Kaip vaikystės patyrimai suformuoja visą gyvenimą

Lrytas.lt buvo publikuotas straipsnis apie greit 80-mečio sulauksiančią moterį, apie kurios grožį gandai nusirito iki Paryžiaus. Pažiūrėkim į turimą informaciją iš vaikystės traumų kampo.

Moteris turėjo pamotę, vadinasi, greičiausiai ankstyvame amžiuje buvo netekusi svarbiausio žmogaus – mamos. Didžiausia įmanoma trauma.
Kapojo malkas, dirbo sunkius darbus, panašu, kad nebuvo labai tausojama. Iš to, kad laikė save negražia, galima įtart, kad tokį požiūrį perėmė iš tėvų šeimos.

Nes kitaip nebūtų galėjusi gyvent su vyru, kuris ją visą gyvenimą laikė irgi negražia. Tad pripratusi būti nepuoselėjama leido tai tęstis visą gyvenimą.

Vistik dabar prieš 80-metį ji pajuto skonį, ką reiškia, kai žmonės mato ir vertina tavo grožį. Labai sveikintina, kad ir jos sūnus, pats dabar greičiausiai ne pirmos jaunystės vyras, vistik pritaria mamos eksperimentams. Matyt, pamatė, kaip mama atsigavo.

Tai pagalvokit, kokia iš tiesų graži buvo ši moteris 50, 40, 30, 20, 18 metų, jeigu išgarsėjo dėl grožio 80-ties visoj Europoj?! Iš tiesų buvo tikra grožio bomba, tik aplink ją esantys artimiausi žmonės ją gesino dėl savo pačių vidinių problemų.

Nuotr. Iš Wickimedia commons

O pagalvokit, kokia žavi buvo ji 16, 15, 12, 10, 8 ar 5? O trijų metukų? Turbūt atrodė kaip dievo iš dangaus siųstas angelėlis, tik kiti žmonės to nematė. O gal net pavydėjo ir engė dar stipriau.

Tai yra puikus pavyzdys, kaip vaikystės patyrimai suformuoja asmenybę ir nulemia žmogaus gyvenimą. Ir taip pat apie tai, kaip gyvenimas pasikeičia, prasiskleidus šydui ir permačius tiesą.

Pratimai geresniam abiejų smegenų pusrutulių integravimui

Jeigu žmogus patyrė emocinę traumą, jo dešiniajame smegenų pusrutulyje yra įvykęs perdegimas, t.y. nutrūkusios normalios neuronų jungtys, jų sujungimai tarsi sudegę, nutrūkę. Jeigu vystantis buvo patirtas emocinis apleistumas, tuomet šis pusrutulis gali likti ne iki galo išsivystęs. Bet kuriuo atveju yra nevienoda pusrutulių pusiausvyra.

Dažnai emociškai traumuotiems asmenims pasireiškia pusiausvyros nelaikymo problemos, judėjimo grubumas, suglebimas einant arba kampuoti judesiai.

Norint išlyginti smegenų pusiausvyrą, rekomenduojami tokie pratimai:

 

Pusiausvyros laikymasis

Šiam pratimui patartina turėti pusiausvyros lentą. Reikia išsirinkti vieną tašką, užlipti ant pusiausvyros lentos ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, žiūrint į pasirinktą tašką.

Jeigu iš pradžių pusiausvyrą sekasi išlaikyti sunkiai, galima į pagalbą pasitelkti kedę ir laikytis įsitvėrus į jos atlošą.

Tam, kad būtų lengviau, galima pradžioje naudoti guminę pusiausvyros lentą ar netgi pusiausvyros pagalvėlę. Su jomis yra lengviau pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą.

Pratimą atlikti 3 k. per dieną (pgl. Dr. Beate Johannwerner)

 

Piešimas pusrutulių integracijai

Pritvirtinti lapą prie stalo ar molberto, kad piešimo metu jis nejudėtų jo neprilaikant rankomis (galima kampus priklijuoti lipnia juosta). Paimti piešimo priemones į abi rankas. Tinka paprasti pieštukai, flomasteriai, geliniai rašikliai ar kitos priemonės, kurios lengvai piešia ilgą laiką jų neaptarnaujant. Tarkime, netiks į rašalą mirkomos dailyraščio plunksnos arba teptukai, nes juos dažnai reikia pamirkyti į dažus. Parkeriai irgi nelabai tinka, nes jais nepatogu piešti visomis kryptimis.

Tuomet leisti rankoms tiesiog judėti visomis kryptimis. Veiksmas atliekamas abiem rankomis vienu metu. Nereikia stengtis nupiešti kažką prasmingo. Greičiausiai pratimo pabaigoje tai atrodys kaip didelis nesuvytų siūlų raizginys. Rekomenduojama stengtis tik, kad linijos dažniau kirstų lapo vidurį.

Šis pratimas per sinchonišką judėjimą verčia smegenų pusrutuliams pasivystyti siekiant balanso. Smegenų ląstelės yra vienintelės ląstelės kūne, kurios dauginasi bet kokiame amžiuje, todėl smegenys vystosi pagal tai, kam jos yra naudojamos.

Nuot. iš Wickimedia commons

Jei jums reikia daugiau pagalbos integruojant patirtas traumas, siūlau susitarti dėl konsultacijos.

Narcizo santykis su vaiku

Jeigu kenčiate gyvendami su tėvais, iš kurių manote, kad bent vienas gali būti narcisistinė asmenybė arba kenčiate nuo pasekmių augę tokioje aplinkoje, galite susitarti dėl konsultacijos.

Apie bejėgystę

“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.

Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“

“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Nuotr. iš Wickimedia Commons

~~~

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Ko per daug, tas nesveika

Toksinis pasyvumas

Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.

Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.

Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.

Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.

Su viskuo sutikti

Tai vistiek smurtas

• Tai vistiek smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas kartais buvo linksmas.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas sakė, kad tave myli.
• Tai vis dar smurtas, net kai jis po to atsiprašinėjo ar teisinosi.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu pats tavo skriaudėjas patyrė smurtą.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudikas sirgo*.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tu su savo skriaudėju patyrei ir gerų dienų, galbūs jis tave vežėsi atostogų, pirko dovanas ar negailėjo apkabinimų.
• Tai vistiek smurtas, net jei tavo skriaudėjas niekada nepripažins, kad tai buvo smurtas.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu jis niekada nebuvo fizinis.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu jis ir buvo fizinis, bet nepaliko žymių ant kūno.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu skriaudikas buvo vienas iš tavo tėvų ir jie darė, ką galėjo.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu kurį laiką tavo santykiai su skriaudiku buvo sveiki ir gražūs.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo vaikystė buvo gera ir smurtas prasidėjo vėliau, paauglystėje.

*nesvarbu, liga buvo kūno ar psichinė

Iš internetų, vertimas iš anglų k.

Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai

“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“

Bessel van der Kolk

Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons

 

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.