Šaltinis: lrytas.lt
Valgymo sutrikimai
Vyrai, moterys ir trauma
Vyrai išveikia traumą per seksą ir agresiją, moterys – susikiša traumą į vidų ir ji išlenda kaip valgymo sutrikimai ar depresija.
Priklausomybių esmė paprastai
Priklausomybės yra neefektyvūs prisitaikymo mechanizmai
Priklausomybės yra dėmesio nukreipimas nuo to, kas realiai vyksta tavo viduje. Kai tu persivalgai, loši, išlaidauji, vartoji narkotikus ar kitas medžiagas, štai, kas vyksta.
Pirma, tuo metu tu kažko aktyviai vengi. Kaip taisyklė, tai yra emocinis skausmas, nepasitenkinimas ar netgi nuobodulys. Kadangi šie jausmai nėra lengvai sprendžiami ir tam reikia prisiimti atsakomybę, mes esame linkę juos nukišti tolyn. Lengviausias būdas taip padaryti yra priklausomybė.
Priklausomybė veikia kaip dėmesio nukreipimas: jausmai nuslopinami arba tiesiog nukreipus dėmesį tuo momentu išvengiama akistatos su tikrąja problema. Kai žmogus turi priklausomybę, nebelieka laiko, proto susikaupimo ir laiko susidoroti su tikruoju dirgikliu, kuris skypi po minėtais jausmais.
Kai tik žmogus pasielgia kaip priklausomas, jo kūnas gauna adrenalino antplūdį. Streso hormonas adrenalinas generuojamas kūne tada, kai mes patiriame stiprias emocijas, tokias kaip pyktį, kurios sukelia “pulk arba bėk“ reakciją. Kūnas staiga pažvalėja ir tai leidžia pasijausti geriau.
Problema su adrenalinu yra ta, kad jis leidžia pasijusti gyvam, bet tik labai trumpam. Ar tai būtų dar vieno šokoladinio pyrago gabalėlio saldumas, ar pastatyta dar viena suma, ar fizinis narkotikų poveikis, jūs tiesiog priverčiate savo kūną jausti kažką, kažką kito.
Tačiau kai tas jausmas išsisklaido, jūs vėl pradedate jaustis nekaip, nes į paviršių vėl pradeda lįsti vidiniai demonai. Tada vėl prireikia greito “vaisto“, nes atrodo, kad vidiniai demonai prarys tave gyvą. Taip priklausomas elgesys vėl pasikartoja ir sukuriamas velnio ratas, kuris galutiniame rezultate sukelia tik dar daugiau skausmo.
Katie & Gay Hendrix
Kaip atrodo jūrai
Atsiskyrimas nuo mamos ir valgymo sutrikimai
Jeigu antrais metais vaiko atsiskyrimas nuo mamos vyko nesklandžiai, tai gali būti valgymo sutrikimų priežastis.
Anorekcija – tai yra vidinis teiginys “man nereikia mamos“. Gali būti, kad tuo metu mama buvo per daug nepaleidžianti vaiko, neleidžianti jam teigti savo autonomijos, per daug užvaldanti. Todėl kertinis jausmas, slypintis už anoreksijos yra bejėgiškumas. O vidinis pasąmoninis teiginys “man nereikia mamos“.
Bulimija rodo nestabiliai vykusi atsiskyrimą, kai mamos buvo tai per daug, tai per mažai. Todėl, kai mamos buvo per mažai, kyla didelis emocinis alkis ir noras kimšti į save maistą. O kai mama staiga vėl atsiranda, tačiau per daug reguliuojanti, ne tokia mama, kokios vaikui reikėjo, jam staiga norisi tą mamą atstumti ir tuo metu teigti: “man nereikia tavęs tokios“.
Sąmoningai išgyvenant situacijas, kuriose mamos rūpestis buvo arba nepakankamas, arba perdėtas, įvardijus buvusią situaciją ir išgyvenus su tuo susijusį pyktį, tobulos mamos netekimo skausmą, kompulsyvus noras badauti arba kimšti ir po to vemti dingsta. Tiesiog psichika nustoja teikti tokį didelį dėmesį maistui.
Apleistumo jausmas sukelia nutukimą
Pasak taip vadinamosios Vokietijos naujosios medicinos, o tiksliau dr. Hamm, apleistumo, vienišumo, atskirtumo jausmas sukelia svorio augimą ir nutukimą.
Pasak šio mokslininko, tyrinėjančio biologijos ir psichikos sąsajas, tai yra natūrali biologinė programa, žmonių paveldėta iš priešistorinių laikų, kai mūsų protėviai dar buvo vandens gyvūnai.
Kai bangos išmesdavo gyvūną iš vandens, ir jis staiga atsidurdavo ant smėlio, be vandens, t.y. išsviestas iš įprastinės šlapios aplinkos, gamta sukūrė natūralius išgyvenimo mechanizmus. Tokioj situacijoj organizmas reaguodavo sustabdydamas skysčių pašalinimą iš organizmo ir jų užlaikymą viduje tam, kad suteiktų šansą išgyventi.
Iki pat šių laikų išliko biologinė programa išgyventi “išmestam ant kranto“. Kai žmogus pasijunta apleistas, atskirtas nuo kitų žmonių, tarsi žuvis, netikėtos bangos išsviesta ant karšto smėlio, organizme iš karto automariškai aktyvuojasi skysčių ir svorio kaupimo programos.
Situacijose, kai palieka artimas žmogus, kai miršta vienas iš tėvų, kai žmogus nebesijaučia šeimos, darbo kolektyvo, draugų rato dalimi, jis pasijaučia apleistas, paliktas, vienišas, “už kitų nugarų“, ir programa aktyvuojasi. Svoris auga. Net nesant stipriam kalorijų suvartojimo padidėjimui, kartais, jei apleistumo jausmas yra ištikęs staiga ir labai stiprus, žmogus gali priaugti labai daug svorio.
Kai tėvai palieka, apleidžia vaikus, arba tiesiog neturi jiems pakankamai laiko, kai gimus naujam šeimos nariui, vyresnis vaikas pasijaučia nebereikalingas, šiems natūraliai auga svoris. Todėl gatvėse matome vis daugiau viršsvorį turinčių vaikų.
Video, plačiau paaiškinantis šį fenomeną ir jo veikimą – čia (anglų k.)
Mano tikras gyvenimas 