Subliuškęs narcizas

Po rinkimų dienos ėjo toliau. Pirma diena Trumpui atrodė gerai, kol buvo skaičiuojami tos pačios dienos balsai. Dienos ėjo toliau ir situacija pradėjo keistis. Kiekvieną dieną krypdama vis labiau ir labiau Trumpo nenaudai.

Nenumaldomas troškimas, vijęs Trumpą į valdžios aukštumas, kiekvieną dieną gavo daugybę antausių. Jau prieš rinkimus vyko daug jam nepalankių dalykų: jo dukterėčia išleido knygą, kurioje atvirai įspėjo žmonės, kad jis yra pavojingas, anksčiau buvę artimi bendražygiai davė interviu televizijos laidoje apie tai, kaip radikaliai pasikeitė jų nuomonė apie Trumpą ir koks jis yra nepatikimas ir savanaudis žmogus. Apklausos, prognozuojančios rinkimų rezultatus, žadėjo triuškinančią priešininko pergalę.

Tačiau atrodė, kad visi šie priešiški reiškiniai, kurie kitą kandidatą būtų parklupdę ant kelių, Trumpą tarsi tik užsuko. Vos atsigavęs po koronos, jis puolė į beprotišką rinkimų kampaniją. Aplėkė daugybę valstijų, ten taškėsi rėksmingomis kalbomis, netgi šoko. Energijos lygis stebino.

Tačiau, pasirodo, žmonėms nebeužteko pigių šou elementų ir prastos choreografijos. Vis didesnės žmonių minios norėjo atskaitomybės, patikimumo. Žmonės nebenorėjo pigaus šoumeno, tegalvojančio tik apie save.

Ir tuomet daugybė žmonių pasisakė prieš jį.

Trumpas, skubiai užšokęs ant pirminių rezultatų sėkmės, viešai neigia rinkimų rezultatus. Jis išgalvojo neva tai vykusį balsavimo klastojimą ir užsiundė būrius agresyvių advokatų užtvindyti teisinę sistemą savo pretenzijomis. Tai yra ne pirmas kartas, kai jis taip elgiasi.

Dar prieš kelis dešimtmečius, kai bankas pareikalavo grąžinti kelis milijonus laiku negrąžinamų paskolų, Trumpas pareikalavo iš banko kelių milijardų už žalos kompensavimą. Kokios žalos? Kad pareikalavo vykdyti jo paties savanoriškai prisimtą prievolę laikų grąžinti paskolą. Trumpas net neketino grąžinti pinigų, o jo teisininkams buvo duota užduotis surasti kažkokią priežastį, kuo tai būtų galima pagrįsti.

Kovinio šuns taktika yra jam ne naujiena. Jis pirma sugalvoja, kaip nori, kad būtų ir tik po to jo advokatai ieško būdų, kaip tai gali būti pagrįsta. Jis puola taip agresyviai, kad priešininkams telieka tik trauktis. Buvęs jo pavaldinys, davęs interviu televizijai apie savo patirtį su Trumpu ir atsiliepęs apie jį ne iš gerosios pusės, per 24 valandas nuo interviu sulaukė ne vieno grasinimo mirtimi. Iš šiuo metu galingiausio planetos žmogaus!

Nepaisant agresyvių puolimų, viešo realybės neigimo, Trumpas žino, kad žmonės pasirinko ne jį. Žmonės jam niekada ir nerūpėjo. Tiksliau, rūpėjo tik tiek, kiek jie šlovino jį. O šlovinti norėjo jau mažuma.

Teismai masiškai atmetinėjo jo kovinių šunų skundus, kai kurie ištikimi darbuotojai paliko pačiame porinkiminiame įkarštyje, netgi iki tol ištikimas buvęs Fox televizijos naujienų kanalas paskelbė Bideno pergalę ir jį pasveikino. Sklido gandai, kad ir artimiausi šeimos nariai kalbino Trumpą pripažinti pralaimėjimą.

Tai yra baisiausia situacija narcizui, kurioje jis tik gali atsidurti. Kai jam gyvybiškai svarbi minia nebešlovina. Ne tik nebešlovina. Už sustiprintos Baltųjų rūmų tvoros žmonės šventė priešininko pergalę.

Narcizui tai yra situacija, kuri atitinka kai baigiasi deguonis. Visa asmenybės struktūra, pastatyta ant valdžios ir garbinimo, sugriūva. Užtai diktatoriai ir siekia totalitarizmo ir autoktratijos, nes jie negali sau leisti, kad demokratijoje gyvenantys žmonės gali nuspręsti jų neberemti.

Tokioje situacijoje narcizas subliūkšta kaip išsileidęs oro balionas. Nors pirmą kartą po rinkimų viešai pasirodęs Trumpas neatsisakė savo retorikos, bet jo balsas skambėjo kitaip, prislopintai, liūdnai, kūno kalba irgi buvo kitokia, niekada iki šiol nematyta, judesiai nebe tokie energingi, liūdni, sakiniai nerišlūs, mintys šokinėjančios. Nors išoriškai tekstai buvo tokie patys kaip visada, jautėsi visiškai kitokia energija. Jo pasirodymą galima pamatyti čia (nuo 9:48).

Tai yra labai retai pasitaikanti narcizo būsena. Kai pralaimėjimas reiškia ir viso pasaulio bei jo asmeninės struktūros griūtį. Tai yra situacija, kai narcizas yra pažeidžiamas. Jam būti pažeidžiamu yra tolygu mirčiai. Staiga įvyko neįmanoma, nors narcizas darė viską, kad išvengtų šitos minutės. Jis netenka visko, netenka savo gyvasties, šią akimirką narcizas patiria savo psichologinę mirtį.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Kai narcizas išstatomas viešumai

Neseniai įvykę rinkimai JAV pažėrė daug įdomios medžiagos stebėjimui. Vienas iš kandidatų į prezidento postą – Donaldas Trumpas – yra oficialiai diagnozuotas narcizas ir psichopatas. Šią diagnozę viešai paskelbė jo dukterėčia Mary Trump, kuri yra psichologijos mokslų daktarė.

D. Trumpas apie 1986 m.

Donaldas Trumpas ir anksčiau buvo įžymybė, jis buvo bulvarinių žurnalų herojus milijonierius, realybės šou televizijoje vedantysis. Tačiau jam tapus Amerikos prezidentu, jis tapo matomas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ir kasdien.

Kaip matyti iš jo karjeros kelio, jis klesti dėmesio centre. Ten jis veržiasi, su džiaugsmu išstoja prieš žiūrovus ir mėgaujasi būti tuo, į kurį nukreiptos rampų lempos. Logiška – gauti dėmesio ir jaustis kaip garbinama žvaigždė – drėgnas kiekvieno narcizo sapnas.

Manydamas, kad yra pats geriausias, protingiausias, išraiškingiausias, iškalbiausias, jis drąsiai demonstravo visus savo asmenybės kampus, kalbėjo per daug negalvodamas tai, kas šaudavo į galvą ir mėgavosi procesu. Šis narcistinis dėmesio troškulys vertė jį lipti į vis aukštesnę sceną, kur į jį buvo nukreipta vis daugiau akių ir taip jis skleidėsi vis didesnei publikai.

D. Trumpas 2016 m.

Kuo daugiau žmonių galėjo jį matyti, tuo daugiau žmonių pradėjo pastebėti dėsningumus. Kaip įvykus kažkam geram, jis žėrėsi nuopelnus sau, tačiau žmonės dar prisiminė, kaip jis anksčiau tą iniciatyvą kritikavo ir dėl jos nepajudino nei piršto. Žmonės pamatė, kaip jis rėmė vienus, bet kai tik šie neatliko paskirtos užduoties, iš karto sumalė į miltus.

Žmonės pamatė, kad jo žodis yra nieko vertas. Skambiausi pažadai, iškilmingai kartojami metų metus taip ir liko tik pažadais. Net kai jis sakė “aš taip tikrai nesakiau“, jau buvo išlikę archyvų, kuriuose buvo lengva patikrinti faktus. Tada paaiškėjo, kad šis žmogus gali pasakyti bet ką, kas jam tuo momentu naudinga, gali nemirksėdamas meluoti. Jis beatodairiškai baudžia nepaklusnius, jo darbuotojai masiškai išeina iš darbo, neapsikentę chaoso, vertybių stokos ir baimės atmosferos.

Staiga visa narcizo esmė, ne iš karto, tačiau ilgainiui tam, kas kiek atidžiau žiūrėjo, tapo matoma! Žmonės įsitikino – karalius nuogas!

D. Trumpas 2019 m.

Tai yra situacija, kai narzizo esmę permato nebe vienas žmogus, pvz. šeimos narys, o daugiau žmonių. Žmonės pradeda dalintis savo įspūdžiais su kitais, paaiškėja, kad ir kitiems yra nepriimtina tai, ką prezidentas daro, kilusios abejonės pasitvirtina.

Čia yra esminis skirtumas, kai narcizo tikrasis veidas yra žinomas tik mažame šeimos rate, tuomet lengva viešumoje pateikti trokštamą įvaizdį. Tik artimiausias žmogus žino pilną tiesą ir jam sunku kažką įrodyti miniai. Vienas lauke ne karys.

Nepasotinamas Trumpo troškimas valdyti išstūmė jį į tokį aukštį, kur jis tapo matomas labai dideliam žmonių skaičiui. Jo siekis gauti dėmesio, įspraudė jį patį į kampą – daug žmonių pamatė per daug. Ir jiems nepatiko tai, ką jie pamatė.

Visos nuotraukos, naudojamos šiame tekste, yra iš Wickimedia Commons

Jie nenorėjo, kad jų prezidentas būtų savanaudis, matantis kitus žmones tik kaip objektus, kuriais jis gali naudotis kaip tinkamas. Jie nenorėjo diktatoriaus.

Žmonės pasinaudojo savo teise balsuoti ir padarė jį buvusiu prezidentu. Jo godumas, valdžios troskimas ir savanaudiškumas, turėję pagaliau patenkinti jo išbadėjusi ego, nunešė jiį per toli ir sunaikino jį patį.

Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

“Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Nesugebėjimas mokytis iš patirties

Savybė, apie kurią narcisizmo kontekste beveik nekalbama, yra nesugebėjimas mokytis iš savo patirties.

Tai nėra atskira savybė, kuria pasižymi narcisistinės asmenybės, greičiau tipinių narcizo charakterio savybių pasekmė.

Jei narcizas laiko save aukštesniu už kitus, privilegijuotu, jam nekyla mintis mokytis iš kitų, nes visi kiti jam atrodo kvailesni, neverti dėmesio.

Žinoma, nebūtina mokytis iš kitų žmonių. Galima mokytis juk ir iš savo paties klaidų. Tačiau kadangi narcizas laiko save tobulu, teisiu ir protingiausiu, jis negali pripažinti, kad jis gali daryti klaidų. Jeigu narcizas patyrė kažkokią nemalonią situaciją, jis nelaiko tai savo klaida. Jis nesugeba prisiimti atsakomybės, todėl visuomet mano, kad nemalonios situacijos yra sukeltos kitų, nes juk kiti yra, jo nuomone, kvaili.

Narcizas nekels sau klausimo, kodėl aš patiriu nemalonias situacijas, gal aš pats kažkaip jas įtakoju? Arba ką aš galiu padaryti, kad jos man nebesikartotų? Gal aš galiu keisti savo elgesį? Narcizas manys, kad kiti turi keisti savo elgesį į tokį, kokio pageidauja narcizas.

Ratas užsidaro ir narcizas, dėl savo vidinės asmenybės struktūros, lieka neįgalus mokytis iš savo paties patirties.

Neįveikiama siena, nuotr. aut.

*****

Jeigu reikia pagalbos situacijose, susidūrus su žmogumi, kuris, įtariate, turi išreikštų narcisistinės asmenybės bruožų, galite susisiekti su manimi dėl konsultacijos. Mano kontaktai yra kvadratėlyje viršuje, dešinėje.

Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Narcizo fantazijos (N-18)

Supratimą apie narcisizmą gali praplėsti žvilgsnis į jo vidinį pasaulį.

Giliausia narcizo fantazija yra didžiausia vila bramgiausiame miesto rajone. Toje viloje gyvena daugybė tituluotų gražuolių. Visos jos ilgai troško būti kartu su narcizui ir to atkakliai siekė, nes norėjo būti tik su juo.

Jos visos atėjo savo noru, nes joms nėra didesnės garbės bei pasiekimo gyvenime kaip gyventi su juo. Jos lieka gyventi kartu su narcizu, nes jos tai renkasi kaip didžiausią jų svajonių išsipildymą.

Jos visos beatodairiškai dievina ir garbina savo šeimininką narcizą. Jos visos trokšta praleisti su juo kuo daugiau laiko ir konkuruoja viena su kita. Jos pavydi toms, kurios gavo iš narcizo daugiau dėmesio.

Nuotr. Hugh Hefner su savo zuikučiais, iš Wickimedia commons

******

Jeigu Jūs patekote į narcizo spąstus ir Jums reikia pagalbos išsivaduojant, susisiekite dėl konsultacijos (kontaktiniai duomenys – viršuje dešinėje esančiame kvadratėlyje).

Kaip vaikystės patyrimai suformuoja visą gyvenimą

Lrytas.lt buvo publikuotas straipsnis apie greit 80-mečio sulauksiančią moterį, apie kurios grožį gandai nusirito iki Paryžiaus. Pažiūrėkim į turimą informaciją iš vaikystės traumų kampo.

Moteris turėjo pamotę, vadinasi, greičiausiai ankstyvame amžiuje buvo netekusi svarbiausio žmogaus – mamos. Didžiausia įmanoma trauma.
Kapojo malkas, dirbo sunkius darbus, panašu, kad nebuvo labai tausojama. Iš to, kad laikė save negražia, galima įtart, kad tokį požiūrį perėmė iš tėvų šeimos.

Nes kitaip nebūtų galėjusi gyvent su vyru, kuris ją visą gyvenimą laikė irgi negražia. Tad pripratusi būti nepuoselėjama leido tai tęstis visą gyvenimą.

Vistik dabar prieš 80-metį ji pajuto skonį, ką reiškia, kai žmonės mato ir vertina tavo grožį. Labai sveikintina, kad ir jos sūnus, pats dabar greičiausiai ne pirmos jaunystės vyras, vistik pritaria mamos eksperimentams. Matyt, pamatė, kaip mama atsigavo.

Tai pagalvokit, kokia iš tiesų graži buvo ši moteris 50, 40, 30, 20, 18 metų, jeigu išgarsėjo dėl grožio 80-ties visoj Europoj?! Iš tiesų buvo tikra grožio bomba, tik aplink ją esantys artimiausi žmonės ją gesino dėl savo pačių vidinių problemų.

Nuotr. Iš Wickimedia commons

O pagalvokit, kokia žavi buvo ji 16, 15, 12, 10, 8 ar 5? O trijų metukų? Turbūt atrodė kaip dievo iš dangaus siųstas angelėlis, tik kiti žmonės to nematė. O gal net pavydėjo ir engė dar stipriau.

Tai yra puikus pavyzdys, kaip vaikystės patyrimai suformuoja asmenybę ir nulemia žmogaus gyvenimą. Ir taip pat apie tai, kaip gyvenimas pasikeičia, prasiskleidus šydui ir permačius tiesą.

Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras aš yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.

Narcizo kalba

Visi kvaili, tik aš protingas. Aš toks protingas, kad kiti per kvaili suvokti mano protingumo lygį.

Visi nusišneka, tik aš ne. Todėl visi turi klausyti manęs. Aš galiu kitus nuolatos pertraukinėti, tik jie jokiu būdu ne.

Iš tiesų, jeigu jie būtų ne tokie kvaili, jie suvoktų, kad jiems pasisekė, kad aš juos pertraukiu. Nes aš per tą laiką kalbu žymiai protingiau ir neleidžiu jiems kalbėti kvailysčių. Dėl to pasaulis tampa daug geresnis ir jie turi man dėkoti, kad aš teikiuosi juos pertraukti.

Aš suprantu viską geriau už kitus. Mano gyvenimo nesėkmės nesiskaito, nes dėl jų kalti visi kiti. Aš sugebu viską geriau, nei visi kiti. Aš būčiau milijonierius, jei ne visi kvailiai, kurie iš pavydo prikaišiojo man pagalių į ratus.

Tu nemanai, kad aš esu visa galva protingesnis už visus tik todėl, kad tu pats kvailys. Kaip man tavęs gaila, kad tu nesuvoki, kokia tau teko laimė sutikti mane savo gyvenimo kely.

Nuotr. iš Wickimedia commons

Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Miunsterio universitete didelės apimties tyrimai apie tai, kokią informaciją žmogaus smegenys įsimena geriausiai. Jų metu paaiškėjo, kad iš įvairių tiriamiesiems rodomų nuotraukų, kai kurios buvo įsimenamos geriausiai -jas žmonės įsiminė 87% atvejų.

Geriausiai įsimenami vaizdai buvo panašūs į šiuos (nuotr. iš Wickimedia Commons):

• 

• 

• 

Kažkada skaičiau vieno populiaraus socialinių tinklų guru patarimus, kaip sulaukti daugiau reakcijų socialiniame tinkle Instagram, kuriame vyrauja vizualinė informacija. Pasak jo, daugiausiai žmonėms patinka gamtos, saulėlydžio, pajūrio nuotraukos. Kiek bandžiau jo patarimus pati, tikrai, daugiausiai “patinka“ paspaudimų sulaukia būtent tokios, romantiški peizažai. Ypač saulėtekiai ir saulėlydžiai. Mano Instagram paskyra @vidack. Keletas mano nuotraukų, kurios ten nepateko:

Įdomu tai, kad būtent tokio pobūdžio nuotraukos yra mažiausiai įsimenamos. Panašu, kad tai, kas yra malonu akims ir suteikia ramybę, romantišką nusiteikimą, yra malonus patyrimas, kuris lemia, kad bus daug paspaudimų “patinka“, tačiau nesukelia to įaudrinimo, kurio vedini įsimintume matytus vaizdus ilgam.

Kai lyginu mažai įsimenemus vaizdus su tais, kuriuos įsimena beveik visi žmonės, panašu, kad gerai įsimenami adrenaliną ir kitus aštrius pojūčius sukeliantys vaizdai: potvynis, ėjimas bedžionių tiltu, vaiko gimimas, slalomo trasa ir pan. O neįsimenami tie vaizdai, kurie tarsi sako: “pavojaus nėra, nereikia mobilizuotis ir kažką greitai daryti, mano gyvenimas nepasikeitė kątik radikaliai“.

Šie tyrimai akivaizdžiai parodo, kodėl taip sunku pamiršti narcizus ir kodėl gyvenimas be jų atrodo plokščias, banalus, tarsi be gyvybės. Nes su jais buvo kaip riedant amerikietiškais kalneliais, daug kraštutinių emocijų. Ne tik gerų, bet netikėtų, įaudrinančių, trumpi geri momentai tarsi kontrastas dramatiškiems išgyvenimams. Dėl mūsų biologinės prigimties įsimename tuos radikalius patyrimus, nes mūsų biologiniai mechanizmai nori užtikrinti mūsų saugumą. Iš tiesų šios mūsų smegenų funkcijos skirtos mus saugoti nuo pavojų, tačiau po narcizo visi kiti žmonės atrodo nuobodūs, blankūs, netgi primityvūs. O mes jaučiamės kaip išmesti iš gero hovudinio veiksmo filmo, sėdintys prie lango rudenį, kur vienintelis veiksmas – stiklu tekantis lašas…