Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

IMG_20190716_211514

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Nematoma žala

Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.

Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.

Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.

Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?

Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?

Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.

Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.

Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18  valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.

Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.

Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.

Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.

Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.

Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės

Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.

Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.

Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.

Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.

H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.

Nematoma žala

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Apleistoholizmas

Kai kurie žmonės yra taip stipriai pažeisti vidinės apleistumo traumos, kad juos traukia tik emociškai neprieinami žmonės. Pradinė trauma yra tokia stipri ir taip įtakoja elgesį, kad tie žmonės, kurie yra emociškai prieinami ir neapleidžiantys iš pat pradžių, atrodo nepatrauklūs ir neįdomūs.

Pavyzdžiui, jei patiko žmogus, kuris tuo metu nebuvo laisvas, tačiau po kiek laiko jis grįžta ir sako: “aš jau laisvas, dabar mes galime būti pora, aš noriu būt su tavimi“, staiga šis žmogus tampa nuobodus ir visiškai nepatrauklus. Nepriklausomai nuo to, kiek patrauklus atrodė iš pradžių. Tol, kol buvo neprieinamas.

Tai yra priklausomybė nuo galimo apleistumo keliamo nesaugumo jausmo. Kito, neprieinamo patrauklaus žmogaus siekimas kelia trokštamą jaudulį. Meilės jausmas apleistoholikui būtinai yra susijęs su nesaugumo jausmu.

Apleistoholizmo ir apleistoholiko terminus savo darbuose pristato amerikiečių psichologė Susane Anderson, tyrinėjanti apleistumo traumas.

Jean-Léon Gérôme paveikslas “Karalius Candaules“, Wickimedia Commons
Apleistoholizmas