KPTSS dirgikliai

Dirgiklių būną visokių, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai tik apie kompleksinio potrauminio streso sindromo priepuolius (angl. flashback) sukeliančius dirgiklius.

Kaip jau rašiau, problema su KPTSS flashback´ais yra ta, kad nėra vieno aiškaus dirgiklio. Dirgiklis gali būti ne vienas, jų gal būti daugybė. Ir, kas sudėtingiausia – kad tie dirgikliai gali būti labai kasdieninio pobūdžio, neatrodantys reikšmingi, dažnai pasitaikantys arba mažiukai, beveik nepastebimi. Todėl net suvokus, kad aš galbūt turiu KPTSS ir patiriu skausmingus atminties intarpus dabartyje, užtrunka atsirinkti, kas yra mano dirgikliai.

Kiekvienam žmogui, turinčiam KPTSS dirgikliai bus vis kitokie. Vistik aš pastebėjau, kad kai kurie dirgikliai yra plačiau paplitę. Dauguma KPTSS turinčių žmonių labai jautrūs garsui. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus turi gerą muzikinę klausą ar ne, daugelis ypatingai jautriai reaguoja į garsus. Gali būti sunku pakelti elementarią nekaltą garsiai grojančią radiją.

Priklausomai nuo to, kokios buvo traumuojančios aplinkybės, kuriose išsivystė KPTSS, dažnai paplitę dirgikliai yra: suvaržymas (pvz. suėmimas už riešų ar tvirtas apkabinimas, jeigu žmogus buvo traumuojamas jį pririšant), judesiai ar prisilietimai, primenantys smūgius, pvz. draugiškas, tačiau tvirtesnis suėmimas už sprando, kai sveikinasi vyrai, užsimojimas ranka. Daug kas, laikytas uždarytas ir patyręs bejėgiškumą ir negalėjimą ištrūkti, yra klaustrofobiški, maža erdvė, kurioje niekas nepriklauso nuo manęs, pvz. lėktuve, gali būti esminis KPTSS dirgiklis.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Gali būti visa eilė dirgiklių, kurie labai asmeniški kiekvienam žmogui: nepažįstamo žmogaus eisena, kuri kažkuo primena vaikystėje žiauraus buvusio tėvo eiseną, balso tonas, žodis, frazė, kvapas, spalva, tam tikro stiliaus šukuosena, rūbai, ūsai, plaštakų forma, netgi lapų šnaresys ir t.t. ir pan. Tai iš esmės bet kokios detalės, kurios primena buvusius pasikartojančius traumuojančius patyrimus, kurių negalėjome išvengti.

Kadangi dirgikliai gali būti patys įvairiausi, ir kiekvienam žmogui skirtingi, pradėjus įtarti, kad galbūt tai, kas su jumis darosi gali būti KPTSS, reiktų pradėsi sekti kiekvieną falshback´ą ir stengtis atkapstyti, koks dirgiklis jį galėjo sukelti. Kaip taisyklė, dirgiklis tikrai yra, kuris ir buvo pirmas impulsas į panikos ataką. Tačiau kol gerai nepažįstate savo visų dirgiklių, gali būti jausmas, kad jokio dirgiklio nebuvo. Kad kažkas ėmė ir tiesiog atsitiko su jumis iš niekur nieko. Dirgiklis tikrai buvo, tik kolkas jis yra neatpažintas. Nes atrodo nerimtas, kad sukeltų stiprų nerimo ir pavojaus jausmą.

Tačiau jeigu atrodo, kad nieko ypatingo neatsitiko, maloniai leidote laiką, niekas negrasino, nesimušė aplinkoje (kad ir nepažįstami ir tai nekėlė pavojaus tiesiogiai jums), ir vis dėlto staiga, tarsi nepaaiškinamai jus užplūdo stiprių neigiamų jausmų banga, tai savaime jau labai primena flaschback´ą. O tai taip pat reiškia, kad buvo ir dirgiklis, kuris jį išprovokavo.

Jei tik pradedate susipažinti su savo KPTSS ir negalite atpažinti savo dirgiklių, tai gali padėti gana detaliai apsirašyti situaciją, kuri buvo prieš pat flashback´ą. Kai pamatysite užrašuose besikartojančias situacijas, suprasite, ir kas yra jūsų dirgiklis.

Dirgiklius svarbu pažinoti, nes kuo geriau pažinosite juos, tuo geriau suvoksite, kad tai, kas dabar su jumis vyksta, yra ne šiaip panikos ataka ir kad jums sutriko psichika. Žinosite, kad patiriate flashback’ą, kuris yra gyvas patyrimas, tačiau jis tiesiogiai nesusijęs su dabartine situacija. O tai reiškia, kad esamoje situacijoje esate saugus, tik kad jausmai atrodo gyvi ir čia ir dabar.

Kitas dalykas, žinodami savo dirgiklius, galėsite laiku pasišalinti iš tos vietos,  kurioje yra dirgiklių ir neleisti, kad flashback’as apskritai prasidėtų. Galėsite dirgiklių išvengti ir vien dėl to apčiuopiamai pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Vėliau, geriau susigyvenus ir labiau pažinus savo KPTSS apraiškas, galima net patyrus dirgiklį sustabdyti flashback´o pasireiškimą. Taip pat, žinant savo dirgiklius, galima ir susitarti, kad kažkas nebegręžtų sienos ar nestuksentų į ją. Ir taip suaugusiųjų būdais rūpintis savimi vietoj to, kad patirti nevaldomą nerimo ar net panikos ataką

*****

Jeigu jūs iš niekur nieko tampate įsiutę, pasijuntate bejėgiai ar kad gyvenimas slysta iš rankų, o žemė iš po kojų, gali būti, kad patiriate KPTSS sukeltus flashback´us. Yra būdų juos efektyviai suvaldyti. Neseniai grįžau iš seminaro Londone, kur išmokau šios metodikos. Užsirašykite į konsultaciją ir jos išmokysiu ir Jus. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito susitikimo!

KPTSS dirgikliai

Kas yra emocinis flashback´as?

Savaitgalį praleidau puikiame seminare apie narsicizmą ir KPTSS Londone. Grįžus vėl įkvėpimas rašyti. Vis geriau suvokiu, kas yra flashback´as, ir netgi literatūroje anglų kalba pasigendu aiškaus aprašymo, kaip jį atpažinti. Kaip ir aš, taip ir daugelis žmonių gali tiesiog nežinoti, kas su jais nuolatos vyksta. O “tai, kas vyksta“, gali iš esmės sugadinti gyvenimo kokybę jiems net neįtariant. Be to, yra sprendimo būdai. Tačiau kaip spręsti, kai net nežinai, ką reikia spręsti?

Pirmiausia, ką pabandžiau padaryti, tai paieškoti, kaip žodis flashback´as verčiamas į lietuvių kalbą kontekste, kur kalbama apie potrauminio arba kompleksinio potrauminio streso sindromą. Deja, aprašymuose neradau nei konkretaus žodžio, netgi nei frazės, kuri apibūdintų tai, ką šiame kontekste nusako žodis flashback’as. Minimi tokie išsireiškimai, kaip “trauminiai efektai“ (Wickipedija) arba “nuolatinis keliantis įtampą traumavusio įvykio prisiminimas“ (pasveik.lt). Taip, viskas teisingai, tačiau šie išsireiškimai yra per daug nekonkretūs.

Tad nusprendžiau imtis nedėkingos misijos – paaiškinti tai, kam lietuvių kalboje nėra žodžio ir tai, kas netgi nėra aiškiai aprašyta.

Iš esmės KPTSS ir yra serija ypatingai nemalonių patyrimų. Kurie, jeigu nesprendžiami, negydomi kartojasi ir stiprėja ir ilgainiui pradeda stipriai kenkti žmogaus gyvenimui ir netgi turėti įtakos jo charakteriui, rezultatams ir gyvenimo pasirinkimams. Bet visa tai yra jau pasekmės. Pažiūrėkime, kas tas flashback’as, ir kaip jis atrodo kasdieniniame gyvenime tų žmonių, kuriems jis pasireiškia.

Visų pirma, prisiminkime tą vargšą buvusį amerikietį kareivį, kuris, saugioje Amerikoje, išgirdęs malūnsparnį, palenda po savo džipu vidury gatvės. Šiuo atveju yra aiškus išorinis dirgiklis – malūnsparnio garsas. Kadangi karo sąlygomis tai reiškė pavojų gyvybei, tai šis garsas tiesiog įsivirina į kareivio smegenis ir jie, jį išgirdę reaguoja paprastai – gelbėjasi. Esmė yra tokia, kad yra dirgiklis ir yra nevaldoma, nevalinga reakcija į pavojų, kurio iš tiesų nėra. Tokių pavyzdžių su kareiviais yra daug. Kai nuo skersvėjo užsitrenkia durys ir kareivis pradeda bėgti kaip nuo šūvio ir pan.

Tas siaubas, kurį patiria kareivis, išgirdęs mirtiną pavojų jam reiškiantį garsą, ir yra jo patiriamas flashback’as. Tai yra atmintyje įstrigęs traumuojantis patyrimas, kuris vėliau dėl dirgiklio pasikartoja lygiai taip pat gyvai, tarsi tai vyktų čia ir dabar. Nepaisant to, kad aplinka iš tiesų yra saugi, flashback´ą patiriantis žmogus išgyvena siaubą gyvai ir realistiškai, jam užteko vien traumą primenančio garso, kad jis patirtų mirties siaubą.

Esant kompleksiniam potrauminio streso sindromui, dirgiklis gali būti neaiškus, jie gali būti labai įvairūs arba jų gali būti labai daug. Be to, kompleksinį potrauminį sindromą žmonės gali įgyti daug labiau “normaliomis“ sąlygomis – namų aplinkoje, darbe. Tai reiškia, kad dirgiklis gali būti bet kas, kas iš pažiūros visiems yra visiškai įprastinis ir jokio dėmesio nesukeliantis dalykas.

Tik staiga žmogus, vos ne iš niekur nieko pajaučia nepaaiškinamus stiprius jausmus – jaučiasi bejėgis, nieko nesugebantis, užspęstas, labai išsigandęs, praradęs save ir situacijos kontrolę, labai dirglus, stipriai sunerimęs, supanikavęs. Staigų jausmą galima apibūdinti kaip “užpultas“, “išduotas“, “praradęs save“, “jau viskas“, “šakės, man galas“. Dažniausiai atrodo, kad viskas staiga prarasta, kad įvyko kažkas labai baisaus, kas mane visiškai sunaikins, pasireiškia labai didelis stresas, noras dingti, pabėgti, kuo greičiau išvengti.

Žmonėms, turintiems kompleksinį potrauminį streso sindromą, tarpai tarp flashback´ų gali būti viso labo 24 valandos. Tai reiškia, kad taip dažnai kartojantis didelio streso būsenoms, žmogus gali arba tapti visko vengiantis, arba įsitikinęs, kad pasaulis yra be galo pavojinga vieta. Nes daugybė kitiems žmonėms įprastų, normalių pasikartojančių situacijų jam gali sukelti flashback’ą po flashback´o. Ilgainiui žmogus gali imti apie save galvoti: aš nieko nesugebu, aš visko bijau ir t.t. ir pan. Nors iš tiesų flashback´as yra visai ne jo charakterio dalis, iš tiesų tai yra sutrikimas, kurį jis įgijo dėl išorinės aplinkos sukelto poveikio. Ir tai yra pagydoma.

Kaip atpažinti flashback´us:

  1. jeigu jums kartojasi situacijos, kai tarsi iš niekur nieko “krentate veidu į purvą“, staiga atrodo, kad visiškai susivarėte ir praradote save bei gyvenimą;
  2. staiga, tarsi be paaiškinimo pasijaučiate bejėgiais, nesugebančiais, niekam tikusiais, beverčiais ir tai patiriate kaip labai stiprų, aštrų ir staigų jausmą;
  3. jeigu norite kažką daryti, tarkime, susitikti su mergina ar atlikti kažką, kas vestų jus link svajonių darbo ar karjeros, tačiau nors viena dalis nori tai daryti, yra kažkokia kita labai stipri vidinė dalis, kuri labai tam priešinasi ir to negalite paaiškinti logiškai;
  4. labai staigūs nevilties, pasijautimo neadekvačiu, pykčio protrūkiai, “viskas blogai ir bus tik blogiau“ su intensyviu neigiamų emocijų išgyvenimu be jokios priežasties;
  5. jeigu pastebite pats (-i), arba šeimos nariai, draugai, kolegos sako, kad į kai kurias situacijas jūsų reakcija yra perdėtai, neadekvačiai per stipriai;
  6. jeigu staigaus siaubo, nevilties, pasimetimo, katastrofos jausmas ilgai nepraeina ir išlieka intensyvus valandas, dienas ar netgi kelias savaites nuo tada, kai pasireiškė;
  7. jeigu staiga dėl kažkokio įvykio atrodo, kad staiga ėmė ir sugriuvo gyvenimas, kad visiškai praradote savo kaip asmens vertę, nebejaučiate savęs kaip žmogaus, praradote savo centrą, liko tik visa griaunantis uraganas, kurio centre esate.
Iliustracija iš Wickimedia Commons

Problemos atpažįstant flashback´us esant KPSS:

  1. neaišku, kas juos sukėlė, sunku arba beveik neįmanoma nurodyti konkretaus veiksmo, situacijos ar dirgiklio, kas sukėlė flashback’ą, dažniausiai tai kasdienės, tarsi niekuo neypatingos situacijos;
  2. kadangi flashback´ai kartojasi dažnai, žmogus ima juos paaiškinti, priskirdamas arba aplinkai, arba sau, tačiau nesuvokdamas, kad tai yra savaime atskiras reiškinys, turintis savo priežastį;
  3. sunku pamatyti, kad flashback´as yra perdėta, gerokai per stipri reakcija į realią situaciją. Žmogui, patiriančiam flashback´o sukeltą jausmą atrodo, kad jis yra adekvatus situacijai vien tik todėl, kad jis toje situacijoje tą jausmą patiria;
  4. neįmanoma įžiūrėti sąsajų su praeityje patirtu emociniu smurtu ar konrečia traumuojančia situacija, todėl  flashback´as išgyvenamas, kaip šio momento situacija, nors iš tiesų dabartinė situacija yra dirgiklis.

Seminare Londone mokėmės ką daryti kaip ir nemedikamentiniais būdais sumažinti ar netgi visiškai panaikinti emocinius flashback’us. Jeigu jūs šiame aprašyme atpažinote savo patirtis, galite susisiekti su manimi ir aš jus konsultacijos metu išmokysiu tos metodikos.

Bet kuriuo atveju, šiuo metu nuolatos taikau flashback’ų mažinimo metodiką ir stebiu, kaip tai veikia ant manęs pačios. Po to planuoju čia aprašyti savo patirtį. Tad jei tema įdomi, nepamirškite užsiprenumeruoti.

Ir, labai svarbu, jeigu jau iš mano aprašymų supratote, ką turiu omenyje, vartodama anglišką žodį flashback’as, gal turite pasiūlymų, koks žodis labiausiai tiktų jiems pavadinti lietuvių kalboje? Mums būtinai reikia surasti ar sukurti tinkamą terminą. Turite idėjų? Būtinai pasidalinkite!

Kas yra emocinis flashback´as?

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgai išbūna smurtiniuose santykiuose, yra ta, kad jie nesupranta, jog šie santykiai iš tiesų yra smurtiniai. Kaip taip gali atsitikti?

Taip atsitinka todėl, kad yra susidaro save palaikanti uždara sistema.

Jei santykiuose nėra atviro fizinio smurto. Emocinis smurtas dažnai žmonių nepripažįstamas kaip smurtas, o kiekvienas atskiras nemalonus epizodas ir vertinamas tik kaip dėmesio nevertas nemalonus epizodas “ai, grįžo namo be nuotaikos“.

Kaip taisyklė, auka neįžvelgia visumos, t.y. kad emocinis smurtas kartojasi periodiškai. Jau atrodo, kad taip, galbūt pasitaiko nemalonių situacijų, bet “jis tikrai gi nėra toks blogas“. Paprastai žmonėms, santykiuose turintiems aukos rolę, yra be galo didelė netektis pagaliau pamatyti tikrąjį smurtautojo veidą ir pripažinti, kad tai yra smurtaujantis žmogus. Nes tuomet jos supras, kai tai nėra mylintis vyras, atsidavęs žmogus.

Todėl aukos verčiau renkasi pačios save apgaudinėti, pačios plauti sau smegeninę, kad dar nėra čia taip blogai, kaip jos galvoja, kad čia tik pasitaikė, kad čia tik atsitiktinumai, kuriuos nelėmė išorinės priežastys (piktas viršininkas, bloga valdžia, kamgi čia gali nervai atlaikyti). Žodžiu, yra labai stipri antrinė nauda, kodėl aukoms apsimoka save apgaudinėti ir nuolatos užsiiminėti realybės neigimu.

Be to, aukos praras menamą saugumo jausmą su šiuo žmogumi. Ji vis prisimena stiprius jausmus, kuriuos patyrė santykių pradžioje, kai išrinktasis buvo nuostabus žmogus. Ką ten žmogus, visas princas ant balto žirgo, su kuriuo ateitis turėjo būti tikra pasaka. Neigdamos realybę, aukos vis dar tiki, kad jų smurtautojas tebėra tas pats žavusis princas, kuris buvo santykių pradžioje, tik šiuo momentu šiek tiek susinervinęs, kad kąti nebesusilaikė. O šiaip “jis gi geras“.

Šią iliuziją aktyviai savo kalbomis palaiko ir pats smurtautojas. Kaip taisyklė, jam irgi yra labai svarbu, kad auka nepraregėtų ir jo nepaliktų. Tad jis naudoja kelias taktikas, kurios, naudojamos pakaitomis su smurto protrūkiais, duoda tokį rezultatą, kad auka neišeina, jos pasitikėjimas savimi sistemingai smukdomas, smurto protrūkiai dažnėja, sunkėja ir ilgėja, o tai dar giliau uždaro auką į pragaro ratą.

Siekdamas išlaikyti auką, smurtautojas aukai numeta vieną kitą gerumo akimirką, kažką nuperka, pvz. po stiprios pykčio atakos ir po sumušimo. Kaip taisyklė, kuo stipresnis buvo protrūkis, tuo didesnę atpirkimo dovaną pažada smurtautojas savo aukai, kad “ištaisytų“ situaciją. Auka nori išvengti to, kas jos lauktų pripažinus realybę, ir toliau pasirenka pasikliauti smurtautojo išpirkomis… iki kito, dar stipresnio išpuolio.

Tuo tarpu smurtautojas labai tiksliai jaučia, kiek gerumo atidozuoti aukai. Kuo ilgiau auka išlieka tokiuose santykiuose, tuo žemiau smunka jos pasitikėjimas savimi, tuo labiau ji tiki, kad ji tik tiek ir yra verta, kiek ji turi, vis labiau jaučiasi izoliuota nuo pasaulio. Kaip matyti, ji su laiku vis giliau grimzta į būseną, kurioje esant vis sunkiau ryžtis nutraukti destruktyvius santykius.

Agresorius labai intensyviai rūpinasi, kad šis ratas suktųsi. Jis nuolatos smukdo aukos pasitikėjimą savimi. Viską ji daro ne taip, yra nieko verta. Jis kiršina ją su giminėmis ir draugais. Su laiku mažina jos galimybes laisvai susitikti su kažkada buvusiais svarbiais jos gyvenime žmonėmis. Riboja jos galimybes naudotis ryšio priemonėmis, riboja priėjimą prie pinigų, prie šeimos automobilio. Greičiausiai tai yra lėti ir konkrečiu momentu sunkiai užfiksuojami procesai. Tačiau po dešimt ar dvidešimt metų auka apsidairo, ir supranta, kad yra nutolusi nuo visų buvusių žmonių, negali jiems bet kada paskambinti, visos kortelės ir banko sąskaitos yra ne jos vardu, turtas irgi, automobilio nevairavo jau dešimt metų, todėl nedrįsta jau sėsti ir prie vairo…

Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com
Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com

Kuo labiau auka darosi priklausoma nuo agresoriaus, tuo jis jaučia, kad gali blogiau su ja elgtis. Ji jau nebebėgs ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad nebegali.

Viešumoje agresorius toliau sėkmingai kuria rūpestingo vyro ir atsakingo tėvo įvaizdį, ir visi žmonės jį gerbia ir myli. Tik žmona ir vaikai žino tikrąją situaciją, bet jie nesijaučia, kad gali kam nors papasakoti, nes aplinkiniai jais nepatikės. O būtent juos palaikys nestabilios psichikos, todėl problematiškais žmonėmis. Nuo ko “gerojo vyro ir tėvo“ įvaizdis jų akyse tik sustiprės (ką jis turi su jais ištverti, koks pasiaukojantis, medalio vertas žmgus…).

Tą žinią pats vyras ir tėvas nuolatos ir sistemingai kala į galvą savo aukoms. Matydamos, kad kiti aplinkiniai palaiko jų agresoriaus nuomonę, aukos pradeda abejoti savo realybe. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms teigia agresorius. Kad jos tikrai nestabilios psichikos, kad pačios nežino, ką mąsto ir ką daro, kad kažkas su jomis iš esmės negerai, ir kad tikrai agresorius yra ne tik teisus, kad jos nieko daugiau nevertos, bet ir užsidirbo tokį elgesį, kokį gavo. Agresorius aukos akyse apverčia vaidmenis ir ima vaidinti auką: “matai, kaip man su tavimi sunku. Ir tik mano begalinis gerumas, kurio tu neužsitarnavai, garantuoja, kad aš vis dar tavimi rūpinuosi“.

Kadangi jų savarankiškas mąstymas ir realybės suvokimas nuo tam tikro momento yra visiškai sujauktas, aukos ima tikėti savo agresoriais, bėga į jų glėbį ieškodamos meilės ir nusiraminimo trupinių, šventai tikėdamos, kad ir tų nenusipelnė, ir jausdamos begalinė dėkingumą už juos. Išplautais smegenimis jos nuoširdžiai tiki, kad visi kiti žmonės yra tik jos priešai, kurie tenori vieno – išskirti ją su jos “geradariu“.

Jos nebemato, kad tas, kas tuos trupinius dalina, iš tiesų užgrobė jų gyvenimą, sielas, išsunkė gyvybinius syvus ir nutraukė jų santykius su visu likusiu pasauliu. Todėl bandymas atverti aukai akis tol, kol nenutiko kažkas tikrai labai rimto, ir kol ji pati nepraregėjo, dažniausiai baigiasi nesėkme.

Deja, agresorių taktikos veikia. Ir auka sukasi agresoriaus valdomoje siaubo karuselėje vis stipriau ir stipriau, silpsta ir kenčia vis stipriau, jos pasaulio suvokimas darosi vis labiau iškreiptas… Galbūt tai ir yra pragaras žemėje?

****

Atpažinote save aukos rolėje? Kaip elgtis, jei kažkas iš jūsų artimųjų įstrigęs pragaro karuselėje? Mano kontaktai yra dešinėje pusėje meniu juostoje, užsirašykite konsultacijai ir pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu.

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Filmas “Atkirtis“ (Whiplash)/2014

Šiame filme nėra nei Nicoles Kidman, nei Di Caprio. Ir filmas susuktas palyginti tokia labai paprasta tema. Studentas, puikus muzikantas, siekia aukštumų ir didelių pastangų dėka patenka į gero universiteto labai gerai vertinamą muzikinį kolektyvą.

Studentas džiaugiasi savo sėkme ir labai stengiasi tapti dar geresniu. Jis nenori būti žvaigždė, jis iš tiesų trokšta pasiekti profesines aukštumas. Toks, atrodo, per paprastas turinys geresniam filmui. Vistik filmas geras tiek pats savaime, puikiai išlaikoma įtampa, gerai išvystyti charakteriai, žodžiu, nors mažai žinomas negarsaus režisieriaus filmas, jis tikrai vertas pažiūrėti.

Šį filmą žiūrėti galima vaikams nuo 12 metų, ir man iš pradžių pasirodė keista, kasgi gali būti čia tokio filme apie muziką, kuriame kažko negalėtų matyti mažesni žiūrovai? Bežiūrint filmą pasidaro aišku.

Tai – filmas apie smurtą, ir pirmiausia emocinį. Puikiai išvystytas grupės vadovo charakteris, kuris nuo pirmų filmo minučių atsiskleidžia kaip smurtautojas. Nors filmo pradžioje jis tarsi kalba kaip ir ramiai, bet labai gerai pavaizduota, kad jau pirmose scenose jis sukuria situaciją, kurioje vienas asmuo yra nieko vertas, o kitas – absoliutus situacijos valdovas, kuriam nereikia rodyti elementarios pagarbos kitam žmogui – pasisveikinti, atsisveikinti ir pan.

Filme labai gerai atskleistas smurtautojo portretas. Kaip užkabinama auka, iš pradžių tarsi pakylėjama, pasitelkiant “aukštesnius tikslus“, vertybes, kaip manipuliuojama, kaip kuriami trikampiai, kaip atrodo smurto protrūkiai. Kaip smurtas auga. Kaip auka susitaiko su tuo, kad smurtas stiprėja ir prisitaiko, jį tarsi pateisina.

Noriu pabrėžti tai, kad smurtautojas, kiek pamenu, tik vienoje scenoje tiesiogiai muša žmogų. Nešaudo, negriauna, nesmeigia peilio ir t.t. Neatlieka jokių veiksmų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip fizinį smurtą. Ir vis dėlto filmas yra grynas smurto paveikslas, kuriame yra gana daug kraujo.

Manau, kad šis filmas yra tiesiog privalomas tiems, kas nori įsitikinti, prie ko priveda ir ką reiškia emocinis, žodinis smurtas. Tai nėra nekaltas dalykas, kai kažkas susiraukė, nes buvo nepatenkintas arba pasakė kelis nemalonius žodžius. Tai yra žlugdantis ir žudantis dalykas be pirštų antspaudų ir nusikaltimo įrankių.

Žiūrėdami filmą būtinai stebėkite, kaip keičiasi nuo smurto kenčiantis žmogus. Koks jis buvo filmo pradžioje kaip žmogus, kokią jausmų skalę jautė, kaip elgėsi su savimi ir su kitais, ir kaip jis keičiasi filmo eigoje. Stebėkite, į kurią pusę kinta asmenybė.

Jeigu jūs nesate tikri, ar tai, ką patiriate ar patyrėte buvo smurtas, nes niekas jūsų nemušė, išsitraukite šį filmą kaip lakmuso popierėlį. Jei krūpčiosite kai kuriose scenose ar vietom negalėsite žiūrėti, tai, ką patyrėte buvo pats tikriausias smurtas. Nors galbūt neliko jokių dūrių, randų ar mėlynių. Ir kaip matote, emocinis, žodžiu sukeltas smurtas yra lygiai toks pats baisus kaip ir fizinis smurtas. Jei kažkas taip elgiasi su jumis dabar, kaip tame filme, jums turėtų tapti labai aišku, kad tai tikrai smurtas ir kad niekam negalite leisti tam tęstis.

Jei esate tokioje situacijoje, turite tuojau pat iš jos pasišalinti ir tai nutraukti. Ir visiškai nesvarbu, ar jūs studentas, o smurtautojas dėstytojas, ar vadovas, ar vyras, ar tėvas, darbdavys ir pan. Tai neturi jokios reikšmės. Nepriklausomai nuo jūsų užimamos padėties ir nuo smurtautojo padėties niekas neturi tiesės taip elgtis. Tam nėra jokio pateisinimo. Turite užsitikrinti sau saugią vietą ir neleisti sau to toliau patirti.

Negalite sakyti – ai, čia tik filmas. Tik filme viskas atrodo paprasta, o tikrame gyvenime tai ne. Šis filmas pagrįstas tikrais faktais. Muzikantas, kuriam visa tai nutiko tikrame gyvenime, po to tapo šio filmo režisieriumi. Ir beje, pagrindinio vaidmens atlikėjas iš tiesų sugroja visas to filmo partijas pats.

*****

Jeigu jūs esate panašioje situacijoje ir nesate tikri, ar kitas žmogus turi teisę taip su jumis elgtis, abejojate, tai smurtas ar ne, ar jis teisus ar ne, galite susitarti su manim dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Filmas “Atkirtis“ (Whiplash)/2014

Emocinė prievarta // Gimęs negyvas, Alice Glass

“Prieš daug metų pradėjau bandymus išeiti iš žalingų santykių, kurie prasidėjo, kai aš dar buvau paauglė. Jiems besivystant, aš buvau sistemingai atkirsta nuo visų visų, kurie tik buvo man kiek artimesni. Mane žemino, ant manęs rėkė, užrakindavo kambaryje ir kasdieną kritikuodavo mano sugebėjimus, svorį, išvaizdą, protą ir kiekvieną judesį, kokį tik padarydavau. Kai daugiau to nebegalėjau ištverti ir norėjau nutraukti tuos santykius, man grasino. O po to sakė, kad myli mane, ir šis ciklas kartojosi vėl nuo pradžios.

Noriu, kad jauni vyrai ir moterys suprastų, kad tokiu elgesiu galima susidurti ir ten, kur to mažiausiai tikitės. Netgi tokiose terpėse, kur klesti kūrybiškumas, tolerancija, kur pripažįstamas menas, gerbiami kultūros idealai. Kartais žmonės šiais dalykais netgi prisidengia tam, kad emocinė prievarta išliktų nepastebima. Tam, kad jūs net nepagalvotumėt, kad tai gali vykti priešais jus.

Nuo tada, kai ištrūkau, man pasidarė daug aiškiau, gyvenimas atsivėrė tokiais būdais, kuriuos net nelaikiau įmanomais. Nors manyje dar yra kažkiek skausmo ir pykčio, pagaliau jaučiu, kad mano gyvenimas turi prasmę ir vertę. Kalbu apie tai tikėdamasi, kad galiu padrąsinti kitas jaunas moteris ir vyrus jaustis vertinamiems santykiuose arba juos nutrauktų.

Emocinė prievarta nėra visuomet akivaizdi, nes nesimato mėlynų paakių, kraujo, sulaužytų kaulų. Tačiau emocinė prievarta yra tokia pati žalojanti kaip ir fizinė. Ir yra labai sunku nutraukti susidariusią situaciją.

Tie, kas pažinojo mane kaip kolegę, tikriausiai bus nustebę, kad toks žmogus kaip aš, kuris viešumoje darė bebaimės įspūdį, kuriam į viską nusispjaut, iš tiesų buvo žiauriai žalojamas artimo žmogaus. Tas žmogus vos neatėmė manęs iš manęs pačios. Metų metais jaučiausi taip, lyg jis norėjo, kad mano gyvenimas baigtųsi.

“Gimusį negyvą“ parašiau aš kartu su Jupiter Keyes rūsyje. Mes nesinaudojom jokios įrašų kompanijos paslaugomis. Jį galima rasti iTunes, Spotify ir pan. nuo 2015 m. liepos 18 d. Visos lėšos, gautos pardavus įrašus bus pervestos organizacijoms, kurios padeda aukoms, patyrusioms prievartą namuose, incestą ar seksualinę prievartą. Galite aukoti tiesiai joms https://donate.rainn.org ar per nuorodą mano puslapyje http://www.alice-glass.com/

Ruošiu dar vieną artimą dainą, kuri, tikiuosi, bus išleista greitai. Tai lopšinė, ir ji negali sulaukti, kada tave sutiks.“

Alice Glass, buvusi grupės Crystal Castles narė

Alice Glass, nuotrauka iš Wickimedia Commons
Emocinė prievarta // Gimęs negyvas, Alice Glass

Narcizas siekia suknisti smegenis

Gaila, bet tai yra visiškai neperdėtas pasisakymas. Ir net ne metafora.

Pats atviriausias narcizas, kurį gerai pažinojau, tiesiog toks klasikinis vadovėlinis narcizas, niekada neslėpė, kad siekė įdėti jam naudingas mintis į kitų žmonių galvas. Ne tai, kad neslėpė, o ne sykį, man pasakodamas kažkokią savo istoriją, aiškino, ką jisai pasakė, ir kokį jausmą ar mintį tai turėjo sukelti kito žmogaus galvoje. Jis, žinoma, labai didžiavosi savo puikiais manipuliavimo įgūdžiais.

Vieną kartą, jis man kažką aiškino, ir pasakė vieną frazę: “taigi, tu gali galvoti, kad…“. Tai buvo absoliučiai tiesiai šviesiai suformuluotas pasiūlymas ką man reiktų galvoti. Net neslepiant, kad jis ir nori į mano galvą įdėti savo minčių. Be abejo, tos naujos mintys turėjo man padėt mąstyt apie situaciją kaip apie daug geresnę, nei kad iš tiesų buvo.

Tada labai nustebau ir suklusau. Oho, pagalvojau, dar niekas man taip tiesiogiai nesiūlė minčių iš mano galvos išorės įsidėti į vidų. Tada dar nebuvau išsiaiškinusi, kad to žmogaus asmenybė turi labai daug narsicistinių savybių. Pasirodė labai keistas toks pasiūlymas.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Aš save laikau kūrybinga ir išradinga asmenybe, be to, man labai įdomu suvokti, kaip veikia pasaulis, žmonės, mechanizmai, reiškiniai. Manau, kad savo analitinius sugebėjimus esu gerai išlavinusi. Tuo labiau minčių trūkumu niekada nesiskundžiau. Informaciją iš išorės priimu tiek, kiek praleidžia mano filtras, dažnai jaučiuosi jai gana imli. O jau pasidaryti išvadas mėgstu pati. Tai siūlymas prasidaryti galvą ir įsidėti kito žmogaus minčių man pasirodė labai keistas.

Dabar kai galvoju, kiti mano pažįstami narcizai, tiek atviresni, tiek slaptesni, irgi savo elgesiu

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

siekė kontroliuoti mano elgesį. Būtent kontroliuoti. Kartais primityviais agresijos protrūkiais, kartais per emocinį spaudimą ir tarsi nuorodas, kad aš esu kažkokia nepakankama, kad darau daug dalykų blogai.

Atviros agresijos protrūkiai tai ką čia ir neaiškinti – kažką tik pradėjai sakyti ar daryti, ir, toks jausmas, kad nespėjau dar burnos praverti, ar kojos “neteisinga“ kryptim pastatyti, jau ir matai prieš akis arba prie ausies plačiai pražiotus nasrus, iš kurių kartu su seilėm liejasi lava bei sklinda parako kvapas.

Sumenkinimas, suponavimas, kad tu taip elgdamasi esi kažkokia nenormali, kvaila, nepakankama, gėdingai niekinga ir pan. Pavyzdžiui, užduodavau klausimą, kuris turėtų man paaiškinti konkrečias detales, kodėl čia taip, o ne kitaip, t.y. daugiau informacijos, o tuo pačiu ir aiškumo situacijai, labai dažnai sulaukdavau tokios replikos atgal: “nu ką čia apsimeti durnele, kad nesupranti?…“. Ir suraukto veido, suprask, man žema šnekėti su tokiomis nesusivokėlėmis. Arba, nesiimsiu net aiškinti tokiems kvaileliams kaip tu.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Bet įdomu yra tai, kad iš to paties žmogaus dažnai kitose situacijose girdėdavau, kad esu protinga, todėl šis sakinys greičiausiai reiškė “tu esi ir taip labai protinga, pati susivoksi, jei tikrai tokia protinga ir esi, kaip kad aš tave laikiau“. Tai yra gryniausias, švariausias ir gražiausias manipuliavimas, t.y. vietoj to, kad pateiktų tiesiai šviesiai trūkstamą informaciją, apeliuoja į “nagi, įrodinėk man, kad tikrai esi tokia protinga, kaip kad pirma apie tave pagalvojau. Ar tik nebūsiu per gerai tada pamanęs?“.

Iš tiesų tai yra pelėkautai pelėms, nes kodėl aš turėčiau įrodinėti? O antra, kaip galima atspėti kito žmogaus mintis, kai jis jų nepasako? Tad tai yra atviras būdas tiesiog užčiaupti kitą žmogų tuomet, kai paklaustajam kažkodėl pasirodo nenaudinga eiti ten, kur veda klausimas. Arba tiesiog nori ir palikti vandenį drumstą, kuriame tik jis pats žino kelią.

Kitas, toks gana atviras narcizas, išvis pavarydavo. Pavyzdžiui, pats imdavo ir kažką pasakydavo neteisingai. Ir tada supykdavo ant manęs – taigi turėjai pati suprasti, ką aš turėjau omeny! Lygiai taip pat reaguodavo, jeigu kažkokios informacijos nepasakydavo. Manau, kad tiesiog pamiršdavo. Galų gale narcizams kiti žmonės juk nerūpi ir tiek. “Taigi reikėjo pačiai suprasti! Čia ir taip aišku!“. Kaip, atleiskite, jeigu aš ne aiškiaregė?

Elena Flecha nuotrauka
Elena Flecha nuotrauka “Būrėja“ iš Flickr.com

Kaip būčiau norėjusi žinoti apie narsicizmą anksčiau! Kiek tokių nesąmoningų situacijų šiandien man atrodo aiškios kaip ant delno, ir iš esmės, jas permatant kiaurai, nebesukelia man jokių emocijų. Tiesiog permatau žmogaus kėslus ir viskas.

Manau, kad daugelis žmonių, kol nesužino geriau apie narsicizmą ir kaip jis veikia tiek pas tuos, kuriems jis tapęs gyvenimo būdu, tiek kaip jis veikia aplinkinius, lygiai taip pat sėkmingai susidrumsčia smegenys. Kitaip ir negali būti. Nes visos tos technikos ir yra skirtos smegenims permaišyti.

Kai buvau Ispanijoje pirmą kartą, norėjosi kuo daugiau susipažinti su ispaniška kultūra. Kiek žinau, pietų Ispanijoje dar buvo neuždraustos koridos. Tos tikrosios, tradicinės koridos, kurios pabaigoje kuris nors miršta. Na, ne kuris nors, o tiesiai šviesiai – bulius. Nes kitose šalyse, pvz. Šiaurės Ispanijoje ar Portugalijoje, korida yra, bet tai yra tik pasivaikymas po areną, kurios pabaigoje bulius lieka gyvas.

Markkku nuotrauka
Markkku nuotrauka “Korida“ iš Flickr.com

Tai va, kai tas bulius, subadytas strėlėmis visiškai nusikamuoja ir nukraujuoja, vaikydamasis matadorą, jis kažkokiu momentu suklumpa ir nebepasikelia. Tai ir yra tas momentas, kai laikoma, kad jis pralaimėjo. Tada ateina toks techninis darbuotojas į areną su dideliu peiliu ir įbedęs peilį į vargšo buliaus galvą, tikrąja ta žodžio prasme, sumaišo jam smegenis. Bulius, prakišęs nelygioje kovoje, per kelias minutes kokių 20 000 žmonių akivaizdoje pasitampo traukuliuose ir nudvesia.

Tokių vaizdelių atlaikiau tik du, ir išėjau iš arenos, nepaisant to, kad tą vakarą buvo numatytos gal aštuonios kovos, ir bilietas buvo tikrai labai brangus. Kam žiūrėti tokias nesąmones?

Manau, ką iš esmės padaro narcizas savo aukų smegenyse – tai lygiai taip pat suniokoja smegenis. Tik daro taip lėčiau, labiau ištęstai laike ir auka realiai nepastebi nei kada narcizas sukiša savo ginklus į galvą, nei kaip juos sistemingai suknisa.

Nes tai daroma žodžiais, agresija didėja pastoviai, bet palyginus nedideliais žingsneliais vienos dienos laikotarpy. Tačiau deja deja, efektas – toks pats.

Narcizas siekia suknisti smegenis

Ar jus vaikystėj vystė kietai?

Klausiau Agnės Matulaitės paskaitą apie Kūno ir psichikos santuoką. Man labai įstrigo vienas iš jos pastebėjimų, kurį noriu čia iškelti kaip atskirą temą.

Ji paaiškino, kad kūdikis, pradėjęs čiulpti savo pirštą, vienu metu suteikia sau du malonumus: ir patenkina čiulpimo poreikį burna ir suteikia malonumą pirštui. Tad jau labai mažas vaikas turi savyje sugebėjimą save patenkinti. Ir netgi iš karto dviem būdais arba dviejose vietose!

Tačiau tie kūdikiai, kurie visą vaikystę buvo vystomi kietai, jie ilgą laiko tarpą praleido tarsi įkalinti vystykluose, ir iš jų buvo atimta galimybė pasitenkinti save pačius. Tai reiškia, kad kietai suvystytas vaikas pravirkęs buvo priklausomas nuo kitų ir turėjo laukti pagalbos iš išorės, t.y. iš kitų žmonių. Jis negalėjo pasitenkinti, nuraminti pats save.

Danilo Škofič nuotrauka iš Wickimedia Commons, 1962 m.

O jeigu tuo metu, kai tas vaikas pravirko, niekas negalėjo prieiti ir jo nuraminti? Tai reiškia ne tik vieną kitą papildomą bereikalingą verkimą kūdikystėje, tai reiškia ir tai, kad kelis mėnesius prabuvus kietai suvystytam kūdikiui į smegenis įsirėžia suvokimas apie pasaulį: “pats sau niekuo negali padėti, reikia pagalbos iš išorės“.

Man tai atrodo labai svarbu, nes viena savybių, kuriomis pasižymi narcizų partneriai yra negebėjimas pasirūpinti savimi, toks įsikalbėtas bejėgiškumas. Nuo santykių priklausantys žmonės lieka su jiems kenkiančiais partneriais, nes labai giliai jų viduje yra įsikerojęs įsitikimas, kad jie patys nesugebės deramai savimi pasirūpinti. Todėl jie tarsi sutinka su emociniu teroru, kurį patiria santykiuose, tačiau jų nenutraukia.

Ką aš noriu pabrėžti – kad tai, ar jus tėvai vystė kietai ar ne, ne tiek svarbu. Jeigu vystė, tai tiesiog nepasisekė. Nes tuo metu buvo tokia mada, toks viešas įsitikinimas, kad kietai vystyti kūdikius yra gerai patiems kūdikiams. Galbūt, kad kojos užaugus būtų tiesios? Aš esu įsitikinusi, kad jei mamos būtų žinojusios tuo metu, kad kojos bus tiesios nepriklausomai nuo vystymo, ir kad vaikas dar kartais galės ir pats save nuraminti ir nereikės prie jo prišokti kiekvieną kartą jam suverkus, jo pačios būtų didžiausiu palengvėjimu nevysčiusios jūsų.

Tačiau yra labai svarbu suvokti, kad bejėgiškumo jausmas, ištinkantis kažkokiose situacijose, yra TIK jausmas. Kad tas jausmas yra tik vystymo mados atspindys, bet jis nėra realybė. Tad užklupus šiam jausmui, atpažinkite jį, padėkokite savo mamai už tiesias kojas (arba bent jau pastangas, kad jos būtų tiesios) ir pripažinkite sau, kad tuo metu užklupęs bejėgiškumo jausmas yra TIK tiesių kojų kaina. Kad šis jausmas dar nereiškia,  kad kažkas iš jūsų atėmė galimybę ir jėgas pasirūpinti savimi.

James Hedley nuotrauka iš Wickimedia Commons
Ar jus vaikystėj vystė kietai?

Ar narcizas supranta, ką jis daro savo aukoms?

Kiek stebiu, yra dvi ryškiai matomos pozicijos ir, mano nuomone, jos abi klaidingos.

Pirmas, aiškiai ir garsiai išsakomas variantas yra narcizų demonizavimas. Kad jie viską žino, viską supranta, puikiai suvokia, ką daro, ir daro tai tikslingai. Ši pozicija išsakoma garsiai, aršiai ir dažnai. Ją dažnai išsako ir terapeutai, ir aukos, susivokusios, ką su jomis darė visus tuos metus narcizai, ir kokį poveikį tai turėjo jų gyvenimui.

Antras, tai kai narsicistinio išnaudojimo auka dar yra neigimo stadijoje ir nėra pajėgi pripažinti, kad tai, ką su ja nuolatos daro žmogus, kuris turėtų būti jos didžiausia atrama, paguoda, meilė, artumo įsikūnijimas ir t.t. Tuomet auka, nenorėdama matyti tikrojo savo skriaudiko veido, randa jam visokių pasiteisinimų, kodėl jis būtent šiandien taip negerai pasielgė. Turbūt jam buvo bloga diena darbe, turbūt jis ne ta koja iš lovos išlipo, turbūt aš pati ne iki galo pasistengiau pasirūpinti jo geresne savijauta ir t.t. ir pan. Pagrindinis sakinys, slypintis aukos pasąmonėje yra šis: “Tai yra neįmanoma, kad jis būtų toks blogas“. Auka tiki, kad kiekvienas blogas pasielgimas su ja yra išimtis. Net kai tos išimtys įvyksta kasdien ir tęsiasi dešimtmečius. Auka gyvena neigimu ir tuščia viltimi, kad narcizas vieną dieną pasikeis. Apie tai kalbama nedaug, nebent kai nagrinėjama pačių emocinio smurto aukų psichologija, bet ne prie narcisų temos. Ši pozicija yra iškreipta realybė, ir tokia ji atrodo tik pačioms aukoms. Tačiau trečiam žmogui gali būti akivaizdu, kad su ja elgiamasi neteisingai. Todėl šito čia toliau nenagrinėsiu. Tai yra saviapgaulės versija.

Vis tiktai su pirmu teiginiu, kad narcizai visiškai žino ką daro, kaip kokie tikri nusikaltėliai iš kriminalinės laidos per TV išsigalanda savo, tiesa, tik emocinį peilį, ir eina daryti suplanuoto nusikaltimo, t.y. iš aukos visiškai išsiurbti pasitikėjimą savimi, gyvybingumą, atkirsti ją nuo išorinio pasaulio ir t.t. ir pan., irgi nenoriu sutikti.

Įdomiausia tai, kad ilgalaikiai santykiai su narcisu būtent ir turi tokį efektą aukai: jokių kitų santykių, tuštumos jausmas viduje, bejėgiškumas, absoliutus paklusnumas, nuolatinis silpnumas ir negebėjimas tvarkytis su gyvenimo užduotimis, negebėjimas išsakyti savo nuomonės ir pozicijos, nuolatinis veikimas prieš savo valią ir t.t. ir pan. Galima įsivaizduoti, kaip žmogus jaučiasi.

Vis tiktai šiame fone aš drįstu teigti, kad narcizas tik iš dalies suvokia, ką jis daro.

Grubiai tariant, narcizas suvokia konkrečius veiksmus, kuriuos jis daro ar ketina daryti. Nes nemažai veiksmų narcizai atlieka ne spontaniškai, o planuotai. Pvz. nepamiršta “skriaudos“ ir užpuola savo “skriaudiką“ pritykoję iš pasalų, kad jį sunaikintų.

Vistik ko narcizas nesuvokia – tai ilgalaikio ir nuolatinio savo elgesio poveikio žmonėms, kurie yra šalia jo. Labiausiai tai, žinoma, gyvenimo partneriui ir vaikams, kurie gyvena kartu. Taip pat gali būti ilgalaikiai darbo arba giminystės ryšiai, pvz. tetos, dėdės, pusbroliai ir pan., kurie gyvena arti arba palaiko nuolatinius ryšius.

Narcizas yra pajėgus ir netgi labai talentingas kurpti savo taktikas, kaip jis ką parklupdys ant kelių emociškai, kaip jis sutramdys, pastatys į vietą, privers blogai apie save jaustis ir t.t. ir pan., tačiau narcizas yra nepajėgus suvokti, kokį neigiamą poveikį jo taktikos padarys jo aukų psichikoje, asmenybės struktūroje, iki kokių būsenų prives toks emocinis smurtas ilgame laikotarpyje.

Taip yra dėl trijų priežasčių:

1) narcizas rūpinasi tik savimi. Visos jo mintys, veiksmai ir pan., yra sutelkti tik ties vienu centru – savimi. Jis visuomet mąsto tik apie save. Jis suvokia tik kitų žmonių poveikį sau, ir todėl jam atrodo teisinga jiems keršyti. Apie kitus žmones narcizas tiesiog niekada negalvoja!

16910671627_f58602b650_k

2) narcizas pats sau nuolatos kuria pasakėlę, koks jis nuostabus. Tad jis nuoširdžiai tiki, kad ką jis bedarytų, kokie būtų beluošinantys kitą žmogų jo veiksmai, jis yra įsitikinęs, kad bendroje sumoje, t.y. ilgame laikotarpyje tam žmogui yra didelė nauda būti šalia jo. Kad jis turėtų likti dėkingas už visą tą gėrį, kurį jis patyrė narcizo dėka. Deja, čia ne sarkazmas.

3) narcizas nesuvokia kitų žmonių kaip žmonių. Kaip esu rašiusi anksčiau, narcizas kitus žmones suvokia labiau kaip daiktus ar kaip savo kūno dalis, kurie yra skirti jo poreikiams tenkinti. Esant tokiam suvokimui, jam į galvą nešauna susimąstyti, kad gal šiuo metu tas žmogaus pavidalo daiktas kažkaip kenčia nuo jo elgesio, ir kad galbūt tai jam ilgainiui turės didelių neigiamų pasekmių.

Narcizas, žinoma, mato, kad žmogus verkia, galbūt yra blogos nuotaikos, ir netgi gali suvokti, kad tai yra jo dabartinio elgesio pasekmė. Tačiau kadangi jis norėjo savo taikinį paveikti, tai jis tai suvokia labiau kaip savo kątik pasiektą pergalę – juk jis ir norėjo pasiekti kažkokio efekto!

Todėl tikrai taip, kad narcizas turi blogą poveikį savo aukoms, ypač jei emocinis smurtas yra ilgalaikis ir pasikartojantis, ir taip, narcizas suvokia, ką konkrečiai jis šiuo momentu daro. Tačiau jis nesuvokia, nemato, nenori pripažinti ir iš visų jėgų vengia atsakomybės už aukos suluošinimą, nors tai akivaizdžiai jo darbas!

Narcizo vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį elgtis būtent taip, kaip jis elgasi. Ir būtent tie patys vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį vengti pripažinti atsakomybės už savo veiksmų rezultatus.

Ar narcizas supranta, ką jis daro savo aukoms?

Trauminis prisirišimas

Viena iš esminių priežasčių, kodėl aukos grįžta pas buvusius smurtavusius sutuoktinius, yra reiškinys, vadinamas trauminiu prisirišimu.

Trauminis prisirišimas įvyksta tada, kai du žmones susieja stiprūs išgyvenimai ir bendros jų patirtys, tačiau jos nėra geros ir gražios abiems žmonėms. Vienas iš trauminių prisirišimų pavyzdžių gali būti emocinis smurtas. Pavyzdžiui, vienas iš partnerių nuolatos kala į galvą kitam: “Tu esi menkysta, tu nieko nesugebi, tu esi nieko vertas, ką tu darytum be manęs, tu be manęs neišgyventum, niekas į tave nežiūtėtų, tau išvis pasisekė, kad aš tave ištraukiau“.

Kas vyksta: agresorius žemina auką, menkina jos vertę, plauna smegenis apie tai, kad ji nieko neverta. Ši nuolatos aktyviai vedama propaganda yra niekuo nepagrįsta, ir tai yra emocinis smurtas. Kuo ilgiau auka išbūna tokiuose santykiuose, kuriuose nuolatos girdi tą pačią žinią, tuo didesnė tikimybė, kad auka priima šią žinią į save ir vis labiau abejoja savimi, kol ima tikėti, kad ji iš tiesų nieko neverta. Tuomet ji pasijunta dėkinga agresoriui, kad nors jis yra su ja, nes jau yra patikėjusi, kad jiegu ne jis, auka būtų viena, palikta, užmiršta, nes yra nieko verta.

Trauminis prisirisimas

Palyginkime, jeigu tai būtų normalūs santykiai. Du žmonės kažką veiktų kartu. Nueitų į kiną, apsipirktų, nueitų į kavinę išgerti kavos, pavalgytų, grįžtų namo, galbūt pažiūrėtų televizorių, naktį pasimylėtų, ryte eitų į darbą, mėnesio pabaigoje susimokėtų komunalinius mokesčius ir pan. Abu jaustųsi laisvi, greičiausiai jaustųsi mylintys ir mylimi, bet ta meilė būtų tokia rami, tyli, tekanti kaip upė iš dienos į dieną. Kažkokios bendros ramios patirtys juos sujungtų, ryšys su laiku pamažu didėtų, tačiau kasdienybėje nebūtų paremtas labai intensyviais išgyvenimais.

Tuo tarpu kai agresorius pats pažemina auką, abiejų organizmuose išsiskiria adrenalinas, auka jaučiasi pažeminta, beviltiška, tuo momentu jaučia neapykantą agresoriui, o po to agresorius po konflikto ją apkabina ir pamyli, staiga auka pasijaučia vis dėlto esanti mylima, nepaisant jos įsikalbėto nevertumo. Tiek cheminės organizmo reakcijos, tiek emocinė būsena per tokį patyrimą svyruoja žymiai labiau. Jausmai svyruoja nuo neapykantos iki meilės, galbūt, siaučiant emocijoms ir hormonų audroms, apvaikinuojama audringu seksu. Emociniai patyrimai yra žymiai intensyvesti ir labiau įsimintini. Meilės jausmas, sekantis po pažeminimo yra stipresnis, todėl dėl intensyvesnių patirčių su agresoriumi užsimezga intensyvesnis ryšys tarp aukos ir agresoriaus.

Tačiau akivaizdu – tai nėra ryšys, kuris yra vienareikšmis aukai. Ji patiria agresiją, emocinį smurtą, o tarpuose – trumpus meilės plyksnius. Formuojasi trauminis prisirišimas, kuris veikia stipriau, negu teigiamas, meile, o ne agresija pagrįstas ryšys aukščiau aprašytame epizode.

Mano nuomone, vienas iš ryškiausių spaudoje nuolatos linksniuojamų trauminio prisirišimo pavyzdžių yra praeityje garsaus krepšininko Gintaro Einikio ir jo gyvenimo draugės Jurgitos Narmontienės istorija. Vyras periodiškai prisigeria ir siautėja iki tokio lygio, kad moteriai iškyla pavojus gyvybei, ir konfliktą spręsti vyksta policija. O po kiek laiko moteris jam atleidžia. Taip yra pasikartoję ir viešumoje nuskambėję ne vieną sykį. Tačiau net ir buvusi sumušta, moteris vistiek susilaukė su agresyviu vyru vaiko, ir istorija tęsiasi toliau.

Print+screen´as iš 15min.lt
Print+screen´as iš 15min.lt
Trauminis prisirišimas