Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Maždaug apie 2000 m. paplito informacija, kad autizmą sukelia skiepai. Internetas plito ir informacija tapo prieinama – domėtis, aiškintis, gilintis galėjo vis daugiau žmonių. Šie gandai paplito ne veltui. Tai buvo ne gandai – ryšį tarp autizmo ir skiepų įrodė anglų gydytojas Andrew Wakefield, paskelbęs mokslinio tyrimo rezultatus medicinos žurnale The Lancet 1998 m.

Po šio tyrimo pasirodymo daugybė žmonių pradėjo atsisakinėti skiepytis. Lietuvoje po kelerių metų taip pat atsirado trintis tarp gydytojų, kuriems iki tol buvo įprasta rutininiu būdu pagal grafiką skiepyti vaikus, nes vis daugiau tėvų kėlė klausimą, ar tai nekenkia, o kai kurie ėjo į atvirą kovą ir stengėsi išvengti skiepų.

A. Wakefield tyrimas buvo pagrįstas tik 12 vaikų atvejais. Tai buvo labai maža imtis, kad būtų galima laikyti rezultatus patikimais. Tačiau studijos rezultatai buvo paviešinti ir judėjimas prieš skiepus jau buvo pakėlęs sparnus. Brian Deer, atlikdamas žurnalistinį tyrimą išsiaiškino, kad vaikams, kurie dalyvavo tyrime, buvo išmokėta 55000 svarų sterlingų. Nėra neįprasta, kad už dalyvavimą medicininiuose tyrimuose yra mokamas atlygis už riziką ir galimą žalą, ypač jeigu ant tiriamųjų yra išbandomi naujai sukurti vaistai, kurių poveikis yra nežinomas. Tačiau vistik išmokėtos pinigų sumos buvo apie kelis kartus didesnės, nei išmokamos tiriamiesiems, ir tik tada, kai jie turi vartoti neištirtus medikamentus. Šiems vaikams nereikėjo nieko vartoti, tereikėjo tik sutikti būti tyrimo dalyviais. Tokiais atvejais išmokamos sumos būna simbolinės, pvz. 10€ už valandą arba tik atvykimo išlaidos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad privačiuose pokalbiuose A. Wakefield neslėpė, kad įkalbino jo tyrime dalyvauti vaikus, kurie atėjo į jo vaiko gimtadienį.

2006 m. tas pats žurnalistas išsiaiškino, kad šiam gydytojui prieš straipsnio paviešinimą advokatų kontora pervedė 435.643 svarų sterlingų. Paaiškėjo, kad A. Wakefield susitarė su vaikų tėvais, kad jis paskelbs savo straipsnį su tyrimo išvadomis, kad skiepai sukėlė autizmą šiems vaikams, o tėvai savo ruožtu paduos farmacijos kompanijas į teismą ir išsiieškos dideles kompensacijas už neva sužalotą vaikų sveikatą.

Paraleliai vyko kiti tyrimai. Pavyzdžiui, japonas Hideo Honda surinko duomenis iš Kohoku rajono (300 000 gyventojų). Šiame rajone nuo 1993 metų nebebuvo naudojama vakcija, kuri, pasak A. Wakefield, sukelia autizmą. Ištyręs vaikų iki 7 m. susirgimus, jis pastebėjo, kad po 1993 m., autizmo atvejų nesumažėjo, o atvirkščiai – padaugėjo.

2010 m. A. Wakefield buvo atimta gydytojo licenzija. Dar prieš tai jam teko išeiti iš Londono karališkosios ligoninės ir emigruoti į JAV. 2010 m. jam teko palikti ir paties įkurtą kliniką JAV. Medikų taryba viešai pasmerkė tai, kad A Wakefield suklastojo tyrimų rezultatus. Jis tiesiog išgalvojo sufabrikavo duomenis tam, kad gautų beveik pusę milijono svarų. Jo “mokslinių“ tyrimų rezultati yra atšaukti ir panaikinti, o jo taikyta praktika, tiksliau apgaulė – pasmerkta.

Tačiau kiek žmonių iki šiol, nežinodami, kodėl, nebepasitiki skiepais? Skiepais, kurie milijonus žmonių išgelbėjo nuo baisaus likimo būti neatpažįstamai sužalotais baisiausių ligų ir ištraukė iš ankstyvos mirties nagų. Jo dėka visame pasaulyje atsirado žmonių, kuri tiki, kad skiepai – blogis. Jie nežino istorijos, iš kur kilo šis gandas. Ir tuo labiau nežino, kad tai buvo apgaulė. Piktybinis, egoistiškas kelių žmonių sąmokslas. Šie žmonės, mokslininkas bei suokalbininkai tiriamųjų tėvai susitarė susivienyti vedami vieno tikslo – nesunkiai praturtėti.

Ar jie pagalvojo, kokią žalą jie sukels visoje žmonijos istorijoje? Kai kurios ligos buvo paskelbtos išnykusiomis. Tačiau kadangi atsisako skiepyti vaikus, fiksuojai nauji išnykusių ligų židiniai.

Pirmieji skiepai Lietuvoje buvo pradėti naudoti XVIII a. pabaigoje nuo karvių raupų. Vėliau sekė skiepai žmonėms. Kadangi skiepai turi ilgesnę gyvavimo istoriją nei daug šiuo metu gyvenančių žmonių, daugelis žmonių nežino, kokią riziką jie prisiima, atsisakydami skiepų. Nes jie niekada nematė užkrečiamų ligų, nuo kurių skiepo atsisakė. O nematė todėl, kad vykdant sėkmingas skiepijimo kampanijas šios ligos buvo praktiškai išnykusios. Šiame video (anglų k.) galima pamatyti vieną iš paskutinių dar gyvų žmonių, kuris susirgo poliomielitu, nuo kurio šiais laikais gali pasiskiepyti visi vaikai.

Kiek žalos pridarė šis “mokslininkas“, galvodamas tik apie save ir puikiai žinodamas, ką daro – klastodamas tyrimo išvadas ir apgaudamas visą žmoniją? Jis nėra naivuolis, netyčia padaręs klaidą. Jis sąmoningai pardavė suklastotus duomenis kaip mokslą ir taip pakenkė dešimtims, o gal net tūkstančiams ar milijonams žmonių, kurie, patys nežinodami, kad juos apgavo, atsisako skiepytis.

Šaltiniai:

Andrew Wakefield – Wikipedia (vok.)

Andrew Wakefield – Wikipedia (angl.)

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Vieną dieną aš vaidinau geros mamos rolę ir atbulom kojom ėjau į kiną. Žiūrėti filmo, kurį išrinko vaikai. Ne, dar nesu pasiekusi tokio nušvitimo ir kai kada nenoriai darau dalykus, kuriuos protas sako, kad daryti reikia, o aš nenoriu. Va, ir prisipažinau.

O vaikai kažkodėl ėmė ir išrinko “Išvirkščią pasaulį“ (ang. “Inside out“, 2015). Nesigilinau, kodėl,nei apie ką, nes vistiek turėjau žiūrėti kažką, ko neplanavau ir nenorėjau, tad buvau susitelkusi į paties veiksmo atlikimą, t.y. ėjimą, žiūrėjimą ir pan. Tikslas buvo neužmigti. Prisipažinsiu, Simpsonų filmą pramiegojau, kokia gėda. Bet buvau nėščia, tai čia gal pakankamas pasiteisinimas?

Animacija man nepasirodė kažkokia ypatinga, daugiau blanki, veiksmas irgi toks labai šiaip sau. Įspūdis buvo toks, kad kadangi pastarąjį dešimtmetį amerikietiška kompiuterinė animacija tapo populiariu pelningu žanru, kad bet kas siekia sukti vidutinio lygmens animacinius filmus, tikėdamiesi nusigriebti tą grietinėlę, apie kurią mums dėstė universitete.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau man pradėjo įgauti prasmę tai, ką matau. Ir čia rašau ne tam, kad įrodyčiau, jog neužmigau. Tas paprastas, nelabai daug kuo nuo teletabių besiskiriantis filmas turėjo akivaizdžią, ir, sakyčiau, gilią didaktinę prasmę. Iš esmės šis filmas yra psichikos veikimo pradžiamokslis plačiosioms masėms!

Ir tai yra fantastika. Kinas, kaip pastebiu, bando jau nebe pirmą kartą įlįsti į žmogaus vidų. Kažkada buvo toks filmas, kur žmogus sumažėjo iki bakterijos lygio ir, kažkaip patekęs į žmogaus organizmą, perėjo viską virškinimo sistemą. O šis filmas įkiša kamerą į žmogaus galvą ir paprastai parodo, kodėl žmogus, patirdamas vienus ar kitus jausmus ir emocijas, elgiasi vienaip ar kitaip.

Pagrindiniai žmogaus jausmai filme yra skirtingi veikėjai, turintys savo vardus ir charakterius. Susipažinkite:

Iliustracija iš Wickimedia Commons. Iš kairės į dešinę: Pyktis, Pasibjaurėjimas, Džiaugsmas, Baimė ir Liūdesys. Kadangi žiūrėjau filmą ne lietuvių kalba, lietuviškai įgarsintoje filmo versijoje vardai gali ir nesutapti

Filma iki begalybės paprastai paaiškinama, kaip kaupiasi prisiminimai, koks išlieka bendras žmogaus įspūdis iš dienos ir kaip iš patiriamų patirčių, įrašomų į žmogaus atmintį, formuojasi tai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Ir kaip tai lemia to žmogaus elgesį kasdieninėse situacijose.

Ką galiu pasakyti – genialus filmas. Tai, ką pasichologai mokosi visą semestrą, o gal ir ne vieną, režisierius sugebėjo taip supaprastinti, kad sudėjo į vieną filmą, kurį gali suprasti net 3 metų vaikas. Noriu pabrėžti, kad supaprastino – tai ne sugadino, o supaprastino – leido sudėtingus reiškinius suvokti kaip paprastus. O tai, mano nuomone, yra labai protingo žmogaus darbas. Kaip sako – jei sugebėsi tai paaiškinti penkiamečiui, vadinasi, pats tikrai supratai. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie nanotechnologijas, ar apie genų inžinieriją, kosmosą ar aukštąją matematiką.

Tikrai už filmo jaučiasi didžiulis žinių bagažas. Tai ne šiaip paimta ir supaprastinta idėja, kuri perteikta labiau kaip meninė priemonė, nuotaikai sukurti, tačiau praradusi savo visą prasmę ir realistiškumą. Pavyzdžiui, kaip rodomi filmuose gimdymai. Žiūrovas supranta, kad čia rodomas gimdymas, tačiau pats gimdymo pateikimas filme neturi nieko bendro su gimdymu realybėje. O šiame filme, nors jis ir teletabiškas, ir skirtas vaikams, ir animacinis, vis dėlto pavaizduotų procesų kokybė nepaaukota.

Užtai net jei Jūs nesiskundžiate nei viena iš problemų, kuriomis aš rašau, šitą filmą giliai rekomenduoju visiems. Net nustebsite, kaip po to žymiai geriau suprasite patys save. O ir nuostabi mokomoji medžiaga vaikams. Kas svarbiausia, jie net nejaus, kad mokosi, argi ne puiku!? Be to, pažiūrėjus šį filmą, yra daug paprasčiau kalbėtis su vaikais apie jausmus, kuriuos jie išgyvena. O juk viena iš svarbesnių tėvų pareigų ir yra padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus. Žodžiu, labai rekomenduoju.

P.S. Jei ne vaikai, šito filmo nebūčiau niekada pamačiusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad viskas, ko mums reikia, ir kas turi mus pasiekti, bet kuriuo atveju randa kelius į mūsų gyvenimą. Ir kad viskas ateina laiku, tada, kai ir turi ateiti. Belieka atsipalaiduoti ir, tai žinant, mėgautis gyvenimu.

 

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgai išbūna smurtiniuose santykiuose, yra ta, kad jie nesupranta, jog šie santykiai iš tiesų yra smurtiniai. Kaip taip gali atsitikti?

Taip atsitinka todėl, kad yra susidaro save palaikanti uždara sistema.

Jei santykiuose nėra atviro fizinio smurto. Emocinis smurtas dažnai žmonių nepripažįstamas kaip smurtas, o kiekvienas atskiras nemalonus epizodas ir vertinamas tik kaip dėmesio nevertas nemalonus epizodas “ai, grįžo namo be nuotaikos“.

Kaip taisyklė, auka neįžvelgia visumos, t.y. kad emocinis smurtas kartojasi periodiškai. Jau atrodo, kad taip, galbūt pasitaiko nemalonių situacijų, bet “jis tikrai gi nėra toks blogas“. Paprastai žmonėms, santykiuose turintiems aukos rolę, yra be galo didelė netektis pagaliau pamatyti tikrąjį smurtautojo veidą ir pripažinti, kad tai yra smurtaujantis žmogus. Nes tuomet jos supras, kai tai nėra mylintis vyras, atsidavęs žmogus.

Todėl aukos verčiau renkasi pačios save apgaudinėti, pačios plauti sau smegeninę, kad dar nėra čia taip blogai, kaip jos galvoja, kad čia tik pasitaikė, kad čia tik atsitiktinumai, kuriuos nelėmė išorinės priežastys (piktas viršininkas, bloga valdžia, kamgi čia gali nervai atlaikyti). Žodžiu, yra labai stipri antrinė nauda, kodėl aukoms apsimoka save apgaudinėti ir nuolatos užsiiminėti realybės neigimu.

Be to, aukos praras menamą saugumo jausmą su šiuo žmogumi. Ji vis prisimena stiprius jausmus, kuriuos patyrė santykių pradžioje, kai išrinktasis buvo nuostabus žmogus. Ką ten žmogus, visas princas ant balto žirgo, su kuriuo ateitis turėjo būti tikra pasaka. Neigdamos realybę, aukos vis dar tiki, kad jų smurtautojas tebėra tas pats žavusis princas, kuris buvo santykių pradžioje, tik šiuo momentu šiek tiek susinervinęs, kad kąti nebesusilaikė. O šiaip “jis gi geras“.

Šią iliuziją aktyviai savo kalbomis palaiko ir pats smurtautojas. Kaip taisyklė, jam irgi yra labai svarbu, kad auka nepraregėtų ir jo nepaliktų. Tad jis naudoja kelias taktikas, kurios, naudojamos pakaitomis su smurto protrūkiais, duoda tokį rezultatą, kad auka neišeina, jos pasitikėjimas savimi sistemingai smukdomas, smurto protrūkiai dažnėja, sunkėja ir ilgėja, o tai dar giliau uždaro auką į pragaro ratą.

Siekdamas išlaikyti auką, smurtautojas aukai numeta vieną kitą gerumo akimirką, kažką nuperka, pvz. po stiprios pykčio atakos ir po sumušimo. Kaip taisyklė, kuo stipresnis buvo protrūkis, tuo didesnę atpirkimo dovaną pažada smurtautojas savo aukai, kad “ištaisytų“ situaciją. Auka nori išvengti to, kas jos lauktų pripažinus realybę, ir toliau pasirenka pasikliauti smurtautojo išpirkomis… iki kito, dar stipresnio išpuolio.

Tuo tarpu smurtautojas labai tiksliai jaučia, kiek gerumo atidozuoti aukai. Kuo ilgiau auka išlieka tokiuose santykiuose, tuo žemiau smunka jos pasitikėjimas savimi, tuo labiau ji tiki, kad ji tik tiek ir yra verta, kiek ji turi, vis labiau jaučiasi izoliuota nuo pasaulio. Kaip matyti, ji su laiku vis giliau grimzta į būseną, kurioje esant vis sunkiau ryžtis nutraukti destruktyvius santykius.

Agresorius labai intensyviai rūpinasi, kad šis ratas suktųsi. Jis nuolatos smukdo aukos pasitikėjimą savimi. Viską ji daro ne taip, yra nieko verta. Jis kiršina ją su giminėmis ir draugais. Su laiku mažina jos galimybes laisvai susitikti su kažkada buvusiais svarbiais jos gyvenime žmonėmis. Riboja jos galimybes naudotis ryšio priemonėmis, riboja priėjimą prie pinigų, prie šeimos automobilio. Greičiausiai tai yra lėti ir konkrečiu momentu sunkiai užfiksuojami procesai. Tačiau po dešimt ar dvidešimt metų auka apsidairo, ir supranta, kad yra nutolusi nuo visų buvusių žmonių, negali jiems bet kada paskambinti, visos kortelės ir banko sąskaitos yra ne jos vardu, turtas irgi, automobilio nevairavo jau dešimt metų, todėl nedrįsta jau sėsti ir prie vairo…

Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com

Kuo labiau auka darosi priklausoma nuo agresoriaus, tuo jis jaučia, kad gali blogiau su ja elgtis. Ji jau nebebėgs ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad nebegali.

Viešumoje agresorius toliau sėkmingai kuria rūpestingo vyro ir atsakingo tėvo įvaizdį, ir visi žmonės jį gerbia ir myli. Tik žmona ir vaikai žino tikrąją situaciją, bet jie nesijaučia, kad gali kam nors papasakoti, nes aplinkiniai jais nepatikės. O būtent juos palaikys nestabilios psichikos, todėl problematiškais žmonėmis. Nuo ko “gerojo vyro ir tėvo“ įvaizdis jų akyse tik sustiprės (ką jis turi su jais ištverti, koks pasiaukojantis, medalio vertas žmgus…).

Tą žinią pats vyras ir tėvas nuolatos ir sistemingai kala į galvą savo aukoms. Matydamos, kad kiti aplinkiniai palaiko jų agresoriaus nuomonę, aukos pradeda abejoti savo realybe. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms teigia agresorius. Kad jos tikrai nestabilios psichikos, kad pačios nežino, ką mąsto ir ką daro, kad kažkas su jomis iš esmės negerai, ir kad tikrai agresorius yra ne tik teisus, kad jos nieko daugiau nevertos, bet ir užsidirbo tokį elgesį, kokį gavo. Agresorius aukos akyse apverčia vaidmenis ir ima vaidinti auką: “matai, kaip man su tavimi sunku. Ir tik mano begalinis gerumas, kurio tu neužsitarnavai, garantuoja, kad aš vis dar tavimi rūpinuosi“.

Kadangi jų savarankiškas mąstymas ir realybės suvokimas nuo tam tikro momento yra visiškai sujauktas, aukos ima tikėti savo agresoriais, bėga į jų glėbį ieškodamos meilės ir nusiraminimo trupinių, šventai tikėdamos, kad ir tų nenusipelnė, ir jausdamos begalinė dėkingumą už juos. Išplautais smegenimis jos nuoširdžiai tiki, kad visi kiti žmonės yra tik jos priešai, kurie tenori vieno – išskirti ją su jos “geradariu“.

Jos nebemato, kad tas, kas tuos trupinius dalina, iš tiesų užgrobė jų gyvenimą, sielas, išsunkė gyvybinius syvus ir nutraukė jų santykius su visu likusiu pasauliu. Todėl bandymas atverti aukai akis tol, kol nenutiko kažkas tikrai labai rimto, ir kol ji pati nepraregėjo, dažniausiai baigiasi nesėkme.

Deja, agresorių taktikos veikia. Ir auka sukasi agresoriaus valdomoje siaubo karuselėje vis stipriau ir stipriau, silpsta ir kenčia vis stipriau, jos pasaulio suvokimas darosi vis labiau iškreiptas… Galbūt tai ir yra pragaras žemėje?

****

Atpažinote save aukos rolėje? Kaip elgtis, jei kažkas iš jūsų artimųjų įstrigęs pragaro karuselėje? Mano kontaktai yra dešinėje pusėje meniu juostoje, užsirašykite konsultacijai ir pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu.

Šio momento meditacija

Tiesiog atsisėsk.

Pajausk, kur savo kūne jauti sunkumą. Ir pasėdėk su juo.

Vidury to sunkumo pajusi pyktį, o tada greičiausiai prieisi liūdesį.

Pasilik su tuo liūdesiu kol jis pavirs į pažeidžiamumą.

Sėdėk toliau ir žiūrėk, kas dar iškils. Kuo giliau kasi, tuo švelnesniu tapsi.

Gryna baimė atsidaro ir išsiplečia į tikrumą, supratimą, dėkingumą ir esamo momento priėmimą.

Širdis natūraliai suminkštėja, jeigu tau pavyksta likti čia ir dabar.

Iš širdies gali matyti tikrą dangaus spalvą.

Iš ten gali pamatyti švytinčią geltoną saulėgražą ir gilią savo dukters akių mėlynę.

Jautri širdis neblokuoja lietaus debesų, ašarų ar vystančių gėlių.

Leisk tiek grožiui, tiek liūdesiui, tave paliesti. Tai yra meilė, ne baimė.

Colleen Saidman Yee

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Versta iš šio video (anglų k.), 18:43

Ar jus vaikystėj vystė kietai?

Klausiau Agnės Matulaitės paskaitą apie Kūno ir psichikos santuoką. Man labai įstrigo vienas iš jos pastebėjimų, kurį noriu čia iškelti kaip atskirą temą.

Ji paaiškino, kad kūdikis, pradėjęs čiulpti savo pirštą, vienu metu suteikia sau du malonumus: ir patenkina čiulpimo poreikį burna ir suteikia malonumą pirštui. Tad jau labai mažas vaikas turi savyje sugebėjimą save patenkinti. Ir netgi iš karto dviem būdais arba dviejose vietose!

Tačiau tie kūdikiai, kurie visą vaikystę buvo vystomi kietai, jie ilgą laiko tarpą praleido tarsi įkalinti vystykluose, ir iš jų buvo atimta galimybė pasitenkinti save pačius. Tai reiškia, kad kietai suvystytas vaikas pravirkęs buvo priklausomas nuo kitų ir turėjo laukti pagalbos iš išorės, t.y. iš kitų žmonių. Jis negalėjo pasitenkinti, nuraminti pats save.

Danilo Škofič nuotrauka iš Wickimedia Commons, 1962 m.

O jeigu tuo metu, kai tas vaikas pravirko, niekas negalėjo prieiti ir jo nuraminti? Tai reiškia ne tik vieną kitą papildomą bereikalingą verkimą kūdikystėje, tai reiškia ir tai, kad kelis mėnesius prabuvus kietai suvystytam kūdikiui į smegenis įsirėžia suvokimas apie pasaulį: “pats sau niekuo negali padėti, reikia pagalbos iš išorės“.

Man tai atrodo labai svarbu, nes viena savybių, kuriomis pasižymi narcizų partneriai yra negebėjimas pasirūpinti savimi, toks įsikalbėtas bejėgiškumas. Nuo santykių priklausantys žmonės lieka su jiems kenkiančiais partneriais, nes labai giliai jų viduje yra įsikerojęs įsitikimas, kad jie patys nesugebės deramai savimi pasirūpinti. Todėl jie tarsi sutinka su emociniu teroru, kurį patiria santykiuose, tačiau jų nenutraukia.

Ką aš noriu pabrėžti – kad tai, ar jus tėvai vystė kietai ar ne, ne tiek svarbu. Jeigu vystė, tai tiesiog nepasisekė. Nes tuo metu buvo tokia mada, toks viešas įsitikinimas, kad kietai vystyti kūdikius yra gerai patiems kūdikiams. Galbūt, kad kojos užaugus būtų tiesios? Aš esu įsitikinusi, kad jei mamos būtų žinojusios tuo metu, kad kojos bus tiesios nepriklausomai nuo vystymo, ir kad vaikas dar kartais galės ir pats save nuraminti ir nereikės prie jo prišokti kiekvieną kartą jam suverkus, jo pačios būtų didžiausiu palengvėjimu nevysčiusios jūsų.

Tačiau yra labai svarbu suvokti, kad bejėgiškumo jausmas, ištinkantis kažkokiose situacijose, yra TIK jausmas. Kad tas jausmas yra tik vystymo mados atspindys, bet jis nėra realybė. Tad užklupus šiam jausmui, atpažinkite jį, padėkokite savo mamai už tiesias kojas (arba bent jau pastangas, kad jos būtų tiesios) ir pripažinkite sau, kad tuo metu užklupęs bejėgiškumo jausmas yra TIK tiesių kojų kaina. Kad šis jausmas dar nereiškia,  kad kažkas iš jūsų atėmė galimybę ir jėgas pasirūpinti savimi.

James Hedley nuotrauka iš Wickimedia Commons

Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kai parašiau straipsnį apie tai, kad narcizai greitai mezga santykius, mano skaitytoja parašė: “pasakys kokia vista tai turejo but,kad nesuprato i kokio idioto pinkles papuole“, ir man buvo labai sunku tą sakinį perskaityti.

Nes auka, vieną dieną suvokusi kas vis dėlto įvyko, turi išsrėbti tokius skausmo lovius, kad žmogui, to nepatyrusias, to neįmanoma suprasti. Ir dar, be viso to, kad tu vieną dieną supranti, kad tas žmogus niekada tavęs nemylėjo, o siurbė energiją, kartodamas, kad myli, turi dar iškęsti ir aplinkinių paniekinimą. Tipo, vištelė, pati įkliuvai į pinkles, pati ir kalta.

Todėl man vis sukosi galvoje klausimas – ką daryti, kad žmonės nepapultų į narcizų pinkles? Kad neužmegztų su jais artimų santykių ir nepasmerktų savęs metams, dešimtmečiams, o gal visam gyvenimui, kuriame nebus tarpusavio supratimo, emocinio artumo, o kiekviena diena bus tarsi vaikščiojimas stiklo šukėmis basomis kojomis?

Lengvo ir paprasto patarimo nėra. Deja, net klasikiniai narcizai nenešioja vėliavos, kurioje parašyta: “aš – emocinis parazitas, venkite manęs!“. Jie ateina į jūsų gyvenimą kaip tas žmogus, kurio tu laukei visą gyvenimą. Tavo svajonių vaikinas, nuostabus partneris. Tame gyvenime etape mes galvojam: “kad tik tai būtų ne sapnas, kokia laimė, kad man taip pasisekė!“

Ir vis tiktai, kai jau mūsų gyvenimo šipulai po mūsų kojomis, ir kai jau išeina galvoti savo galva, pažiūrėjus atgal į audringą istoriją, tenka sau pripažinti, kad nepaisant viso to pradinio furoro ir galvos svaigulio, visąlaik, nuo pat pradžių, buvo tas kažkoks keistas jausmas. Kad kažkas ne visai taip. Jis toks mažas, tarsi neįvardijamas, bet jis viduje tikrai buvo.

Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr

Aš bandau atgaminti ir prisiminti savo jausmus ir juos kaip nors aprašyti. Vienu atveju tas mažas jausmas buvo toks keistas dalykas, tarsi negeras skonis burnoje. Tarsi virėja, gamindama kepinį, būtų sumaišiusi vieno iš prieskonių pakelius ir būtų netyčia vietoj vieno prieskonio, kuris įeina į patiekalą, sudėjus kito, kuris visiškai jame netinka.

Bet kadangi prieskonių dedama  mažai, na, žinote, ant peilio galiuko, tai ta keista skonio priemaiša tokia tarsi vos vos jaučiama. Bet jaučiama. Bet kadangi šiaip patiekalas yra puikus, gražioje didelėje lėkštėje, didelis, šviežias, garuojantis, purus, puikiai atrodantis, tiksliai tai, ką mes užsisakėme, tiksliau, netgi geriau, na juk nepradėsi kelti skandalo dėl to kažkokio keistoko skonio atspalvio, teisingai?

Kitu atveju, aš iš tiesų jaučiau baimę. Nieko negalėjau sau padaryti, viskas atrodė puikiai, tiesiog netgi labai, bet baimės jausmas buvo nuolatos, toks tvyrantis ore. Tiesiog jaučiau to žmogaus agresiją, nors jos apraiškų nemačiau nei iš tolo. Greičiau atvirkščiai. Bet tą baimę jaučiau taip aiškiai, kad net galėjau įvardinti. Bet ji buvo neapčiuopiama, tokia be faktų, nematoma, tad su tuo jausmu nieko ir nedariau.

Žinoma, kad baimė buvo pagrįsta. Agresijos buvo labai labai daug. O aš jai esu jautri, todėl užuodžiau dar tada, kai jos nesimatė.

Visa tai pasakoju tam, kad pabrėžti to mažo, tylaus balselio viduje kalbėjimą į mus – jei nenorime pakartoti liūdnos istorijos su narcizu, o kas sąmoningai suvokė, kas atsitiko, tikrai nebenorės, turime išmokti pasikliauti tuo tyliu balseliu viduje. Jis ne veltui kalba į mus.

Bet kas atsitiko su mumis – tai kad mes bandėme jo negirdėti, neklausyti. Arba, kaip man su ta baime, aš tiesiog nežinojau, ką su ja daryti, nors jaučiau aiškiai.

To tylaus balselio tikslas – apsaugoti mus nuo priešų, pranešti, kai esame nesaugūs. Mūsų problema yra tokia, kad tas balselis mumyse yra per tylus ir mes nesuteikiame jam tiek reikšmės, kiek jis iš tiesų turi.

Mes randame jam pateisinimą: “jis taip nuostabiai elgiasi, tai aš išsigalvoju“. Čia yra racionalizavimas – mūsų protas racionaliai vertina matomus to žmogaus veiksmus. O narcizas, kaip žinia, pradžioje elgsis labai ir netgi pabrėžtinai gražiai. Ir dar pats pabaksnos pirštu – matai, kaip aš gerai su tavimi elgiuosi?

Arba tariame sau: “negali juk viskas gyvenime būti idealiai“. Čia irgi racionalizavimas. Na, suprask, ir taip yra kone idealiai, o dar tu čia jeigu pradėsi kabinėtis prie tokių menkų niuansų, tai jau visiškai, vadinasi, esi išpindėjusi ir nesugebi vertinti net aukso gabalo, kuris tau kątik įkrito į rankas. Jeigu dar čia kabinėsies, tai išvis viena visam gyvenimui liksi.

Tokias vidines tiradas pavarę mes beveik visai uždusiname tą savo ir taip buvusį tylų vidinį balselį. Problema yra tame, kad mes neatkreipiame į jį pakankamai dėmesio tam, kad išgirstume jį rimtai ir, jį išgirdę, atidžiau ir su kritiškesniu žvilgsniu paanalizuotume savo partnerį. Ir jeigu leistume bent pasvarstyti sau, kad gal tas tykus vidinis  balselis ir turi kažkokio svorio.

Paduokit šiandien savo tyliam balsui viduje mikrofoną.

Thals Lopes nuotrauka “Mikrofonas“, iš Flickr

Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Tai buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Fiziniam smurtui įrodyti dažniausiai yra vienokie ar kitokie faktiniai įrodymai: mėlynės, įrašai medicinos kortelėje apie kaulų lūžius, įrašai apie apsilankymus traumatologiniam skyriui muštinei žaizdai užsiūti, kaimynų liudijimai apie girdėtus smūgių garsus, artimų giminaičių liudijimai apie pastebėtas mėlynes, auklėtojų darželyje liudijimai apie diržo žymes ant vaiko užpakalio ir pan.

Emociniam smurtui, išnaudojimui, jeigu jis neina kartu su fiziniu smurtu, dažniausiai apčiuopiamų žymių nėra. Taip pat gali nebūti ir kaimynų liudijimų apie barnius, nes emocinis smurtas gali būti tyliai, tačiau sistemingai košiami panieko žodžiai, nebus medicininių įrašų ligos kortelėje apie kūno žaizdas, nebus rentgeno nuotraukų, užfiksavusių emocinius sužalojimus.

Be tiesioginių faktinių įrodymų kaip randai, žaizdos, gipsas ir pan., gali nebūti ir kitų būdų, leidžiančių pasiriktinti realybę, pvz. gali niekas iš šeimos ir kaimynų nepaliudyti apie tai, kaip tėvai nuolatos kalbėjo su vaiku tarsi jis nieko nevertas. Tačiau tai, kad nėra liudininkų, dar nereiškia, kad emocinio smurto, emocinio išnaudojimo tikrai nebuvo.

Dar vienas niuansas, kodėl emocinio išnaudojimo faktų interpretavimas yra sudėtingas, yra todėl, kad aukai prabilus apie patirtą skriaudą, jos skriaudikas gali viešai teigti kai ką visiškai priešingo. Tarkim, neigti, sakyti, kad auka viską išsigalvoja, kad nieko panašaus nebuvo. Gali manipuliuoti aukos išsakytais faktais. Tarkime, sakyti, taip, aš bardavau tave, bet aš juk gero tau norėjau. Kažkur girdėta, ar ne? Gali sakyti, kad auka išvis visiškai kitaip suprato, ir kad ji pati nežino, ką kalba, kad viskas buvo visiškai kitaip, ir pateikti visiškai kitaip skambančią versiją. O jeigu agresoriaus versija išoriniams klausytojams skamba įtikinamiau? Kaip tada, ar buvo atliekama emocinė žala?

O jeigu auka neturi sveiko pasitikėjimo savimi, savo pojūčiais ir savo suvokimu, ir turi giluminį įsitikinimą “su manim kažkas negerai“, kurį kažkada įgavo iš savo tėvų savo vaikystėje, ir jos sutuoktinis pradeda kalbėti po emocinio smurto paviešinimo, kad “tu kažkaip viską ne taip supratai, čia viskas buvo visiškai kitaip, aš tau gi gero norėjau, o tu…“. Ir auka pradeda abejoti savo realybe – tikrai, jis protingai sako, gal tikrai čia man kažkas su smegenimis yra ne taip, ir tai aš esu neteisi, ir esu pati kalta dėl to, kas atsitiko, ir ima abejoti savo paviešintais emocinio smurto patyrimais – ar tada buvo emocinio smurto faktas, ar ne?

Man patiko JAV psichoterapeuto Patrick Doyle pasisakymas šiuo klausimu. Jo nuomone, buvo ar nebuvo emocinis smurtas ir išnaudojimas, yra taip, kaip mano auka. Smurtautojas gali manyti, kad jokio smurto nebuvo, tačiau jeigu auka sako, kad buvo, vadinasi už faktą imama aukos nuomonė. Vadinasi, smurto faktas buvo.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo patikimas priėjimas prie situacijos. Tačiau kai pagalvojau giliau, pasvarsčiau, kas būtų, jeigu smurto faktu nelaikytume įvykių, kuriems nėra liudininkų? Tuomet smurtautojai galėtų elgtis kaip panorėję iki tol, kol kažkas nepaliudys jų veiklos.

O tuo tarpu, kai auka sako: “buvo smurtas“ ir visi priima tai kaip pakankamai pagrįstą faktą, tuomet toliau galima eiti sprendžiant, kad to smurto nebūtų. Tada smurtautojas, jei nori ištaisyti savo padarytą žalą, gali nuspręsti, atsiprašyti ar ne, auka gali spręsti, atleisti ar ne. Smurtautojas, jeigu žala buvo daroma netyčia, nesuvokiant, turi šansą pamatyti, ką darė ir ištaisyti savo veiksmus, bent jau nebeatlikinėti tos žalos toliau.

Netgi, jeigu auka apgavo ir suvaidino aukos rolę, o tikros žalos iš tiesų nebuvo, “smurtautojas“ pamatys aukos tikrąjį veidą, kad tai yra melagis, manipuliatorius, ir išeis iš tų santykių. Vadinasi bent jau pseudo smurto veiksmas neturi šansų tęstis ir tolimesnė žala nebus vykdoma.

Pagalvojus ar pritariu Patrick Doyle minčiai. Kad emocinis smurtas ir išnaudojimas buvo tada, jei auka taip mano.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?

Šitą klausimą gavau iš skaitytojos prie mano įrašo “Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs?!“. Šiandien atsakinėju į pirmą jos klausimą: “Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?“.

Ir taip, ir ne. Aš,pavyzdžiui, daug daug metų nesuvokiau, kad esu narcizo auka. Blogis yra toks, kad nesuvokus pirmojo narcizo narsicizmo ir jo poveikio mano asmenybės raidai ir charakteriui, po to susidarė galimybės ir kitiems narcizams atsirasti mano gyvenime.

Taip savo gyvenime esu turėjusi labai artimus ryšius su trimis narcizais, deja. Ir tik tada, kai visiškai sugriuvo mano gyvenimas, tiesiog į šipulius, o kas svarbiausia, kartu griuvo tarsi ir gyvenimo pagrindai, tai privertė mane plačiau atmerkt akis ir suvokti, kasgi čia įvyko, kas čia dedas, atpažinti narcizus, įvardinti sau, o tada jau įvardinti ir savo problemas, kurios leido jiems veistis mano gyvenime.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Taip kad labai labai daug metų buvau ištisai po vieno ar kito narcizo įtaka ir to nesupratau. Todėl atsakymas ir taip, ir ne.

Beje, dabar esu pridavusi straipsnį į žurnalą “Psichologija Tau“, tikiuosi, kad jį patvirtins ir jis pasirodys, jame yra plačiau apie narcizų aukas, kas jas suformuoja, iki kada jos nesuvokia narcizo, kada praregi ir visa išsivadavimo iš tokios dinamikos metodika. Kadangi ilgą straipsnį apie tai jau parašiau, jei norit padidinti šansus, kad straipsnis būtų išspausdintas, galit net emailą į redakciją brūkštelt, dar sukalbėkit kokį poterį, kad jį į žurnalą įdėtų ir nuo kito mėnesio pradžios eikit ieškot naujo numerio.

Tada man nebereikės visko rašyti iš naujo. Pasakysiu tik tiek, kad kol nežinojau nei apie narcizus mano gyvenime, tol nežinojau ir to, kad esu auka. Kad ja buvau, tai žinoma! Kentėjau ir tiek, nesuprasdama, kur čia šuo pakastas. Ieškojau laimės kaip ir visi žmonės, prabangiuose pirkiniuose, karjeroje, meilėje, kelionėse ir visur kitur. Buvau auka, bet to nežinojau, kentėjau sau ir tiek. Buvau nesąmoninga auka. Beje, manau, kad auka ir yra tol auka, kol ji yra nesusivokusi.

Kaip visada, susivokimas ir sąmoningas savo sitacijos įvardijimas jis nebeleidžia būti auka. Nes kai suvoki, kaip pats elgiesi, kad ja taptum ir ja būtum, tai arba nusprendi taip nebesielgti, jeigu tai kėlė kančias, arba lieki toje rolėje, bet jau sąmoningai, t.y. neši išdidžiai aukos karūną.

Bet žmonės, nešantys aukos karūną vis tiktai yra priklausomi nuo aukos rolės, tai yra jų pasirinkimas būti aukomis. Nes buvimas auka labai jiems apsimoka. O narcizui tokia situacija irgi yra gerai – jam nereikalingas susivokęs, savo vertę žinantis žmogus. Jam ir reikalinga asmenybė su trūkumais, nepasitikinti savimi, nes harmoningas asmuo tiesiog negalės būti su narcizu. Todėl narcizai skatins aukos nepasitikėjimą savimi, nesavarankiškumą, izoliaciją nuo visuomenės bei socialinių ryšių.

Kuo labiau nesusivokusi auka, tuo jiems geriau. Tačiau ateina laikas, kai kažkas atsitinka, ir valktis nukrenta nuo akių. Dažniausiai taip atsitinka ne dėl sąmoningo aukos sprendimo, o kai gyvenimas pasisuka visiškai nebevaldoma kryptimi, kai atsitinka kažkas baisaus ir nebesuvokiamo, kai gyvenimas išsprogdina vidines mūsų sistemas ir supratimą, iš ko susideda gyvenimas ir “kaip turi būti“. Trumpai tariant, kai ištinka rimta krizė. Taip, deja, atsitiko ir man. Negaliu labai didžiuotis sąmoningu sprendimu. Bet galiu didžiuotis sprendimu suvokti, kas atsitiko ir išmokti svarbią gyvenimo pamoką. Ir atvert akis kitiems, kam jau atėjo laikas irgi valkčiai nuo akių nukristi.

Man tas valktis nukrito nei staigia, nei lėtai. Leiskite paaiškinti. Tai, kad aš kentėjau su narcizų keliamais padariniais ilgus metus ir dešimtmečius, tai atrodo, kad valktis nukrito staiga ir susivokimas atėjo greitai. Vistik tai tęsėsi kelis mėnesius. Pamenu, netgi kai apsimiegojus vėlai vakare perskaičiau pirmąjį straipsnį, po to jį pamiršau gal keliems mėnesiams, gal savaitėms. Bet narcizo keliami didelio skausmo ciklai privertė grįžti ir gilintis. Per kelias savaites supratau, kas per paukštis narcizas. Tada žvilgsnis pamažu nuo jo krypo į save, ir toliau kilo klausimai, ką daryti, kad tai nebepasikartotų? Tai tęsėsi dar kelis mėnesius ir tebesitęsia, tik jau daugiau praktikuojuosi nei skaitau teoriją, nors labai nenutolstu ir nuo jos. Tiesiog mokausi gyventi taip, kad narcizai klykdami bėgtų nuo manęs į visas keturias pasaulio šalis.

Taip nejučia atsakiau ir į dar vieną tos pačios skaitytojos klausimą, ar teko asmeniškai susidurti su narcizais. Dabar kai pamąstau, tai visą ligšiolinį gyvenimą su kelių metų išimtimi, mano santykiai su šiuo tipažu buvo, deja, itin artimi.

Nuo rodymo pirštais atsiribosiu, nes tie žmonės yra gyvi. Tad jei norės, atsišauks patys. Parašiau ir juokinga, aišku, kad jie neprisipažins. Tai ne tokios asmnybės stilius. Narcizas prisipažins tik tokiame kontekste, kur būti narcizas yra šaunuolis ir sektinas pavyzdys.

Bet va mano pateikiami pavyzdžiai praktiškai visi be išimties yra iš gyvenimo, iš narcizų, kuriuos, deja, teko laimė ir nelaimė pažinti.

Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Kaip per savaitę atsikratyti mirties baimės

Mes turime savyje savybę ir galimybę tiek gimti, tiek mirti be pastangų. Gimdamas vaikas žino, kaip gimti, kaip kvėpuoti. Jam nereikia dėti sąmoningų pastangų tam, kad jis atsirastų motinos pilve, kad gimtų, kad pradėtų kvėpuoti. Taip pat ir su mirtimi. Kai ateina laikas, žmogus tiesiog miršta, ir tiek.

Todėl iš tiesų žmogaus baimė mirti yra ne paties numirimo proceso bijojimas, o iš tiesų neišgedėjimas. Tai yra baimė, priartėjus mirties momentui, išgyventi skausmą dėl visų nepadarytų dalykų per gyvenimą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Jei žmogus priima faktą, kad mirimas yra procesas, kuris mums duotas kaip duotybė, kaip būti žmogumi paketo dalis, ir kuriam nereikia sąmoningų pastangų, tuomet žmogus gali pradėti gyventi.

Ir jei jūs kasdieną pradėsite žiūrėti, ko  jums trūksta gyvenime, ko jums labiausiai gaila, ko nepadarėte, ir pradėsite tai kasdieną daryti,  jūs pradėsite gyventi, ir mirties baimė dings.

Pagal Dr. Mario Martinez