Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Vieną dieną aš vaidinau geros mamos rolę ir atbulom kojom ėjau į kiną. Žiūrėti filmo, kurį išrinko vaikai. Ne, dar nesu pasiekusi tokio nušvitimo ir kai kada nenoriai darau dalykus, kuriuos protas sako, kad daryti reikia, o aš nenoriu. Va, ir prisipažinau.

O vaikai kažkodėl ėmė ir išrinko “Išvirkščią pasaulį“ (ang. “Inside out“, 2015). Nesigilinau, kodėl,nei apie ką, nes vistiek turėjau žiūrėti kažką, ko neplanavau ir nenorėjau, tad buvau susitelkusi į paties veiksmo atlikimą, t.y. ėjimą, žiūrėjimą ir pan. Tikslas buvo neužmigti. Prisipažinsiu, Simpsonų filmą pramiegojau, kokia gėda. Bet buvau nėščia, tai čia gal pakankamas pasiteisinimas?

Animacija man nepasirodė kažkokia ypatinga, daugiau blanki, veiksmas irgi toks labai šiaip sau. Įspūdis buvo toks, kad kadangi pastarąjį dešimtmetį amerikietiška kompiuterinė animacija tapo populiariu pelningu žanru, kad bet kas siekia sukti vidutinio lygmens animacinius filmus, tikėdamiesi nusigriebti tą grietinėlę, apie kurią mums dėstė universitete.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau man pradėjo įgauti prasmę tai, ką matau. Ir čia rašau ne tam, kad įrodyčiau, jog neužmigau. Tas paprastas, nelabai daug kuo nuo teletabių besiskiriantis filmas turėjo akivaizdžią, ir, sakyčiau, gilią didaktinę prasmę. Iš esmės šis filmas yra psichikos veikimo pradžiamokslis plačiosioms masėms!

Ir tai yra fantastika. Kinas, kaip pastebiu, bando jau nebe pirmą kartą įlįsti į žmogaus vidų. Kažkada buvo toks filmas, kur žmogus sumažėjo iki bakterijos lygio ir, kažkaip patekęs į žmogaus organizmą, perėjo viską virškinimo sistemą. O šis filmas įkiša kamerą į žmogaus galvą ir paprastai parodo, kodėl žmogus, patirdamas vienus ar kitus jausmus ir emocijas, elgiasi vienaip ar kitaip.

Pagrindiniai žmogaus jausmai filme yra skirtingi veikėjai, turintys savo vardus ir charakterius. Susipažinkite:

inside_out_fullmovie

Iliustracija iš Wickimedia Commons. Iš kairės į dešinę: Pyktis, Pasibjaurėjimas, Džiaugsmas, Baimė ir Liūdesys. Kadangi žiūrėjau filmą ne lietuvių kalba, lietuviškai įgarsintoje filmo versijoje vardai gali ir nesutapti

Filma iki begalybės paprastai paaiškinama, kaip kaupiasi prisiminimai, koks išlieka bendras žmogaus įspūdis iš dienos ir kaip iš patiriamų patirčių, įrašomų į žmogaus atmintį, formuojasi tai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Ir kaip tai lemia to žmogaus elgesį kasdieninėse situacijose.

Ką galiu pasakyti – genialus filmas. Tai, ką pasichologai mokosi visą semestrą, o gal ir ne vieną, režisierius sugebėjo taip supaprastinti, kad sudėjo į vieną filmą, kurį gali suprasti net 3 metų vaikas. Noriu pabrėžti, kad supaprastino – tai ne sugadino, o supaprastino – leido sudėtingus reiškinius suvokti kaip paprastus. O tai, mano nuomone, yra labai protingo žmogaus darbas. Kaip sako – jei sugebėsi tai paaiškinti penkiamečiui, vadinasi, pats tikrai supratai. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie nanotechnologijas, ar apie genų inžinieriją, kosmosą ar aukštąją matematiką.

Tikrai už filmo jaučiasi didžiulis žinių bagažas. Tai ne šiaip paimta ir supaprastinta idėja, kuri perteikta labiau kaip meninė priemonė, nuotaikai sukurti, tačiau praradusi savo visą prasmę ir realistiškumą. Pavyzdžiui, kaip rodomi filmuose gimdymai. Žiūrovas supranta, kad čia rodomas gimdymas, tačiau pats gimdymo pateikimas filme neturi nieko bendro su gimdymu realybėje. O šiame filme, nors jis ir teletabiškas, ir skirtas vaikams, ir animacinis, vis dėlto pavaizduotų procesų kokybė nepaaukota.

Užtai net jei Jūs nesiskundžiate nei viena iš problemų, kuriomis aš rašau, šitą filmą giliai rekomenduoju visiems. Net nustebsite, kaip po to žymiai geriau suprasite patys save. O ir nuostabi mokomoji medžiaga vaikams. Kas svarbiausia, jie net nejaus, kad mokosi, argi ne puiku!? Be to, pažiūrėjus šį filmą, yra daug paprasčiau kalbėtis su vaikais apie jausmus, kuriuos jie išgyvena. O juk viena iš svarbesnių tėvų pareigų ir yra padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus. Žodžiu, labai rekomenduoju.

P.S. Jei ne vaikai, šito filmo nebūčiau niekada pamačiusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad viskas, ko mums reikia, ir kas turi mus pasiekti, bet kuriuo atveju randa kelius į mūsų gyvenimą. Ir kad viskas ateina laiku, tada, kai ir turi ateiti. Belieka atsipalaiduoti ir, tai žinant, mėgautis gyvenimu.

 

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Šio momento meditacija

Tiesiog atsisėsk.

Pajausk, kur savo kūne jauti sunkumą. Ir pasėdėk su juo.

Vidury to sunkumo pajusi pyktį, o tada greičiausiai prieisi liūdesį.

Pasilik su tuo liūdesiu kol jis pavirs į pažeidžiamumą.

Sėdėk toliau ir žiūrėk, kas dar iškils. Kuo giliau kasi, tuo švelnesniu tapsi.

Gryna baimė atsidaro ir išsiplečia į tikrumą, supratimą, dėkingumą ir esamo momento priėmimą.

Širdis natūraliai suminkštėja, jeigu tau pavyksta likti čia ir dabar.

Iš širdies gali matyti tikrą dangaus spalvą.

Iš ten gali pamatyti švytinčią geltoną saulėgražą ir gilią savo dukters akių mėlynę.

Jautri širdis neblokuoja lietaus debesų, ašarų ar vystančių gėlių.

Leisk tiek grožiui, tiek liūdesiui, tave paliesti. Tai yra meilė, ne baimė.

Colleen Saidman Yee

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Versta iš šio video (anglų k.), 18:43

Šio momento meditacija

Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Tai buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Fiziniam smurtui įrodyti dažniausiai yra vienokie ar kitokie faktiniai įrodymai: mėlynės, įrašai medicinos kortelėje apie kaulų lūžius, įrašai apie apsilankymus traumatologiniam skyriui muštinei žaizdai užsiūti, kaimynų liudijimai apie girdėtus smūgių garsus, artimų giminaičių liudijimai apie pastebėtas mėlynes, auklėtojų darželyje liudijimai apie diržo žymes ant vaiko užpakalio ir pan.

Emociniam smurtui, išnaudojimui, jeigu jis neina kartu su fiziniu smurtu, dažniausiai apčiuopiamų žymių nėra. Taip pat gali nebūti ir kaimynų liudijimų apie barnius, nes emocinis smurtas gali būti tyliai, tačiau sistemingai košiami panieko žodžiai, nebus medicininių įrašų ligos kortelėje apie kūno žaizdas, nebus rentgeno nuotraukų, užfiksavusių emocinius sužalojimus.

Be tiesioginių faktinių įrodymų kaip randai, žaizdos, gipsas ir pan., gali nebūti ir kitų būdų, leidžiančių pasiriktinti realybę, pvz. gali niekas iš šeimos ir kaimynų nepaliudyti apie tai, kaip tėvai nuolatos kalbėjo su vaiku tarsi jis nieko nevertas. Tačiau tai, kad nėra liudininkų, dar nereiškia, kad emocinio smurto, emocinio išnaudojimo tikrai nebuvo.

Dar vienas niuansas, kodėl emocinio išnaudojimo faktų interpretavimas yra sudėtingas, yra todėl, kad aukai prabilus apie patirtą skriaudą, jos skriaudikas gali viešai teigti kai ką visiškai priešingo. Tarkim, neigti, sakyti, kad auka viską išsigalvoja, kad nieko panašaus nebuvo. Gali manipuliuoti aukos išsakytais faktais. Tarkime, sakyti, taip, aš bardavau tave, bet aš juk gero tau norėjau. Kažkur girdėta, ar ne? Gali sakyti, kad auka išvis visiškai kitaip suprato, ir kad ji pati nežino, ką kalba, kad viskas buvo visiškai kitaip, ir pateikti visiškai kitaip skambančią versiją. O jeigu agresoriaus versija išoriniams klausytojams skamba įtikinamiau? Kaip tada, ar buvo atliekama emocinė žala?

O jeigu auka neturi sveiko pasitikėjimo savimi, savo pojūčiais ir savo suvokimu, ir turi giluminį įsitikinimą “su manim kažkas negerai“, kurį kažkada įgavo iš savo tėvų savo vaikystėje, ir jos sutuoktinis pradeda kalbėti po emocinio smurto paviešinimo, kad “tu kažkaip viską ne taip supratai, čia viskas buvo visiškai kitaip, aš tau gi gero norėjau, o tu…“. Ir auka pradeda abejoti savo realybe – tikrai, jis protingai sako, gal tikrai čia man kažkas su smegenimis yra ne taip, ir tai aš esu neteisi, ir esu pati kalta dėl to, kas atsitiko, ir ima abejoti savo paviešintais emocinio smurto patyrimais – ar tada buvo emocinio smurto faktas, ar ne?

Man patiko JAV psichoterapeuto Patrick Doyle pasisakymas šiuo klausimu. Jo nuomone, buvo ar nebuvo emocinis smurtas ir išnaudojimas, yra taip, kaip mano auka. Smurtautojas gali manyti, kad jokio smurto nebuvo, tačiau jeigu auka sako, kad buvo, vadinasi už faktą imama aukos nuomonė. Vadinasi, smurto faktas buvo.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo patikimas priėjimas prie situacijos. Tačiau kai pagalvojau giliau, pasvarsčiau, kas būtų, jeigu smurto faktu nelaikytume įvykių, kuriems nėra liudininkų? Tuomet smurtautojai galėtų elgtis kaip panorėję iki tol, kol kažkas nepaliudys jų veiklos.

O tuo tarpu, kai auka sako: “buvo smurtas“ ir visi priima tai kaip pakankamai pagrįstą faktą, tuomet toliau galima eiti sprendžiant, kad to smurto nebūtų. Tada smurtautojas, jei nori ištaisyti savo padarytą žalą, gali nuspręsti, atsiprašyti ar ne, auka gali spręsti, atleisti ar ne. Smurtautojas, jeigu žala buvo daroma netyčia, nesuvokiant, turi šansą pamatyti, ką darė ir ištaisyti savo veiksmus, bent jau nebeatlikinėti tos žalos toliau.

Netgi, jeigu auka apgavo ir suvaidino aukos rolę, o tikros žalos iš tiesų nebuvo, “smurtautojas“ pamatys aukos tikrąjį veidą, kad tai yra melagis, manipuliatorius, ir išeis iš tų santykių. Vadinasi bent jau pseudo smurto veiksmas neturi šansų tęstis ir tolimesnė žala nebus vykdoma.

Pagalvojus ar pritariu Patrick Doyle minčiai. Kad emocinis smurtas ir išnaudojimas buvo tada, jei auka taip mano.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Aš vis važiuoju pas ją

Kaip per savaitę atsikratyti mirties baimės

Mes turime savyje savybę ir galimybę tiek gimti, tiek mirti be pastangų. Gimdamas vaikas žino, kaip gimti, kaip kvėpuoti. Jam nereikia dėti sąmoningų pastangų tam, kad jis atsirastų motinos pilve, kad gimtų, kad pradėtų kvėpuoti. Taip pat ir su mirtimi. Kai ateina laikas, žmogus tiesiog miršta, ir tiek.

Todėl iš tiesų žmogaus baimė mirti yra ne paties numirimo proceso bijojimas, o iš tiesų neišgedėjimas. Tai yra baimė, priartėjus mirties momentui, išgyventi skausmą dėl visų nepadarytų dalykų per gyvenimą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Jei žmogus priima faktą, kad mirimas yra procesas, kuris mums duotas kaip duotybė, kaip būti žmogumi paketo dalis, ir kuriam nereikia sąmoningų pastangų, tuomet žmogus gali pradėti gyventi.

Ir jei jūs kasdieną pradėsite žiūrėti, ko  jums trūksta gyvenime, ko jums labiausiai gaila, ko nepadarėte, ir pradėsite tai kasdieną daryti,  jūs pradėsite gyventi, ir mirties baimė dings.

Pagal Dr. Mario Martinez

Kaip per savaitę atsikratyti mirties baimės

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

ĮSPĖJIMAS: biškį spoiler’is (nors ne visai)

Nuotrauka iš imdb.com
Nuotrauka iš imdb.com

Nicole Kidman man yra viena iš tų aktorių, kurios vardas ant filmo yra kaip kokybės ženklas. Keista, bet kalėdinėje pasakoje “Mešiukas Padingtonas“ ji vaidina blogietę.

Mano nuomone, Nicole’s Kidman šįkart suvaidinta blogietė muziejaus direktorė, turi tik vieną vienintelį savo bruožą, kurį ir perteikia sutelkta ir paprasta, bet labai aiškia vaidyba. Didelio talekto suvaidinti šį antraplanį vaidmenį, manau, nereikėjo, tačiau filmo prodiuseriams, greičiausiai, reikėjo skambios pavardės ant reklaminių filmo plakatų.

Mešiukas Padingtonas yra geras veikėjas, bandantis surasti sau vietą atšiauriame pasaulyje, kuriame, nepriklausomai nuo to, kokiomis švariomis ausimis esi, kokio išsilavinimo ir kaip geraširdiškai bebūtum nusiteikęs, tenka atlaikyti gyvenimo žiaurumus. T.y., kad visi stumdo metro stotyje ir niekas nepastebi ir nenori pakalbėti su bendrauti nusiteikusiu meškiuku.

Pagrindinė meškiuko priešė, yra muziejaus direktorė, siekianti pagauti meškiuką mafijos naudojamais metodais, trokšta savo gležnomis prašviečiama balta oda rankelėmis išskrosti ir padaryti iš jo iškamšą savo muziejui. Padaryti nekalto naivaus geriečio meškiuko iškamšą yra vienintelis ir svarbiausias piktosios muziejaus direktorės gyvenimo tikslas.

Vienas trumpas epizodas atsleidžia, kodėl direktorė yra tokia, kokia yra. Pasirodo, ji yra patyrusi vaikystės traumą.

Kai ji buvo maža, jos akyse iš jos tėvo, tyrusio tokio tipo meškų gyvenimo būdą, už neva netikslius mokslinius rezultatus, buvo atimtas mokslininko laipsnis, jis buvo paniekintas kolegų. Visi nuo jo nusisuko, jis liko be nieko, be savo pasiekimų, mokslinių titulų, išmestas iš mokslininkų luomo.

Dukros atmintyje tas puikiai filme pavaizduotas momentas paliko dvi dideles traumas: gėdos ir atstūmimo baimės.

Atstūmimo baimės, nes matydama, kaip kolegos paniekina ir iš savo gretų išmeta jos tėvą. O tokiame amžiuje vaikas dar nėra psichologiškai atsiskyręs nuo savo tėvų. Todėl tėvo atstūmimą, pašalinimą iš visuomenės, mergaitė priima kaip asmeninę grėsmę.

Gėdos, nes jos akyse buvo pažemintas jos tėvas – paniekinti jo veiklos rezultatai.

Filme parodyta, kaip vienas trumpas gyvenimo epizodas taip paveikia žmogų, kad užuaugusi ji teturi tik vieną tikslą – pašalinti iš gyvųjų tarpo gyvą jos vaikystės traumų “priežastį“ – nekaltą meškiuką. Ir turėti jo iškamšą kaip savo triumfo įrodymą.

Vargšė moteris iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vieno trumpo gyvenimo epizodo ištaisymui, teisybės atstatymui. Kaip puikiai pavaizduota, kaip mažo vaiko situacijos interpretacija, t.y. iškraipytas pagal vaiko amžių ir todėl neobjektyvus situacijos supratimas yra iš tiesų viso suaugusios moters gyvenimo tikslo pagrindas!

Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie siekiame gyvenimo tikslų, kurie tėra mūsų vaikystėj vykusių trauminių įvykių pasekmė? O mums atrodo šventi gyvenimo tikslai, dėl kurių esame pasiruošę savo gyvybę atiduoti? Ar susimąstei apie tai tu, iš kur ir kaip kilo tavo gyvenimo tikslai? Ir ką tu stengiesi išspręsti, jų siekdamas visomis jėgomis?

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

Klausimas: gelbėkit, mano buvęs vyras susirado naują meilę!

Gelbėkit, padėkit, mane ištiko emocinė krizė, kurios visiškai nesitikėjau.

Jau pusę metų gyvenu atskirai nuo savo vyro, sprendimui išsikraustyti brendau labai ilgai. Kelis metus man buvo tikrai blogai su juo, lyg ir bandydavom spręsti problemas, bet pagerėjimai būdavo laikini, ir vėl būdavo viskas tas pats.

Prieš išsikraustant man buvo net paskirti antidepresantai, bet išsikrausčius, nors buvo sunkių momentų, iš esmės pradėjo akivaizdžiai gerėti situacija. Pradėjau tvarkytis buitį, rūpintis dviem vaikais, savimi, gerėjo savijauta, pasitikėjimas savimi. Ypač kai pavykdavo susitvarkyti su kokiu iššūkiu, ir ypač tokiu, kur anksčiau vyras sakydavo, kad man nepavyks, ir kur jis kėlė savo vertę: išsilaikyti materialiai, palaikyti tvarką namuose, net pritaisyti naują WC dangtį ir pan.

Vyro nepasiilgdavau jau seniai, dar kai kartu gyvenom, po to išvis jaučiausi atitolusi. Gyvendama atskirai, tais retais atvejais, kai pabendraudavom, pradėjau dar geriau matyti, kad jis tikrai nelabai koks, nuolat skundžiasi, nesprendžia savo problemų, nesirūpina vaikais, neturi nei mažiausios kantrybės ir netoleruoja, jei bent menkiausias dalykas vyksta ne taip, kaip jam norisi.

Tik staiga šiomis dienomis pamačiau, kad jis turi kitą. Tarsi kas trenkė per galvą. Kažkas atsitiko su manim, nebesuprantu savęs. Ašaros byra, nebegaliu nei valgyt, nei miegot, nei rūpintis normaliai vaikais, nei dirbti. Vis galvoju apie jį ir ją, nebesuvokiu savo jausmų išvis.

Norisi ją prigąsdinti (ji ištekėjusi), ir tuojau pat susigrąžinti vyrą. Nors protas prisimena, kad man paskutinius kelis metus buvo tikrai blogai su juo. Ką man daryti?

Audronė

Atsakymas:

Pagalvokime, kasgi atsitiko. Jūs teisi, jūs tikrai patiriate emocinę krizę. Pažiūrėkime, kas atsitiko ir kokie galimi variantai bei kur jie veda.

Jūs pati palikote vyrą, nes jums nebuvo gerai su juo, tą labai aiškiai įvardijate. Be to, prieš tai bandėte spręsti santykių problemas. Šaunuolė, pirmiausia tai rodo, kad esate žmogus, kuris sprendžiate problemas. Tai labai gera savybė, kuri padės ir šiuo atveju.

Visgi kas atsitiko? Galbūt Jūsų santykiuose vyras buvo tas, kuris eina iš paskos, kuris labiau buvo priklausomas nuo santykių. Nors palikote jį, jis Jūsų pasąmonės horizonte buvo tarsi kokia garantija, “jeigu ką“ variantas, jei Jums nepasisektų pačiai vienai be jo.

Kai paliekame savo partnerį, neretai pasąmoningai tikimės, kad jis, patyręs šoką būti paliktas, greitai susivoks, kas Jūsų jame netenkino, ir grįš pas jus šliauždamas keliais, maldaudamas atleidimo ir su pilnomis kišenėmis pažadų, kad jis pasikeitė. Ir jūs gyvensite nuo šiol ilgai ir laimingai, iki gyvenimo pabaigos…

Pamačiusi savo vyrą meiliai bendraujantį su kita, netekote dviejų dalykų: vilties, kad jis pasikeis ir pagaliau taps tokiu vyru, kokio Jums reikia (o kartu ir sėkmingos tolimesnės partnerystės iliuziją), bei atsarginio varianto, kad jei nerasite geresnio vyro, tai visuomet galėsite grįžti pas šį, ir gyventi pažįstamą gyvenimą, nors jis Jūsų ir netenkino.

Kadangi šios dvi pasąmoninės pasakėlės iki šiol nebuvo Jūsų suvoktos kaip egzistuojančios, todėl skaumas jų netekus užklupo netikėtai.

O skausmas, kaip suprantu, stiprus. Greičiausiai todėl, kad šios šitos pasąmoninės pasakos arba iliuzijos teikė savotišką saugumo jausmą.

Kad arba nereiks ieškoti kito partnerio, eiti į platų pasaulį, kuriame nežinia kokie pavojai tyko (pvz. o jeigi nauja meilė ir vėl nevykusi?), o viskas išsispręs kažkaip magiškai, be jūsų pastangų, tiesiog jūsų buvusiam partneriui staiga pavirtus vyru, kurio Jums visuomet reikėjo.

Arba, kad kai naujo partnerio ieškojimai bus bevaisiai, netenkins rezultatai, nusivilsite, pasijusite pavargusi ir per ilgai paieškose, visuomet galėsite grįžti pas buvusįjį lyg niekur nieko, klesterti ant kėdės virtuvėj, ir žinosite, kokias bandeles iškepti prie kavos. Ir vėl gyvensit lyg niekur nieko.

Faktas tas, kad jūsų išėjimas sukrėtė žmogų, ir iš jo atėmė saugumo pagrindus taip pat. Galbūt jie nebuvo labai stiprūs ir taip, todėl jis nulinko link lengvesnio varianto. T.y. ne ieškojo priežasčių, kodėl subyrėjo Jūsų santuoka, o ieško kaip greitai ir lengvai nuslopinti vidinį skausmą po skyrybų, užkišti tą vidinę tuštumą, kuri, tikėtina, buvo jau ir prieš jus, tik paryškėjo po to, kai išėjote.

Grynai fiziologiškai Jūsų smegenys suvokia Jūsų buvusį vyrą kaip “mano“, nesvarbu, kad Jūs nebe su juo. Todėl jo matymas su kita sukelia tiesiog skausmingą smegenų neuronų gaminimąsi suvokti situacijai “jis gali būti su kita, ne tik su manim“ bei “jis ne mano“.

Kaip išgyventi artimiausias dienas?

Pirmiausia, artimiausiomis dienomis labai rūpinkitės savimi. Įsivaizduokite, kaip mama mažu susirgusiu vaiku. Nes tas vidinis Jūsų vaikas staiga pasijuto paliktas ir apleistas, taip kaip pasijustų vaikas apleistas tėvų. Todėl rūpinkitės savimi kaip tik galite tam, kad išgyventumėte. Taip sužinosite, kad savyje turite gilius resursus meilės ir rūpesčio sau, išmoksite save geriau mylėti.

Ką daryti iš esmės?

Kai kurie žmonės negali nieko nedaryti, kaip juos sprogdina vidinė emocijų užkurta energija iš vidaus. Jei esate viena iš tokių, būtinai leiskite tai energijai išeiti veiksmų pavidalu. Jei tai pyktis, nesvarbu, ant vyro ar ant tos moters, ieškokite kaip jį išlieti konstruktyviai: bėkite, eikite kol neteksite jėgų, sportuokite, verkite, daužykite pagalvę, lėkštes ar pan. Bet, žinoma, to neturi matyti vaikai bei jūsų vyras nei jo nauja simpatija.

Galite nusiraminimui pasieiškoti internete “how to get your ex back even if he is dating“ ir labai gerai išsistudijuoti medžiagą. Sudaryti planą, kaip veiktumėte Jūs. Tai pamaitins jūsų tiek veiksmo poreikį, tiek vilties atstatyti saugumo jausmą.

Galite išbandyti emocijų paleidimo, tapinimo, įvairias kitas technikas, kurios Jums reikia šiuo metu taip būtiną atsipalaidavimą. Atraskite, kas Jus ramina, suteikia “sucentravimo“ jausmą, stabilizuoja, grąžina į save, užsiiminėkite šiomis praktikomis (net jei tai druskos vonia) tiek, kiek Jums dabar reikia.

Kai aprimsite, stabilizuositės, kiek nusės emocinė audra, nusės smėlio dulkės, pasimatys protas.

Tuomet sudarykite šiuos išsamius sąrašus: kodėl aš jį palikau, kokio vyro man reikia gyvenime (čia ne apie jį, čia bendrai), tada sulyginkite du sąrašus ir pamatykite, kuo skiriasi šie du vyrai. Ar jie turi apskritai ką nors bendro? Susirašykite, ar mano buvęs vyras turi potencialo tapti tuo vyru, kurio man reikia?

Tuomet apgalvokite, ar tikrai verta susigrąžinti savo buvusį vyrą? Jūs daug už ją pranašesnė, nes geriau žinote, kas jam patinka, ir jei jis su Jumis bendrauja, tokius šansus turite tikrai nemažus. Bet ar to tikrai Jums reikia? Įsivaizduokite, kad tai įvyko. Ar po metų laiko nebūsite toje pačioje vietoje, kaip kad prieš iš jo išsikraustant?

Ir būtinai būtinai dirbkite su savo vidiniu trūkumo jausmu, su savo vidiniu nesaugumu. Jei ji ištekėjusi, vistiek bręsta vienokio ar kitokio lygio drama jų fronte.

THE GREAT GATSBY

Arba sužinos jos vyras, arba ji turės skirtis. Net jei ji išsiskirs, ir susituoks su Jūsų buvusiu vyru, panašu, kad vyras turės ir šioje santuokoje tų pačių problemų, kaip kad turėjo su Jumis. Nes iš aprašymo skamba taip, kad jis neišgaudė savo vidinių demonų po Jūsų faktinių skyrybų, o iš karto puolė į kitus santykius. Leiskite tiems žmonėms patirti savo pasirinkimus. Jums skaudu dabar, kad jie laižo medų, ir kad Jūsų buvęs vyras neieškojo medaus statinės su Jumis kartu. Jis pasirinko lengvesnį kelią – susirado šalia nukritusį neprižiūrimą medaus šaukštą, kai atsivėrė skaudi tuštuma po Jūsų pasitraukimo.

Jei dirbsite su savo vidiniais poreikiais, spręsite savo vidines problemas, galbūt net ir nebus smagu pasimėgauti tuo vaizdeliu, kai Jūsų buvęs vyras ir jo nauja svajonė vardu Iliuzija suvalgę medaus šaukštą ras statinę deguto ir turės suvalgyti ir ją. Nes medaus šaukštai taip gatvėj lyg niekur nieko nesimėto. Kaip tas sūris pelėkautuose. Jis būna supakuotas su statine deguto. Tik va bėda, tie, kurie būna peralkę medaus, yra nepajėgūs įžiūrėti deguto tol, kol jo statinė nesprogsta jų širdyse. Bet čia jau nebe Jūsų istorija. Kurkite sąvąją.

Klausimas: gelbėkit, mano buvęs vyras susirado naują meilę!