Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.
Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.
Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.
Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!
Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!
Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.
Nuotr. aut.
Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.
Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!
Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.
Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.
Tai kiek sudėtingiau nei meilė sau. Narcizas nemyli savęs. Todėl jam nuolatos būtina tą meilę išsiurbti iš aplinkos. Tam, kad kompensuotų meilės sau trūkumą.
Žiūrint paviršutiniškai, gali taip atrodyti, kad narcizas – tai tas, kuris meilę sau prikišamai demonstruoja, todėl jinai pas jį turi būti tikrai didelė:
“Pažiūrėk į mane, ašgi toks nuostabus! Na pasakyk, aš juk nuostabus, ar ne?“, – nesvarbu, kad ir kitais žodžiais išreikštas, narcizo monologas yra savo esme toks.
Tai kyla ne iš didelės meilės sau, o iš jos nebuvimo. Kadangi jos nėra, taip reikia patvirtinimo iš aplinkinių žmonių, kuriuos jis provokuoja trūkstamai meilei gauti.
Tikra meilė sau yra tyli, paprasta, nedemonstruojama, ji tiesiog yra ir viskas, ji nieko neprovokuoja, ji iš nieko nieko nereikalauja.
Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.
Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.
Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.
Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.
“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)
“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“
“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“
“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“
Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.
Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.
Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.
*****
Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.
Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.
Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.
Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.
Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:
1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.
Nuotrauka iš Flickr.com
2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.
3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.
4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.
5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.
6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.
7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.
8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.
9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.
Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.
Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.
Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.
Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.
Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.
Mano tikras gyvenimas 