“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.
Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“
“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“
Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Nuotr. iš Wickimedia Commons
~~~
Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.
Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.
Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.
Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.
Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.
Beveik visada, kalbant apie nuo narcizų nukentėjusius žmones, angliškoje medžiagoje naudojamas terminas assertiveness. Pirmą kartą, skaitydama Psichologija Tau* žurnalą, radau lietuvišką terminą. Šitą momentą būtina užfiksuoti.
Kaip visada tokiose situacijose, tai – ne terminas, o labiau visas išsireiškimas. Tačiau manau, kad kalbant apie tai, kaip netapti dar vieno narcizo auka, yra labai svarbu išmokti teises įtvirtinančio elgesio. Dažniausiai tai yra viena iš problemų, kurios leidžia artimoje aplinkoje veistis narcizams.
Teises įtvirtinantis elgesys – tai iš esmės yra gebėjimas pajausti savo jausmus, pojūčius, nuostatas ir dar visa kita, kas mumyse formuoja norą ar nenorą daryti tą ar aną. Tai apima ir gebėjimą suvokti, ko aš noriu ar nenoriu, tai išreikšti konstruktyviai ir išlaikyti savo poziciją. Net ir tuomet, kai kitas žmogus, manipuliacijų ar tiesioginės prievartos būdu verčia elgtis priešingai išsakytiems norams, pozicijai, nuomonei, pasirinkimui ir t.t.
Tai yra ne rėkti, ne maištauti, nereaguoti pasyviai agresyviai ir nesutikti daryti tai, ko nesinori. O tiesiog gebėti labai giliai viduje pajausti, ko aš iš tiesų noriu, priimti tai kaip teisingą variantą ir gebėti ramiai pareikšti, kad aš noriu taip ir taip. Ir atsilaikyti manipuliacijos, gėdinimo, menkinimo ar puolimo atveju. Išlaikyti aiškią, tačiau ramią vidinę poziciją, kuri išreikšta ir į išorę.
Pavyzdžiui, du žmonės pietauja kavinėje. Pavalgė, vienas sako – užsisakom kavos. Antrasis pagalvojo ir pasakė, dabar nenoriu. Tai yra primityvi situacija, kurioje tiek pirmasis, tiek antrasis elgiasi įtvirtindami savo teises. Net jeigu pirmasis sako, “na užsisakom, man bus nesmagu vienai gerti“. Antrasis ramiai pakartoja: “ne, žinok, tikrai nenoriu. Aš pasėdėsiu su tavim, paplepėsim, nepergyvenk.“. Tai yra kiekvienas laikosi norimos pozicijos ir neverčia kito elgtis taip, kaip jis nori. Net jeigu ir verčia, tarkim, sako: “aš tau užsakysiu“. Esmė yra tokia, kad kol antrasis nepasiduoda provokacijai ir laikosi savo tikrojo iš vidaus einančio noro (tarkim, sako: “gali užsakyt, jeigu jau taip nori, tačiau greičiausiai neišgersiu nei gurkšnio, nesinori šiandien“), tol tai yra savo teises įtvirtinantis elgesys.
Dažna narcizų aukų problema yra ta, kad jos kažkur šioje jausmų-suvokimo-išreiškimo-išsilaikymo grandinėje paslysta. Elgesys nejučia tampa nebeįtvirtinantis savo teisių. Tarkime, jeigu yra užslopintas vidinis balsas, pajautimas, tada žmogus aiškiai nežino, ko jis norėtų toje situacijoje, nes jis nejaučia savo kūno signalų, savo emocijų, jausmų.
Jei save jaučia, gali vengti išreikšti, ką iš tiesų jaučia ir ko nori. Geriau kentės tai, kas nepriimtina, tačiau neis į atvirą konfrontaciją. Kaip žinia, narcizai yra tie žmonės, kurie siekia kontroliuoti ir užvaldyti savo artimuosius, todėl dažniausiai narcizo akivaizdoje ištarti, kad aš noriu elgtis kitaip, negu tu nori, yra esminė provokacija, žadanti karo stovį bent jau geram pusdieniui. Todėl tai yra ne atsitiktinumas, kad narcizai intuityviai į porą pasirenka žmones, kurie nepasižymi teises įtvirtinančiu elgesiu. Nes su tokiu žmogumi narcizas nuolatos turės patirti narsicistinį sužeidimą.
Gali būti, kad žmogus geba pasakyti, ko jis norėtų, tačiau lengvai sutinka elgtis priešingai nei norėtų. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Galbūt mano, kad kiti žino geriau ir jų sprendimai protingesni, galbūt jaučiasi nevertas, kad situacija būtų jam palanki ir t.t. ir pan., priežasčių gali būti galybė. Svarbu tai, kad nesilaikoma išreikštos pozicijos. Po išreiškimo leidžiama agresoriui pakeisti kursą be pasipriešinimo.
Teises įtvirtinantis elgesys, t.y. kai žmogus pasikliauna savo vidiniu pajautimu kaip teisingu ir ramiai laikosi savo sprendimo, yra elgesys, kurio būtina išmokti norint pakeisti nesveiką santykių su narcizu dinamiką. Tai yra ir vienas iš būtinų pasikeitimų, kuriuos reikia savyje “suinstaliuoti“ tam, kad tapti nebepatraukliu potencialiu partneriu kitiems narcizams.
*Psichologija Tau, 2014 m. spalis-lapkritis Nr. 5, Edita Dereškevičiūtė “Ką slepia sarkastiška šypsena?“
******
Jeigu jaučiate, kad čia aprašytas elgesys kelia problemų ir Jums, arba nesate dėl to tikri, galite užsirašyti pas mane konsultacijai. Kontaktai dešinėje meniu kvadratėlyje viršuje. Ypač jeigu jaučiate, kad lengvai leidžiate kitiems sumenkinti jūsų nuomonę ar gudriai apsukti aplink pirštą, kad nuolatos elgtumėtės taip, kaip nori jie, o ne jūs. Laikas baigti leisti kitiems joti ant jūsų nugaros!
Didžioji žmonijos legenda yra tai, kad neįmanoma būti laimingu neturint antros pusės.
Claud Monet paveikslas “Le bateau atelier“, iš Wickimedia Commons
Kiekvienas straipsnis, net ir pačiame pigiausiame žurnale ar visai reputacijos neturinčiame portale, ištisai trimituoja – pasirūpink pirmiausia savimi. Tada ir laiminga būsi, ir susirasi žymiai geresnį partnerį nei būdama nelaiminga ir t.t. ir pan. Kaip svarbu rūpintis savimi. Visada, ir tada, kai turi, kas tavimi rūpinasi, ir kai neturi.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Daugybė žmonių verčia kitą puslapį susiraukę. Galvoje sukasi mintys: “nesąmonė. Taip negali būti, kad aš galėčiau būti laiminga, kai neturiu partnerio.“ Atrodo, kad tai ant tiek iš esmės neįmanoma jaustis laiminga, kai neturi mylimo žmogaus, kad ai, tai kam tada ir apskritai rūpintis savimi, juk iki galo laiminga be jo vistiek nebūsiu. O kai neturiu partnerio, tai man ant tiek blogai, kad rūpinkis nesirūpinus savimi, vistiek bus beveik taip pat blogai, kaip dabar. Tai ir nesąmonė čia savimi rūpintis.
Čia pabandžiau išskleisti visą giluminio įsitikimo loginę grandinę. Kuri yra taip giliai pasąmonėje, kad net nepraslenka per galvą kaip aiškiai suformuluotos mintys. Tokios, kaip kad pavyzdžiui: “Reikia nepamiršt einant iš darbo kefyro nupirkt“. Tokią mintį girdime mintyse aiškiai ir garsiai. O giluminiai įsitikinimai irgi yra mintys, bet kadangi jos kilo ne dabar, jos tūno labai giliai, yra tokios tarsi foninės, tačiau labai stipriai įtakoja elgesį, savijautą ir gyvenimą.
Jeigu taip apibendrinus, tai toks giluminis įsitikinimas yra “neturiu mylimo žmogaus, tai nesirūpinsiu savimi“. O logiškai skambantis paaiškinimas tokiai nesąmonei yra “vistiek gi be jo gerai nesijausiu, kad ir ką daryčiau. Vistiek kažko tokio labai svarbaus man trūks.“. Taip užsidaro tarsi logiška, save paaiškinanti ir pateisinanti grandinė, kuri sudaro teisingo ir sveiko mąstymo iliuziją.
Tačiau jeigu pažiūrėtume į tą patį žmogų jau susiradusį partnerį, tai ar jis jį susiradęs ima staiga rūpintis savimi? Žinoma, kad ne! Pirmiausia ima rūpintis partneriu. Ir kurį laiką, pirmoje meilės fazėje, jaučiasi gerai, nes nauja meilė suteikia sparnus. Tačiau meilė, kaip žinia, kažkuriuo momentu pradeda leistis ant žemės ir tada pradeda atrodyti, kad partneris rūpinasi nebe pakankamai. Ar toks žmogus tada pradeda rūpintis savimi? Žinoma, kad ne!
Nes tuomet “loginis mąstymas“ sufleruoja, kad partneris kaltas, nes nepakankamai rūpinasi!
Iliustracija iš Wickimedia Commons
Kaip taisyklė toks giluminis įsitikimas dėl rūpinimosi savimi atsirado vaikystėje, kai tėvai neleisdavo vaikui natūraliai reikšti savo poreikius ir jais nepasirūpindavo. Jei šeimoje vyravo tokia atmosfera, kai reiškti savo poreikius buvo kaprizų rodymas ir už tai buvo baudžiama. Priešintis tėvų nuomonei buvo maištas prieš sistemą ir už tai bausdavo dar griežčiau.
Arba natūralus vaiko poreikių reiškimas buvo laikoma egoistišku dalyku, nes reikėjo daryti tai, kas atrodė teisinga tėvams, ir taip buvo visada. Vaiko poreikiai buvo kažkas blogo, kas griauna sistemą, verčia tėvą griebtis diržo, mamą verčia isterikuoti, žodžiu, sukelia sumaišti, smurtą ir galų gale verčia vaiką jausti, kad savo norų ir poreikių transliavimas reiškia, kad jis yra blogas. Žinoma, po to užaugus ir sąmoningai nedirbant su savimi, kad atstatyti savo norus ir poreikius, juos reikšti yra būti blogam ir griauti sistemą. Taip smegenys susigalvoja logiškai skambančių pasiteisinimų tam, kad save nuramint. Tačiau tai yra iliuzijos ir mąstymo klaidos (pasak M. Litvako).
Rūpinimasis savimi iš tiesų padaro žmogų patenkintą savimi ir savo būsena, o tuo pačiu suteikia jausmą, kad jis yra patenkintas gyvenimu. Ir tik pats žmogus, turėdamas artimus santykius ar ne, iš tiesų gali pasirūpinti savimi taip gerai, kad jaustųsi tikrai gerai.
Ir jeigu žmogus jaučiasi nelaimingas, nepatenkintas, užguitas ir pan., tai greičiausiai kalti ne klientai, ne vyrai ir žmonos, ne vaikai, ne viršininkas, ne Kubilius, ne valdžia, ne mokesčiai ir ne Grybauskaitė. O pats.
Žinoma, žmogus nekaltas, kad kažkas prigrūdo į jo galvą neteisingų įsitikinimų apie tai, kad savimi rūpintis negalima. Iš to rūko nėra taip paprasta išeiti ir staiga imti ir mąstyti kitaip. Tegu šie žodžiai pradeda praregėti. Ir susimąstyti apie savo atsakomybę prieš save rūpintis savimi.
Jeigu žmogus deda pastangas savimi rūpintis, ir vistiek nesijaučia gerai, tuomet tai yra pusiaukelė. Vadinasi, galbūt jis pats dar neišmoko pakankamai gerai savimi rūpintis. Dar neatrado ryšio, kaip jaučiantis ko jam labiausiai reikia, kas jam geriausiai padeda. Reikia nenustoti savimi rūpintis,o ieškoti toliau, kas geriausiai padėtų pasijausti geriau.
Nuotrauka iš Flick.com
Dar vienas dalykas, gali būti, kad vidiniai poreikia, norai, svajonės, potraukiai yra taip nuslopinti ir tai įvyko taip seniai, kad žmogus negali sau padėti dėl to, kad visiškai nepažįsta savęs, kas jam patinka. Galbūt visą gyvenimą gyveno taip, kaip reikalavo aplinka. Stojo mokytis ten, kur žinojo, kad uždirbs daug pinigų. Vedė moterį, kurios norėjo tėvai. Dirbo nemėgstamą darbą, nes būti garbingu visuomenėje reiškė turėti namą, verslą ir naują automobilį. Net vaikystėje lankė baletą ir grojo pianinu, nes to norėjo mama. O pačiam norėjosi laidyti atvarus ir repuoti. Kaip žmogus gali girdėti savo tikruosius norus, jei visą gyvenimą dėjo pastangas gyventi kitų žmonių gyvenimą?!
Būtent augant tokioje aplinkoje ir susiformavo supratimas, kad kiti geriau žino, ko man reikia. O tuo pačiu ir iliuzija, kad be partnerio laimingas žmogus iš esmės negali būti. Nes jei išorinis pasaulis iš manęs atėmė tai, kas man buvo svarbu, tai jis žinojo, ką daro, ir jis ir grąžins skolą. Toks yra pasąmoningas vaiko mąstymas. Juk tėvai dažnai sako: “Aš geriau žinau“, argi ne tiesa?
Tokiu atveju reikės nukreipti savo žvilgsnį į savo vidų ir kviesti savo vidinį balsą prabilti vėl. Ir labai įdėmiai klausytis. Kurį laiką tas balsas bus be galo tylus, nes bijos. Tačiau nereikia mesti. Galima, kad pagreitinti procesą, galima sąmoningai išbandyti imtis kažko, kas patiko būnant vaiku. Net jei dabar jaučiate tam abejingumą.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Ir stebėti, nuolatos save stebėti. Kai tik pajusite kažkokį malonumą, susijaudinimą, džiaugsmo kibikrštėlę, iškart užfiksuoti, ką beveikiant tai atsirado. Ir daryti to kuo daugiau. Kol vėl sugrįšite į save, save girdėsite, mokėsite atpažinti savo poreikius ir juos išpildyti.
O tu, ką padarei šiandien, kad geriau jaustumeis?
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
***
Jei nesi tikra (-as), ar galima daryti tai, ką norisi arba nesinori nieko, o yra blogai, menu juostoje dešinėje yra kontaktai, susitarkim dėl konsultacijos ir pakalbėsim.
Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.
Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.
O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.
Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.
Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.
Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.
Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.
Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.
Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.
Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.
Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.
Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.
Tik todėl, kad tos dėmės ant sienos nebėra, aš galiu apie tai kalbėti.
Vis pažiūriu į tą vietą ant sienos, kur nebėra dėmės, ir negaliu patikėti, kad jos tikrai nebėra. Vis dar nustembu. Nors pati ją panaikinau.
Keista, kai pagalvoji, pažvelgti į baltą lygią sieną ir nustebti. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, nei balta lygi siena? Kuo čia stebėtis?
Giliau pasikapsčius, aš labiau stebiuosi ne tuo, kad ji balta,o labiau stebiuosi, kodėl taip ilgai ji man negalėjo būti balta. Nors, kai pagalvoju iš praktinės pusės, tai man užtruko tikrai ne ilgiau 10 minučių bendroj sumoj, kad ji būtų vėl balta.
5 minutes actu suvilgytu rankšluostėliu nuvaliau, ir labai nusistebėjau, kaip lengvai man pasidavė tie pelėsiai nuvalomi. O kai išdžiuvo, aš užtrukau tikrai ne ilgiau nei 5 minutes perdažyti tą vietą. Dažai ir teptukas buvo po ranka, tad net pasiruošimui neprireikė daugiau laiko. Tik šitiek mažai darbo ir jos nebeliko?!
O prieš tai gąsdino ji mane kiek mėnesių? Didėjo, plėtėsi, o aš gūžiausi… Pelėsiai augo į šonus, plėtėsi, ir augo į aukštį. Bent man taip atrodė. Kaip kokia žolė. Naktį sapnuodavau, kad pelėsiai apraizgo ir mane… nors miegu toliausiai nuo tos dėmės. Kasdieną dėmė atrodė didesnė, o mano bejėgiškumas prieš ją augo lygiai taip pat.
Kai nebegalėdavau jos matyti, užleisdavau žaliuzes ant jos. Bet žinojau, kad ji, mano priešas, ten yra, kiurkso ir tik laukia progos mane prismaugti. Vėdinau kambarį įnirtingai. Nes skaičiau, ir žmonės sakė, kad skersvėjo pelėsis bijo. Matyt, tikėjausi, kad išsigąs ir pats susinaikins. O aš norėjau, kad man nereiktų nieko daryt, ir jis dingtų pats. Nors kažkur giliai žinojau, kad nedings.
Taip elgtis, jausti, mąstyti vertė manyje tūnantis įsikalbėtas bejėgiškumas. Ir apie jį supratau tik tuomet, kai pagalvojau, kiek stipriai ta pelėsiu dėmė veikė mane, ir kaip ilgai aš nieko nesiėmiau prieš ją daryti, ir kaip iš tiesų buvo lengva kai ėmiausi. Neįtikėtinai lengva ir paprasta.
Įsikalbėto bejėgiškumo matau aplink mane kalnus. Neįtikėtinus kalnus. Žmonės skiria visas jėgas įtikinti visus aplinkinius, kad jų situacija be išeities. Kad jų bėdos neįveikiamos. Įtikinėja kitus ir save. Nekenčia visų, kurie mato sprendimus, galimas išeitis, ir dar apie jas pasako. Tada tie žmonės, vedini įsikalbėto bejėgiškumo, puola visus, nes nori kuo greičiau suvaryti pasiūlytas išeitis iš problemų.
Frank Bramley paveikslo “Beviltiška aušra“ fragmentas, iš Wickimedia Commons
Įsikalbėtas bejėgiškumas yra mūsų slaptas priešas, kuris tūno mumyse ir veikia mūsų rankom, liežuviais, smegenim, mums apie tai nesuvokiant. Tik po to, pažiūrėjus atgal, kai problema įveikta stebėtinai lengvai, pasidaro kažkaip keista – tai kaip čia taip? Tik tada pasimato įsikalbėto bejėgiškumo šešėlis, besislepiantis kažkur tamsesniame sielos kampe…
Įsikalbėtas bejėgiškumas atsiranda iš vaikystės patirčių. Kai kažkada kažkas vyko visai ne taip, kaip mes norėjome. Kai patyrėme didelius frustracijos, pasipriešinimo jausmus, tačiau suaugusieji kaip traktoriai darė savo, neįsiklausė, neatsižvelgė į mus, ir mes patyrėm begalinio dydžio bejėgiškumą. Tada pirmuosius kartus patyrėme, kai gyvenimas mus traiško kaip gatvių tiesimo volas, o mes galim klykti, galim daryti ką norim, o jis vistiek važiuos. Tas siaubas įsirėžė giliai į smegenų vingius. Greičiausiai tokių patyrimų buvo ne vienas. Užaugome suvokę “kartais gyvenimas mane traiško, kad ir kaip man to nesinori, ir aš esu per mažas ir bejėgis tai sustabdyti ir pakeisti“.
Įsikalbėtas bejėgiškumas kaip terminas nėra pats savaime labai tikslus. Nes ne patys jį įsikalbėjome. Kadangį jį gavome iš vaikystės, tai labiau panašu į seną sukirmijusią iš bobutės paveldėtą šimtametę sofą. Kuri naudos nebeneša, o bet kadangi paveldėjome, ją tiesiog turime.
Problema tame, kad tuomet patirtas bejėgiškumas neturi nieko bendro su daugeliu situacijų, kuriose mes atsiduriame suaugę. Kažkada padėjęs išgyventi sprendimas pasiduoti, dabar jau nebetarnauja mums kaip išgyvenimo elgsena. Nes dabar kaip suaugę mes dažniausiai galime kažką padaryti, galime rasti išeitį iš susidariusios nelengvos situacijos. Kiti žmonės yra tokie patys suaugę ir jie neturi teisės pervažiuoti mus kaip volai.
Bet susiaktyvuoja senos programos, ir štai mes palūžtam. Prieš pelėsiu dėmę (nes kažkada girdėjau, jei įsivelia palėsis, tai nebeišnaikinamas, ir suėda visą namą nerįžtamai), prieš slegiančią situaciją darbe, prieš nepalankias sutarties sąlygas, kurių realus poveikis paaiškėjo tik vėliau, prieš smurtaujantį ir emocinių poreikių netenkinantį sutuoktinį, prieš viršininką darbe…
Senos programos mums, suaugusiems, yra visiškai nebetinkamos. Jos ne padeda mums išgyventi, o sukelia neigiamus jausmus visiškai be jokio realybės faktais pagrįsto pagrindo. Sukelia kančias, kurios yra pseudo kančios. Tai yra mūsų smegenyse vaikystėje susikūrusios neuroninės jungtys, kurios pas mus galvoj egzistuoja ir todėl yra lengvai aktyvuojamos, nes… jos egzistuoja!
Netreniruojamos smegenys yra kaip raumenys, jei niekada nekėlėme sau iššūkio išspręsti kokią nors problemą, gali būti, kad pas mus galvoje tiesiog nėra neuroninių jungčių, kurios yra skirtos problemų sprendimui. Gera žinia yra ta, kad galima smegenis lavinti ir tuomet, mąstant apie tai, kaip įveikti problemas, ir kažką darant jas sprendžiant, atsiras naujos jungtys, kurios su laiku taps labiau išvystytos nei įsikalbėto bejėgiškumo minčių takai!
Tuomet, iškilus problemai, mintis apie problemos egzistavimą jau nebenubėgs standartiniais smegenų vingių keliais “problema -> nieko negaliu padaryti, kaip blogai“, o turės pasirinkimą nubėgti ir keliu smegenyse ryškėjančiu takeliu: “problema -> gal galima ją išspręsti? -> kodėlgi nepabandžius? -> kokie gali būti išeities variantai?“. Kaskart jums sąmoningai pasirinkus minčių kojytėmis minti antrąjį takelį, kaip ir tikras takelis žolėje, kuriuo vaikščiojama, darysis vis ryškesnis ir geriau matomas. Kol kažkokiu momentu mintys pačios nubėgs geriau pažįstamu keliuku!
O kaip jūs pastebite savyje tą momentą, kai įsikalbėtas bejėgiškumas perima vairą į savo rankas?
Mintis apie tai, kad kažką privalome, mus savaime sekina. Nes joje tarsi užkoduotos dvi priešingos reikšmės: nenoriu, bet turiu padaryti.
Todėl geriau mąstyti ne kategorijomis “privalau“, o “aš renkuosi“. Aš ne privalau išplauti indus, o renkuosi taip padaryti, nes mane apima geras jausmas matyti švarią virtuvę. Aš ne privalau paruošti vyrui vakarienę, o renkuosi jam paruošti vakarienę, nes noriu, kad jis maitintųsi sveiku maistu ir t.t. ir pan.
Vien kitokia formuluotė perkelia mus iš bejėgiškumo į galios poziciją.
Mano tikras gyvenimas 