Žmogiškojo magneto sindromas

Ross Rosenberg´as

Ross Rosenberg, JAV dirbantis psichoterapeutas, parašė knygą “Žmogiškojo magneto sindromas arba kodėl mylime žmones, kurie mus skriaudžia“ (ši knyga išleista anglų kalba ir kolkas į lietuvių kalbą nėra išversta). Jis, remdamasis savo patirtimi, išvedė teoriją, kodėl narcizai  ir nuo santykių priklausantys žmonės nuolatos susieina į porą. Pavadino ją “Žmogiškojo magneto sindromu“.

(C) ManoTikrasGyvenimas. Galite naudoti tiek schemą, tiek tekstą su aktyvia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com

Jis skalėje pažymėjo dvi savybes, kiek žmonės yra linkę rūpintis savimi ir kitais. Šioje skalėje 0 reiškia žmogų, kuris tiek pat vienodai rūpinasi ir savimi, ir kitais. T.y. labiausiai subalansuotas variantas, vidurio taškas.

Į dešinę pusę ryškėja rūpinimasis kitais. Kuo labiau žmogus rūpinasi kitais, tuo mažiau rūpinasi savimi. Žmogus, kurio rūpinimasis kitais vertinamas 5, pasižymi stipria priklausomybe nuo santykių.

Judant šioje skalėje į kairę, ryškėja  didėjantis rūpinimasis savimi ir atitinkamai proporcingai mažėjantis rūpinimasis kitais. Žmogus, kurio rūpinimasis savimi būtų vertinamas 5, yra pilnai pasireiškusi narsicistinio tipo asmenybė.

Paveiksliukas iš Lindalochridge.com

Žmogiškojo magneto sindromo teorijos esmė, kad du žmonės sueina į porą būtinai su tokiu pačiu, tik priešingu balu.

Taigi, žmogus su 5 jaus didžiausią trauką asmeniui su -5. Pagal savo būdą patenkantis į skalę kažkur ties 2, susiras partnerį, kuris skalėje patektų kažkur ties -2. Žmogus, kurio rūpinimasis savimi yra išreikštas tiek pat, kaip rūpinimasis kitais, t.y. skalėje būtų per vidurį. Vadinasi, jis geriausiai jausis su partneriu, kuris bus irgi per vidurį. Tai veikia užtikrintai, nes skirtingi poliai, kaip ir fizikoje, traukia vienas kitą, o vienodi – stumia.

Trumpai tariant, poros rodiklių suma visuomet bus lygi 0. Todėl kuo ryškiau išreikštas narcizas, tuo ryškiau išreikštas bus jo nuo santykių priklausantis partneris. Ir kuo sveikesnis ir labiau subalansuotas žmogus, tuo labiau subalansuotą susiras partnerį.

Tai – kaip šokių poroje. Kad pora judėtų nesitampydama, negriūdama, neišsilakstytų į skirtingas salės puses, o skriestų parketu sklandžiai, vienas turi būti vedantis, o kitas – paklūstantis vedimui. Tik taip šokis gali sklandžiai tęstis. Tai paaiškina, kodėl narcizai ir nuo santykių priklausantys žmonės susiranda vienas kitą ir susieina į porą. Ir kodėl net kažkelintą kartą šeimą kuriantys žmonės susiranda partnerį, su kuriuo išgyvena tokią pačią problematiką. Nes negali atsispirti vienas kito traukai.

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Na, ar skaitėte straipsnį apie narsicizmą?

Čia nupiešiu daugiau narcizo kampų, kurie netilpo į straipsnį.

Vienas iš tipinių narcizų triukų – “pažiūrėk, ką aš padariau dėl tavęs?!“. Kai situacija pasisuka ne narcizo naudai, narcizas staiga puola gelbėti savo kailį sužadindamas savo aukos kaltės jausmą.

Pavyzdžiui, sako: “Tu ką, pagalvok, į kiek kelionių aš tave vežiausi per paskutinį pusmetį?!“. Žinoma, tai, kad jūs vykote į keliones, bus greičiausiai tiesa. Bet narcizas tokioj situacijoj “pamirš“, kad keliones iniciavo visai ne jis. Ir tai buvo visiškai ne romantinės kelionės, o iš tiesų tai buvo jo darbo komandiruotės, į kurias jis nekenčia vykti. Bet kadangi nebuvo kaip išsisukti, tai jis paėmė jus kaip savo asmeninį žaisliuką, kad prablaškytumėt jį komandiruotės metu.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Ir tuo metu jis visiškai to neslėpė. Ir jūs tai žinojote, irgi. Tik sutikote vykti, nes na, kodėlgi nepasinaudojus proga, kai darbovietė viską apmoka, ar ne? Tačiau tai nebuvo jo specialiai suorganizuota romantiška kelionė, kurios tikslas buvo pradžiuginti jus ir praleisti daugiau laiko kaip pora ir taip sąmoningai pastiprinti santykius.

Tačiau tuo momentu, kai narcizas naudoja savo “dosnumo“ įrodymo – kelionių – faktą, jis labai gudriai naudoja patį kelionių buvimo faktą, išplaudamas turinį, esmę. O kelionės buvo? Buvo. Todėl iš karto susigaudyti, kas ne taip, žmogui, patyrusiam tokią gudrią manipuliacijos ataką yra labai sunku.

Jauti, kad kažkas čia ne taip, kažkas nešvaraus, neteisingo, užstringa toks neskanus gumbulas burnoje, tačiau logiškai atsišauti ir netgi sau paaiškinti, kas čia kątik nutiko, negali. Nes apie keliones nemelavo? Nemelavo. Buvo toks kelionių faktas. Netgi negali prikibt, kad į keliones vykote per jį. T.y. jo socialiniai ryšiai, tiksliau darbas buvo priežastis, dėl jo ten vykote.

Tai yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip narcizas moka žongliruoti faktais taip, kaip jam pačiam patogu. Nors kai suvoki, kas įvyko, dažniausiai gerokai po to, pamatai, kad tikrovė buvo taip smarkiai iškraipyta, kad iš tiesų viskas buvo visai ne taip.

Viskas buvo taip – jūs darėte jam paslaugą, sutikdama linksminti jį nemėgstamos komandiruotės metu. O ne jis vežėsi jus į kelionę, kurią jums suorganizavo. Jūs darėte tai pirmiausia tam, kad iš geros širdies norėjote suteikti artimam žmogui tai, ko jis norėjo. Na, pagalvojote, o gal ir kelionė mažu patiks.

Esmė yra tokia, kad jūs vien sutikdama vykti į kelionę iš tiesų buvo su juo atsiskaičiusi. T.y. darėte gera jam, nes taip norėjote ir nieko nesitikėjote ir nelaukėte mainais. Tuo momentu, kelionės metu ir po jos, jūs nesijautėte jam skolinga, ir nemanėte, kad ir jis jums skolingas. Rezultatas buvo 0:0.

O jis pamiršo, kad tai buvote JŪS, kai darėte jam gero. Jis prisiminė tik kitą pusę – koks aš buvau geras ir dosnus. Suprask, tu likai man už tai skolinga. Rezultatas jo galvoje: 1:0 mano naudai.

Na, ir pasitaikius progai, jisai staiga užsimano atsiimti savo skolą iš jūsų. O tiksliau – po skolos ir kaltės miražu pakišti tikrąjį scenarijų – užgesinti bręstantį konfliktą. Išsisukti nuo nemalonaus klausimo.

Jei norite daugiau, pirma, eikit pirkt žurnalo, antra – sekite šį blogą, prisiminus parašysiu ir daugiau tokių perliukų iš narcizų gyvenimo.

Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Kaip žinoti, kada duodu iš reikalo, o kada iš meilės?

Dr. Margaret Paul

Photo (C) Eimantas Giedra

Ar kada nors susimąstėte, kaip atskirti, kada kitais rūpinatės iš reikalo, o kada iš meilės? Štai Arielė klausia:

“Esu pastebėjusi, kad man būdinga per daug duoti kitiems. Dažniausiai net nepastebiu, kad duodu, kol staiga pajaučiu, kad esu visai išsekusi. Kaip man prieš ką nors darant, žinoti, ar aš vėl neduosiu “iš reikalo“?“ Kad galėtumėt atskirti, reikia suvokti keletą dalykų. Štai keletas klausimų, kuriuos galite sau užduoti:

• Ar aš duodu todėl, kad privalau būti geras žmogus?
• Ar duodu todėl, kad kiti manytų, jog esu geras žmogus?
• Ar aš duodu, nes jei neduočiau, laikyčiau save savanaudžiu?
• Ar aš duodu tam, kad gaučiau kažką atgal? Žavėjimąsi manimi, patvirtinimą, kad esu geras, nuostabus ir pan., dėmesio, meilės, sekso ir pan.?
• Ar duodu tam, kad kažko išvengčiau? Atstūmimo, nepritarimo, kad būsiu palaikytas savanaudžiu?
• Ar mano davimas nesusijęs su kažkokiais planais ir lūkesčiais?
• Ar aš duodu, arba išduodu save tam, kad išvengčiau konflikto?
• Ar aš jaučiuosi tuščias viduje, ir duodu tam, kad kitas žmogus mane užpildytų?
• Ar aš duodu tam, kad jausčiausi nepakeičiamas kitam žmogui?
• Ar aš duodu iš baimės?

Jei į nors vieną iš šių klausimų atsakėte Taip, vadinasi, jūs duodate iš reikalo.

O jei atsakysite į nors vieną iš toliau einančių klausimų, jūs duodate iš meilės:

• Ar aš duodu, nes man smagu duoti, neturiu jokių su tuo susijusių lūkesčių ir planų?
• Ar aš duodu todėl, kad jaučiuosi pilnas viduje, ir duodu todėl, kad man šiuo metu nebereikia daugiau nieko sau pačiam?
• Ar davimo veiksmas teikia man pasitenkinimą?
• Ar aš duodu žmogui, kuriuo rūpintis yra mano pareiga? T.y. savo vaikui, mano seniems tėvams, ligoniui, kuriuo apsiėmiau rūpintis?
• Tiesiog jaučiu, kad šioje situacijoje reikia duoti?
• Ar duodu todėl, kad duodant pats geriau jaučiuosi?
• Ar duodu iš meilės?

Viską lemia davimo intencija

Ar duodate iš reikalo, ar iš meilės, lemia intencija. Kai duodate tam, kad kontroliuotumėte, duodate iš reikalo. Tokiais atvejais duodant visuomet yra su davimu susiję kažkokie lūkesčiai, planai, kurie tikimės, kad išsipildys. Jūs duodate tam, kad kažką gautumėte atgal iš to žmogaus. Arba kad atrodytumėt kaip geras žmogus dievo akyse. Greičiausiai manote, kad dievas yra vertinantis, ir kad užsitarnauti vietą danguje galima tik atitinkant kažkokius standartus.

Toks davimas yra manipuliacija, ir jis neina iš širdies.

Kai jūsų vidinė intencija yra mylėti save ir dalintis ta meile su kitais, tuomet davimas yra tikra meilės išraiška. Jūs duodate ne todėl, kad jaučiatės tuščias ir jums reikia, kad kiti jus priimtų ir laikytų kažko vertu žmogumi, bet todėl, kad jūs jaučiatės turitis daugiau meilės nei telpa jumyse.

Nors dažnai iš išorės davimas iš reikalo ir iš širdies atrodo taip pat, vidinė energija yra visiškai kita, ir ji priklauso nuo intencijos. Todėl prieš atlikdami davimo veiksmą galite susižinoti savo intenciją, ar tai noras kontroliuoti, ar mylėti – ką jūs iš tiesų jaučiate viduje? Jūs norite kontroliuoti, kai viduje jaučiate baimę, tuštumą, neišpildytus poreikius, ir jūs rūpintės kitais iš meilės, kai viduje jaučiatės pilnas. Pilnas meilės.

Laisvas vertimas, originalus straipsnis yra čia: http://www.innerbonding.com/show-article/3878/how-can-i-know-when-im-caring-and-when-im-caretaking.html