Teises įtvirtinantis elgesys

Beveik visada, kalbant apie nuo narcizų nukentėjusius žmones, angliškoje medžiagoje naudojamas terminas assertiveness. Pirmą kartą, skaitydama Psichologija Tau* žurnalą, radau lietuvišką terminą. Šitą momentą būtina užfiksuoti.

Kaip visada tokiose situacijose, tai – ne terminas, o labiau visas išsireiškimas. Tačiau manau, kad kalbant apie tai, kaip netapti dar vieno narcizo auka, yra labai svarbu išmokti teises įtvirtinančio elgesio. Dažniausiai tai yra viena iš problemų, kurios leidžia artimoje aplinkoje veistis narcizams.

Teises įtvirtinantis elgesys – tai iš esmės yra gebėjimas pajausti savo jausmus, pojūčius, nuostatas ir dar visa kita, kas mumyse formuoja norą ar nenorą daryti tą ar aną. Tai apima ir gebėjimą suvokti, ko aš noriu ar nenoriu, tai išreikšti konstruktyviai ir išlaikyti savo poziciją. Net ir tuomet, kai kitas žmogus, manipuliacijų ar tiesioginės prievartos būdu verčia elgtis priešingai išsakytiems norams, pozicijai, nuomonei, pasirinkimui ir t.t.

Tai yra ne rėkti, ne maištauti, nereaguoti pasyviai agresyviai ir nesutikti daryti tai, ko nesinori. O tiesiog gebėti labai giliai viduje pajausti, ko aš iš tiesų noriu, priimti tai kaip teisingą variantą ir gebėti ramiai pareikšti, kad aš noriu taip ir taip. Ir atsilaikyti manipuliacijos, gėdinimo, menkinimo ar puolimo atveju. Išlaikyti aiškią, tačiau ramią vidinę poziciją, kuri išreikšta ir į išorę.

Pavyzdžiui, du žmonės pietauja kavinėje. Pavalgė, vienas sako – užsisakom kavos. Antrasis pagalvojo ir pasakė, dabar nenoriu. Tai yra primityvi situacija, kurioje tiek pirmasis, tiek antrasis elgiasi įtvirtindami savo teises. Net jeigu pirmasis sako, “na užsisakom, man bus nesmagu vienai gerti“. Antrasis ramiai pakartoja: “ne, žinok, tikrai nenoriu. Aš pasėdėsiu su tavim, paplepėsim, nepergyvenk.“. Tai yra kiekvienas laikosi norimos pozicijos ir neverčia kito elgtis taip, kaip jis nori. Net jeigu ir verčia, tarkim, sako: “aš tau užsakysiu“. Esmė yra tokia, kad kol antrasis nepasiduoda provokacijai ir laikosi savo tikrojo iš vidaus einančio noro (tarkim, sako: “gali užsakyt, jeigu jau taip nori, tačiau greičiausiai neišgersiu nei gurkšnio, nesinori šiandien“), tol tai yra savo teises įtvirtinantis elgesys.

Dažna narcizų aukų problema yra ta, kad jos kažkur šioje jausmų-suvokimo-išreiškimo-išsilaikymo grandinėje paslysta. Elgesys nejučia tampa nebeįtvirtinantis savo teisių. Tarkime, jeigu yra užslopintas vidinis balsas, pajautimas, tada žmogus aiškiai nežino, ko jis norėtų toje situacijoje, nes jis nejaučia savo kūno signalų, savo emocijų, jausmų.

Jei save jaučia, gali vengti išreikšti, ką iš tiesų jaučia ir ko nori. Geriau kentės tai, kas nepriimtina, tačiau neis į atvirą konfrontaciją. Kaip žinia, narcizai yra tie žmonės, kurie siekia kontroliuoti ir užvaldyti savo artimuosius, todėl dažniausiai narcizo akivaizdoje ištarti, kad aš noriu elgtis kitaip, negu tu nori, yra esminė provokacija, žadanti karo stovį bent jau geram pusdieniui. Todėl tai yra ne atsitiktinumas, kad narcizai intuityviai į porą pasirenka žmones, kurie nepasižymi teises įtvirtinančiu elgesiu. Nes su tokiu žmogumi narcizas nuolatos turės patirti narsicistinį sužeidimą.

Gali būti, kad žmogus geba pasakyti, ko jis norėtų, tačiau lengvai sutinka elgtis priešingai nei norėtų. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Galbūt mano, kad kiti žino geriau ir jų sprendimai protingesni, galbūt jaučiasi nevertas, kad situacija būtų jam palanki ir t.t. ir pan., priežasčių gali būti galybė. Svarbu tai, kad nesilaikoma išreikštos pozicijos. Po išreiškimo leidžiama agresoriui pakeisti kursą be pasipriešinimo.

Teises įtvirtinantis elgesys, t.y. kai žmogus pasikliauna savo vidiniu pajautimu kaip teisingu ir ramiai laikosi savo sprendimo, yra elgesys, kurio būtina išmokti norint pakeisti nesveiką santykių su narcizu dinamiką. Tai yra ir vienas iš būtinų pasikeitimų, kuriuos reikia savyje “suinstaliuoti“ tam, kad tapti nebepatraukliu potencialiu partneriu kitiems narcizams.

*Psichologija Tau, 2014 m. spalis-lapkritis Nr. 5, Edita Dereškevičiūtė “Ką slepia sarkastiška šypsena?“

******

Jeigu jaučiate, kad čia aprašytas elgesys kelia problemų ir Jums, arba nesate dėl to tikri, galite užsirašyti pas mane konsultacijai. Kontaktai dešinėje meniu kvadratėlyje viršuje. Ypač jeigu jaučiate, kad lengvai leidžiate kitiems sumenkinti jūsų nuomonę ar gudriai apsukti aplink pirštą, kad nuolatos elgtumėtės taip, kaip nori jie, o ne jūs. Laikas baigti leisti kitiems joti ant jūsų nugaros!

Nuotrauka iš Flick.com :)
Nuotrauka iš Flick.com 🙂
Teises įtvirtinantis elgesys

Ar gali narcizas pasikeisti?

Gali, bet taip atsitinka ypatingai retai.

Esmė yra tokia, kad pati narcizo asmenybės struktūra yra pastatyta ant savo neigiamos pusės išstūmimo.

Kažkada narcizo tėvai su juo elgėsi labai žiauriai ir nepripažino jo tokio, koks jis iš tiesų buvo. Mažam vaikui tėvų dėmesys reiškia išgyvenimo garantą. Todėl mažas vaikas padarys viską, kad užsitikrintų tėvų meilę. Ir jeigu vaikui nepasisekė, ir jis negauna tėvų meilės vien todėl, kad gimė jiems kaip vaikas, vaikas padės neribotas pastangas, kad vistiek tėvų meilę gautų. Tiesiog taip sutvarkyti žmogaus smegenys. Pati pagrindinė programa žmoguje yra išgyventi. Ir kai kyla grėsmė išgyventi, smegenys tiesiog atjungia kitas smegenų dalis, atsakingas už visas kitas funkcijas tuomet, kai iškyla grėsmė išgyvenimui.

Tai yra labai protinga gamtos sistema. Ji sukurta tam, kad jeigu žmogus susidūrė miške su alkanu lokiu, smegenys nepradeda nieko svarstyti ir filosofuoti. Smegenys atjungia visas kitas dalis, pasilieka tik seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis, kuri atsakinga už komandą “bėk arba kaukis“. Žodžiu, maksimaliai sutelkiami visi žmogaus sugebėjimai išgyventi. Kad jis būtų greitas, kad būtų stiprus, kad jo neblaškytų visi kiti apmąstymai.

Tėvų meilės nebuvimas mažam vaikui yra mirties grėsmė. Vaikas labai greitai pastebi, jeigu tėvai šiaip yra jam abejingi arba labai kritiški, tačiau, pavyzdžiui, staiga ima girti ir žavėtis savo vaiku, kai jis pademonstruoja kokį nors nepaprastą sugebėjimą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasirodo per protingas būti pirmoje klasėje ir jį perkelia į antrą, staiga tėvai apie jį kalba, jį giria ir jis gauna tos meilės, kurios taip troško.

Vaikas greitai įsidėmi, kokioje situacijoje jo poreikis jaustis tėvų mylimam buvo patenkintas, ir po to stengiasi padaryti viską, kad tokios situacijos kartotųsi ir jis tos meilės vis gautų. Dažniausiai vistik ta dinamika “tu esi nuostabus tik tuomet, kai rodai neįprastai gerus rezultatus ar ypatingus sugebėjimus“ pasireiškia žymiai anksčiau negu pirma klasė. Galbūt vaikas pakakojo į puoduką arba neverkė pargriuvęs? Galbūt labai anksti pasakė pirmuosius žodžius? Ar išmoko skaityti būdamas 3 metų?

Kadangi čia veikia už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis, ji puikiai veikia ir tuomet, kai vaikas yra labai mažas. Kas gaunasi? Jeigu vaikas tiesiog būna savimi, pvz. tą dieną jam bloga nuotaika, arba jis užsigavo ir verkia, nes jam skauda, jeigu jis šiandien nenori nieko stebinti savo pasiekimais, nes prastai jaučiasi? Tuomet tėvai arna nekreipia į jį dėmesio, arba dar blogiau – pradeda labai kritikuoti arba netgi gąsdinti, kad jeigu jis bus toks blogas, jį paliks?

Vaikas supranta – jeigu būsiu savimi, t.y. jausiu blogus jausmus tada, kai jie man užeina, arba pasielgsiu blogai, jeigu tai atspindi, kaip iš tiesų dabar jaučiuosi (vaikai kalba ne žodžiais, o elgesiu), mane tėvai tikriausiai paliks. O tai reiškia, kad ne jų globos ir rūpesčio aš mirsiu.

From The Day She Was Born She Has Been Held In Captivity

Nuotrauka iš Flicr.com

Todėl koks bebūtų mažas vaikas pradeda kiek įmanydamas neberodyti tos pusės, kuri atstumia tėvų meilę – t.y. nebeverkia, nepasako, kai padarė kažką blogo ir pan. Taip jam diktuoja išgyvenimo instinktas. Išgyvenimo programa yra labai galinga. Todėl toks žmogus nuo mažens tam, kad sugebėtų nuslėpti nuo tėvų savo pergyvenimus, tėvams susižavėjimo nekeliančius jausmus, pradeda pats nuo jų atsiriboti. Tarsi nejausti. Iš tiesų kas vyksta – tai, kad tie jausmai nustumiami į pasąmonę tik kilę, neišgyventi ir nepasireiškę.

Taip vaiko asmenybė tarsi skyla: jis atsiriboja nuo tam tikros savęs dalies, t.y. nuo jausmų ir nuo negerosios savo pusės. Tarsi nusikerta sau ranką tam, kad išgyventų visas likęs kūnas.

Kaip matome, visa tai pradeda veikti taip anksti, kad greičiausiai vaikas sąmoningai nieko net ir neprisimena. Jis tarsi jau užauga toks – “neturintis“ savo blogosios pusės ir neturintis jausmų. Tas savo blogosios pusės nepripažinimas veikia tarsi lėktuvo durys pakilus į orą. Žinoma, kad ta blogoji pusė egzistuoja. Jau vien kiek čia mano prirašyta apie tai, ko narcizas pridaro artimiems žmonėms! Nereikia net narcizu būti, žmogus yra netobulas iš esmės ir mes visi turime savo trūkumų, su kuriais visiems nėra labai lengva susitaikyti.

Tačiau narcizui yra ypatingai sunku. Jis visų pirma, gyvena neigdamas savo trūkumus. Jis geriau visiškai nutrauks ryšius su jį pakritikavusiu žmogumi, negu kada nors pažiūrės tai kaip į galimybę patobulėti. Nes tam, kad galėtum priimti iš kito žmogaus inpulsą keistis, tenka pripažinti sau: “aš esu netobulas, aš turiu trūkumų, kurios kiti mato“. Narsicistinio tipo asmenybei tai yra neįmanoma! Jis iki tokio teiginio negali prieiti, nes jam tai pripažinti reiškia… mirti!

Taip, narsicistinio tipo asmenybė yra sukuriama vaikystėje kaip psichikos gynybos pasekmė nuo mažam vaikui augti atšiaurių sąlygų. Tačiau ji taip anksti tampa tokia svarbia išgyvenimo ir asmenybės dalimi, kad net užaugęs žmogus gyvena pagal tą patį kūdikystėje susikurtą išgyvenimo modelį. Jis tiesiog negali pažvelgti į savo neigiamą dalį, nepatirdamas paniškos mirties baimės.

Todėl šansai, kad narcizas imtų keistis pats, yra praktiškai lygūs nuliui. Jo visa asmenybės struktūra yra sudaryta taip, kad jis negali pripažinti savo trūkumų. Todėl sau jis ir atrodo nuostabiausias. O todėl ir niekada nejaučia poreikio keistis! Net jeigu kiti jam sako, kad reikėtų… tokios nuomonės jis tiesiog nepriima už gryną pinigą.

Žinoma, jei narcizas norėtų pats pasikeisti, tai yra įmanoma, lankantis pas patyrusį su narcizais apsiimantį dirbti psichologą. Tačiau vėlgi, patys narcizai juk ten niekada nenueis. Jie vengia visokių psichologų kaip velnias kryžiaus!

Todėl narsicistinis asmenybės sutrikimas yra dažniausiai pripažįstamas teismo proceso metu, kai teismas pareikalauja psichiatrinės ekspertizės. Arba tuomet, kai narcizą ištinka visos įmanomos gyvenimo krizės vienu metu, tokios kaip šeimos ir darbo netekimas ir pan., t.y. susiklosto tokia situacija, kurioje jis iš esmės nebegali egzistuoti taip, kaip yra iki tol pripratęs. Tik sugniuždytas gyvenimo tragedijos, nebegalėdamas pakelti užgriuvusio skausmo ir tik nebematydamas jokios kitos išeities, narcizas gali kreiptis pagalbos pas psichologą. Bet jeigu yra įmanoma to išvengti, jis padarys viską, kad išvengtų.

Todėl realūs šansai, kad narcizas pasikeis, yra labai labai maži. Nors potencialą jis tikrai turi. Bet dabar jau turbūt aišku, kokios veikia stiprios vidinės jėgos, kodėl jie praktiškai niekada nepasikeičia?

Nelaukite, kol jums artimas žmogus narcizas pasikeis. Jis nepasikeis.

Carl Holsøe paveikslas “Laukia prie lango“, iš Wickimedia Commons
Ar gali narcizas pasikeisti?

Gegužės-birželio mėnesio žurnalas – „Psichologija Tau“

Straipsnis apie priklausomybę nuo santykių vistik pasirodys! Laaaaaaaaabai apkarpytas ir išravėtas, gatvėj sutikus nepažinčiau, kad mano. Bet vis dėlto pasirodys.

Čia tiems, kieno partneriai narcizai. Skaitykit ir sveikit.

O po kiek laiko, kai numeris išeis iš prekybos, paskelbsiu ir pilną tekstą, tad sekite informaciją ir čia. Gero skaitymo!

sveikabiblioteka

psichologijaVisa tiesa apie perfekcionizmą;
Atostogos pagal asmenybės tipus;
36 klausimai suartinantys žmones;
„Facebook“ psichologija: įdomiausi faktai;
Priklausomybė nuo… meilės!;
Perdegimo spąstai;
Brolių ir seserų karai;
Tikslas – mažasis genijus;
Rašymas gydo;
Laimė yra pasirinkimas;
Išmintingos draugystės pranašumai;

Šiuos ir kitus straipsnius skaitykite gegužės-birželio mėnesio žurnale „Psichologija Tau“. Žurnalo ieškokite mūsų bibliotekose.

View original post

Gegužės-birželio mėnesio žurnalas – „Psichologija Tau“

Jeigu vienas nenori įsipareigoti. Ištrauka iš Jeff Brown knygos “Love it Forward“*

Jeigu vienas iš dviejų nenori kurti ryšio, tai su juo tiesiog nebus poros. Nėra jokios prasmės bandyti suvokti, kodėl jis to nenori. Nėra jokios prasmės kaltinti nenoru įsipareigoti. Nėra jokios prasmės laukti, kol jie susivoks, kad vis dėlto norėjo.

Nes iš tiesų visiškai nesvarbu, kodėl jie to nenori. Kas svarbu – tai kad mes norime būti sutikti širdimi tokio žmogaus, kuris nori būti įsitraukęs partneris. Jeigu kažkas nenori, tai reiškia, kad ir aš nenoriu, nes mes juk nenorime būti su kažkuo, kas nėra čia su mumis visas ir pilnai.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Meilės ryšys yra tokia sutartis, kurią turi pasirašyti abi sielos. Jei kuris nors vienas nepasirašė, tai niekas nieko neprarado. Jeigu vienam netinka, tai vadinasi, kad netinka ir antram. Tiesio einame prie kito nuotykio…

*šio blog´o autorės vertimas iš anglų kalbos. Man dar neteko girdėti, kad ši knyga būtų išleista lietuvių kalba

Jeigu vienas nenori įsipareigoti. Ištrauka iš Jeff Brown knygos “Love it Forward“*

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Aš vis važiuoju pas ją

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

ĮSPĖJIMAS: biškį spoiler’is (nors ne visai)

Nuotrauka iš imdb.com
Nuotrauka iš imdb.com

Nicole Kidman man yra viena iš tų aktorių, kurios vardas ant filmo yra kaip kokybės ženklas. Keista, bet kalėdinėje pasakoje “Mešiukas Padingtonas“ ji vaidina blogietę.

Mano nuomone, Nicole’s Kidman šįkart suvaidinta blogietė muziejaus direktorė, turi tik vieną vienintelį savo bruožą, kurį ir perteikia sutelkta ir paprasta, bet labai aiškia vaidyba. Didelio talekto suvaidinti šį antraplanį vaidmenį, manau, nereikėjo, tačiau filmo prodiuseriams, greičiausiai, reikėjo skambios pavardės ant reklaminių filmo plakatų.

Mešiukas Padingtonas yra geras veikėjas, bandantis surasti sau vietą atšiauriame pasaulyje, kuriame, nepriklausomai nuo to, kokiomis švariomis ausimis esi, kokio išsilavinimo ir kaip geraširdiškai bebūtum nusiteikęs, tenka atlaikyti gyvenimo žiaurumus. T.y., kad visi stumdo metro stotyje ir niekas nepastebi ir nenori pakalbėti su bendrauti nusiteikusiu meškiuku.

Pagrindinė meškiuko priešė, yra muziejaus direktorė, siekianti pagauti meškiuką mafijos naudojamais metodais, trokšta savo gležnomis prašviečiama balta oda rankelėmis išskrosti ir padaryti iš jo iškamšą savo muziejui. Padaryti nekalto naivaus geriečio meškiuko iškamšą yra vienintelis ir svarbiausias piktosios muziejaus direktorės gyvenimo tikslas.

Vienas trumpas epizodas atsleidžia, kodėl direktorė yra tokia, kokia yra. Pasirodo, ji yra patyrusi vaikystės traumą.

Kai ji buvo maža, jos akyse iš jos tėvo, tyrusio tokio tipo meškų gyvenimo būdą, už neva netikslius mokslinius rezultatus, buvo atimtas mokslininko laipsnis, jis buvo paniekintas kolegų. Visi nuo jo nusisuko, jis liko be nieko, be savo pasiekimų, mokslinių titulų, išmestas iš mokslininkų luomo.

Dukros atmintyje tas puikiai filme pavaizduotas momentas paliko dvi dideles traumas: gėdos ir atstūmimo baimės.

Atstūmimo baimės, nes matydama, kaip kolegos paniekina ir iš savo gretų išmeta jos tėvą. O tokiame amžiuje vaikas dar nėra psichologiškai atsiskyręs nuo savo tėvų. Todėl tėvo atstūmimą, pašalinimą iš visuomenės, mergaitė priima kaip asmeninę grėsmę.

Gėdos, nes jos akyse buvo pažemintas jos tėvas – paniekinti jo veiklos rezultatai.

Filme parodyta, kaip vienas trumpas gyvenimo epizodas taip paveikia žmogų, kad užuaugusi ji teturi tik vieną tikslą – pašalinti iš gyvųjų tarpo gyvą jos vaikystės traumų “priežastį“ – nekaltą meškiuką. Ir turėti jo iškamšą kaip savo triumfo įrodymą.

Vargšė moteris iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vieno trumpo gyvenimo epizodo ištaisymui, teisybės atstatymui. Kaip puikiai pavaizduota, kaip mažo vaiko situacijos interpretacija, t.y. iškraipytas pagal vaiko amžių ir todėl neobjektyvus situacijos supratimas yra iš tiesų viso suaugusios moters gyvenimo tikslo pagrindas!

Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie siekiame gyvenimo tikslų, kurie tėra mūsų vaikystėj vykusių trauminių įvykių pasekmė? O mums atrodo šventi gyvenimo tikslai, dėl kurių esame pasiruošę savo gyvybę atiduoti? Ar susimąstei apie tai tu, iš kur ir kaip kilo tavo gyvenimo tikslai? Ir ką tu stengiesi išspręsti, jų siekdamas visomis jėgomis?

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas