Taip ir yra

Jei niekam nerūpi

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Nematoma žala

Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.

Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.

Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.

Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?

Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?

Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.

Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.

Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18  valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.

Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.

Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.

Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.

Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.

Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės

Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.

Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.

Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.

Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.

H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.

Požymiai, kad vaikas patiria smurtą

Šaltinis: lrytas.lt

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.

 

 

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Pasakysiu iš karto. Po pirmos knygos ši knyga man pasirodė daug geresnė ir įdomesnė. Manau todėl, kad antroji knyga kiek giliau leidžiasi į žmogaus vidų. Gaila, tačiau antrai knygai suprasti būtina būti perskaičius pirmąją.

Antra knyga iš esmės yra Kristiano Grėjaus savęs pažinimo ir keitimosi istorija. Pirmoje knygoje apie jo ypatingai žiaurią vaikystę pas prostitutę biologinę mamą bei siaubas, kurį jis patyrė tuomet, papasakota tik tiek, kiek to reikėjo pagrįsti jo sadizmui bei faktui, kodėl jis nesileido liečiamas.

Šioje knygoje žymiai giliau, lyginant su pirma, paliečiama ši tema bei jo pastangos keistis. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, tai nėra kapstoma labai giliai, greičiau tiksliai tiek, kiek reikia istorijai palaikyti ir nei žodžio daugiau. Visgi, mano nuomone, pagrindinė šios knygos gija ir yra jo gijimo, jo keitimosi istorija.

Kaip Kristianas, patyręs aukščiausio laipsnio išdavystę ankstyvoje vaikystėje bei retraumatizavimą paauglystėje, sąmoningai siekia perlipti nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir siekia žengti į jam nepažintą žemę. Kurioje žmogus gali pasitikėti kitu žmogumi, bent jau tiek, kad leistųsi liečiamas.

Man patiko, kad knygoje Kristiano veikėjo lūpomis atspindėta, kad vidinis keitimasis yra sąmoninga žmogaus valios išraiška suvokus žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusiojo gyvenimui. Kai žmogus prisiima atsakomybę keisti tai, ką iš jo padarė jo sunki praeitis.

Nors iš principo ši knygų serija yra šiuolaikinė stebuklinė pasaka, joje pagrindinis veikėjas kapoja devynias galvas nebe slibianams, o savo nepasitikėjimui, negalėjimui prisileisti kitų žmonių arčiau savęs, keisdamas jam nepriimtinus vaikystės modelius vardan to, kad galėtų gyventi pilnatviškesnį gyvenimą.

Man patiko, kad jo vidiniai pokyčiai neparodyti kaip savaiminiai. Jie kyla iš sąmoningai daromų veiksmų, kuriais jis išstumia save iš komforto zonos ir pastato save į situacijas, kurios jam iki tol kėlė didžiausią siaubą. Man patiko, kad jis tai daro žinodamas, kodėl ir ką jis daro. Ir dar, man patiko, kad tie pakyčiai neįvyksta žaibo greičiau ir kažkaip stebuklingai, o kad tai yra panašiau į prakaito liejimą sporto salėje, kai žmogus turi kartoti nepatogius veiksmus tam, kad savyje išugdytų naują savybę ir taip atvertų iki tol nepažintas artumo su kitu žmogumi erdves.

Man patiko, kad šioje knygoje nors ir paprastai, tačiau gerai atvaizduota, kokio lygio kančias po daugelio metų sukelia vaikystėje patirtas apleistumas ir fizinis smurtas.

Gaila tik, kad kaip ir pagrindinės turėjusios būti veikėjos Anos Stil vidinis peizažas yra žymiai mažiau išbaigtas ir vystosi žymiai mažiau, nors šiokių tokių vidinio brendimo požymių užuomazgų lyg ir esama.

Nors ši knyga išlieka lengvo komercinio pramoginio turinio knyga, tačiau nelengva, bet sėkminga vidinio keitimosi istorija daro ją vertingą. Tada ir pirmoje knygoje aprašyti iškrypimai staiga įgyja tarsi kažkokį pateisinimą, bent jau kažkokią prasmę.

 

Priklausomybės nuo meilės požymiai

• Dėmesio ir priežiūros trūkumas vaikystėje
• Jausmas, kad esate emociškai nesusiję su tėvais ir gimine
• Kad nebūtumėte atstumtas (-a), siekiate sumokėti bet kokią kainą
• Siekiate kontroliuoti kitus, galbūt netgi jais manipuliuoti
• Nerealistiniai lūkesčiai iš santykių
• Santykių intensyvumą painiojate su intymumu (dramos pilni santykiai)
• Užslėptas skausmas ir neigimas
• Baimė kuo nors pasitikėti artimuose santykiuose
• Vidinis pyktis dėl to, kad buvote nepakankamai prižiūrėta (s), dėl ankstyvo apleistumo
• Jei neturite partnerio ar artimų santykių, jaučiatės nieko nevertas

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

• Jums reikia nuolatinio dėmesio
• Toleruojate padidinto rizikingumo elgesį
• Kitos priklausomybės ar kompulsyvus elgesys
• Naudojatės kitais žmonėmis, seksu ar santykiais tam, kad pakeistumėte savo nuotaiką ar nebejaustumėte emocinio skausmo
• Seksualinės traukos painiojimas su meile iš pirmo žvilgsnio
• Polinkis seksu išgauti “meilę“ ar prisirišimą
• Dėjimasis išorėje, kad “viskas pas mane gerai“, kai vidus yra suskilinėjęs
• Dvigubas, slaptas paralelinis gyvenimas
• Atsisakymas pripažinti problemą
• Tendencija palikti vienus santykius dėl kitų arba negebėjimas būti be santykių

Išversta iš fivesistersranch.com

***

Jeigu Jūs susiduriate su šiomis problemomis, susisiekite su manimi dėl konsultacijos (kontaktai meniu laukelyje dešinėje viršuje) ir pasikalbėsime, kuo galėčiau Jums padėti.

Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

“Laba diena,

rašau jums, nes noriu išspręsti seniai kankinančias problemas. Jaučiu, kad viena, be patarimo ar žvilgsnio iš šono, to padaryti negaliu, nors labai noriu.

Dabartinei situacijai didelę įtaką, manau, turi mano vaikystė ir šeima. Augau nedarnioje vidurinės klasės šeimoje. Pirmas mano vaikystės prisiminimas – tėvų barniai, pykčiai, net muštynės. Tuomet, kai man buvo apie 4 metai, tėvai skyrėsi, buvau palikta gyventi pas senelius, kur, retkarčiais aplankoma mamos ir brolio, išbuvau apie du metus.Iki mamos savižudybės (vėliau sužinojau, kad ji sirgo bipoliniu sindromu, o jos mama – mano močiutė – taip pat kažkada turėjo nervinių ligų). Grįžau gyventi pas savo tėtį ir brolį, po metų šeimoje atsirado pamotė. Tėtis – šaltas, griežtas, uždaro mąstymo, nelankstus (fizinės prievartos nepatyriau), tačiau pamotė buvo dar šaltesnė. Jokios meilės, dėmesio, palaikymo, rūpinimosi (emociniame lygmenyje) visą vaikystę ir paauglystę nejaučiau nei iš tėčio, nei iš pamotės. Puikiai, šiltai sutariu tik su broliu, pamotė su tėčiu iki šiol su mumis beveik visiškai nebendrauja, nesirūpina kaip mums sekasi ir t.t. Jie ir mes su broliu – tarsi svetimi. Tarpusavyje tėtis su pamote irgi nesutaria, pagarbos, meilės niekada tarp jų nematėme, namuose buvo dažni konfliktai, pykčiai, barniai, buvo net porą metų trukusios jų skyrybos.

Taigi, turėdama visą šią patirtį kuriu savo gyvenimą ir šeimą. Tačiau konfliktinėse situacijose su savo vaikinu elgiuosi žiauriai – keliu balsą, rėkiu, “isterikuoju“, galiu jį apstumdyti, apkumščiuoti, net pagrąsinti savižudybe (ypač tuomet, kai partneris mane “atstumia“ – t.y. atsisako toliau kalbėti, ignoruoja, apsisuka ir nueina ir pan.). Nuslūgus konfliktui, man neapsakomai gėda dėl savo elgesio. Logiškai suvokiu, ką darau ir kad darau netinkamai, ir net pykdama, grasindama, kumščiuodama aš tai darau be ypatingo vidinio įniršio, tik tarsi sekdama kažkokiu pasąmoningu impulsu, nesuvokdama, kas vyksta. Suvokiu, kad tai yra nepaprastai žalingas elgesys, ir nenoriu jo matyti savo šeimoje, tačiau tą akimirką, kai kyla konfliktas, aš tarsi pamirštu tai, ir elgiuosi priešingai, nei norėčiau. Tuo pačiu metu, žinodama savo giminės moterų psichinių ligų istoriją, labai bijau, kad ir aš nesusirgčiau kažkokia psichine liga, kad šitų nedidelių konfliktų iššauktas neracionalus, hyper-emocionalus elgesys neperaugtų į kažką daugiau, ko nebegalėsiu suvaldyti.

Tiesiog nežinau, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip pakeisti savo elgesį konfliktų, nesutarimų poroje metu. Suvokiu, kad ją taisyti būtina, ir labai noriu suprasti, kaip tą daryti.

Kitose socialinėse situacijose – darbe, draugų rate ir pan. – esu taiki, mano sunku išmušti iš pusiausvyros, dažniausiai kaip tik užimu diplomatės poziciją. Tačiau bendraujant su partneriu užsiplieskiu greitai, reaguoju agresyviai ir esu hyper-emocionali.

Labai lauksiu Jūsų atsakymo.

Ačiū už Jūsų pagalbą!

Kristina (vardas pakeistas)“

Dėkoju Jums, Kristina, už klausimą. Visų pirma, noriu pasakyti, kad mano atsakymas – tai mano privati nuomonė. Nes aš, nors labai domiuosi psichologija, ir manau, kad kai kurias jos sritis išmanau gana gerai, neturiu (galbūt tik kolkas) oficialaus išsilavinimo šioje srityje. Tačiau nuoširdžiai Jums dėkoju už galimybę pasidalinti savo nuomone.

Tai yra normalu, kad tai, kas su Jumis atsitinka, pasireiškia būtent artimuose santykiuose. Nes tokiuose intymiuose santykiuose, kaip darbe, socialinėje aplinkoje, mes labiau mokame išlaikyti veidą. Ypač tie, kas kilę iš problematiškų šeimų. O artimiausi santykiai mus paliečia giliausiai, reakcijos yra stipriausios ir pasireiškia tokios, kokios iš tiesų yra.

O reakcijos Jūsų irgi yra visiškai normalios. Normalios turiu omenyje tai, kad tai nėra sveikos ir santykius stiprinančios reakcijos. Tačiau yra visiškai normalios turint omeny Jūsų bagažą iš vaikystės. Tai, ką aprašėte, rodo, kad Jūs patyrėte beveik atšiauriausią įmanomą atstūmimą iš tėvų pusės. Tėvai jus paliko pas senelius ir tokiame amžiuje vaikui tai be galo sunkiai pakeliama situacija. Jūsų mama mirė ir taip Jus galutinai apleido. Tėvas apleido Jus net gyvendamas kartu, ignoruodamas ir nebūdamas tuo tėčiu, kurio reikėjo vaikui, o dar be mamos. Be to, jis neapgynė Jūsų kaip savo vaiko ir nuo kitos savo žmonos atšaurumo. O pamotė irgi netapo ta motinos figūra, kurios Jums taip reikėjo.

Aš Jus labai užjaučiu ir labai atjaučiu, kad Jums teko patirti tokią didelę apleistumo traumą vaikystėje, kuri buvo pakartota kelis kartus, t.y. dar pagilinta. Kartu patyrėte ir išdavystės traumą – tėvai turėjo būti tais gerais tėvais, bet jais nebuvo. Nors ne todėl, kad nenorėjo. Tiesiog nemokėjo ir nežinojo kaip, greičiausiai patys turėjo tokias pačias vaikystės traumas.

Turint tokias traumas, kaip Jūsų, Jūsų aprašomos reakcijos yra iš esmės normalios reakcijos. Iš esmės bet kuris kitas vaikas, augęs tokiomis pačiomis sąlygomis ir patyręs tai, ką patyrėte Jūs, turės tokias pačias reakcijas į situacijas, kuriose Jums atrodo, kad Jūsų partneris Jus nori irgi palikti.

Tokiose situacijose Jums to sąmoningai nevaldant, atsigamina vaikystėje patirti jausmai, kai Jūs paliko mirdama mama ir kai išdavė tėvas ir pamotė. Tai reiškia, kad Jūs 90% tuo metu patiriamo jausmo iš tiesų patiriate tai, ką patyrėte tuomet, būdama vaikas, ir to negalėjote išjausti, nes nesubrendusiai vaiko psichikai to buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad tik 10% patiriamo jausmo yra tas tikrasis situacijos sukeltas jausmas. Jei tose pačiose situacijose teturėtumėt tik 10% to jausmo stiprumo, kurį patiriat, tai juk greičiausiai sugebėtumėt tvarkytis konstruktyviai, ar ne?

Todėl geriausia, ką galiu patarti Jūsų situacijoje – tai kiek įmanoma susižinoti viską, ką įmanoma apie baimę būti paliktai vienai. Ir tada stebėti, kaip jinai reiškiasi Jūsų elgesyje. Tiesiog stebėkite, kas tuomet įvyksta su Jumis, Jūsų viduje, sekundės dalį prieš tai, kai imate elgtis destruktyviai. Pasistenkite įvardinti tai konkrečiu sakiniu, pavyzdžiui “bijau, kad partneris paliks mane vieną“, ar pan. Labai svarbu atkapstyti mintis, kurios užkuria elgesį, kuris iššauna automatiškai kaip apsauginė ginkluotė, kad tik su jumis neduok dieve neatsitiktų kažkas baisaus, tas… kas ir slypi tose apšaudymus paleidžiančiose mintyse.

Stenkitės kiek įmanoma dirbti su savo vaikystės trauma būti palikta ir apleista. Jūs nepasirinkote tokios vaikystės ir tai yra ne jūsų kaltė, kad gavote tokį paveldą, kokį gavote. Bet deja, Jūsų atsakomybė yra save gydyti, save pažinti ir kelti, stotis ant kojų. Kadangi Jūsų trauma yra didelė, tai gali būti vienas iš rimčiausių Jūsų gyvenimo darbų – gydyti savo sužeistą mažo vaiko sielą ir suteikti jai tai, ko nesuteikė tėvai. Ir taip pačiai perkurti save į pilnavertį žmogų.

Kryptys, kuriomis patarčiau dirbti: priimti savo tėvus tokius, kokie jie buvo ir yra, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo, priimti save tokią, kokią Jus padarė Jūsų istorija, suvokti, kokias žaidzas Jumyse sukėlė jūsų apleistumas vaikystėje, gerai papykti ant tėvų už tai, ką jie Jums padarė, kažkokiu momentu jiems atleisti, išmokti save nuolatos stebėti, atpažinti pasikartojančias labiausiai dirginančias situacijas, išanalizuoti, kuo jos panašios, kokios mintys-provokatorės jas paverčia sprogstamosiomis, susikurti planą, ką darysite, kokius sveikus alternatyvius reagavimo būdus pasirinksite tam momentui, kai galva vėl pradės sproginėti, išmokti sau atleisti, kai ir vėl Jūsų žaizdos pasireikš stipriau nei sveikas protas, atsiprašyti kitų žmonių už savo elgesį, kantrybės dirbant su savimi, išmokti save pagirti už kiekvieną menkiausią pasiekimą, atrasti savyje savo vidinį vaiką ir išmokti jį paguosti, išmokti būti savo vidiniam vaikui ir tėvas ir motina. Ir kantriai ir nuolankiai mokytis mylėti save.

Kadangi Jūsų situacija vaikystėje buvo tikrai labai sudėtinga, neslėpsiu – blogiau galėjo tebūti tik jei abu tėvai būtų nusižudę. Tai yra tikrai labai sunkūs ir dideli išgyvenimai mažam vaikui… Todėl pačiai prisiliesti prie savo neišgyventų jausmų vaikystėje gali būti per sudėtinga užduotis. Todėl labai siūlyčiau susirasti specialistą, geriausiai tokį, kuris turi patirties dirbant su vaikystės traumomis ir kompleksiniu potrauminiu streso sindromu, ir tai daryti kartu su profesionalia pagalba. Tiesiog turite neleisti sau save retraumatizuoti dar sykį, kad dar nepagilintumėte traumos.

Tuo pačiu su specialistu pasieksite ir dar vieną labai svarbų uždavinį, kurio dar nepaminėjau (lygtai būtų maža to, ką išvardijau?!) – išmoksite saugaus prisirišimo prie žmogaus. Nes to neturėjote galimybės išmokti savo vaikystėje, be ko santykiai su artimiausiais žmonėmis visada yra problematiški.

Visa tai darydama neutralizuosite apšaudymus sukeliančias mintis ir palaipsniui mažinsite 90% iš vaikystės atsinešto jausmo stiprumo. Netgi pradėjus dirbti su viena iš užduočių greičiausiai pastebėsite pokyčius.

Kai kurie profesionalūs psichiatrai ir psichologai laikosi nuomonės, kad didžioji dalis sutrikimų yra dėl neišgydytų vaikystės traumų arba kaip kompleksinio potrauminio streso sindromo pasekmė. Taip kad gydydama savo traumas tuo pačiu kelsite savo imunitetą prieš psichikos ligas.

Jūs jau turite labai daug to, ko Jums reikės šiame kelyje – Jūs jau labai gerai pajautėte, kur skypi Jūsų problemų ištakos, Jūs ieškote išeities, keliate klausimus, Jūs jau kuriate artimus santykius, Jūs jau pastebite savo elgesį ir kas su Jumis darosi. Jūs jau turite šiltus santykius su broliu, mokate kurti santykius su kitais žmonėmis.

Apkabinu Jus virtualiai, ir Jumyse tūnantį mažą vaiką, kuris matė per daug skausmo, išdavysčių, neteisybės, buvo paliktas likimo valiai, išgyveno per daug streso ir negavo visko to, ką vaikai gauna vaikystėje – su begaline atjauta ir tikėjimu Jūsų stiprybe ir užsispyrimu pastatyti savo vidinį vaiką tvirtai ant kojų.

O tada šypsositės ir žinosite, kad pati pastatėte save ant kojų.

Eadweard Muybridge nuotrauka “Moteris su vaiku“, Wickimedia Commons