką kalba.Taigi, šiuo atžvilgiu autoriui didelė pagarba ir aukščiausias įvertinimas. Galiu tik parekomenduoti šią knygą. Bet su viena iš šių sąlygų – arba jums reikia mokytis psichoanalizės, arba jūs domitės psichologija. Bet pastaruoju atveju jūs turite būti jau gerokai pažengęs laisvalaikio psichologas. Nors parašyta paprastais sakiniais, man ši knyga pasirodė įkandama tik po ilgamečio domėjimosi ir skaitymo psichologijos temomis.Tik su tokiu bagažu ir galėjau įvertinti išgrynintą iki kaulų smegenų tekstą. Kuris tik iš pažiūros gali pasirodyti be galo paprastas. Už kiekvieno sakinio slypi knygos apimties žinios.Smagu, kad tokio lygio knygų yra lietuvių kalba. Kuri yra ne išversta, o originalus lietuvio lietuviškai sukurtas turinys.Čia kaip su namo statybomis. Beveik kiekvienas gali kažką sumesti iš krūvos statybinių medžiagų. Kas pašiūrę, kas tvartą. Bet nedideliam, funkcionaliam, jaukiam, ekonomiškam ir estetiškam namui teikia talentingo architekto.Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Maratonas

Šiais laikais būti nušvitusiu – tai bėgti maratoną. Vos ne visi mano feisbuko kontaktuose esantys žmonės fotografuojasi su ryškiais sportiniais rūbais ir ilgesniu nei PIN-kodas numeriu ant pilvo. Sportas bet kuriuo atveju gerai, nors jiems jų ištvermės ir disciplinos galiu tik pavydėti.

Šie žmonės, manyčiau, bėgioja ilgus nuotolius savo noru. Tačiau būna atvejų, kai žmonės verčiami bėgti maratonus, juose dalyvauja ir… net neįtaria!

Maratonų bėgimas yra toks procesas, į kurį piktybiškai nusiteikę, užvaldyti siekiantys asmenys įtraukia savo aukas. Jau kalbėjome apie sudievinimą – narcizų taikomą taktiką- ir apie santykius su jais, besivystančius žaibišku greičiu.

Vieną dieną to žmogaus išvis nebuvo jūsų gyvenime, o nuo kitos dienos jo staiga yra neišsemiami kiekiai: tai ir susitikimai kasdien, ir buvimas iki vėlumos kartu, nors rytoj reikia anksti keltis, tai ir nesibaigiantys skambučiai telefonu, o kai pasidaro gėda prieš kolegas ir baisu prieš viršininką – nesibaigiančios žinutės išjungus telefono garsą. Kai žinote, kad pakalbėjus su klientu padėjus ragelį, rasite telefone žinutę. Kai žinote, kad išėjus iš dušo telefone tikrai bus žinutė nuo jo. Ir apskritai keista, kad tuo metu esate ne kartu. Tai ir yra maratonas.

Jei sudievinimo tikslas yra liaupsėmis apsvaiginti, tai maratono tikslas yra per kuo trumpesnį kalendorinį laiko tarpą sukurti įspūdį, kad tą žmogų pažįsti kaip nuluptą, kad jis “savas“. Kitaip tariant, dirbtinai įpūsti artumo, gero pažinojimo jausmą. Kuris žinoma, stipriai prisideda prie pasitikėjimo kūrimo.

Įsivaizduokite, jeigu tris mėnesius praleidžiate labai daug laiko kartu su žmogumi. Jums per tą laiką susiformuos jausmas, kad jį labai gerai pažįstate. Turėkite omeny, kad manipuliatoriai lengvai neatsiveria, o ypač savo aukoms. Jie labai gerai suvokia, ką daro. Jie sąmoningai siekia nepasidaryti iš tikro artimi, jie tik vaidina rolę,  kuri jiems turėtų užtikrinti lengvą tikslo pasiekimą. Todėl jiems ir yra reikalingi mechanizmai, kurie sėkmingai sulaužo sveiką funkcionavimą, tame tarpe adekvatų realybės suvokimą.

Jeigu neorganizuojant maratono, o tik karts nuo karto du žmonės susitiktų per tris mėnesius, tai jie po tiek laiko jaustųsi, kad šiek tiek jau pažįsta vienas kitą, jau būtų susiformavęs aiškesnis jausmas, ar norisi ir toliau susitikti. Po tiek laiko trunkančios pažinties žmonės aiškiai suvokia, kad dar nepažįsta to žmogaus tiek, kad galėtų priimti sprendimą dėl ilgalaikių įsipareigojimų, tokių kaip bendri vaikai ar santuoka.

Jeigu su nauja pažintimi praleidžiamas visas savaitgalis, tai kad ir koks jis būtų intensyvus ir malonus, vistiek pirmadienį savęs paklausus, ar aš jau pažįstu šį žmogų tiek, kad įsipareigočiau visam gyvenimui, yra daug šansų, kad dar prabils blaivus protas. Bus aišku, kad savaitgalis – nuostabus, tačiau tai nekanka tam, kad būtų priimti ilgalaikiai įsipareigojimai.

Tačiau, tarkime, per tris maratono mėnesius, buvimas drauge tampa nauja norma. Todėl “maratonas“ padeda pasiekti tikslą – netikrą, fiktyvų kito žmogaus pažinimo jausmą. O leidžiant ilgus vakarus kartu iki išnaktų, nuolatos neišsimiegant, pasiekiamos kitos proto būsenos ir auka papasakoja tai, ko greičiausiai dar nepasakotų…

 

Visos nuotraukos iš pexels.com

*****

Jeigu patiko šis tekstas, galite atsilyginti autorei savo nuožiūra 

Užkeikta švytuoklė

Tai, kas parašyta toliau, yra ne šiaip fantazija, tai yra informacija iš seminaro Vokietijoje Psichotraumatologijos centre, kurį skaitė gydytoja, mokslų daktarė, besispecializuojanti traumų gydyme. Pageidaujantiems daugiau informacijos, kontaktus susisiekti galite rasti kvadratėlyje dešiniame kampe viršuje.

Žmogus, turintis kompleksinį potrauminį streso sindromą, sukasi tarsi užkeiktame rate. Iš principo jo gyvenime yra dvi būsenos:

Kai kažkoks dirgiklis, o kadangi sindromas kompleksinis, tai dirgiklių gali būti daug ir jie pasitaiko dažnai, sudirgina psichiką, tarsi paspaudus mygtuką visa žmogaus būsena persijungia į didelio pavojaus režimą. Psichika pasidaro aukšto dirglumo, pojūčiai aštrūs, kūnas įsitempęs ir sugeneravęs daug energijos, kurią pasiruošęs sunaudoti bet kurią akimirką ir dideliais kiekiais, visas žmogus įsiaudrinęs, didelio budrumo būsenoje.

Taip yra todėl, kad nors ir mažas, dirgiklis sužadina traumą ir iššaukia taip vadinamą flashback´ą. Ir vienu akimirksniu žmogaus kūnas ir psichika išgyvena tą patį, ką žmogus išgyvena didelio pavojaus akivaizdoje, pvz. jeigu jį būtų užpuolęs iš aptvaro zoologijos sode ištrūkęs meškinas. Tik skirtumas tame, kad realaus pavojaus nėra, o… į duris paskambino paštininkas. Ir nors žmogus to sąmoningai gali nesuvokti, tačiau jo psichika ir kūnas yra stipriai susimobilizavę, kad ir kos nekaltas būtų išorinis dirgiklis.

Tokia būsena, kad į vieną vietą sutelkiami iš esmės visi galimi organizmo ištekliai, yra reikalaujanti labai daug energijos. Toks kraštutinis jėgų mobilizavimas yra evoliucijoje nenumatytas išsilaikyti ilgai. Tai yra organizmo gebėjimas susitelkti ir išgyventi retomis, kritinėmis situacijomis. Todėl tokia būsena trunka neilgai, o kadangi ji pareikalauja visų organizmo psichinių ir fizinių jėgų, organizmas po kiek laiko pats, žmogui to sąmoningai nereguliuojant, persijungia į kitą – atsigaudinėjimo režimą.

Tačiau kadangi visos jėgos ir vidiniai organizmo rezursai buvo kątik sudeginti, žmogus pereina ne į ramų funkcionavimą, o į visiško išsekimo būseną – nes energijos funkcionavimui nebeliko, ji kątik buvo visiškai sudeginta. Taigi, vėl, tarsi jungiklį paspaudus, iš didelio įsitempimo, aukšto budrumo organizmas akimirksniu persijungia į visišką išsijungimo būseną. Protas neveikia, jėgų ką nors daryti nėra, gebėjimo mąstyti, planuoti – nėra, visiškas vegetavimas, atsijungimas nuo realybės ir negebėjimas netgi reaguoti į normalią, įprastinę aplinką. Gali būti iki tokio lygio, kad negali pajudinti nei piršto, atsikelti iš lovos, kalbėti, reaguoti.

Taip organizmas, norėdamas atstatyti jėgas, išjungia visas funkcijas tam, kad greičiau atsistatytų iš maksimalaus išsekimo. Tokia perdėta atjungimo bėsena duoda savo rezultatą ir kažkiek jėgų atsiranda. Kai tik pradeda atsirasti jėgų, kurios šiaip galėtų leisti kažkokį funkcionavimą, žmogus ima tarsi busti, t.y. grįžinėti į normalų, įprastinį funkcionavimą. Ir jeigu neturėtų KPTSS, jis toliau galėtų normaliai veikti.

Tačiau kai tik žmogus pradeda krutėti, tai ar atidaro duris, ar įsijungia telefoną, ar išeina į lauką ar į darbą, beveik iš karto pamato ar jam kas nors ką nors pasako, ar gauna kokią nors žinią, naujieną, kuri vėl suveikia kaip dirgiklis. Kuris vėl iššaukia neužgydytą traumą, vėl įsijungia pavojaus aliarmas ir vėl organizme įsijungia perdėta parengtis. Kuri išsekina organizmą vėl taip pat greitai, kaip ir prieš tai.

Taip KPTSS turintis žmogus ir gyvena – nuo vienos būsenos prie kitos. Kuriose abiejose jis gali veikti ir funkcionuoti kaip pilnavertis individas gana ribotai. Iš esmės jis ir nefunkcionuoja taip, kaip tai daro kiti žmonės. Jo vidus junginėjasi be jo valios tarp vieno ir kito režimo. Tai kovinė parengtis, dirglumas, įtempti nervai, tai negalėjimas nei piršto pajudinti. Taip ir sukasi žmogus užkeiktoje švytuoklėje nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito…

---

Jeigu šie tekstai yra Jums naudingi, galite atsilyginti paremdami šį blog’ą. 

 

Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.

---

Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Trauminė amnezija

Amnezija yra atminties netekimas. Ant šio medicininio reiškinio pastatytas ne vienas meksikietiškas serialas.

Na, moteris netenka atminties dėl kažkokios priežasties, ir po to prasideda smagumai – neatpažįsta savo vyro ir vaikų, neprisimena savo ankstesnio gyvenimo, todėl ją blogiečiai visaip kaip vynioja aplink pirštą ir t.t. ir pan.

Tačiau amnezija yra tikras, o ne serialų išgalvotas reiškinys. Tiesiog scenarijų rašytojams labai palankus elementas, ant kurio gali vyniot kokią nori dramą, kokia tik į galvą šauna.

Gali būti dalinė amnezija, t.y. net nesimato, kad žmogus išvis ką nors būtų pamiršęs. Jis prisimena savo gyvenimo istoriją, gali ją papasakoti, pažįsta tėvus, sutuoktinį, vaikus ir kitus gimines bei draugus, žodžiu, pagal visus požymius atrodo visiškai normalus žmogus ir netgi amnezijos terminas čia, atrodo, visai ne prie ko.

Tačiau tam tikra dalis patyrimų gali būti visiškai ištrinta iš atminties. Tai reiškia, tai nutiko, tačiau žmogus jų neprisimena, tarsi jų niekada nebuvo. Tai gali būti konkretūs įvykiai. Dažnai toks reiškinys atsitinka ištikus psichologinei traumai, pvz. kai kažkas iš artimų ir patikimais laikytų žmonių ir pasielgia niekšingai, išduoda, labai nuskriaudžia, emociškai ar fiziškai, nesvarbu.

Jennifer Freyd, Oregono universiteto psichologė, atlikusi daug tyrimų nustatė, kad kuo artimesnis buvo žmogus, pasielgęs šokiruojančiai, tuo didesnė tikimybė, kad skriaudą, emocinį šoką, arba kitaip tariant, traumą patyręs žmogus neprisimins to poelgio. T.y. gyvens kaip gyvenęs, tarsi traumuojantis įvykis nebūtų įvykęs. Įvykis vadinama išdavystės trauma, o tos traumos išsitrynimo iš atminties reiškinys vadinama traumine amnezija.

Panaudota nuotrauka iš Wickimedia

Po tam tikro laiko ir esant tam tikroms aplinkybėms traumuojantis įvykis gali būti prisimenamas. Vadinasi, jis yra išsaugotas atmintyje, tačiau ne taip pat, kaip išsaugomi normalūs praeities prisiminimai. Kol pasireiškia trauminė amnezija, šie prisiminimai yra tarsi atkirsti ir neprieinami sąmoningam protui. Trauminė amnezija įvyksta kaip psichikos gynybinė reakcija esant per dideliam kognityviniam rezonansui.

Įkvėpta šio straipsnio “Five questions you should ask your new trauma therapist“

 

 

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Remiantis Evaldo Kazlausko straipsniu “Veiksmingiausi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“* terapijos formos, kurios duoda geriausius rezultatus esant potrauminio streso sutrikimui, yra:

• į traumą orientuota kognotyvinio elgesio dar vadinama bihevioristinė terapija (angl. – trauma focused cognitive behavioral therapy)
• nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EDMR – eye movement desensitization and reprocessing therapy).

Dėl šių dviejų terapijos formų veiksmingumo sutampa tiek JAV, tiek Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimų rezultatai. Anglijos mokslininkai priėjo išvados, kad streso valdymo ir grupinė kognityvinio elgesio terapija taip pat buvo veiksmingos. Tačiau kitos terapijos formos reikšmingai nesumažino potrauminio streso sindromo simptomų.

Nerimo valdymo ir atsipalaidavimo praktikos padeda, tačiau ne taip reikšmingai kaip pirmosios aukščiau paminėtos terapijos.

Straipsnyje pabrėžiama, kad nemedikamentinės terapijos formos buvo efektyvesnės. Tačiau, kaip supratau iš straipsnio, buvo labiau įvertinta tai, kad menedikamentines terapijos formas pacientai nuspredžia dvigubai rečiau nutraukti nepabaigę.

Nuotrauka iš Wickimedia

*(Online) ISSN 2345-0061. PSICHOLOGIJA. 2013, 47 psl.