Jums

Kodėl verta išsiugdyti empatiją

Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.

Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“

Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.

Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.

Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.

R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.

Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.

*****

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Narcizas pasirodys žemiausiame Jūsų gyvenimo taške

Kiek žvelgiu į savo gyvenimą ir analizuoju, kiek girdžiu pas mane ateinančių konsultuotis žmonių istorijas, kiek skaitau specifinę literatūrą, visur matau tą pačią tendenciją – narcizas atsiras jūsų gyvenime pačiu jums sudėtingiausiu momentu.

Dabar manau, kad tai vyksta visiškai neatsitiktinai. Žmonės, kurie yra ne narcizai, turi tokį žmogišką jausmą savyje – tai atjautimą kitoms gyvoms būtybėms. Mes matome sužeistą gyvūnėlį, mums norisi jį išgelbėti, parsinešti namo ir pagydyti. Mes matome kitą kenčiantį žmogų, mums norisi jam padėti. Jei negalime padėti – kankinamės. Tai – empatija.

Todėl kai mūsų gyvenime pasirodo narcizas, atrodo, kad pats dievas jį mums atsiuntė. Dar turint omeny jo elgesį pradinėje santykių fazėje, atrodo, kad tai buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti. Problema yra tame, kad mes manome, kad pats jo pasirodymas mūsų gyvenime narcizo širdyje kyla iš noro pagelbėti mums sunkią akimirką. Todėl esame dar dvigubai dėkingesni, kai žinome, kad į mūsų gyvenimą atėjo žmogus padėti tuomet, kai mes galime mažiausi jam duoti, kai patys nepastovime ant savo kojų.

Čia ir yra spąstai, kurie po kiek laiko užsidaro kietais gniaužtais ir sukelia daugybę kančių. Esmė yra tokia, kad mes net negalime pagalvoti, kad kitas žmogus, kuris atrodo toks geras, kupinas pagalbos ir geranoriškumo, iš tiesų yra vedinas visai ne taurių jausmų, o yra grobuonis. Sakau tai labai atsakingai.

Narcizas veikia kaip hiena. Hiena neseks silpstančio gyvūno iš noro jam padėti pasveikti. Vienintelis dalykas, kuris jam iš tiesų yra svarbus – tai kad jūs ir esate pakankamai silpnas, kad tiktumėte jam kaip grobis. Jis nenori eikvoti savo jėgų, ir greičiausiai tuščiai, bandydamas pavergti sveiką, savimi pasitikintį, džiugų žmogų, tvirtai stovintį ant savo kojų. Tokio žmogaus pajungimas į savo narsicistinį pasaulį, kur viskas vyksta tik pagal narcizo primestas taisykles, pareikalaus iš jo daug jėgų ir greičiausiai neduos jokio rezultato. Nes kažkokiu momentu tas žmogus tiesiog pavargs nuo narcizo manipuliacijų ir smegenų plovimo akcijų ir jis pasiųs jį po galais.

Todėl narcizas labai sąmoningai renkasi žmones, kurie yra kažkuo akivaizdžiai silpnesni. Geriausia, jeigu jie išgyvena esminę gyvenimo krizę. Taip, tai yra labai žiauru. Tačiau suvokti, kad tokių žmonių yra, kurie neturi nei kruopelės sąžinės, yra labai svarbu. Ir geriau šią mano siūlomą raudoną piliulę praryti dabar, negu po daugybės kartu pragyventų metų su suniokota savivoka.

Tokio lygio beširdiškumą normaliam žmogui yra be galo sudėtinga suvokti. Ir tai atrodo neįtikinama iki pat to momento, kol pats nesi patyręs, nes kitaip ir nepatikėsi. Nes esminė prielaida, kuria remiamės mąstydami yra ta, kad visi žmonės yra tokie patys, kaip ir mes patys. Taip mes patys apgauname save, pagal nutylėjimą mūsų smegenims narcizui priskyrus gebėjimą atjausti kitą žmogų.

Turite suprasti, kad ne veltui narsicizmas yra oficialus asmenybės sutrikimas. Tai yra tam tikras savybių rinkinys, kuris labai stipriai įtakoja tai, kaip žmogus funkcionuoja. Ačiū dievui, ne visi žmonės yra narcizai, yra ir normalių žmonių, kurie turi tiek empatijos grūdą, tiek turi sąžinės. Tačiau ši informacija labiau skirta žmonėms, kurie susidūrę su narcizais ir ieško atsakymų, nes jaučia, kad kažkas jų gyvenime stipriai ne taip, tačiau neranda loginio paaiškinimo, kas tai. Jeigu čia radote atsakymų, nepatingėkite, brūkštelkite komentare nors kelis žodžius.

Taip pat labai prašyčiau žmones, kurie mano, kad turi reikalų su narcizu, parašyti komentaruose, ar jų gyvenime irgi atsitiko taip pat – ar narcizas irgi pasirodė eteryje tuomet, kai jūs buvote žemiausiame savo gyvenimo taške? Kai buvote labiausiai pažeidžiama (-s)?

Todėl pigiuose žurnaluose rašomos nuvalkiotos tiesos, tokios kaip “pirma mylėk save, o tada galėsi mylėti ir kitą“ yra iš tiesų ne pigūs žurnalistų triukai. Turintiems reikalų su narcizu tai yra esminė gynybinė taktika – esant sudėtingai gyvenimo situacijai reikia iš visų jėgų stengtis kaip įmanoma greičiau atsistoti ant kojų, sustiprėti, atsigauti, normalizuoti ir sutvirtinti savo gyvenimą, pagerinti savo savijautą.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Narcizai kaip rykliai, jie iš tolo užuodžia kraują ir atakuoja sužeistąjį. Kuo greičiau save pagydysite, kuo tvirčiau ir užtikrinčiau jausitės, tuo labiau būsite apsisaugoję nuo grobikų – narcizų atakos ir tuo didesnė bus tikimybė, kad netapsite jų auka.