Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Vaikystės traumų atkartojimas

Ar pastebėjote, kad gyvenime galioja tam tikri dėsniai? Tarkim, kai palyja, po to šaligatviai būna šlapi. O kur buvo duobės, ten telkšo balutės. Arba, jei lyja ir saulė, tai pamatysi vaivorykštę?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Arba, jei mergaitės tėvas gėrė, tai jai užaugus jos vyras irgi gers? O jeigu ji rado jėgų išsiskirt, tai jos antras vyras irgi pradės gerti? O jei tėvas mušė jos motiną, tai ją irgi muš jos vyras. O jeigu mušė ją, tai ir ji muš savo vaikus. Pastebėjot tokį dėsningumą?

Tokia moteris, kentėjusi nuo smurto šeimoje, gali prisiekti, kad jos gyvenime tai niekada nepasikartos. Ir bus tikra, kad padarys viską, kad nepasikartotų. Bet 90% šansai, kad vis tikrai pasikartos. Kodėl taip yra?

Taip yra todėl, kad visi aukščiau išvardinti yra gamtos dėsniai. Yra moksliškai įrodyta (žr. šaltinį apačioje), kad jei žmogus patyrė vaikystės traumą, jo psichika pasąmoningai siekia tą traumą atkartoti.

Kai vaikas patiria vaikystės traumą, vienas iš dalykų, kas atsitinka traumos metu – tam tikra asmenybės dalis atskyla ir tarsi tampa nematoma. Tarkime, kažkas iš tėvų vaiką pažemino, neapgynė, o pasityčiojo tuomet, kai jam labiausiai reikėjo pagalbos. Vaikas pasijuto apgautas, išduotas. O iš tėvų tikėjosi, ir turėjo teisę tikėtis, kad kas jau kas, bet tėvai jį apgins. Todėl tuo momentu, kai suprato, kad tėvai jį apgavo, vaikas pajunta nepakeliamą skausmą. Tais atvejais, kai skausmas toks aštrus, kad pasidaro nebepakeliamas, psichika įjungia gynybinius mechanizmus. Čia kažkas tokio, kaip įvykus trumpam sujungimui iššoka saugikliai.

Išmušus psichikos saugikliui, tam tikra situacijos dalis tampa nebesuvokiama, tarsi atsijungia nuo sąmonės, nuo suvokimo. Kad neperdegtų psichika ir vaikui nepakriktų protas. Arba, jei vaikas suvoktų visą jo išdavystės siaubą, jis nebenorėtų niekada bendraut su tėvais. Bet vaikas vienas neišgyvens, todėl jo psichika, atjungdama saugiklius, tarsi užmiršta dalį traumos. Užmiršta dalį skausmo, tarsi pusiau pamiršta, kad kažkas iš tėvų su juo taip pasielgė, tarsi kaip ir nesureikšmina to viso įvykio. Taip psichika susireguliuoja tuo momentu tam, kad vaikas vėl galėtų likti su tėvais ir priimti jų tolimesnę globą, ir taip nerizikuotų likti vienas be jų, nes tai jam grėstų galbūt netgi mirtimi.

Tačiau trauma todėl ir yra trauma, o ne kažkoks nelabai gerai prisimenamas nereikšmingas epizodas. Ta skausmo dalis, ta primiršta baisaus įvykio dalis yra nuslopinama ir nukišama į pasąmonę. Na, kažkas tokio kaip Černobylio sarkofagas. Tik vaikui taip nutikus, jis nesuvokia ir nežino, kad jo viduje įvyko gyvybei pavojingas sprogimas, ir kad jo psichika gindamasi arba nuo išprotėjimo arba nuo tėvų netekimo, suformavo slaptą sarkofagą. Kad apsaugotų jį patį.

Tačiau tas sarkofagas yra ilgaamžis, ir jo paskirtis yra saugoti žmogų nuo radiacijos nutekėjimo. Bet jis yra, tik žmogus to nežino, sąmoningai nesuvokia. Tačiau kūnas, emocinis kūnas viską žino ir prisimena, pasąmonė irgi. Viską, ką patyrė žmogus būdamas motinos įsčiose, kai jautė mamos emocijas ir kai buvo mažas.

Pačiam žmogui sąmoningai manant, kad jis daro viską, kad tik nepakartotų vaikystės

traumos, realiai sprendimus jo gyvenime labai įtakoja tas nesuvoktas ir neatpažintas sarkofagas. Kas realiai vyksta – tai pasąmonė stengiasi įstumti žmogų į tokias pačias situacijas, kad jos pasikartotų sąmoningame amžiuje. Ir kad žmogus, pažadintas esamos situacijos skausmo, pagaliau atsisuktų į savo viduje esančius sarkofagus ir imtųsi juos atsargiai atidarinėti ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Todėl moteris, turėjusi alkoholiką vyrą ir išsirinks vyrą su tomis savybėmis todėl, kad jos pasąmonė sieks jai sukelti tą pačią situaciją tam, kad ją pakartotų. Ir nors jos būsimas vyras bus niekada negėręs, ir atrodys priešingybė, dideli šansai, kad vis dėlto jis mėgant metams pradės gerti.

Ir jeigu moteris su juo išsiskirs ir susiras kitą vyrą taip ir neatradus savo černobylių sarkofagų savo viduje, vėl ir vėl kartos situacijas, kuriose atsikartos senos, nesuvoktos emocinės traumos.

Mano tema – narcizai. Vieną dieną aš supratau, kad jų seka mano gyvenime yra ne atsitiktinė ir kad aš pati kažkaip juos pritraukiu. Šį faktą dar geriau pagrindžia tai, kad, norėdama imti ir galutinai išsispręsti savo amžiną problemą su narcizais, aš susiradau terapeutą, kuris irgi buvo narcizas!!! Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad aš iš tiesų per mažai jį pažinojau, kad užtikrintai teigčiau, kad jis narcizas. Bet jis su manim pasielgė lygiai pagal tokią pačią schemą, kaip ir visi kiti reikšmingi narcizai mano gyvenime!

Todėl aš manau, kad jeigu būčiau mokiusis KTUG, aš greičiausiai būčiau buvusio direktoriaus B. Burgio aršiausių gynėjų vėliavnešė! Jei tik nebūčiau patekusi jo nemalonėn prieš tai. Bet nerūkiau, tai tikrai tikėčiau juo kaip dievu, beveik garantuoju.

Todėl iš tiesų neveltui liaudyje yra posakiai “nuo vilko ant meškos užšoko“, jei neišmoksi pamokos, dievas atsiųs trigubai ar dešimgubai sunkesnę ir t.t. ir pan.

Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės
Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės

Iš tiesų tai yra vaikystėje sužalotos sielos šauksmas išlaisvinti kažkada joje užrakintą didelį, tuomet nepakeliamą skausmą ir pagaliau nuo jo išsilaisvinti…

Nuoroda į šaltinį, kuriame cituojami konkretūs autoriai ir tyrimai, įrodantys žmoguje slypintį poreikį atkartoti vaikystės traumas (anglų k.): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3330499/

Vaikystės traumų atkartojimas