Nesugebėjimas mokytis iš patirties

Savybė, apie kurią narcisizmo kontekste beveik nekalbama, yra nesugebėjimas mokytis iš savo patirties.

Tai nėra atskira savybė, kuria pasižymi narcisistinės asmenybės, greičiau tipinių narcizo charakterio savybių pasekmė.

Jei narcizas laiko save aukštesniu už kitus, privilegijuotu, jam nekyla mintis mokytis iš kitų, nes visi kiti jam atrodo kvailesni, neverti dėmesio.

Žinoma, nebūtina mokytis iš kitų žmonių. Galima mokytis juk ir iš savo paties klaidų. Tačiau kadangi narcizas laiko save tobulu, teisiu ir protingiausiu, jis negali pripažinti, kad jis gali daryti klaidų. Jeigu narcizas patyrė kažkokią nemalonią situaciją, jis nelaiko tai savo klaida. Jis nesugeba prisiimti atsakomybės, todėl visuomet mano, kad nemalonios situacijos yra sukeltos kitų, nes juk kiti yra, jo nuomone, kvaili.

Narcizas nekels sau klausimo, kodėl aš patiriu nemalonias situacijas, gal aš pats kažkaip jas įtakoju? Arba ką aš galiu padaryti, kad jos man nebesikartotų? Gal aš galiu keisti savo elgesį? Narcizas manys, kad kiti turi keisti savo elgesį į tokį, kokio pageidauja narcizas.

Ratas užsidaro ir narcizas, dėl savo vidinės asmenybės struktūros, lieka neįgalus mokytis iš savo paties patirties.

Neįveikiama siena, nuotr. aut.

*****

Jeigu reikia pagalbos situacijose, susidūrus su žmogumi, kuris, įtariate, turi išreikštų narcisistinės asmenybės bruožų, galite susisiekti su manimi dėl konsultacijos. Mano kontaktai yra kvadratėlyje viršuje, dešinėje.

Nesugebėjimas mokytis iš patirties

Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Ar narcizas yra begėdis?

Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.
Narcizas be sielos

Narcizo kalba

Visi kvaili, tik aš protingas. Aš toks protingas, kad kiti per kvaili suvokti mano protingumo lygį.

Visi nusišneka, tik aš ne. Todėl visi turi klausyti manęs. Aš galiu kitus nuolatos pertraukinėti, tik jie jokiu būdu ne.

Iš tiesų, jeigu jie būtų ne tokie kvaili, jie suvoktų, kad jiems pasisekė, kad aš juos pertraukiu. Nes aš per tą laiką kalbu žymiai protingiau ir neleidžiu jiems kalbėti kvailysčių. Dėl to pasaulis tampa daug geresnis ir jie turi man dėkoti, kad aš teikiuosi juos pertraukti.

Aš suprantu viską geriau už kitus. Mano gyvenimo nesėkmės nesiskaito, nes dėl jų kalti visi kiti. Aš sugebu viską geriau, nei visi kiti. Aš būčiau milijonierius, jei ne visi kvailiai, kurie iš pavydo prikaišiojo man pagalių į ratus.

Tu nemanai, kad aš esu visa galva protingesnis už visus tik todėl, kad tu pats kvailys. Kaip man tavęs gaila, kad tu nesuvoki, kokia tau teko laimė sutikti mane savo gyvenimo kely.

Nuotr. iš Wickimedia commons
Narcizo kalba

Narcizas – tai tas, kuris labai save myli?

Tai kiek sudėtingiau nei meilė sau. Narcizas nemyli savęs. Todėl jam nuolatos būtina tą meilę išsiurbti iš aplinkos. Tam, kad kompensuotų meilės sau trūkumą.

Žiūrint paviršutiniškai, gali taip atrodyti, kad narcizas – tai tas, kuris meilę sau prikišamai demonstruoja, todėl jinai pas jį turi būti tikrai didelė:

“Pažiūrėk į mane, ašgi toks nuostabus! Na pasakyk, aš juk nuostabus, ar ne?“, – nesvarbu, kad ir kitais žodžiais išreikštas, narcizo monologas yra savo esme toks.

Tai kyla ne iš didelės meilės sau, o iš jos nebuvimo. Kadangi jos nėra, taip reikia patvirtinimo iš aplinkinių žmonių, kuriuos jis provokuoja trūkstamai meilei gauti.

Tikra meilė sau yra tyli, paprasta, nedemonstruojama, ji tiesiog yra ir viskas, ji nieko neprovokuoja, ji iš nieko nieko nereikalauja.

Narcizas – tai tas, kuris labai save myli?