Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.

Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo

Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.

Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“

Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.

Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?

Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.

Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.

 

 

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Tai, ką išgirdome iš seksualiniu priekabiavimu ir smurtu kaltinamo režisieriaus Šarūno Barto, buvo ne šie žodžiai.

Bet šie žodžiai yra tikri. Juos ištarė žymus komikas Louis C.K., šiuo metu patiriantis tą patį, ką ir lietuviškasis “herojus“. Kelios moterys, dirbusios kartu su juo, apkaltino jį, kad jis, joms būnant jaunoms ir nepatyrusioms, o jam – žinomam komikui ir autoritetui šioje srityje, jis po pasirodymų masturbuodavosi jų akivaizdoje.

Žinoma, nors išplatino šį laišką savo vardu, egzistuoja didelė tikimybė, kad jį surašė samdytas viešųjų ryšių specialistas, kurio apmokamas darbas buvo padaryti taip, kuo mažiau nukentėtų žinomo komiko reputacija. Tačiau tebūna šis tekstas vadovėlinis pavyzdys apie savo atsakomybės prisiėmimą.

Nuotr.: Louis CK, komikas, šaltinis: Wickimedia

“Noriu pakomentuoti istorijas, kurias New York Times papasakojo penkios moterys: Abby, Rebecca, Dana, Julia, kurios prisistatė ir dar viena, kuri neminėjo savo vardo.

Tos istorijos yra tikros. Tuo metu maniau, kad tai, ką dariau, buvo priimtina, nes niekada nerodžiau savo pimpalo prieš tai nepaklausęs, tai irgi yra tiesa. Bet vėliau gyvenime susivokiau, kad kai tu turi galią prieš tą kitą žmogų, tai klausimas, ar jie nieko prieš  matyti tavo pimpalą, yra ne klausimas. Tai yra nuosprendis. Tos moterys manimi žavėjosi, dėl to aš turėjau galią prieš  jas. O aš į tą galią žiūrėjau neatsakingai. Aš gailėjausi dėl savo veiksmų, stengiausi pasimokyti iš jų. Ir nuo jų bėgti. Tik dabar suvokiau suvokiau savo veiksmų poveikio mastą. Vakar suvokiau, kad dėl jų tos moterys, kurios manimi žavėjosi, buvo priverstos blogai apie save galvoti ir kad jos tapo baukščios kitų vyrų, kurie niekada jų į tokią padėtį nepastatė, akivaizdoje. Aš taip pat pasinaudojau tuo faktu, kad manimi buvo žavimasi tiek jų, tiek mano aplinkoje, o tai neleido joms papasakoti apie savo patyrimą ir sukūrė joms sunkumų, kai jos tai bandė, nes žmonės, kurie stengėsi lygiuotis į mane, nenorėjo to girdėti. O aš negalvojau apie tai, nes mano padėtis leido man apie tai nemąstyti. Negaliu sau to atleisti. Ir aš turėsiu kažkaip susitaikyti su tuo, kad toks esu. Kas yra nulis, palyginus su pasekmėmis, kurias sukėliau joms. Norėčiau į jų susižavėjimą būti sureagavęs būdamas geru vyro pavyzdžiu ir pasidalinęs savo kaip komedijos specialisto patirtimi, nes aš irgi žavėjausi jų darbais.

Labiausiai gailiuosi dėl to, kad man teka gyventi nuskriaudus kitus žmones. Ir man sunku suvokti to skausmo, kurį joms sukėliau, mastą. Kad pasidalinčiau sukelto skausmo našta, aš atšaukiu visus savo šiuo metu vykdomus projektus. Aš labai gailiuosi už neigiamą dėmesį, užgriuvusį mano vadybininką Dave Becky, kuris tik stengėsi suvaldyti mano sukeltą situaciją. Aš atnešiau tik vargą ir sunkumus žmonėms, kurie dirbo su manim FX ir kurie tikėjo filmo idėja. Aš sukėliau skausmą savo šeimai, draugams, vaikams ir jų motinai.

Savo ilgą ir sėkmingą karjerą leidau kalbėdamas ir sakydamas viską, ką tik noriu. Dabar atsitraukiu ir ilgą laiką klausysiuos. Ačiū, kad skaitėte.“

Originalas anglų k. New York Times

*****

Jeigu jums patiko šis tekstas, galite savo nuožiūra atsidėkoti už darbą per PayPal

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas

ne spoiler’is

Viena iš savybių, būdingų nuo santykių priklausantiems žmonėms – naivumas. Nelabai toks šventas, daugiau visa persmelkiantis ir keistas naivumas suaugusiojo žmogaus akyse.

Kai žiūrėjau puikų Labaiteatro spektaklį “(Ne)mano istorija“, būtent (ne)švento nemanoistorija2naivumo įsikūnijimu man pasirodė jo veikėja Sara Susanė.

Viskas jos gyvenime tarsi jai nutinka, o ne ji pati taip pasirinko. Žinoma, spektaklyje vaizduojamas visai kitas laikmetis, galbūt net daugiau nei prieš 100 metų. Tuomet žmonės gyveno visai kitaip. Pasirinkimo laisvė buvo žymiai labiau ribota nei šiomis dienomis, o ypač moterims.

Tačiau vistik ji yra puikus naivumo pavyzdys. Viso spektaklio metu, kuriame pavaizduoti kertiniai jos gyvenimo momentai, o jos gyvenimo istorija užima pusę spektaklio, tik vieną kartą sprendimą priima ji pati.

Tačiau, kaip paaiškėja vėliau, vistik giliai širdyje mano, kad tai ne ji priėmė tą sprendimą, kad ji buvo tik ta, kuri padarė, tai ką turėjo padaryti, tarsi sprendimą už ją jau priėmė kiti ir ji neturėjo teisės į savo nuomonę, t.y. į teisės priimti savo sprendimą.

Visi kiti įvykiai gyvenime jai tiesiog nutinka. Ji – kaip šapas, mėtoma ir vėtoma gyvenimo vėjų, verpetų ir visokių srovių. Ji tik daro tai, “ką reikia“, tačiau visąlaik tikisi, kad šįkart viskas bus kažkaip gerai, kažkaip “taip, kaip (jai) reikia“. Nieko nedarant. Na, tiesiog. Nes taip turi būti. Nes taip juk TURI būti.

Ji tarsi mažas vaikas, paviliotas nepažįstamojo saldainiu, eina iš paskos. Eina tiesiai į bėdą, bet eina, nesgi turi būti viskas kažkaip gerai. Žiūrovas mato, kad čia geruoju nesibaigs, o jinai dar nemato. O kai pati nueina į tą bėdą ir bėda plojasi jai į veidą, tada ji tarsi nustemba: “o tai kaip čia taip? Nejaugi tai nutiko man? Kodėl?“.

Bet akivaizdžių ženklų, kurie kažkodėl aiškūs visiems kitiems, tik ne jai, kad situacija geruoju nesibaigs, ji nemato. Ji juos ignoruoja, kažkaip pateisina, praleidžia pro akis, nesigilina. Na, juk negali būti, kad gali būti kažkaip grėsminga, pavojinga, neaišku, negerai, kažkodėl turi būti gerai.

Jai sunku, bet jos problemas sprendžia kiti, o ne ji pati. Ji ir tikisi, kad visi kiti nuspręs ir kažkaip mistiškai jai nesikišant visas gyvenimas susidėlios taip, kad jai būtų gerai. Kaip gerai, ji nežino, nes niekada apie tai nemąstė, bet kažkaip tikrai gerai. Sara Susanė yra akla tam faktui, kad visi žmonės pirmiausia elgiasi taip, kaip jiems yra geriau. O tai savaime dar nereiškia, kad kiti ir pats gyvenimas kažkaip ims ir pagalvos už ją. Ištrauks ją iš bėdų, išsuks jai dar net nespėjus suprasti, kad čia apskritai bėda pakvipę buvo.

Sara Susanė, net sukrėsta jai artimo žmogaus mirties, atsisako suvokti, kad tai, kas jai nutiko, buvo jos pačios pasirinkimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ji taip ir nugyvena gyvenimą su leitmotyvu “Kaip baisiai man nutiko. O aš taip tikėjau!…“

O tu, ar negyveni kaip Sara Susanė, apsigaubusi (ne)švento naivumo skraiste?

 

Viršuje – Sara Susanė iš Labaiteatro spektaklio “(Ne)mano istorija“, aktorė Agnė Sunklodaitė

byam_shaw_-_naked_blindfolded_girl

Byam Shaw “Tiesa“, iš Wickimedia

 

Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.

Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.

Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.

Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.

Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.

Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.

Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.

Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.

Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.

Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.

Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?

Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.

she_gets_the_penny2c_he_gets_the_kiss

Nuotrauka iš Wickimedia

*****

Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti