Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.
Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.
Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.
Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.
Kai skaičiau Beatos Tiškevič – Hasanovos atsiliepimą bei knygos pristatymą ją išleidus, žinojau – turiu perskaityti šią knygą. Tad su nekantrumu atsiverčiau, kai tik turėjau rankose.
Visų pirma, nustebino knygos plonumas ir mažumas. O dar didelės raidės!
Tai yra knyga apie vaikystės traumas, apie suaugusių tėvų daromus žiaurumus savo vaikams, ir kokias pasekmes tai turi jų vėlesniam gyvenimo keliui. Kaip suaugusiųjų žiaurumai perduodami iš kartos į kartą, ir lieka nesuvokti. O todėl ir perduodami toliau…
Knygutė labai maža, bet, mano nuomone, kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas. Už kiekvieno sakinio man atsigamindavo ištisa kita knyga, straipsnis, ar video, kuris man buvo išaiškinęs visą koncepciją to teiginio, kuris čia autorės surašomas kaip generalinė išvada vienu sakiniu. Tokia ir buvo visa knyga – galutinių išvadų rinkinys.
Man labiausiai įstrigusios Alice Miller išvados yra tos, kad depresija ir priklausomybės yra vaikystės traumos padarinys. Ir kad sąmoningai nesusitvarkius su vaikystės traumomis, iš tiesų nėra jokio kelio įveikti kamuojančias neurozes, įkyrius pasikartojimus, autodestruktyvų elgesį bei priklausomybes.
Kadangi vaikystės traumomis domiuosi ypatingai ir nuolatos ką nors skaitau ir klausau ta tema, man daugelis autorės minčių buvo prasmingos. Tačiau žmogui, anksčiau nesidomėjusiam šiomis temomis, manau, kad knyga gali pasirodyti per sausa ir nuobodi net būdama tokia plona.
Iš kitos pusės, pateikiami žiaurūs epizodai iš žymių žmonių vaikystės, o ypač autorės pacientų patyrimai tarsi kontrastas pačiam autorės tekstui – lengvai ir paprastai papasakoti ir suvokiami. Vistik man tas nevientisumas badė akis.
Aš asmeniškai tikrai ieškosiu ir skaitysiu kitas autorės knygas, nes jaučiu, kad apie rašomą temą – vaikystės traumas – ji išmano tikrai giliai. Ir kad visko tikrai neatskleidė vienoje knygoje. Tačiau ar tai yra knyga, kurią rekomenduočiau pirmą kartą vaikystės traumų temą norintiems paliesti skaitytojams – abejoju. Tačiau pažadu, jeigu užtiksiu kažką, parašyto šia tema lietuviškai, būtinai rekomenduosiu!
Mano tikras gyvenimas 