Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Pasakysiu iš karto. Po pirmos knygos ši knyga man pasirodė daug geresnė ir įdomesnė. Manau todėl, kad antroji knyga kiek giliau leidžiasi į žmogaus vidų. Gaila, tačiau antrai knygai suprasti būtina būti perskaičius pirmąją.

Antra knyga iš esmės yra Kristiano Grėjaus savęs pažinimo ir keitimosi istorija. Pirmoje knygoje apie jo ypatingai žiaurią vaikystę pas prostitutę biologinę mamą bei siaubas, kurį jis patyrė tuomet, papasakota tik tiek, kiek to reikėjo pagrįsti jo sadizmui bei faktui, kodėl jis nesileido liečiamas.

Šioje knygoje žymiai giliau, lyginant su pirma, paliečiama ši tema bei jo pastangos keistis. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, tai nėra kapstoma labai giliai, greičiau tiksliai tiek, kiek reikia istorijai palaikyti ir nei žodžio daugiau. Visgi, mano nuomone, pagrindinė šios knygos gija ir yra jo gijimo, jo keitimosi istorija.

Kaip Kristianas, patyręs aukščiausio laipsnio išdavystę ankstyvoje vaikystėje bei retraumatizavimą paauglystėje, sąmoningai siekia perlipti nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir siekia žengti į jam nepažintą žemę. Kurioje žmogus gali pasitikėti kitu žmogumi, bent jau tiek, kad leistųsi liečiamas.

Man patiko, kad knygoje Kristiano veikėjo lūpomis atspindėta, kad vidinis keitimasis yra sąmoninga žmogaus valios išraiška suvokus žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusiojo gyvenimui. Kai žmogus prisiima atsakomybę keisti tai, ką iš jo padarė jo sunki praeitis.

Nors iš principo ši knygų serija yra šiuolaikinė stebuklinė pasaka, joje pagrindinis veikėjas kapoja devynias galvas nebe slibianams, o savo nepasitikėjimui, negalėjimui prisileisti kitų žmonių arčiau savęs, keisdamas jam nepriimtinus vaikystės modelius vardan to, kad galėtų gyventi pilnatviškesnį gyvenimą.

Man patiko, kad jo vidiniai pokyčiai neparodyti kaip savaiminiai. Jie kyla iš sąmoningai daromų veiksmų, kuriais jis išstumia save iš komforto zonos ir pastato save į situacijas, kurios jam iki tol kėlė didžiausią siaubą. Man patiko, kad jis tai daro žinodamas, kodėl ir ką jis daro. Ir dar, man patiko, kad tie pakyčiai neįvyksta žaibo greičiau ir kažkaip stebuklingai, o kad tai yra panašiau į prakaito liejimą sporto salėje, kai žmogus turi kartoti nepatogius veiksmus tam, kad savyje išugdytų naują savybę ir taip atvertų iki tol nepažintas artumo su kitu žmogumi erdves.

Man patiko, kad šioje knygoje nors ir paprastai, tačiau gerai atvaizduota, kokio lygio kančias po daugelio metų sukelia vaikystėje patirtas apleistumas ir fizinis smurtas.

Gaila tik, kad kaip ir pagrindinės turėjusios būti veikėjos Anos Stil vidinis peizažas yra žymiai mažiau išbaigtas ir vystosi žymiai mažiau, nors šiokių tokių vidinio brendimo požymių užuomazgų lyg ir esama.

Nors ši knyga išlieka lengvo komercinio pramoginio turinio knyga, tačiau nelengva, bet sėkminga vidinio keitimosi istorija daro ją vertingą. Tada ir pirmoje knygoje aprašyti iškrypimai staiga įgyja tarsi kažkokį pateisinimą, bent jau kažkokią prasmę.

20160120_101349

 

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

50 pilkų atspalvių. Knyga

Kadangi mano visos draugės didžiai susirūpinusios, kaip aš čia esu praleidusi esminę XXI amžiaus sensaciją ir vis dar neskaičiusi “50 pilkų atspalvių“, sunešė man 5 (!) šios serijos knygas, supratau, kad tikrai turiu draugių. Ir tai man yra pati geriausia žinia, susijusi su šia knyga.

Ką galiu pasakyti – ši knyga yra viena nesibaigianti sekso scena. Tai ir yra vienintelė jos sensacija. Kad kažkas ėmė ir taip labai tiesiai šviesiai ir gana techniškai surašė vieną sekso sceną po kitos. Tarp scenų dažniausiai nėra net 30 minučių tarpo, per kurį vyriškas organizmas turėtų atsigauti. Nes p. Grėjui to nereikia, jis žvėris žmogaus kailyje. Deja, ir kita prasme.

Knygoje šiek tiek daugiau skiriama dėmesio tam, kodėl Kristiano Grėjaus seksualiniai polinkiai yra tokie, kokie yra negu filme. Tačiau tik tiek, kiek būtina palaikyti fabulą. Apskritai šioje knygoje visų veikėjų portretai yra stebėtinai buki ir neišvystyti. Jie tereikalingi tiek, kiek tai būtina dar vienam lytiniam aktui aprašyti.

Pasakysiu atvirai – knygai artėjant į pabaigą ir skaitant 178 sekso sceną darosi nuobodu ir norisi žiovauti. Na, šiek tiek vienoje scenoje intensyvumas padidinamas, bet skaityti tokią storą knygą vien dėl to tikrai neverta.

Praėjo kelios savaitės po to, kai perskaičiau šią knygą, ir vienintelis išlikęs įspūdis – kad apie tai rašo. Sakyčiau, kaip knygai gerokai per mažai. Nors tikrai meluočiau, jeigu neprisipažinčiau kad, knyga buvo įtraukusi į skaitymo procesą. Ir vistik, jeigu jau kalbėti apie apie pilkus atspalvius, tai ta tema man žymiai labiau patiko Rūtos Šepetys knyga “Tarp pilkų debesų“ (ang. Shades of grey)

Kas yra gerai, lyginant su filmu, tai, kad knygoje nesijaučia, kad sadomazochistinis seksas yra kažkoks gėris ir nauja miegamųjų mada, kurios reiktų siekti. Knygoje geriau perteikta tai, kad noras suteikti kitam žmogui skausmo yra labiau problema nei super karštas dalykėlis, kurį būtina praktikuoti kiekvienam šiuolaikiniam seksualiai aktyviam žmogui.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir antrą dalį, galiu pasakyti, kad antra dalis yra žymiai geresnė, tiesiog stebėtinai geresnė. Tad pirmąją rekomenduoju skaityti tik tiems, kurie, pamatę knygų storumą, neišsigando idėjos perskaityti bent jau dvi iš jų.

11223632_1103319966359947_4273336983990374357_n

50 pilkų atspalvių. Knyga

50 pilkų atspalvių. Filmas

Nuotrauka iš ibtimes.co.uk
Nuotrauka iš ibtimes.co.uk

Ji. Naivuolė, nevėkšla iš vidurio kaimo.

Jis. Gražuolis iš stiklinio dangoraižio 50-o aukšto. Dangoraižis – jo.

Ji. Nors jis pats jai pasako, kad jis jai netinkamas, vistiek kiša nagus prie karšto puodo. Nors ir įspėta, kad skaudės. Naivuolė, sakiau.

Jis. Valdo ir nori valdyti viską. Viską aplink jį, net jos mintis.

Ji. Pasiduoda būti valdoma, o po to verkia. Vistiek rašo jam SMS, kad jo pasiilgo.

Jis. Kam gražuoliui nevėkšla naivuolė? Naivuolė, nes pasiduos valdoma. O nevėkšla, nes giliai viduje jis ir tiki, kad tik tokios tevertas.

Ji. Iš nestabilios šeimos. Mama gyvena su ketvirtu vyru. Kažkiek net konkuruoja su dukra. Pas nebrandžią mamą nebrandi ir dukra – normalu.

Jis. Iš dar baisesnių gyvenimo aplinkybių. Gimęs vidury pragaro žemėje. Dar nesuprasdamas, iki 4 metukų amžiaus, patyrė baisiausia, ką galima patirti. Mamos priklausomybę, didelį nestabilumą, mamos netektį. Neužmezgęs pirmo prasmingo ryšio su kitu žmogumi – mama – nemoka jo užmegzti su niekuo.

Ji. Bando bando priartėti prie jo, ir niekaip. Jis vis laiko atstumą. Tik save kankina. Bet iš žaidimų aikštelės nebėga.

Jis. Suteikti skausmą artimiausiam žmogui – malonumas.

Ji. Verčia jį kažką pajusti, atsiverti ryšiui, pamatyti save. Joje kaip veidrodyje.

Jis. Lyg ir norėtų, bet nemoka, nežino, kaip. O kelti skausmą kaip – žino, ir gerai.

Ji. Kol nepatiria paties blogiausio – o pati paprašo – tol mato jame daugiau, nei jis yra. Mano, kad žino, kad jis gali jai duoti tai, ko jai reikia. Jis negali, bet ji netiki.

Jis. Išnaudotas paauglystėje. Tuomet vėl ieškojęs ryšio, bet neradęs.

Ji. Greičiausiai yra pati patyrusi nemažai blogo elgesio anksčiau. Nes stebisi, tarsi jo ir nenori, tačiau toleruoja ir leidžiasi toliau. Žinoma, ją veda naivus tikėjimas, kad jis pasikeis.

Jis. Nepasikeis. Viskas bus tik dar blogiau.

Pati filmo pabaiga, optimistinė, sakyčiau. Mažai naivi mergaitė kažkiek suauga per patirtas kančias.

Man labai patiko. Mano draugėms, skaičiusioms knygą – ne.

Vienintelis dalykas, už ką kritikuočiau šį filmą – tai bandymas romantizuoti, heroizuoti ir parodyti kaip prabangą gilias žmogaus vidines traumas, pasireiškiančias per kito žmogaus kankinimą. Nieko prabangaus čia iš tiesų nėra. Ir neieškokite to gyvenime, jei nenorite realių bėdų.

50 pilkų atspalvių. Filmas