Daug rašiau apie narcizų vidinę ir išorinę akrobatiką. Atėjo laikas mesti visas kortas ant stalo ir paviešinti finalinius narsicistinės asmenybės akordus.
Kai narcizą aplinkybės užspeičia į kampą ir jam nebelieka galimybės vaidinti įprastos herojaus rolės, jis išsitraukia savo kozirį – staiga tampa dramatiška auka.
Čia kalba neina apie tuos žmones, kurie kaip aukos vaidmenį pasirinkę visą savo gyvenimo scenarijų. Čia eina kalba apie dramatišką aukos paveikslą. Suprask, kiek aš padariau, visus gelbėjau, visiems padėjau – juk matėt, ar ne? Žinoma, kad aplinkiniai matė. Narcizas vaidmenis vaidina viešumoje. Tik artimieji žino jo tikrąjį veidą. Todėl jau kai vaidina, ar tai būtų herojaus, ar laikinas aukos vaidmuo, tai jis daro trankiai ir garsiai, kad darytų įspūdį žiūrovams.
Paveiksliukas iš baerbookspress.com
Tada jis tampa tuo neįvertintu herojum, kuris tiek atidavė, tiek “pasiaukojo“ anksčiau, o va, visi kokie nedėkingi, nesuprato, ką gavo, pamynė jo kilnumą ir taurumą po kojomis, sutrypė. Ach, jie nežino, ką daro…
Aukos vaidmuo narcizui sekasi labai gerai, ir jį, beje, kaip ir herojaus, jis atlieka labai įtikinamai ir įtaigiai. Kodėl? Nes jis tam tikra prasme yra auka pats. Tik auka jis tapo seniai seniai, ankstyvoje vaikystėje, kai įvyko asmenybės skilimas. Taip, tuomet kaip vaikas jis buvo auka, ir tą aukos jausmą savyje jis gerai išsaugojo. Tačiau būdamas suaugęs, narcizas, kaip taisyklė, savo aukomis paverčia kitus žmones. Ir, kadangi jis yra suaugęs, jis atsako už savo veiksmus. Šioje situacijoje, kurioje jis vaidina auką, jis nebėra auka. Jis yra agresorius, slepiantis savo tikrąjį veidą.
Bet čia aš aprašinėju ne jį vieną, o visą tendenciją, kaip elgiasi tokio tipo asmenybės. Tai niekada nebus jų kaltė, tik kitų, jie visada, aplinkybių ir situacijos prispausti, bus tik aukos, garsiai rėkiančios ir tokiu iškreiptu būdu sau toliau narsicistinį peną besirenkančios. Toks skambus didus akordas klasikinėje simfonijoje pavadinimu “Narsicistinis asmenybės sutrikimas“.
*****
Jeigu nukentėjote nuo žmogaus, kuris jums kenkė, o viešai apsuko viską aplink, visiems pateikė Jus kaip “blogietį“, jaučiatės nepelnytai nukentėjęs ir įtariate, kad galbūt turite reikalų su narsicistinio tipažo asmenybe, susisiekite su manimi (kontaktai meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje) ir susitarsime dėl konsultacijos.
Štai matote, kaip dramatiškai išaugo mano blog´o lankomumas intensyviausiomis dienomis.
Turiu prisipažinti, nesitikėjau tokio garbaus įvertinimo! Kelias dienas buvau pasijutusi kaip tikra žvaigždė! Jaučiuoti pagerbta, kad į mano pasisakymo buvo atkreiptas didesnis, nei tikėjausi, dėmesys. Ir iš lankomumo bei reakcijų, supratau, kad į mano pasisakymą buvo pažiūrėta labai rimtai.
Todėl dėkoju p. Burgiui bei jo komandai už šį mano įvertinimą. Linkiu, kad visa tai kiekvienam iš Jūsų išeitų į gera. Ir dar sykį ačiū!
Ar pastebėjote, kad gyvenime galioja tam tikri dėsniai? Tarkim, kai palyja, po to šaligatviai būna šlapi. O kur buvo duobės, ten telkšo balutės. Arba, jei lyja ir saulė, tai pamatysi vaivorykštę?
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Arba, jei mergaitės tėvas gėrė, tai jai užaugus jos vyras irgi gers? O jeigu ji rado jėgų išsiskirt, tai jos antras vyras irgi pradės gerti? O jei tėvas mušė jos motiną, tai ją irgi muš jos vyras. O jeigu mušė ją, tai ir ji muš savo vaikus. Pastebėjot tokį dėsningumą?
Tokia moteris, kentėjusi nuo smurto šeimoje, gali prisiekti, kad jos gyvenime tai niekada nepasikartos. Ir bus tikra, kad padarys viską, kad nepasikartotų. Bet 90% šansai, kad vis tikrai pasikartos. Kodėl taip yra?
Taip yra todėl, kad visi aukščiau išvardinti yra gamtos dėsniai. Yra moksliškai įrodyta (žr. šaltinį apačioje), kad jei žmogus patyrė vaikystės traumą, jo psichika pasąmoningai siekia tą traumą atkartoti.
Kai vaikas patiria vaikystės traumą, vienas iš dalykų, kas atsitinka traumos metu – tam tikra asmenybės dalis atskyla ir tarsi tampa nematoma. Tarkime, kažkas iš tėvų vaiką pažemino, neapgynė, o pasityčiojo tuomet, kai jam labiausiai reikėjo pagalbos. Vaikas pasijuto apgautas, išduotas. O iš tėvų tikėjosi, ir turėjo teisę tikėtis, kad kas jau kas, bet tėvai jį apgins. Todėl tuo momentu, kai suprato, kad tėvai jį apgavo, vaikas pajunta nepakeliamą skausmą. Tais atvejais, kai skausmas toks aštrus, kad pasidaro nebepakeliamas, psichika įjungia gynybinius mechanizmus. Čia kažkas tokio, kaip įvykus trumpam sujungimui iššoka saugikliai.
Išmušus psichikos saugikliui, tam tikra situacijos dalis tampa nebesuvokiama, tarsi atsijungia nuo sąmonės, nuo suvokimo. Kad neperdegtų psichika ir vaikui nepakriktų protas. Arba, jei vaikas suvoktų visą jo išdavystės siaubą, jis nebenorėtų niekada bendraut su tėvais. Bet vaikas vienas neišgyvens, todėl jo psichika, atjungdama saugiklius, tarsi užmiršta dalį traumos. Užmiršta dalį skausmo, tarsi pusiau pamiršta, kad kažkas iš tėvų su juo taip pasielgė, tarsi kaip ir nesureikšmina to viso įvykio. Taip psichika susireguliuoja tuo momentu tam, kad vaikas vėl galėtų likti su tėvais ir priimti jų tolimesnę globą, ir taip nerizikuotų likti vienas be jų, nes tai jam grėstų galbūt netgi mirtimi.
Tačiau trauma todėl ir yra trauma, o ne kažkoks nelabai gerai prisimenamas nereikšmingas epizodas. Ta skausmo dalis, ta primiršta baisaus įvykio dalis yra nuslopinama ir nukišama į pasąmonę. Na, kažkas tokio kaip Černobylio sarkofagas. Tik vaikui taip nutikus, jis nesuvokia ir nežino, kad jo viduje įvyko gyvybei pavojingas sprogimas, ir kad jo psichika gindamasi arba nuo išprotėjimo arba nuo tėvų netekimo, suformavo slaptą sarkofagą. Kad apsaugotų jį patį.
Tačiau tas sarkofagas yra ilgaamžis, ir jo paskirtis yra saugoti žmogų nuo radiacijos nutekėjimo. Bet jis yra, tik žmogus to nežino, sąmoningai nesuvokia. Tačiau kūnas, emocinis kūnas viską žino ir prisimena, pasąmonė irgi. Viską, ką patyrė žmogus būdamas motinos įsčiose, kai jautė mamos emocijas ir kai buvo mažas.
Pačiam žmogui sąmoningai manant, kad jis daro viską, kad tik nepakartotų vaikystės
traumos, realiai sprendimus jo gyvenime labai įtakoja tas nesuvoktas ir neatpažintas sarkofagas. Kas realiai vyksta – tai pasąmonė stengiasi įstumti žmogų į tokias pačias situacijas, kad jos pasikartotų sąmoningame amžiuje. Ir kad žmogus, pažadintas esamos situacijos skausmo, pagaliau atsisuktų į savo viduje esančius sarkofagus ir imtųsi juos atsargiai atidarinėti ir pažiūrėti, kas yra viduje.
Todėl moteris, turėjusi alkoholiką vyrą ir išsirinks vyrą su tomis savybėmis todėl, kad jos pasąmonė sieks jai sukelti tą pačią situaciją tam, kad ją pakartotų. Ir nors jos būsimas vyras bus niekada negėręs, ir atrodys priešingybė, dideli šansai, kad vis dėlto jis mėgant metams pradės gerti.
Ir jeigu moteris su juo išsiskirs ir susiras kitą vyrą taip ir neatradus savo černobylių sarkofagų savo viduje, vėl ir vėl kartos situacijas, kuriose atsikartos senos, nesuvoktos emocinės traumos.
Mano tema – narcizai. Vieną dieną aš supratau, kad jų seka mano gyvenime yra ne atsitiktinė ir kad aš pati kažkaip juos pritraukiu. Šį faktą dar geriau pagrindžia tai, kad, norėdama imti ir galutinai išsispręsti savo amžiną problemą su narcizais, aš susiradau terapeutą, kuris irgi buvo narcizas!!! Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad aš iš tiesų per mažai jį pažinojau, kad užtikrintai teigčiau, kad jis narcizas. Bet jis su manim pasielgė lygiai pagal tokią pačią schemą, kaip ir visi kiti reikšmingi narcizai mano gyvenime!
Todėl aš manau, kad jeigu būčiau mokiusis KTUG, aš greičiausiai būčiau buvusio direktoriaus B. Burgio aršiausių gynėjų vėliavnešė! Jei tik nebūčiau patekusi jo nemalonėn prieš tai. Bet nerūkiau, tai tikrai tikėčiau juo kaip dievu, beveik garantuoju.
Todėl iš tiesų neveltui liaudyje yra posakiai “nuo vilko ant meškos užšoko“, jei neišmoksi pamokos, dievas atsiųs trigubai ar dešimgubai sunkesnę ir t.t. ir pan.
Iš tiesų tai yra vaikystėje sužalotos sielos šauksmas išlaisvinti kažkada joje užrakintą didelį, tuomet nepakeliamą skausmą ir pagaliau nuo jo išsilaisvinti…
Nuoroda į šaltinį, kuriame cituojami konkretūs autoriai ir tyrimai, įrodantys žmoguje slypintį poreikį atkartoti vaikystės traumas (anglų k.): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3330499/
Po to, kai paskelbiau savo analizę apie Bronislovo Burgio kalbos įrašą, komentaruose kilo pasvarstymų – ar tikrai blogai jis darė? O kas čia tokio blogo manipuliacija? Juk visi manipuliuoja! O kas nemoka manipuliuoti, tas pavydi tiems, kas moka, ar ne?
Arba, jis padarė tiek gero, kam žlugdyti jį dėl vieno insidento su nepaklusnia mergiote?
Teisingai, tam tikro lygio manipuliacija yra dažnas kasdienybės reiškinys. Ji naudojama daugelyje gyvenimo situacijų. Mama sako vaikui: susirink žaislus, tada galėti pažaisti žaidimų konsole! Manipuliacija? Galbūt, šiek tiek.
Tarptautinė pop žvaigždė Siemens arenoj Vilniuj pasakys: “Labas vakaras, Vilnius!“ ir po koncerto: “ačiū!“, visi klausytojai ir susilydys. Manipuliacija? Beveik akivaizdi. O jeigu dar po koncerto pasakys “jūs buvote pati šilčiausia publika mano gyvenime“ jau yra atvira manipuliacija, nes taip sako po kiekvieno koncerto. Tai tiesiog yra frazė, kuri paveikia klausytojų emocijas ir jie išeina patyrę kažką ryškesnio, negu jei nebūtų tos frazės. Tokie labiau sujaudinti.
Taip galima vardinti ir vardinti.
Tad kas čia blogo toje manipuliacijoje, kurią savo kalba darė B. Burgis? Taigi visi manipuliuoja! Visų pirma, apsibrėžkime, kas yra manipuliacija. Manipuliacija tai yra įtakos darymas, kad žmogus pakeistų savo mąstymą arba elgesį į tokį, kokio siekia manipuliuotojas.
Paveiksliukas iš Wickimedia Commons
Taigi, atrodo, kad tą patį daro mama su vaiku, atlikėja su klausytojais ir buvęs direktorius su gimnaziste. Vistik esminis skirtumas, kuris skiria pirmus du pavyzdžius nuo pastarojo yra tas, kad pirmieji du atvejai nesukelia žalos tam žmogui, kuriuo yra manipuliuojama.
Na taip, vaikas be pažado nenorės tvarkytis, natūralu. Tačiau toks mamos pasiūlymas jį išmokys susitvarkyti kambarį. Nors tvarkytis vaikas turės prisiversti, tačiau greičiausiai susitvarkęs jausis netgi išdidus, kad jam pavyko! Žodžiu, tiek ilgainiui, tiek trumpu laiku jam nėra žalos. Jis greičiausiai jausis tik geriau ir tai turės teigiamą įtaką jam paaugus, t.y. ilgame laikotarpyje.
Lygiai taip pat su koncertu. Taip, visi supranta, kad čia tik taip pasakė, nes visur tą patį sako. Na, bet malonu ir viskas. Žmonės pareis namo pasisėmę gerų emocijų, pasakos draugams, ir galbūt gana ilgai su malonumu prisimins tą patirtį. Vėlgi, nėra žalos nei trumpalaikiu, nei ilgu laikotarpiu.
Tuo tarpu garsiai skambančiu atveju ko siekė tuometinis direktorius savo prakalba? Jis siekė paveikti tėvus, paveikti tai, kaip jie mato situaciją, paveikti tai, kaip jie mato dukters padėti situacijoje ir perspektyvoje toje gimnazijoje, ir kaip tėvai galvoja apie save bei savo dukrą. Tas vidinės realybės keitimo poveikis buvo daromas su vieninteliu tikslu – tam, kad tėvai persigalvotų kelti klausimą dėl direktoriaus sprendimo pašalinti jų dukrą iš gimnazijos.
Įsivaizduokime, kad viskas, ką pasakė tuometinis direktorius savo mokinės tėvams, ėmė ir 100% įlindo į jų bei jų veiko galvas. Koks rezultatas:
1) trumpalaikis – tėvai iš tiesų grįžę namo pasako: dukrele, tu iš gimnazijos išeini. Prisidirbai ir išeini.
2) ilgalaikis:
a) dukra mano, kad autoritetingas pareigas užimantis asmuo turi teisę taip kalbėti, ir tai yra normalu, tai reikia priimti ir nekelti klausimo. Todėl ateityje bet kas, kas užims jos gyvenime autoriteto vietą: vyras, uošvis, viršininkas, policininkas ir t.t. galės su ja bendrauti grasindamas, žemindamas, baugindamas ir trypdamas jos vertę.
b) tėvai mano, kad yra visiškai niekam tikę tėvai – dukra jiems primelavo, jie nesugebėjo jos auklėti ir auginti taip, kad ji būtų gerbiama visuomenės narė. Visi tėvai geresni, žino ką daro, o jie patys kalti, kad jų vaikas toks problematiškas, kad reikia net išmesti iš mokyklos, jie nieko neišmano, tik sukelia problemas gimnazijai. Ir jeigu jie dabar to nepripažins, kokie nevykę yra tėvai, tai jų dukrai bus tik dar blogiau – jie padarys dar vieną neteisingą sprendimą, kuris tik pavirtins, kokie jie nevykėliai kaip tėvai, ir gimnazija taps pragaru jų dukrai.
Tam, kad įvyktų pirmas, trumpalaikis punktas, turi įvykti antras, ilgalaikis punktas – t.y. turi suveikti direktoriaus taikyti metodai. Žodžiu, žmonės turi pakeisti mąstymą apie save, t.y. patys patikėti savo bei savo vaiko menkavertiškumu, neabejotinu klaidingumu vien tam, kad nekeltų tolimesnių problemų vienam žmogui.
Mano asmenine nuomone, toks ilgalaikis neigiamas poveikis yra per didelė žala, ir ta žala nepateisina trumpalaikių tikslų. Tuo labiau, kaip minėjau anksčiau, tuometinis direktorius tikrai turėjo visas teisines poveikio priemones pasiekti savo sprendimo administraciniu keliu nepanaudojant emocinio smurto.
Todėl manipuliacija, sukelianti žalą, yra emocinis smurtas.
Tai nereiškia, kad dabar visi turi prikalti buvusį direktorių prie sienos ir nutarti: “vistik jis buvo blogietis“, o visa tai, ką jis padarė kaip pedagogas, nurašyti. Aš su jo pedagoginiais pasiekimais nebuvau susidūrusi asmeniškai. Tačiau kadangi yra ir moksleivių, ir mokytojų, ir kitų tėvų, kurie karštai palaiko jo pusę, tikiu, kad kūrė ir palaikė garbingą, prestižinę mokymosi įstaigą, prižiūrėjo jos moralę ir kad daugybė joje besimokiusių vaikų gavo puikų išsilavinimą, kurį panaudos sėkmingai tolimesnei savo karjerai.
Tačiau tai nereiškia, kad dėl konkretaus žmogaus didelių pasiekimų jam yra leistina bauginti, grasinti ir kitaip neigiamai veikti žmones siekiant savo tikslo. Tikslas ne visada pateisina priemones.
Todėl “tu arba už Birgį arba prieš jį!“ yra juodai balto mąstymo pavyzdys. Arba už, tada tarsi jam viskas galima, arba prieš, tada tu nepripažįsti jo viso gyvenimo darbų. Tiesa yra kažkur per vidurį – taip, jis turbūt yra iškilus pedagogas, daug nuveikęs Lietuvos ir jos jaunimo labui. Tačiau tai nepateisina tų priemonių, kuriomis jis siekė laimėti šioje konkrečioje jam nepatogioje situacijoje.
Ir dar toks klausimas – įdomu, ar nėra daugiau aukų, kurios patyrė tą patį, kaip minėta mergina ir jos tėvai? Keliu tą klausimą todėl, kad manipuliacijos lygis yra aukštas, tokio lygio nepasieksi per tris kartus savo gyvenime. Tai reikia nuolatos praktikuoti ir būti gerai įvaldžius. Jeigu prabiltų visi žmonės, ant kurių nors sykį savo gyvenime buvęs direktorius praktikavo savo įgūdžius, ar tada vis dar matytume jį kaip iškilų pedagogą, daug nuveikusį Lietuvai?
Ilgai girdėjau žiniasklaidą linksniuojant jo pavardę, bet stengiausi atsilaikyti. Kažkokiu momentu palūžau ir neveltui. Susidomėjau. Patraukė dėmesį jo ekscentriški išsireiškimai neįprastomis aplinkybėmis: teismas, ieškovė – nepilnametė ir pan. Vis ketinau apie jį parašyti. Bet šiek tiek ir abejojau. Vistik mažai buvo medžiagos, kur ne žurnalistai rašė savo įspūdžius, o kur buvo jo paties pasisakymai.
O šiandien nukrito tikras lobis ausims. Burgis paviešino įrašus. Autentiška, neiškraipyta medžiaga. Kadangi tėvai žinojo, kad įrašinėjo, o jis ne, vadinasi, tai yra autentiškas jo bendravimo su žmonėmis stilius konflikto metu ir autentiškos strategijos konflikto sprendimui.
Paanalizuokime kartu. Aš pabrėžiu, kad nesigilinu, į tai, kas teisus, kas ne teisine ar moraline prasme. Ką bandysiu daryti – tai tiesiog stebėti jo kalbėjimo būdą ir komentuoti, ką jis čia, mano nuomone, daro. Ne chronologiškai viską surašysiu, o paimsiu charakteringas vietas ir suskirstysiu.
“Jūs kalbate su atostogaujančiu direktorium“ (4:30) – aš iš pradžių nesupratau, kas čia kalba, galvojau koks kitas žmogus, kuris buvo kabinete, o vėliau paaiškėja, kad čia kalba pats Burgis. Kalbėjimas trečiu asmeniu apie save yra vienas iš narcizo bruožų.
Print+screen´as iš burgis.lt
Manipuliavimas
Nesaugumo jausmo inspiravimas
Naudoja tokius žodžius, kaip nusikaltėlis, Lukiškės, nepakaltinama. Jie yra visiškai su situacija nesusiję. Jie natūraliai bet kokiam žmogui sukelia asociacijas su prievarta, nusikaltimais, bejėgiškumu, žodžiu skirti sukelti pašnekovui nesaugumo jausmą.
“Mes nežudome vaikų, nesodiname į kalėjimą“ (8:40), – kalba gimnazijos direktorius. Kas čia apskritai per terminologija, kai kalba vyksta pedagoginėje įstaigoje ir kalbama apie vaikus? Tarsi sako: “o galėčiau, tai mano galioje, aš galiu taip padaryti. Nedarau tik todėl, kad esu per geras, būkite man dėkingi“. Nors nieko panašaus nėra, tai yra visiškai nutolę nuo realybės, todėl tai yra gryna manipuliacija, tam tikrų minčių inspiravimas, iššaukimas pašnekovų sąmonėje.
Kalbėjimas ne į temą – miglos pūtimas
Tėvai kalba apie kažkokį raštą, kurį pasirašyti turėjo jų dukra ir sako, kad jų niekas apie tai neinformavo. Burgis į tai atsako: “o kai rūkė, jus dukra informavo?“ (6:00). Iš konteksto išplėšiamas vienas, bet raktinis žodis “informavo“, bet atsakoma visai į kitą temą, visiškai ne apie tai, ko klausė tėvai. Raktinio žodžio panaudojimas yra priedanga, kuri skirta neatidžiam pašaliniam pašnekovui sukelti įspūdį, kad atsakė visai į temą. Tačiau tam, kas klausia, tai yra atviras akių dūmimas.
Tėvai sako: kodėl šis dokumentas nepasirašytas? Burgis nerišliai dėlioja mintis, prasimuša tokios frazės, kaip: “kaip jūs ir sakote“, suprask, jis išklauso ir atsižvelgia, ir netgi suprato tėvų nuomonę ir poziciją, nors tolimesnis įrašas rodo, kad vos ne visas pokalbis buvo monologas, o ne pokalbis. Jis jų neišklauso, pertraukinėja, neleidžia pasakyti, kalba ant viršaus, o panaudoja tokią formuluotę, iš kurios neatidžiam klausytojui kuriamas įspūdis, koks jis išklausantis, atidus ir supratingas. Be to, kalba ir vėl visai kažką kita.
Pasakodamas istorijas nuo 15:36 mini daug skambių pavardžių, pareigybių, raštų, metus, pinigų sumas – visa tai niekaip nesusiję su aptarinėjama tema, yra grynas miglos pūtimas, bandymas sukreipti pašnekovo dėmesį nuo esmės link kitų dalykų, kurie tik skambūs, tačiau šios istorijos prasme yra visiškai nereikšmingi ir niekaip nesusiję.
Supermeno pozicija, galios demonstravimas
(07:05) “nei žodžiu nesiginčydamas… ir jo nebėra ir nebus… vienas neteisingas žingsnis ir jo nėra“ – tipiniai narcisistinio tipo asmenybės išsireiškimai, kurie tarsi sako: čia aš turiu vienvaldę galią, klaidos yra neatitaisomos, jos baudžiamos griežčiausiai. Aš esu supermenas, ir to paties reikalauju iš kitų. Antro šanso niekam neduodu, kas nebūtų.
Tėvams paklausus, kodėl dokumentas nepasirašytas iš gimnazijos pusės, Burgis atsako: “todėl, kad pavaduotojas nepasirašė. Todėl, kad aš turiu gauti sprendimą ir iš tėvų pusės…“ (7:30). Tipinė narcizams būdinga pozicija: “visi kiti kalti, tik ne aš“. Galutinis kaltininkas pasirenkamas tėvai, t.y. kas klausia, tas ir kalčiausias dėl to, dėl ko klausiama. “Klasė ją užblokavo“ (11:48). Nors kątik pats papasakojo, kad tai jis užsiundė klasę ant vaiko, atsakomybę permeta ant vaikų, kuriuos pats ir užvedė ant to veiksmo.
Pasakys bet ką, kas tik tuo momentu naudinga, nesvarbu, tai tiesa, ar ne
(7:50) Burgis sako, kad per jo praktiką 30 moksleivių buvo išmesti iš gimnazijos dėl to, kad užsirūkė. Maždaug 16:30, pasakodamas visai kito žmogaus istoriją, išsiduoda, kad užsirūkymas nėra toks jau baisus dalykas, dėl kurio iš karto išmetama iš gimnazijos, pasirodo, kitas moksleivis gavo 5 baudos balus (nesu tikra, ar cia kalbama apie ta pacia gimnazija?).
“Aš esu nusamdytas steigėjo laikinai eiti direktoriaus pareigas“ (10:48) – demonstruoja menama pazeidziamuma.
“Aš moku baudas ir mokėsiu“ (17:54) – demonstruoja integralumą pedagogas, kalbėdamas kad moka baudas už greičio viršijimą kas 5 metai. Tačiau tuojau pat sako, kad žmonai pažadėjo prieš 20 metų, kad neviršys greičio ir niekada neviršija.
Nepilnavertiškumo jausmo žadinimas
(8:55) “Panašu, kad problema yra šeimoje. Kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas merginai…“, – tipinis nematomas manipuliatoriaus ginklas – jo pasirinktos aukos nepilnavertiškumo jausmo žadinimas. Tarsi sakymas: “ar tu pati nematai, kokia tu beviltiška esi?“, tai daroma tarsi ne jo rankomis.
“Jūs nieko neįtikintumėt, kad man nedavėt va tokio dydžio kyšio“ (15:54) yra iš tiesų sakoma: “jūs atrodote kaip blogiečiai kitų žmonių akyse“. “Tai jas jūs tokie, prezidentai?“ – tęsia. Tai tėvų autoriteto menkinimas, implikavimas, kad jei esi ne prezidentas, esi nieko vertas, ir tavo nuomonė nieko nereiškia.
Emocinio trikampio kūrimas
Kai tėvai pasakė, kad jų nuomone, mergina užsirūkė pirmą kartą gyvenime, tai gimnazijos direktorius atsakė: “oi, čia žiniasklaidai labai įdomus faktas“. Žiniasklaidai faktai neįdomūs, žiniasklaidai įdomūs reitingai. Čia yra tipinis emocinio trikampio kūrimas, naudojamas bauginimui. Suprask, ten kaip suinterpretuos šitą faktą (gal išjuoks), tai jūs mirsite iš gėdos.
Pasakoja istoriją, kurioje neva kito vaiko mama, gydytoja, suprask, autoritetas, nusprendė, kad geriau keisti mokyklą. Suprask, darykite taip, nes va kiti, kurie žino, ką daro, tai taip daro.
“…medikai pripažins, kad mergina turi elgtis pagal visiems taikomas taisykles“. Tokie momentai kaip šis man skamba kaip parodija, kai žmogus kurdamas trikampius prieina iki absurdų, susiedamas į vieną sakinį visiškai nesusijusius dalyvius.
“…kaip pasielgs tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakys: gerai įsižiūrėkite į tą panelę“ (14:35) – kelintas tai jau trikampio kūrimas?
Grasinimai
Burgis pasakoja istoriją, kurios esmė tokia, kad jis pasakė negerai apie vieną vaiką prieš klasę, ir vaiką patį mama po trijų mėnesių atsiėmė, nes klasė jį išėdė (pikas apie 11:20). Tai yra paslėptas grasinimas, kad jeigu jūs nedarysite taip, kaip aš noriu, bus blogai ne jums, o jūsų vaikui. Papasakojęs, kaip klasė išėdė vieną vaiką, klausia tėvų: “Pagalvokit, ar jūs norit, kad ir su jūsų dukra taip būtų?“ (11:53).
Išvedžiojęs, kad mergina būtų laikoma nepakaltinama, tęsia: “jūs žinote, kaip moksleiviai elgiasi su nepakaltinamais?“ (12:29). Žmogus viešoje erdvėje didelės dalies žmonių laikomas iškiliu pedagogu, mano nuomone, turėtų labiau rūpintis patyčių prevencija. Tačiau jis neįžiūri problemų to panaudoti kaip grasinimo tėvams, kad su jos dukra bus susidorota.
Grasinimai vis labiau darosi atviri: “jeigu jūs taip nepadarysite /kaip aš sakau/, bus žiauru žiauru“ (20:53)
Teigiamo įvaizdžio elementai
Direktorius grasina, manipuliuoja, tačiau tuo pačiu stengiasi įterpti ir vieną kitą detalę, kuri neva byloja apie jo kaip apie gero veikėjo vaidmenį: pasiūlė tabletę nerimo krečiamai merginai (apie 11:20) Teigiamai atsiliepia apie kitą mokinį: “mergaitė buvo puiki“ (apie 11:40).
“Kai mes su ja šnekėjom, man ji patiko, jūsų dukra“, “man gaila jos, man kiekvienas vaikas yra brangus“ (18:44) (turbūt todėl ir nežudo, žr. aukščiau).
Teigiamo įvaizdžio elementai yra manipuliacijos dalis. Žmonėms kuriamas jautraus, supratingo žmogaus portretas. Tokį žmogų palaikys neįsigilinusi minia.
Grandioziškumas
“Visi žino – manęs neįveiksi“,- kalbėjo jau buvęs direktorius (12:55). “Kauną valdyti gali, o manęs ne“ (15:20).
Negebėjimas pripažinti savo trūkumų
Visa narcisistinio tipo asmenybė yra pastatyta ant savo kaip tobulojo suvokimo. Kai reikalas priėjo iki teismo, ir visa situacija susijaukė, jis vistiek ginasi, nepripažįsta savo indėlio, savo galbūt ir ne paties konstruktyviausio elgesio situacijai išspręsti, jis vistiek nei už ką nenori nusiimti iškiliausiojo karūnos. Jis sako: “tai geriausia mano pasakyta kalba gyvenime“…
“Taip, čia palūžta“ (moksleiviai). Tai rodo, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų rūpi mokymo įstaigos vadovui, tai ne vaikų gerovė, o jo galios demonstravimas. Nuo maždaug 15:35 sek. pradeda pasakoti kažkelintą istoriją, bet mini jau labai skambius vardus, įmones, pareigas, suprask, net tokie šulai norėjo man kažką blogo padaryti, bet nieko jiems nepavyko.
“Mano šeimoj keturi advokatai“ (17:33), suprask, aš galingesnis nei Kedžiai – Venckai, o pastarieji ant kojų visą Lietuvą buvo sukėlę! Tad jūs negalėsite man nieko padaryti net pasitelkę teisinę sistemą, nes teisinė sistema mano pusėj, jaučiat esminę galios persvarą?
Esminė priežastis, kodėl šis atvejis nuėjo taip toli, yra ne Burgio rūpinimasis jaunosios kartos plaučių sveikata, o negalėjimas susitaikyti, kad kažkas ėmė ir nepakluso jo galiai. Tai taip pat yra narsicistinis bruožas.
Dar vienas įrodymas, kad buvęs direktorius nesiekia pedagoginių tikslų, o siekia vienintelio tikslo – visą reikalą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paversti savo pergale (print+screen´as iš Delfi.lt, 2015.04.15):
Pokalbio dinamika
Iš pradžių direktorius neskuba kalbėti, leidžia tėvams pradėti. Tačiau tarpai tarp jo kalbos vis trumpėja, ir maždaug nuo 10-12 minutės virsta nesibaigiančiu monologu, skirtu tėvams gąsdinti.
Kolkas čia yra citatos iš tik 20 minučių pirmojo įrašo. Vaizdelis – vienareikšmiškas. Visa Burgio kalba yra viena manipuliacija. Nulis konkretumo, nei vienas jo pasakytas sakinys nėra tiesiogiai susijęs su analizuojama situacija. Gal pusė tik. Jis nei vienoje savo pasakytoje frazėje nesiūlo nieko konstruktyvaus. Jis tik gąsdina, spaudžia, menkina, žodžiu siekia emociškai paveikti pašnekovus.
As labai pavargau analizuodama 20 minuciu jo pirmojo iraso. Nes turejau uzrasineti beveik
Print-screen´as iš lrytas.lt
kiekviena jo zodi! Idomu ir tai, kad nemazai jo pasakytu fraziu tiko ne prie vienos, o is karto prie dvieju ar netgi triju kategoriju. Zodziu, auksto lygio meistriskumas. Panasu, kad toki poveikio buda jis yra nemazai praktikaves ir yra gerai ivaldes.
Manau, ne vienam is tolo stebinciam situacija, kilo logiskas klausimas – kodel cigatere uzsirukiusios gimnazistes atvejis sulauke tokio aziotazo, kodel tai nagrineja teismai? Zinoma, tam, kad Burgiui butu oficialiai nustatytas narsicistinis asmenybes sutrikimas, reikia ekspertizes. Cia as, aciu dievui, turiu per mazai patirties, kad zinociau, ar tokiose situacija ekspertize buna skiriama. Is to, koki jo elgesi stebiu, manes nei kiek nestebina, kad jis naudojasi salies teismu sistema savo galiai demonstruoti ir savo teisybei siekti. Tai yra dar vienas is daugelio pozymiu, leidzianciu vis labiau itarti narsicizma. Nes narsicistine asmenybe tiki, kad ji yra tokia ypatinga ir auksciau visko, kad yra auksciau istatymo ir auksciau teiseju sveiko proto. Jis yra is anksto isitikines savo pergale. Todel eina toliau ir nepastebi, kad pradine priezastis, sukelusi konflikta, yra visiskai neadekvati tam, iki ko tai issivyste.
Lygiai taip pat, kaip neadekvatus buvo tevu puolimas. Butu uzteke pasakyti, kad atsiprasau, galbut jus traktuojate situacija kitaip, taciau tokios taisykles. Ieskokite merginai kitos mokyklos. Ir viskas.
Taciau narcizas jauciasi ypatingas, priveligijuotas, ir jis tiki, kad viskas turi tarnauti jam, tenkinti jo poreikius, tame tarpe ir teismu sistema.
Beje, tas faktas, kad yra didele mase zmoniu, besizavinciu direktoriumi, neva tai kovojanciu pries sistema, yra ir dar vienas elementas, rodantis pirstu i narsicizma. Tik narcizo puolimo aukos mato ir zino tikraji narcizo veida. Jis yra zavus aktorius, mokantis valdyti minia ir kelti susizavejima savo asmeniu.
Vistik jeigu ekspertize butu atlikta, galbut pagaliau paaisketu, kad teismai vargsta be reikalo, tiesiog eikvoja savo laika ir isteklius del zmogaus, kuris del savo asmenybes strukturos nera pajegus suvokti savo elgesio poveikio kitiems. Empatijos, t.y. poveikio kitam nebuvimas yra dar vienas is narsicizmo pozymiu.
Idomus dalykas tai, kad as pries imdamasi analizuoti, is pradziu tiesiog klausiau pirmaji irasa. Ir ka jus galvote, tikrai man jo kalba nuskambejo visai patrauliai! Taip, narcizu poveikio priemones veikia ne tik tuos, kurie apie narsicizma nieko nezino! Mes visi turime emocinius mygtukus, kuriuos narcizai moka meistriskai spaudineti taip, kaip jiems reikia. Ir tik detaliai analizuodama, pati pamaciau, is ko is tiesu susideda jo kalba.
Cia as isdesciau savo kaip privataus asmens nuomone. As suprantu, kad egzistuoja tikimybe, kad as esu neteisi. Netgi idomu, kaip toliau pasisuks ivykiai. Jeigu klausysiu kitus irasus, ir pakeisiu savo nuomone, butinai tai parasysiu.
P.S. pabaiga rasiau ant kompiuterio, kuriame nera lietuvybes, nepykite.
Mano tikras gyvenimas 