Prisitaikantis pamalonintojas (-a)

lingerbliss_servantPagaliau užtikau lietuvišką atitikmenį angliškam išsireiškimui people pleaser! Tokia proga verta atskiro įrašo.

Prisitaikantis pamalonintojas ar pamalonintoja – tai toks žmogus, kuriam ant tiek svarbu bendraujant, kad kitas žmogus išliktų patenkintas, kad toks žmogus nedvejodamas aukoja savo interesus, kad tik, neduok dieve, nereiktų kitam žmogui nuo sofos atsikelti. Arba kad kitam nereiktų paduoti šaukštelio. Jau geriau svečiuose gers kavą be cukraus, tačiau neišdrįs paprašyti šaukštelio.

Maža to, netgi šaukštelį pasiūlius, jo atsisakys! Toks yra tas prisitaikantis pamalonintojas.

O po to, grįžus namo labai pyks, kodėl neskania kava pavaišino. Ir koks nesvetingas tas -žmogus, kaip jis nemoka pasirūpinti savo svečiais. “Daugiau neisiu pas jį į svečius, aš išvis ten ir nenorėjau“ – baigia pamąstymus prisitaikantis pamalonintojas.

Iš tiesų bazinis giluminis įsitikinimas, glūdintis prisitaikančiojo pamalonintojo pasąmonėje yra “aš nevertas gauti nei menkiausios malonės ar pagalbos žesto“.

Dažniausia tokia vidinė pozicija yra nesąmoninga, ir žmogus pats nesuvokia, kaip jis pats pamina savo interesus vardan to, kad kiti žmonės šalia jo jaustųsi pamaloninti. Ši savybė dažnai būdinga nuo santykių priklausantiems asmenims.

Šį puikų terminą radau straipsnyje “Motinų nemylėtos dukros: 7 jų psichologinės žaizdos“, kuris ir taip savaime yra vertingas straipsnis. Tikrai, gana retas atvejis, kai lietuviškas termino vertimas yra pakankamai trumpas ir atspindintis reikalo esmę. Dėl trumpumo galima ginčytis, bet esmę tikrai atspindi! Todėl būtų labai įdomu sužinoti, kas taip puikiai išvertė šį straipsnį, kad net išrado naują lietuvišką terminą. Norėčiau asmeniškai padėkoti.

 

Prisitaikantis pamalonintojas (-a)

Apgaviko sindromas

Apgaviko sindromas (ang. – imposter´s syndrom) yra būdingas vaikystės traumą patyrusiems, žemos savivertės žmonėms.

Tokie žmonės daug dirba dėl išorinių pasiekimų. Jie jiems svarbūs dėl to, kad pirmiausia jiems patiems patvirtintų, kad jie yra kažko verti. Siekdami jie gana gerai įvaldo kai kuriuos įgūdžius ir žinias, gali būti netgi labai produktyvūs ir demonstruoti talentus ar įspūdingus pasiekimus toje srityje, kurioje veikia.

Tačiau tuomet, kai kiti žmonės sako, kaip jie puikiai sugeba tą ar aną, jie netiki. Tai ne apsimestinis, suvaidintas perdėtas kuklumas, o jie iš tiesų nuoširdžiai netiki, kad kiti žmonės mano, jog jie kažką daro gerai.

Apgaviko sindromas padaro žmones atsparius teigiamai aplinkinių reakcijai į juos todėl, kad žmogus viduje galvoja: “jei jie gerai mane pažinotų, tada jie žinotų, koks iš tiesų nevykėlis aš esu“.

Apgaviko sindromas kyla iš traumuotos psichikos, kai žmogus apie save galvoja kaip apie kažką iš esmės nevykusio ar blogo.

Terminas iš Pete Walker knygos “Kompleksinis PTSS: nuo išgyvenimo iki klestėjimo“ (anglų k.)

5429455531_f9abb8e415_z

Dug Belan´o nuotrauka “Veidu į žemę su beverčiu šlamštu“ iš Flickr.com

Apgaviko sindromas

Kas yra emocinis flashback´as?

Savaitgalį praleidau puikiame seminare apie narsicizmą ir KPTSS Londone. Grįžus vėl įkvėpimas rašyti. Vis geriau suvokiu, kas yra flashback´as, ir netgi literatūroje anglų kalba pasigendu aiškaus aprašymo, kaip jį atpažinti. Kaip ir aš, taip ir daugelis žmonių gali tiesiog nežinoti, kas su jais nuolatos vyksta. O “tai, kas vyksta“, gali iš esmės sugadinti gyvenimo kokybę jiems net neįtariant. Be to, yra sprendimo būdai. Tačiau kaip spręsti, kai net nežinai, ką reikia spręsti?

Pirmiausia, ką pabandžiau padaryti, tai paieškoti, kaip žodis flashback´as verčiamas į lietuvių kalbą kontekste, kur kalbama apie potrauminio arba kompleksinio potrauminio streso sindromą. Deja, aprašymuose neradau nei konkretaus žodžio, netgi nei frazės, kuri apibūdintų tai, ką šiame kontekste nusako žodis flashback’as. Minimi tokie išsireiškimai, kaip “trauminiai efektai“ (Wickipedija) arba “nuolatinis keliantis įtampą traumavusio įvykio prisiminimas“ (pasveik.lt). Taip, viskas teisingai, tačiau šie išsireiškimai yra per daug nekonkretūs.

Tad nusprendžiau imtis nedėkingos misijos – paaiškinti tai, kam lietuvių kalboje nėra žodžio ir tai, kas netgi nėra aiškiai aprašyta.

Iš esmės KPTSS ir yra serija ypatingai nemalonių patyrimų. Kurie, jeigu nesprendžiami, negydomi kartojasi ir stiprėja ir ilgainiui pradeda stipriai kenkti žmogaus gyvenimui ir netgi turėti įtakos jo charakteriui, rezultatams ir gyvenimo pasirinkimams. Bet visa tai yra jau pasekmės. Pažiūrėkime, kas tas flashback’as, ir kaip jis atrodo kasdieniniame gyvenime tų žmonių, kuriems jis pasireiškia.

Visų pirma, prisiminkime tą vargšą buvusį amerikietį kareivį, kuris, saugioje Amerikoje, išgirdęs malūnsparnį, palenda po savo džipu vidury gatvės. Šiuo atveju yra aiškus išorinis dirgiklis – malūnsparnio garsas. Kadangi karo sąlygomis tai reiškė pavojų gyvybei, tai šis garsas tiesiog įsivirina į kareivio smegenis ir jie, jį išgirdę reaguoja paprastai – gelbėjasi. Esmė yra tokia, kad yra dirgiklis ir yra nevaldoma, nevalinga reakcija į pavojų, kurio iš tiesų nėra. Tokių pavyzdžių su kareiviais yra daug. Kai nuo skersvėjo užsitrenkia durys ir kareivis pradeda bėgti kaip nuo šūvio ir pan.

Tas siaubas, kurį patiria kareivis, išgirdęs mirtiną pavojų jam reiškiantį garsą, ir yra jo patiriamas flashback’as. Tai yra atmintyje įstrigęs traumuojantis patyrimas, kuris vėliau dėl dirgiklio pasikartoja lygiai taip pat gyvai, tarsi tai vyktų čia ir dabar. Nepaisant to, kad aplinka iš tiesų yra saugi, flashback´ą patiriantis žmogus išgyvena siaubą gyvai ir realistiškai, jam užteko vien traumą primenančio garso, kad jis patirtų mirties siaubą.

Esant kompleksiniam potrauminio streso sindromui, dirgiklis gali būti neaiškus, jie gali būti labai įvairūs arba jų gali būti labai daug. Be to, kompleksinį potrauminį sindromą žmonės gali įgyti daug labiau “normaliomis“ sąlygomis – namų aplinkoje, darbe. Tai reiškia, kad dirgiklis gali būti bet kas, kas iš pažiūros visiems yra visiškai įprastinis ir jokio dėmesio nesukeliantis dalykas.

Tik staiga žmogus, vos ne iš niekur nieko pajaučia nepaaiškinamus stiprius jausmus – jaučiasi bejėgis, nieko nesugebantis, užspęstas, labai išsigandęs, praradęs save ir situacijos kontrolę, labai dirglus, stipriai sunerimęs, supanikavęs. Staigų jausmą galima apibūdinti kaip “užpultas“, “išduotas“, “praradęs save“, “jau viskas“, “šakės, man galas“. Dažniausiai atrodo, kad viskas staiga prarasta, kad įvyko kažkas labai baisaus, kas mane visiškai sunaikins, pasireiškia labai didelis stresas, noras dingti, pabėgti, kuo greičiau išvengti.

Žmonėms, turintiems kompleksinį potrauminį streso sindromą, tarpai tarp flashback´ų gali būti viso labo 24 valandos. Tai reiškia, kad taip dažnai kartojantis didelio streso būsenoms, žmogus gali arba tapti visko vengiantis, arba įsitikinęs, kad pasaulis yra be galo pavojinga vieta. Nes daugybė kitiems žmonėms įprastų, normalių pasikartojančių situacijų jam gali sukelti flashback’ą po flashback´o. Ilgainiui žmogus gali imti apie save galvoti: aš nieko nesugebu, aš visko bijau ir t.t. ir pan. Nors iš tiesų flashback´as yra visai ne jo charakterio dalis, iš tiesų tai yra sutrikimas, kurį jis įgijo dėl išorinės aplinkos sukelto poveikio. Ir tai yra pagydoma.

Kaip atpažinti flashback´us:

  1. jeigu jums kartojasi situacijos, kai tarsi iš niekur nieko “krentate veidu į purvą“, staiga atrodo, kad visiškai susivarėte ir praradote save bei gyvenimą;
  2. staiga, tarsi be paaiškinimo pasijaučiate bejėgiais, nesugebančiais, niekam tikusiais, beverčiais ir tai patiriate kaip labai stiprų, aštrų ir staigų jausmą;
  3. jeigu norite kažką daryti, tarkime, susitikti su mergina ar atlikti kažką, kas vestų jus link svajonių darbo ar karjeros, tačiau nors viena dalis nori tai daryti, yra kažkokia kita labai stipri vidinė dalis, kuri labai tam priešinasi ir to negalite paaiškinti logiškai;
  4. labai staigūs nevilties, pasijautimo neadekvačiu, pykčio protrūkiai, “viskas blogai ir bus tik blogiau“ su intensyviu neigiamų emocijų išgyvenimu be jokios priežasties;
  5. jeigu pastebite pats (-i), arba šeimos nariai, draugai, kolegos sako, kad į kai kurias situacijas jūsų reakcija yra perdėtai, neadekvačiai per stipriai;
  6. jeigu staigaus siaubo, nevilties, pasimetimo, katastrofos jausmas ilgai nepraeina ir išlieka intensyvus valandas, dienas ar netgi kelias savaites nuo tada, kai pasireiškė;
  7. jeigu staiga dėl kažkokio įvykio atrodo, kad staiga ėmė ir sugriuvo gyvenimas, kad visiškai praradote savo kaip asmens vertę, nebejaučiate savęs kaip žmogaus, praradote savo centrą, liko tik visa griaunantis uraganas, kurio centre esate.
Iliustracija iš Wickimedia Commons

Problemos atpažįstant flashback´us esant KPSS:

  1. neaišku, kas juos sukėlė, sunku arba beveik neįmanoma nurodyti konkretaus veiksmo, situacijos ar dirgiklio, kas sukėlė flashback’ą, dažniausiai tai kasdienės, tarsi niekuo neypatingos situacijos;
  2. kadangi flashback´ai kartojasi dažnai, žmogus ima juos paaiškinti, priskirdamas arba aplinkai, arba sau, tačiau nesuvokdamas, kad tai yra savaime atskiras reiškinys, turintis savo priežastį;
  3. sunku pamatyti, kad flashback´as yra perdėta, gerokai per stipri reakcija į realią situaciją. Žmogui, patiriančiam flashback´o sukeltą jausmą atrodo, kad jis yra adekvatus situacijai vien tik todėl, kad jis toje situacijoje tą jausmą patiria;
  4. neįmanoma įžiūrėti sąsajų su praeityje patirtu emociniu smurtu ar konrečia traumuojančia situacija, todėl  flashback´as išgyvenamas, kaip šio momento situacija, nors iš tiesų dabartinė situacija yra dirgiklis.

Seminare Londone mokėmės ką daryti kaip ir nemedikamentiniais būdais sumažinti ar netgi visiškai panaikinti emocinius flashback’us. Jeigu jūs šiame aprašyme atpažinote savo patirtis, galite susisiekti su manimi ir aš jus konsultacijos metu išmokysiu tos metodikos.

Bet kuriuo atveju, šiuo metu nuolatos taikau flashback’ų mažinimo metodiką ir stebiu, kaip tai veikia ant manęs pačios. Po to planuoju čia aprašyti savo patirtį. Tad jei tema įdomi, nepamirškite užsiprenumeruoti.

Ir, labai svarbu, jeigu jau iš mano aprašymų supratote, ką turiu omenyje, vartodama anglišką žodį flashback’as, gal turite pasiūlymų, koks žodis labiausiai tiktų jiems pavadinti lietuvių kalboje? Mums būtinai reikia surasti ar sukurti tinkamą terminą. Turite idėjų? Būtinai pasidalinkite!

Kas yra emocinis flashback´as?

Išnaudojimo aklumo sindromas (IAS)

Ką pastebėjau ir vis dar pastebiu savyje, kitų man artimų žmonių gyvenimuose ir ką matau kituose žmonėse, kurie kreipiasi pas mane konsultacijų, yra tai, kad žmonės gali ilgą laiką būti labai nepalankioje situacijoje su savo artimaisiais ir nematyti, kad jie yra išnaudojami.

Moterys ar vyrai gali ilgai palaikyti meilės ryšį su kitu žmogumi, kuris vienareikšmiškai jais naudojasi, ir to nematyti ir nesuvokti. Žmogus gali naudotis pinigais, pavergti žmogų, kad jis bendrautų tik su juo ir su niekuo daugiau, atimti iš jo visus kitus tam žmogui anksčiau buvusius svarbius kontaktus, atriboti jį nuo pasaulio, jį emociškai žeminti, menkinti, niekinti, riboti ir visaip kitaip blogai elgtis. Ir tai gali tęsti ilgus metus, tačiau engiamas, išnaudojamas ir ribojamas žmogus nesuvokia, kas vyksta, kad jis yra išnaudojamas ir kad tokie santykiai yra jam visiškai nenaudingi.

Tokie santykiai ne tik verčia žmogų blogai jaustis, tačiau smukdo jo vertę, pasitikėjimą savimi, uždaro į tamsų kambarį, kuriame darosi vis mažiau vietos, tamsiau ir baisiau. Tačiau žmogus, su kuriuo taip elgiamasi, neįžvelgia sistemingumo, nesuvokia, kad tai yra emocinis smurtas (galbūt ir fizinis?), kad tai yra iš esmės jo išnaudojimas. Sheila Robinson Kiss

Tokiam reiškiniui apibūdinti viena iš mano mokytojų Sheila Robinson Kiss sugalvojo terminą – išnaudojimo aklumo sindromas (IAS).

Aš pastebėjau, kad tuomet žmonės jau kurį laiką, kelis mėnesius ar metus jaučiasi santykiuose blogai, tačiau nesuvokia būtent emocinio smurto dalies, nesuvokia, kad yra išnaudojami ir kad smurtautojo elgesys seniai nebėra pavieniai atvejai, kai jis susinervimo darbe ar jam buvo tiesiog bloga diena. O kad tai yra sistemingas artimo žmogaus išnaudojimas, kuris seniai nebetelpa į normalaus bendravimo rėmus.

Jeigu taip yra nutikę Jums, papasakokite savo istoriją komentaruose, tegu jinai paskatina kitus žmones atpažinti savo situaciją jūsų istorijoje. Taip padėsite kitiems praregėti!

Nuoroda į video, kuriame ji plačiau kalba apie IAS (anglų k.)

***

Jeigu jūs seniai kenčiate dėl santykių su artimiausiais žmonėmis, ir nesate tikri, ar tai tik pavienės problemos, ar sistemingas išnaudojimas ar emocinis smurtas, susisiekite su manimi dėl konsultacijos per skype. Mano kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje. Iki greito!

Išnaudojimo aklumo sindromas (IAS)

Teises įtvirtinantis elgesys

Beveik visada, kalbant apie nuo narcizų nukentėjusius žmones, angliškoje medžiagoje naudojamas terminas assertiveness. Pirmą kartą, skaitydama Psichologija Tau* žurnalą, radau lietuvišką terminą. Šitą momentą būtina užfiksuoti.

Kaip visada tokiose situacijose, tai – ne terminas, o labiau visas išsireiškimas. Tačiau manau, kad kalbant apie tai, kaip netapti dar vieno narcizo auka, yra labai svarbu išmokti teises įtvirtinančio elgesio. Dažniausiai tai yra viena iš problemų, kurios leidžia artimoje aplinkoje veistis narcizams.

Teises įtvirtinantis elgesys – tai iš esmės yra gebėjimas pajausti savo jausmus, pojūčius, nuostatas ir dar visa kita, kas mumyse formuoja norą ar nenorą daryti tą ar aną. Tai apima ir gebėjimą suvokti, ko aš noriu ar nenoriu, tai išreikšti konstruktyviai ir išlaikyti savo poziciją. Net ir tuomet, kai kitas žmogus, manipuliacijų ar tiesioginės prievartos būdu verčia elgtis priešingai išsakytiems norams, pozicijai, nuomonei, pasirinkimui ir t.t.

Tai yra ne rėkti, ne maištauti, nereaguoti pasyviai agresyviai ir nesutikti daryti tai, ko nesinori. O tiesiog gebėti labai giliai viduje pajausti, ko aš iš tiesų noriu, priimti tai kaip teisingą variantą ir gebėti ramiai pareikšti, kad aš noriu taip ir taip. Ir atsilaikyti manipuliacijos, gėdinimo, menkinimo ar puolimo atveju. Išlaikyti aiškią, tačiau ramią vidinę poziciją, kuri išreikšta ir į išorę.

Pavyzdžiui, du žmonės pietauja kavinėje. Pavalgė, vienas sako – užsisakom kavos. Antrasis pagalvojo ir pasakė, dabar nenoriu. Tai yra primityvi situacija, kurioje tiek pirmasis, tiek antrasis elgiasi įtvirtindami savo teises. Net jeigu pirmasis sako, “na užsisakom, man bus nesmagu vienai gerti“. Antrasis ramiai pakartoja: “ne, žinok, tikrai nenoriu. Aš pasėdėsiu su tavim, paplepėsim, nepergyvenk.“. Tai yra kiekvienas laikosi norimos pozicijos ir neverčia kito elgtis taip, kaip jis nori. Net jeigu ir verčia, tarkim, sako: “aš tau užsakysiu“. Esmė yra tokia, kad kol antrasis nepasiduoda provokacijai ir laikosi savo tikrojo iš vidaus einančio noro (tarkim, sako: “gali užsakyt, jeigu jau taip nori, tačiau greičiausiai neišgersiu nei gurkšnio, nesinori šiandien“), tol tai yra savo teises įtvirtinantis elgesys.

Dažna narcizų aukų problema yra ta, kad jos kažkur šioje jausmų-suvokimo-išreiškimo-išsilaikymo grandinėje paslysta. Elgesys nejučia tampa nebeįtvirtinantis savo teisių. Tarkime, jeigu yra užslopintas vidinis balsas, pajautimas, tada žmogus aiškiai nežino, ko jis norėtų toje situacijoje, nes jis nejaučia savo kūno signalų, savo emocijų, jausmų.

Jei save jaučia, gali vengti išreikšti, ką iš tiesų jaučia ir ko nori. Geriau kentės tai, kas nepriimtina, tačiau neis į atvirą konfrontaciją. Kaip žinia, narcizai yra tie žmonės, kurie siekia kontroliuoti ir užvaldyti savo artimuosius, todėl dažniausiai narcizo akivaizdoje ištarti, kad aš noriu elgtis kitaip, negu tu nori, yra esminė provokacija, žadanti karo stovį bent jau geram pusdieniui. Todėl tai yra ne atsitiktinumas, kad narcizai intuityviai į porą pasirenka žmones, kurie nepasižymi teises įtvirtinančiu elgesiu. Nes su tokiu žmogumi narcizas nuolatos turės patirti narsicistinį sužeidimą.

Gali būti, kad žmogus geba pasakyti, ko jis norėtų, tačiau lengvai sutinka elgtis priešingai nei norėtų. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Galbūt mano, kad kiti žino geriau ir jų sprendimai protingesni, galbūt jaučiasi nevertas, kad situacija būtų jam palanki ir t.t. ir pan., priežasčių gali būti galybė. Svarbu tai, kad nesilaikoma išreikštos pozicijos. Po išreiškimo leidžiama agresoriui pakeisti kursą be pasipriešinimo.

Teises įtvirtinantis elgesys, t.y. kai žmogus pasikliauna savo vidiniu pajautimu kaip teisingu ir ramiai laikosi savo sprendimo, yra elgesys, kurio būtina išmokti norint pakeisti nesveiką santykių su narcizu dinamiką. Tai yra ir vienas iš būtinų pasikeitimų, kuriuos reikia savyje “suinstaliuoti“ tam, kad tapti nebepatraukliu potencialiu partneriu kitiems narcizams.

*Psichologija Tau, 2014 m. spalis-lapkritis Nr. 5, Edita Dereškevičiūtė “Ką slepia sarkastiška šypsena?“

******

Jeigu jaučiate, kad čia aprašytas elgesys kelia problemų ir Jums, arba nesate dėl to tikri, galite užsirašyti pas mane konsultacijai. Kontaktai dešinėje meniu kvadratėlyje viršuje. Ypač jeigu jaučiate, kad lengvai leidžiate kitiems sumenkinti jūsų nuomonę ar gudriai apsukti aplink pirštą, kad nuolatos elgtumėtės taip, kaip nori jie, o ne jūs. Laikas baigti leisti kitiems joti ant jūsų nugaros!

Nuotrauka iš Flick.com :)
Nuotrauka iš Flick.com 🙂
Teises įtvirtinantis elgesys

Kompleksinis potrauminio streso sindromas

Lietuviškuose šaltiniuose yra informacijos apie Potrauminį streso sindromą arba potrauminio streso sutrikimą. Kaip ir kiti sutrikimai, tai yra ne liga, labiau patiriamas nemalonus reiškinys. Jis pirmiausia buvo pastebėtas tarp Amerikos kareivių, grįžusių iš karo veiksmų zonų. Žmonės, patyrę trauminius įvykius, pavyzdžiui, jei netoliese sprogo bomba, po to, būdami saugioje aplinkoje, neadekvačiai reaguoja į panašų garsą. Pavyzdžiui, vienas iš mano mokytojų pasakojo, kaip nukrito ir sudužo šampano butelys. Nuo garso, panašaus į šūvį, greičiau už kulką pabėgo tuo metu ten buvęs išeivis aš nesaugios Afrikos šalies, kuriam į šūvį panašus garsas atnaujino patirtą traumą.

Esu mačiusi video, kur buvęs karys, dabar padedantis įveikti kitiems kariams potrauminį streso sutrikimą, išgirdęs virš jo skrendantį malūnsparnį, iššoko iš automobilio ir palindo po juo slėptis. Nors buvo saugioje vietoje, kur malūnsparnis nereiškė karo veiksmų, tačiau esant neužgydytam išgyventam siaubingam stresui, kai grėsė mirtis, žmogus nevalingai reaguoja į dirgiklį. Jo sąmonė išsijungia ir jis pasielgia kaip karo metu. Šio elgesio žmogus negali sąmoningai valdyti. Dirgiklis, pavyzdžiui panašus garsas į tą, kuris buvo pavojaus metu, jam sukelia nevaldomą reakciją.

Todėl anksčiau potrauminio streso sindromas dar būdavo vadinamas Vietnamo sindromu.

Dirgiklis gali būti garsas, vaizdas, kvapas, frazė, vieta ir pan., kuris įstrigo giliai atmintyje, kur jis siejamas su traumuojančiu įvykiu. Nors potrauminio streso sindromas buvo pirmą kartą kaip reiškinys įvardintas ir aprašytas stebint buvusius karius, tačiau iš tiesų jis gali pasireikšti ir karo veiksmuose nedalyvavusiems žmonėms. Potrauminio streso sindromas gali pasireikšti išprievartavimo, užpuolimo aukoms, nusikaltimo liudininkams ar esant kažkokiems kitiems sukrečiantiems įvykiams, tokiems kaip stichinės nelaimės, autoavarija ar kt.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas (KPTSS) yra kažkas panašaus į potrauminio streso sindromą (PTSS), tačiau jis kyla ne iš vieno konkretaus įvykio, o iš įvykių sekos arba ilgai patiriant pavojingas gyvenimui sąlygas. Kompleksiniam potrauminio streso sindromui būdinga tai, kad nuo jo kenčiantis žmogus negali nurodyti vieno konkretaus įvykio, kuri atsikartoja jo atmintyje ir sukelia didelį stresą. Turintiems KPTSS pasireiškia tokie patys elgesio ir savijautos ypatumai, kaip ir esant  PTSS, tačiau juos sunku paaiškinti, nes žmogus nepamena vieno aiškaus įvykio, kuris atsikartoja atmintyje, ir kurį galima atsekti.

KPTSS yra būdingas žmonėms, ilgus metus kentusiems pvz. partnerio ar kito žmogaus smurtą namuose, tiek fizinį, tiek emocinį, vaikams, patyrusiems tėvų ar globėjų fizinį ar emocinį smurtą ir augusiems apleistiems.

Edvardo Munko paveikslas “Šauksmas“, iš popspotsnyc.com

KPTSS patiriantis žmogus staiga gali patirti emocinio šoko būseną, jį gali ištikti panikos ataka, didžiulė baimė, siaubas, elgesys kaip labai didelės grėsmės akivaizdoje, kai aiškios grėsmės aplinkoje nesimato ir nėra. Konkrečioje situacijoje nei pats žmogus, nei kiti gali negalėti apibūdinti, koks konkretus dabarties įvykis išprovokavo tokią stiprią baimės, gynybinę, desperatišką reakciją. Pats žmogus taip pat negali apibūdinti, kas jam atsitiko ir kas sukėlė staigų ir dramatišką savijautos kritimą žemyn į prarają.

KPTSS nustatomas tuomet, kai tokie epizodai kartojasi kurį laiką.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas

Atspindėjimas

Atspindėjimas yra dar viena narcizų taikoma technika. Atspindėjimas yra taikomas pradinėje santykių fazėje, kartu su sudievinimu.

Kai narcizas nusižiūri žmogų, su kuriuo jis norėtų užmegzti kontaktą, ir ima tą žmogų atkartoti, atspindėti. Tai gali būti netgi labai ankstyva santykių fazė, kai kitas žmogus net nežino apie tai, kad patiko narcizui. Ir žinoma, kad jis narcizas ar ne. Jeigu specialiai nesimokė atpažinti narcizą, tai tikrai net neįtars.

Teko stebėti tokią situaciją. Žmogus, mano nuomone, turintis išreikštų narsicistinių savybių, priėjo prie užuolaidų ir pradėjo užtraukinėti užuolaidas. Tą jau darė jam patinkanti moteriškė, ir jisai, neprašytas, nieko neklausęs tiesiog pradėjo daryti kiek toliau tai, ką ji darė. Tai yra labai paveiki taktika.

Pirmiausia, ji neturi savyje agresijos. Antra, tas žmogus, kuris darbą jau atlikinėjo, jaučiasi paremtas, kad kažkam rūpi jam padėti, kad jis greičiau pabaigtų darbą. Toks žmogus atrodo labai autentiškas ir tikras, nes jis neklausė, ar reikia padėti. Jis tiesiog priėjo ir nudirbo dalį darbo. Įvyksta nesąmoningas žmonių suartėjimas neapsikeitus nei vienu žodžiu. Žmogui, kuriam padėjo, jam susiformuoja jausmas – šiuo žmogumi galima pasitikėti, jis bus šalia ir padės, kai man reikės.

Tai yra mažas pavyzdys. Beje, po to aš to žmogaus paklausiau, ar jam jinai tikrai patinka, ir jis patvirtino. O aš į šį nežymų pavyzdį atkreipiau dėmesį todėl, kad padedantį žmogų pažinojau kiek arčiau, ir žinojau, kad jis turi labai komplikuotą santykį su tokio tipo “moteriškais“ darbais. Kad dirba, kai tai neišvengiama, arba kai nedarymas sukeltų dar didesnę problemą, tačiau jei tik gali išvengti, niekuomet pats savo noru neprieis ir neužtraukinės užuolaidų. Be to, žinojau, kad jis nemėgsta pas save namuose užtraukti užuolaidų net nakčiai.

Todėl čia ir kalbu apie tuos žmones ir jų elgesį. Žmogus, neprašytas priėjęs padėti nudirbti darbą, savo elgesiu tarsi byloja šiuos kelis dalykus: “tokį darbą aš nudirbu lengvai, darau tai savo noru, padėsiu tau, kai tau reikės pagalbos“. Kiek žinau, šie santykiai dėl kitų kliūčių taip ir neišsivystė, tačiau kadangi aš šį žmogų pažinojau daugiau, žinau, kad moteris būtų buvusi labai stipriai apgauta. Nes minėtas žmogus turi visiškai kitokį santykį su užuolaidomis ir panašaus tipo darbais, negu kad demonstravo savo elgesiu! Galbūt ji netgi nežino, kaip jai pasisekė, nes jos ateityje būtų laukę didžiuliai nusivylimai.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Lygiai taip pat, pasinaudodami atspindėjimu, narcizai savo aukoms ir prišneka to, ką jos nori girdėti. Labai atidus išklausytojas – tai dar vienas atspindėjimo elgesio pavyzdys, kurį santykių pradžioje naudoja narcizai. Tai yra taip pat visiškai priešingas elgesys tam, kokie jie iš tiesų yra. Tačiau kasgi iš mūsų nesijaučia gerai, kai kažkas kitas su visu dėmesiu atidžiai mus išklauso! Tai yra gilus kiekvieno žmogaus poreikis. O narcizas paprastai intuityviai išsirenka tuos žmones kaip savo taikinius, kurie jaučiasi nepritapę, neišklausyti, neturintys didelio socialino rato. Taigi, narcizas gali valandų valandas klausyti kito žmogaus ir taip kurti atidaus, rūpestingo, susidomėjusio žmogaus įvaiždį. Išklausymas jam šioje fazėje sekasi gerai todėl, kad jo metu, aukai patikėjus jo patikimumu, auka pradeda atsivėrinėti ir išsipasakoja giliausias paslaptis ir savo jausmus. Vilkas avelės kailyje sužino aukos poreikius ir jo jai labiausiai trūksta.

Dabar jis yra ne tik išklausantis ir auką suprantantis herojus, bet ir tas, kuris turi tikslią informaciją, ką reikia toliau atspindėti siekiant nutiesti tvirtus tiltus tarp savęs ir jos. Taigi, narcizas toliau tęsia atspindžių žaidimą ir kalba tai, ką auka nori išgirsti. Jis atspindės tiksliai tai, ko aukai norisi. Jeigu jai svarbu, kad vyras būtų patikimas, nes ji nukentėjo praeityje nuo nepatikimo partnerio, narcizas kurį laiką bus punktualus ir pasakos istorijas, kuriose jis yra patikimas herojus. Pasitaikius palankiai progai, ir kai jam tai kainuos nedaug pastangų, jis netgi pasielgs kaip patikimas žmogus, taip galutinai laimėdamas aukos palankumą ir gilų pasitikėjimą. Visiškai nesvarbu, ko konkrečiai reikia aukai, ko jai reikia, tą šioje fazėje narcizas jai ir patieks ant lėkštutės. Narcizas siekia aukos prieraišumo, kad jinai juo patikėtų ir įsileistų. Šioje fazėje auka, jau patikėjusi narcizo puikumu, atsivėrusi atvirumui, vis labiau ir labiau įsitikina, kad šis žmogus ne tik puikus, patikimas, bet ir ilgam jos gyvenime.

To narcizas ir siekia. Auka, žinoma, tikisi, kad vaizdas, kurį jis kuria, ir yra tikrasis jis. Tačiau atspindėjimas yra naudojamas tik santykių pradžioje, kol tarp aukos ir narcizo susiformuoja stiprūs prieraišumo ir pasitikėjimo jausmai. Atspindėjimo žaidimą narcizas pabaigia tą pačią sekundę, kai pajunta, kad auka yra jo. Tarkime, kai jie pradėjo kartu gyventi. Vistik atspindėjimas yra darbas, yra narcizo prisiimta rolė, o tai reiškia pastangas. Todėl pasiekus savo, ji automatiškai nutraukiama ir narcizas ima gyventi savo įprastinį gyvenimą.

Dėl empatijos nebuvimo, narcizui iš tiesų visiškai nesvarbu, ant kiek jis apvils ir apgaus auką, kai išryškės jos tikrasis veidas. Jam svarbu tik viena – gauti iš aukos tai, ko reikia jam. Pats tikriausias narcizas man yra pasakęs: “aš tapsiu tuo, kuo jai reikės“. Geriau ir nepasakysi.

*****

Jeigu įtariate, kad esate narsicistinės asmenybės pinklėse ir norite pasitikrinti, ar tikrai, jeigu jaučiate, kad jumis manipuliuojama, susisiekite su manimi ir aš pasidalinsiu, kuo galiu padėti. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Atspindėjimas

Trikampių kūrimas – nematoma manipuliacija

Trikampių kūrimas yra viena iš labiausiai paplitusių ir iš pažiūros labai nekaltai atrodančių technikų, kurias naudoja narcizai ir kitos manipuliuojančios asmenybės.

Trikampis – tai toks bendravimas, kai į bendravimo transakciją, kuri paprastai būna tarp dviejų žmonių, įtraukiamas dar vienas, trečias žmogus. Pavyzdžiui, mano draugė, pavadinkim ją Milda, papasakojo tokią situaciją. Ji eina pas savo draugę, pavadinkim ją Asta, į šventę. Asta prieš šventę davė Mildai kito žmogaus telefono numerį. Pavadinkim tą žmogų Girčium. Asta paprašė, kad Milda paskambintų Girčiui  ir išsiaiškintų, kokią dovaną Girčius planuoja atnešti per šventę ir padovanoti Astai. Kad jis nesugalvotų ateiti į šventę su per prasta dovana. Čia yra tikra gyvenime nutikusi situacija, tik vardai yra pakeisti.

Tai ir yra trikampis. Nes originaliai buvo poreikis kažką išsiaiškinti tarp dviejų žmonių: Astos ir Girčio. Tačiau Asta, nenorėdama taip akivaizdžiai “apsišviesti“, kad jinai nori išsimušti geresnę dovaną sau iš Girčio, nusprendžia pati jam neskambinti. Čia aš neanalizuoju, koks poreikis teisėtas ar neteisėtas, už kokią sumą pinigų dovana yra socialiai priimtina, ir ar gali pats dovanos teikėjas nuspręsti, kad dovana už 3€ bus gerai, jeigu jis tik tiek tegali skirti. Aiškumo dėlei apsiribokime pačia situacija. Žodžiu, darome prielaidą, kad su kiekvieno poreikiais čia viskas yra gerai.

Taigi, esant sveikai situacijai, Asta, norėdama geresnės dovanos, turėtų pati pasakyti Girčiui, jį kviesdama į šventę, ko jinai iš jo laukia dovanų. Arba, nuspręsti suvaldyti savo poreikį ir nesakyti nieko. Situacija yra išspręsta teisingai ta prasme, kad jinai ir lieka tarp dviejų žmonių, tarp kurių ji kilo. Į ją neįtraukiama daugiau, nesusijusių žmonių.

Asta, paprašydama Mildos atlikti veiksmus, kurie turi išspręsti jos problemą, sukuria trikampį. Jeigu Milda prisiima misiją, kurią jai perdavė Asta, susikuria trikampis. Nes iš originalios situacijos tarp dviejų žmonių pasidaro situacija, kurioje skirtingais veiksmais dalyvauja trys asmenys vietoj dviejų. Milda sprendžia ne savo problemą, Girtis dėl Mildos veiksmų nebemato tikrojo užsakovo. Tai, beje, ir buvo pagrindinė Astos motyvacija. Nes paskambinti likus savaitei iki baliaus su klausimu “ar pakankmai brangią dovaną man padovanosi?“ yra kažkaip jau taip nelabai skanu, ar ne? Labai jau atsidengia visos kortos ir pasimato tikrasis žmogaus veidas ir ketinimai.

Būtent taip ir veikia manipuliatoriai. Kurdami trikampius jie to ir siekia, kad situacija vyktų taip, kaip jie nori, tačiau ne jų rankomis, o kažkieno kito. Taip jie užmaskuoja, kas yra tikrasis situacijos organizatorius, tačiau tuo pačiu pasiekia savo tikslo neišsiduodami ir nesusigadindami savo viešai rodomo veido. Kaip taisyklė, tas trečiasis sumoka visą emocinnio nepatogumo ir situacijos kreivumo kainą vien todėl, kad leidosi įtraukiamas į trikampį.

Įvilioti į trikampį manipuliatoriai irgi labai gerai moka. Tam tinka bet koks siūlelis, už kurio tik manilupiatorius gali užsikabinti. Labiausiai tinka giminystės ryšiai, pvz. tėvai įtraukia vaiką, remdamiesi kaltės jausmo sužadinimu vaike (vaikas juk turi rūpintis mama arba tėvu, kaip jis gali atsakyti mamai vieną “nekaltą“ telefono skambutį? turbūt jau visai nemyli, oi, koks egoistas). Tinka ir visokios senos negrąžintos skolos, išsitraukiamos iš atminties užkaborių tuomet, kai jų prireikia. Kažkas tokio, kaip “o tu prisimeni, kaip aš tau tada ir tada tą ir aną gero padariau? Kaip aš pasiaukojau tavo labui? Tai tu tikrai negali būti toks nedėkingas savanaudis, kad imtum ir įžūliai nuspręstum negrąžinti man tos skolos.“.

Po kojomis dažnai metama draugystės korta, tipo, jeigu tu tikra mano draugė, tiktai taip padarysi dėl manęs. Suprask, jeigu nepadarysi, gali prarasti draugystę. Dažniausiai tokie grasinimai garsiai ir tiesiai neišsakomi, manipuliatorius pasikinko atakuojamo žmogaus emocijas prieš jį patį. Jam užtenka žvilgsniu, balso tonu ar labai “nekaltomis“ užuominomis sukelti nesaugumo ir galimo praradimo jausmą, ir auka jau supakuota. Pati prieš savo valią daro tai, ko nori manipuliatorius.

Žodžiu, dar vienas tipinis trikampio požymis yra papildomų emocinių siūlų įvijimas į situaciją iš pašalies, t.y. senų įvykių, su situacija niekuo nesusijusių giminystės, draugystės ar dar kokių nors ryšių. Tie siūlai turi sukelti kaltės jausmą ir priversti įsitraukti į trikampį. Be jų trikampis tiesiog neišsilaikytų.

“Barnis“, iš Wickimedia Commons

Dar viena tipinė situacija, kurioje kuriamas emocinis trikampis. Tai kai mama nesusitvarko su vaiku ir grasina pakviesti tėvą arba jį ir pakviečia. Originali problema iškyla tarp vaiko ir mamos ir mamos darbas yra su situacija susitvarkyti, neįpainiojus į ją kito, trečio asmens. Tai yra ne tas pats, kaip kad susitarti su tėvu laikutis vienos auklėjimo linijos ar bendro sprendimo.

Trikampiai visada kyla iš nepakankamo dviejų žmonių funkcionavimo ir kaip taisyklė yra nesveikos, manipuliatyvios, kažkieno sukonstruotos situacijos. Jei tik pastebite trikampį, svarbu kuo greičiau iš jo išeiti ir grąžinti situaciją tarp dvijų žmonių, tarp kurių ji ir kilo. Kad jie patys ją kontruktyviai išsiaiškintų ir išsispręstų.

*******

Jeigu atsidūrėte emociniame trikampyje ir yra sunku suprasti, ar tai yra tikrai trikampis arba atkapstyti pradinę problemą, arba nežinote, kaip su mažiausiais nuostoliais išeiti iš  trikampio, galite susisiekti su manimi, mano kontaktai yra meniu juostoje dešinėje.

Trikampių kūrimas – nematoma manipuliacija

Apleistoholizmas

Kai kurie žmonės yra taip stipriai pažeisti vidinės apleistumo traumos, kad juos traukia tik emociškai neprieinami žmonės. Pradinė trauma yra tokia stipri ir taip įtakoja elgesį, kad tie žmonės, kurie yra emociškai prieinami ir neapleidžiantys iš pat pradžių, atrodo nepatrauklūs ir neįdomūs.

Pavyzdžiui, jei patiko žmogus, kuris tuo metu nebuvo laisvas, tačiau po kiek laiko jis grįžta ir sako: “aš jau laisvas, dabar mes galime būti pora, aš noriu būt su tavimi“, staiga šis žmogus tampa nuobodus ir visiškai nepatrauklus. Nepriklausomai nuo to, kiek patrauklus atrodė iš pradžių. Tol, kol buvo neprieinamas.

Tai yra priklausomybė nuo galimo apleistumo keliamo nesaugumo jausmo. Kito, neprieinamo patrauklaus žmogaus siekimas kelia trokštamą jaudulį. Meilės jausmas apleistoholikui būtinai yra susijęs su nesaugumo jausmu.

Apleistoholizmo ir apleistoholiko terminus savo darbuose pristato amerikiečių psichologė Susane Anderson, tyrinėjanti apleistumo traumas.

Jean-Léon Gérôme paveikslas “Karalius Candaules“, Wickimedia Commons
Apleistoholizmas

Sofizmas

Sofizmas (gr. sophisma – vingrybė, prasimanymas) – retorikos metodas, sąmoningai klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas.

Sofizmas paremtas sąmoningu logikos dėsnių iškraipymu (iki čia – ištrauka iš Wickipedijos) arba realių faktų išdėstymu tokia seka, kad iš šono klausančiajam susidaro realybės neatitinkantis vaizdas. Viskas skamba logiškai ir paperka mūsų protus kaip teisybė, logiška tiesa, įrodytas dėsnis ar aiškus vaizdas, paremtas faktais.

Tačiau iš tiesų tai yra manipuliavimas realybe, faktais, dėsniais ir pan., skirtas klausytojui susidaryti klaidingą, nuo realybės nutolusį, sąmoningai klaidinantį vaizdą.

Iliuzija, Bukareštas, Rumunija (C) ManoTikrasGyvenimas. Nuotrauką ir tekstą galite naudoti su aktyvia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com
Iliuzija, Bukareštas, Rumunija (C) ManoTikrasGyvenimas. Nuotrauką ir tekstą galite naudoti su aktyvia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com
Sofizmas