Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.
Narcizas be sielos

Narcizo kalba

Visi kvaili, tik aš protingas. Aš toks protingas, kad kiti per kvaili suvokti mano protingumo lygį.

Visi nusišneka, tik aš ne. Todėl visi turi klausyti manęs. Aš galiu kitus nuolatos pertraukinėti, tik jie jokiu būdu ne.

Iš tiesų, jeigu jie būtų ne tokie kvaili, jie suvoktų, kad jiems pasisekė, kad aš juos pertraukiu. Nes aš per tą laiką kalbu žymiai protingiau ir neleidžiu jiems kalbėti kvailysčių. Dėl to pasaulis tampa daug geresnis ir jie turi man dėkoti, kad aš teikiuosi juos pertraukti.

Aš suprantu viską geriau už kitus. Mano gyvenimo nesėkmės nesiskaito, nes dėl jų kalti visi kiti. Aš sugebu viską geriau, nei visi kiti. Aš būčiau milijonierius, jei ne visi kvailiai, kurie iš pavydo prikaišiojo man pagalių į ratus.

Tu nemanai, kad aš esu visa galva protingesnis už visus tik todėl, kad tu pats kvailys. Kaip man tavęs gaila, kad tu nesuvoki, kokia tau teko laimė sutikti mane savo gyvenimo kely.

Nuotr. iš Wickimedia commons
Narcizo kalba

Narcizas – tai tas, kuris labai save myli?

Tai kiek sudėtingiau nei meilė sau. Narcizas nemyli savęs. Todėl jam nuolatos būtina tą meilę išsiurbti iš aplinkos. Tam, kad kompensuotų meilės sau trūkumą.

Žiūrint paviršutiniškai, gali taip atrodyti, kad narcizas – tai tas, kuris meilę sau prikišamai demonstruoja, todėl jinai pas jį turi būti tikrai didelė:

“Pažiūrėk į mane, ašgi toks nuostabus! Na pasakyk, aš juk nuostabus, ar ne?“, – nesvarbu, kad ir kitais žodžiais išreikštas, narcizo monologas yra savo esme toks.

Tai kyla ne iš didelės meilės sau, o iš jos nebuvimo. Kadangi jos nėra, taip reikia patvirtinimo iš aplinkinių žmonių, kuriuos jis provokuoja trūkstamai meilei gauti.

Tikra meilė sau yra tyli, paprasta, nedemonstruojama, ji tiesiog yra ir viskas, ji nieko neprovokuoja, ji iš nieko nieko nereikalauja.

Narcizas – tai tas, kuris labai save myli?