Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Tai buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Fiziniam smurtui įrodyti dažniausiai yra vienokie ar kitokie faktiniai įrodymai: mėlynės, įrašai medicinos kortelėje apie kaulų lūžius, įrašai apie apsilankymus traumatologiniam skyriui muštinei žaizdai užsiūti, kaimynų liudijimai apie girdėtus smūgių garsus, artimų giminaičių liudijimai apie pastebėtas mėlynes, auklėtojų darželyje liudijimai apie diržo žymes ant vaiko užpakalio ir pan.

Emociniam smurtui, išnaudojimui, jeigu jis neina kartu su fiziniu smurtu, dažniausiai apčiuopiamų žymių nėra. Taip pat gali nebūti ir kaimynų liudijimų apie barnius, nes emocinis smurtas gali būti tyliai, tačiau sistemingai košiami panieko žodžiai, nebus medicininių įrašų ligos kortelėje apie kūno žaizdas, nebus rentgeno nuotraukų, užfiksavusių emocinius sužalojimus.

Be tiesioginių faktinių įrodymų kaip randai, žaizdos, gipsas ir pan., gali nebūti ir kitų būdų, leidžiančių pasiriktinti realybę, pvz. gali niekas iš šeimos ir kaimynų nepaliudyti apie tai, kaip tėvai nuolatos kalbėjo su vaiku tarsi jis nieko nevertas. Tačiau tai, kad nėra liudininkų, dar nereiškia, kad emocinio smurto, emocinio išnaudojimo tikrai nebuvo.

Dar vienas niuansas, kodėl emocinio išnaudojimo faktų interpretavimas yra sudėtingas, yra todėl, kad aukai prabilus apie patirtą skriaudą, jos skriaudikas gali viešai teigti kai ką visiškai priešingo. Tarkim, neigti, sakyti, kad auka viską išsigalvoja, kad nieko panašaus nebuvo. Gali manipuliuoti aukos išsakytais faktais. Tarkime, sakyti, taip, aš bardavau tave, bet aš juk gero tau norėjau. Kažkur girdėta, ar ne? Gali sakyti, kad auka išvis visiškai kitaip suprato, ir kad ji pati nežino, ką kalba, kad viskas buvo visiškai kitaip, ir pateikti visiškai kitaip skambančią versiją. O jeigu agresoriaus versija išoriniams klausytojams skamba įtikinamiau? Kaip tada, ar buvo atliekama emocinė žala?

O jeigu auka neturi sveiko pasitikėjimo savimi, savo pojūčiais ir savo suvokimu, ir turi giluminį įsitikinimą “su manim kažkas negerai“, kurį kažkada įgavo iš savo tėvų savo vaikystėje, ir jos sutuoktinis pradeda kalbėti po emocinio smurto paviešinimo, kad “tu kažkaip viską ne taip supratai, čia viskas buvo visiškai kitaip, aš tau gi gero norėjau, o tu…“. Ir auka pradeda abejoti savo realybe – tikrai, jis protingai sako, gal tikrai čia man kažkas su smegenimis yra ne taip, ir tai aš esu neteisi, ir esu pati kalta dėl to, kas atsitiko, ir ima abejoti savo paviešintais emocinio smurto patyrimais – ar tada buvo emocinio smurto faktas, ar ne?

Man patiko JAV psichoterapeuto Patrick Doyle pasisakymas šiuo klausimu. Jo nuomone, buvo ar nebuvo emocinis smurtas ir išnaudojimas, yra taip, kaip mano auka. Smurtautojas gali manyti, kad jokio smurto nebuvo, tačiau jeigu auka sako, kad buvo, vadinasi už faktą imama aukos nuomonė. Vadinasi, smurto faktas buvo.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo patikimas priėjimas prie situacijos. Tačiau kai pagalvojau giliau, pasvarsčiau, kas būtų, jeigu smurto faktu nelaikytume įvykių, kuriems nėra liudininkų? Tuomet smurtautojai galėtų elgtis kaip panorėję iki tol, kol kažkas nepaliudys jų veiklos.

O tuo tarpu, kai auka sako: “buvo smurtas“ ir visi priima tai kaip pakankamai pagrįstą faktą, tuomet toliau galima eiti sprendžiant, kad to smurto nebūtų. Tada smurtautojas, jei nori ištaisyti savo padarytą žalą, gali nuspręsti, atsiprašyti ar ne, auka gali spręsti, atleisti ar ne. Smurtautojas, jeigu žala buvo daroma netyčia, nesuvokiant, turi šansą pamatyti, ką darė ir ištaisyti savo veiksmus, bent jau nebeatlikinėti tos žalos toliau.

Netgi, jeigu auka apgavo ir suvaidino aukos rolę, o tikros žalos iš tiesų nebuvo, “smurtautojas“ pamatys aukos tikrąjį veidą, kad tai yra melagis, manipuliatorius, ir išeis iš tų santykių. Vadinasi bent jau pseudo smurto veiksmas neturi šansų tęstis ir tolimesnė žala nebus vykdoma.

Pagalvojus ar pritariu Patrick Doyle minčiai. Kad emocinis smurtas ir išnaudojimas buvo tada, jei auka taip mano.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kai sužinojau, kad Germanwings lėktuvas buvo sudaužytas tyčia, puoliau žiūrėti kaltininko pavardės. Paatvirausiu, tuo momentu buvau visiškai politiškai nekorektiška – tikėjausi pamatyti musulmonišką pavardę.

Nuotrauka – lrytas.lt

Į mane iš nuotraukos žvelgė jaunas, išvaizdus, mielo ir šviesaus veido vaikinas. Andreas Lubitz. Tipinis iš gymio, iš pažiūros laimingas, gyvenimu patenkintas vokietis.

Jokių pastebėjimų iš kolegų, jokių įtarimų, nei menkiausios dėmelės atsiliepimuose apie jį iš draugų. Buvo patenkintas darbu ir gyvenimu, kryptingai siekė tikslo, buvo laimingas. Netgi jo pavardė, ironiška, rusų kalboje reiškia mylėti!

Kas turėjo dėtis šio vaikino galvoje, kad žinodamas ką daro, nusineštų 150 žmonių gyvybes su savim ir tai padarytų sąmoningai? Įtariu, vaizdelis jo viduje nebuvo toks gražus, kaip iš išorės. Nes žmonės yra socialios būtybės ir net būdamas juodžiausiame taške, žmogus taip lengva ranka neima ir nežudo kitų. Tuo labiau apgalvotai. Nes panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir to veiksmas nebuvo momentinis, įvykdytas tą sekundą. Iš veiksmų sekos panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir darė tai kryptingai, pasistengdamas sąmoningais veiksmais užkirsti kelią kam nors jam sutrukdyti.

Net pačių normaliausių ir sveikų žmonių gyvenime ne visas gyvenimas būna tos glotniai gražus ir blizgantis. Visi mes turime visokių “nikių“. Kažkas nekalbus, kažkas neturėjo labai daug draugų, kažkas buvo toks keistokas ir t.t. ir pan. Draugai, artimiau gyvenantys žmonės pastebi kituose daugiau keistenybių apie mus, nei mes patys to norėtume. Ir žino apie mus tikrai kartais daugiau, ir to, ką mes mielai norėtume palikti kažkur už užuolaidų. Faktas, kad visi apie jį kalba tik iš puikiosios pusės, leidžia įtarti, kad būtent čia gali ir slypėti šiokios tokios užuominos.

Gali būti, kad žmogus užaugo su susiformavusiu supratimu, kad gali būti priimtas kitų žmonių tik tuomet, kai esi absoliučiai nepriekaištingas. Ir, nepriklausomai nuo to, kas dėjosi jo viduje, jis galėjo dėti visas pastangas ne tai košei srėbti ir valyti, o nuostabaus išorinio paveikslo apie savo kūrimui. Bet mes juk žinome, kai kažkas su mumis giliai viduje yra ne taip, ar ne? Ir jis žinojo. Beje, kuo labiau kuriame tobulą išorinį paveikslą, tuo labiau pradeda jis atitrūkti nuo tikrojo vidinio paveikslo. Tada prasideda baimės, kad kas nors mane ims ir iššifruos. Kad viską supras, kad aš esu visiškai ne tas, kuo deduosi. Taip imama šalintis žmonių, dar intensyviau dirbti prie fiktyvaus blizgiojo išorinio aš. Blogiausia tai, kad dedant išorines pastangas, vidiniai dividendai nedidėja. Kuo didesnis atotrūkis, tuo blogiau žmogus iš tiesų jaučiasi, tik slepia tai ir nuo savęs. Bet vidinė įtampa, neatitikimo įkrova tik didėja, kažkokiu momentu pradeda tiesiog zvimbti.

Žmogus, nepratęs žvelgti į savo vidų, visuomet skyręs pastangas tik išorinio gražaus vaizdelio dailinimui, neturi elementarių įgūdžių tvarkytis su savo paties emocijomis, vidinėmis įtampomis, nesugeba suvokti jų kilmės ir apskritai įvardinti, kas su juo vyksta.

Žmogui, įpratusiam kontroliuoti kitus per savo išorinio kevalo pateikimą, kontrolės praradimo jausmas yra didžiausias siaubas. Na va, ėmė ir “suvaldė“ situaciją savaip, neįleido kapitono į kabiną, trenkė lėktuvą į uolas ir nusinešė daugybės žmonių gyvybes.

Vis dėlto tam, kad sąmoningai padaryti tokį protu nesuvokiamą dalyką vien to neužtenka. Kiek žmoguje turėjo būti pykčio, kad tam, kad nusižudytų, į mirtį nusitemptų dar 149 žmones? Kiek pykčio turėjo būti jame, kad nužudyti tiek daug žmonių jam atrodytų teisinga lygtis?

Negaliu sugalvoti jokio, net paties baisiausio nutikimo, kuris galėjo išprovokuoti tokį sprogstamą pykčio kiekį. Tiek pykčio galima tik prikaupti. Jo daug jaučiant kasdien, ir kasdien sistemingai juo neatsikratant, t.y. neišjaučiant ir neišleidžiant į išorę. Galbūt tai buvo pyktis ant artimų žmonių rato, kad nematė jo tokio, koks jis iš tiesų buvo? Kad nepermatė per jo intensyviai kuriamus pavyzdinio vaikino emocinius šarvus? Jei taip, tuomet pats slėpė tikrąjį save nuo visų ir nuo savęs, tačiau pyko pirmiau ant jų, kodėl neleido jam būti savimi ir nepamatė jo tokio, to tikrojo, kur jis viduje giliai buvo, bet kurio jis ir pats deramai nepažinojo. Tik jautė, kad “kažkas su manim ne taip“ iš tos logiškai nepaaiškinamos vidinės įtampos.

Vistik tam, kad taip atsitiktų, nei prikaupto pykčio, nei ilgamečio savęs neigimo nebūtų irgi užtekę. Turėjo būti kažkoks išorinis įvykis, kuris išsprogdino jo metų metais kurtą sistemą tarp nugrūsto į nežinią tikrojo savęs ir tarp nuostabaus išorinio vaizdelio. Turėjo būti kažkoks konfliktas, kažkokia provokacija, kuri ne tik išsprogdino jo gynybines sistemas, ne tik sukėlė grėsmę jo paties išlikimui (“jei kiti vis dėlto pažins mane tikrąjį iš vidaus, jie paniekins mane, atstums ir aš mirsiu vienas“), bet turėjo būti ir nepakeliamo dydžio išdavystė.

Kažkas, kuo jis tikėjo, pasitikėjo, kas buvo svarbi jo susikurtos sistemos, t.y. santykio su savimi ir pasauliu, dalis, ir kuri jį pavedė, išdavė pačiu žiauriausiu, pačiu netikėčiausiu jam būdu. Taip, kaip jis niekada nesitikėjo. Turėjo griūti jo pasaulis ir savęs bei pasaulio santykio suvokimas, išlaisvinantis ne tik sukauptą pyktį, užgiaužtą save, bet kartu kaip koks branduolinio reaktoriaus sprogimas, sugeneruojantis tokį pykčio kiekį, koks yra įmanomas tik iš išdavystės.

Išdavystė ir turėtų būti tas dirgiklis, kuris nukreipė agresiją ne tik į save per savižudybę, bet ir į daugybę kitų niekuo dėtų žmonių. Tik esant išdavystei kitų, kad visai nekaltų žmonių žūtis atrodo teisinga lygtis. “Nes su manim buvo pasielgta taip neteisingai“.

Mano dėmesį patraukė dar vienas faktas. Kaip paskelbė tyrėjai, iki pat lėktuvo sudužimo jo kvėpavimas buvo normalus. Tai ir yra esminė prielaida, kad masinė žmogžudystė buvo padaryta tyčia. Tačiau koks normalus žmogus, žinodamas, kad dabar daro negrįžtamus veiksmus, kuriais pražudys tiek žmonių gyvybių, gali ramiai kvėpuoti? Tik tas, kas turi esminį sutrikimą jausti jausmus. Psichopatas. Tik psichopatai gali nužudyti žmogų, nusiplauti rankas ir eiti miegoti. Ir ramiai miegoti visą naktį. Gal net kitame kambaryje. Jis turėjo būti psichopatas, kad vieną po kito darytų logiškus veiksmus, vedančius į pražūtį ir kvėpuoti normaliu ritmu. Tik psichopatas, kuris ne tik kad neturi jokios empatijos, bet ir nesugeba priimti kitų žmonių kaip žmonių, kaip gyvų sutvėrimų. Toks žmogus nėra paveikiamas kitam žmogui jo paties sukeltos kančios. Psichopatas nesuvokia kitam žmogui keliamos kančios, jis su jais elgiasi kaip su daiktais. Jis juos tiesiog sunaikina, jei taip nusprendė. Tarsi jie būtų daiktai, kurie nepajaus nieko naikinami.

Dar viena aplinkybė, krentanti į akis – tai vaikų klasė, buvusi lėktuve. Man šis faktas labai iškalbingas. Ar po ilgesnio ir išsamesnio tyrimo tik nepaaiškės prasmių gijos? Gal iš jo kažkada tyčiojosi visa klasė?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Pasyvi agresija

Pasyvi agresija – tai kai žmogus iš išorės lieka ramus arba neatlieka akivaizdžių puolamųjų veiksmų, gali netgi šypsotis, tačiau jų veiksmo vidinis ketinimas yra agresyvus. T.y. pakenkti žmogui, išmušti iš vėžių, priversti daryti tai, ką agresorius nori, kad jis darytų, sumenkinti, pažeminti, “pastatyti į vietą“, atimti galią, išjuokti ir pan.

Nuot. aut. Daniel de Weldon, iš Wikimedia Commons
Pasyvi agresija