Priklausomybių esmė paprastai

Priklausomybės yra neefektyvūs prisitaikymo mechanizmai

Priklausomybės yra dėmesio nukreipimas nuo to, kas realiai vyksta tavo viduje. Kai tu persivalgai, loši, išlaidauji, vartoji narkotikus ar kitas medžiagas, štai, kas vyksta.

 

Pirma, tuo metu tu kažko aktyviai vengi. Kaip taisyklė, tai yra emocinis skausmas, nepasitenkinimas ar netgi nuobodulys. Kadangi šie jausmai nėra lengvai sprendžiami ir tam reikia prisiimti atsakomybę, mes esame linkę juos nukišti tolyn. Lengviausias būdas taip padaryti yra priklausomybė.

Priklausomybė veikia kaip dėmesio nukreipimas: jausmai nuslopinami arba tiesiog nukreipus dėmesį tuo momentu išvengiama akistatos su tikrąja problema. Kai žmogus turi priklausomybę, nebelieka laiko, proto susikaupimo ir laiko susidoroti su tikruoju dirgikliu, kuris skypi po minėtais jausmais.

Kai tik žmogus pasielgia kaip priklausomas, jo kūnas gauna adrenalino antplūdį. Streso hormonas adrenalinas generuojamas kūne tada, kai mes patiriame stiprias emocijas, tokias kaip pyktį, kurios sukelia “pulk arba bėk“ reakciją. Kūnas staiga pažvalėja ir tai leidžia pasijausti geriau.

Problema su adrenalinu yra ta, kad jis leidžia pasijusti gyvam, bet tik labai trumpam. Ar tai būtų dar vieno šokoladinio pyrago gabalėlio saldumas, ar pastatyta dar viena suma, ar fizinis narkotikų poveikis, jūs tiesiog priverčiate savo kūną jausti kažką, kažką kito.

Tačiau kai tas jausmas išsisklaido, jūs vėl pradedate jaustis nekaip, nes į paviršių vėl pradeda lįsti vidiniai demonai. Tada vėl prireikia greito “vaisto“, nes atrodo, kad vidiniai demonai prarys tave gyvą. Taip priklausomas elgesys vėl pasikartoja ir sukuriamas velnio ratas, kuris galutiniame rezultate sukelia tik dar daugiau skausmo.

Katie & Gay Hendrix

(originalus tekstas anglų k. – čia)