Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Vyrai, moterys ir trauma

Vyrai išveikia traumą per seksą ir agresiją, moterys – susikiša traumą į vidų ir ji išlenda kaip valgymo sutrikimai ar depresija.

KPTSS pasireiškimai kasdieniniame gyvenime

Kuo geriau pažįstu kompleksinį potrauminį streso sindromą arba sutrikimą, bei jo apraiškas, t.y. flashback´us, tuo geriau įžiūriu kasdieninius rūbus, kuriais apsirengęs pasirodo KPTSS mūsų gyvenimuose.

Visų šių reiškinių priežastis gali būti KPTSS:

• chroniškas vėlavimas į susitikimus,
• dažnas vėlavimas atsakyti į ateinančius užklausimus, emailus, laiškus, atskambinti į praleistus skambučius,
• negalėjimas laiku priduoti darbus studijoms ar pasiruošti egzaminui
• chroniškas darbų atidėliojimas
• socialinė izoliacija, t.y. kentėjimas vienatvėje, tačiau vengimas eiti susitikti su draugais ar pažįstamais, netgi kai jie kviečia
• vengimas kviestis žmones į svečius
• negebėjimas atsakinėti prie lentos ar visiškas smegenų neveikimas per egzaminą, net kai atrodo, kad viską mokėjote, pvz. egzamino dalį raštu išlaikote gerai, o žodžiu – visiškai užsikertate, atrodo, kad negalie suregzti sakinio.
• buvimas patyčių objektu
• skrydžio lėktuvu baimė
• nesugebėjimas pasirūpinti elementaria švara namuose
• nesugebėjimas pasirūpinti savo asmenine higiena
• negebėjimas laikytis žodžio, nors jį duodant buvo nuoširdus ir tyras ketinimas jo laikytis, tačiau realybėje neišeina nors tu ką!
• tai, kas iš šono kitiems atrodo kaip tinginystė
• telefono skambučių, laiškų, emailų, skambučio į duris baimė
• staiga, nei iš šio, nei iš to, nebegalite susitvarkyti su elementariomis kasdieninėmis užduotimis, ir taip tęsiasi kelias valandas, dienas ar savaites ir kad ir kiek save mintyse keikiate, spardote ir verčiate, niekaip negalite grįžti į vėžes. Nors labai gerai žinote, kad dar visai neseniai taip gerai tvarkėtės!
• staiga nebegalite dirbti, darbe tiesiog atbūnate be jokio rezultato ir produktyvumo, nors tikrai mokate dirbti ir esate patyręs (-usi).
• norite kažko imtis, artai būtų naujas darbas, ar naujas projektas, ar nauja sporto šaka, ar mokytis naujos kalbos, ar vykti į kelionę, jau esate priėmęs tvirtą sprendimą, kad tikrai darysite, tačiau negalite prisiversti atlikti pirmo realaus veiksmo į įgyvendinimą, pvz. nusipirkti lėktuvo bilietų, paskambinti partneriui, nueiti į sporto klubą į bandomąją treniruotę ir t.t.
• atminties trūkinėjimai be priežasties, t.y. kai kurias net smulkias detales galite prisiminti labai gerai ir ryškiai, žymiai geriau nei kiti ten pat buvę žmonės, tačiau vis pamiršti labai svarbų susirinkimą ar susitikimą.
• atrodo, nebuvote užmigęs ar kažkur išvykęs, tačiau staiga lyg atsibudote, esate ten pat, tačiau laikas kažkur dingo – valanda, gal kelios, gal diena, o gal kelios?
• ar jums vis pasitaiko, kad vengiate atlikti kažkokį veiksmą dėl galimos gėdos patyrimo? Atsisakote pakviesti draugus į svečius, nors tikrai norite su jais palaikyti ryšį, bet jums atrodo, kad jūsų butas per prastas? Norite lankyti kažkokio sporto užsiėmimus, bet jums atrodo, kad su savo sudėjimu ir fiziniais sugebėjimais tik sukelsite visų juoką?
• jums patinka ta mergina ar tas vaikinas, ir jis siunčia aiškius signalus, kad jūs jam (jai) irgi patinkate, tačiau jūs negalite prisiversti prieiti prie jo ir pradėti paprasčiausio pokalbio nuo “kiek dabar valandų?“ arba susitariate susitikti, tačiau paskutinę minutę atšaukiate, ir taip nutiko jau tris kartus.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

• tam tikrose situacijose sustingstate, tarsi jus būtų užbūręs kažkoks nematomas burtininkas arba staiga būtų suėmęs ūmus paralyžius ir negalite to kontroliuoti
• dažnai perdėtai stipriai reaguojate į konfliktus ar tiesiog situacijas, dažnai įsiveliate į muštynes arba jas netgi sukeliate
• jei alpstate ir gydytojai neranda jokios medicininės priežasties.

Atrodo, visiškai skirtingi dalykai, tačiau būtent KPTSS gali sukelti juos visus arba kai kuriuos iš jų. Negaliu patikėti, kiek daug problemų gali pridirbti KPTSS. Esu tikra, kad surašiau ne visus, nes vis prisimenu, ką dar reiktų įtraukti į sąrašą. Tad jei skaitėte šį mano įrašą anksčiau, greičiausiai jis dabar yra ilgesnis. Naujus vis rašau sąrašo pabaigoje.

Beje, kai kurie iš jų gali būti ir depresijos požymiai, pvz. negalėjimas ryte atsikelti iš lovos, nueiti į dušą, išsivalyti dantis, apsirengti ir susišukuoti. Tačiau esminis požymis, kaip atskirti KPTSS yra tas, kad esant depresijai tokia būsena tęsiasi mėnesius ir yra daugmaž vienoda visomis dienomis. Esant KPTSS, kai kada negalėjimas atsitraukia, energija grįžta, tačiau grįžusi gali būti tik trumpai, valandai ar kelioms, dienai ar kelioms dienoms, o gal netgi savaitei – dviems ūmiais atvejais, po to vėl, tarsi be aiškios priežasties, arba dėl per mažos priežasties pasikartoja visas kritimo žemyn ir vėl negalėjimo epizodas.

*****

Neseniai grįžau iš Londono, kur dalyvavau seminare, kur vienas geriausių pasaulio specialistų, dirbančių su KPTSS mokė, kaip susidoroti su šia daugelį žmonių žlugdančia problema. Jeigu tave kankina aukščiau aprašytos problemos, susitarkime dėl konsultacijos – išmokysiu ir tave. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito!

Alice Miller “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

Paveiksliukas iš knygos.lt

Kai skaičiau Beatos Tiškevič – Hasanovos atsiliepimą bei knygos pristatymą ją išleidus, žinojau – turiu perskaityti šią knygą. Tad su nekantrumu atsiverčiau, kai tik turėjau rankose.

Visų pirma, nustebino knygos plonumas ir mažumas. O dar didelės raidės!

Tai yra knyga apie vaikystės traumas, apie suaugusių tėvų daromus žiaurumus savo vaikams, ir kokias pasekmes tai turi jų vėlesniam gyvenimo keliui. Kaip suaugusiųjų žiaurumai perduodami iš kartos į kartą, ir lieka nesuvokti. O todėl ir perduodami toliau…

Knygutė labai maža, bet, mano nuomone, kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas. Už kiekvieno sakinio man atsigamindavo ištisa kita knyga, straipsnis, ar video, kuris man buvo išaiškinęs visą koncepciją to teiginio, kuris čia autorės surašomas kaip generalinė išvada vienu sakiniu. Tokia ir buvo visa knyga – galutinių išvadų rinkinys.

Man labiausiai įstrigusios Alice Miller išvados yra tos, kad depresija ir priklausomybės yra vaikystės traumos padarinys. Ir kad sąmoningai nesusitvarkius su vaikystės traumomis, iš tiesų nėra jokio kelio įveikti kamuojančias neurozes, įkyrius pasikartojimus, autodestruktyvų elgesį bei priklausomybes.

Kadangi vaikystės traumomis domiuosi ypatingai ir nuolatos ką nors skaitau ir klausau ta tema, man daugelis autorės minčių buvo prasmingos. Tačiau žmogui, anksčiau  nesidomėjusiam šiomis temomis, manau, kad knyga gali pasirodyti per sausa ir nuobodi net būdama tokia plona.

Iš kitos pusės, pateikiami žiaurūs epizodai iš žymių žmonių vaikystės, o ypač autorės pacientų patyrimai tarsi kontrastas pačiam autorės tekstui – lengvai ir paprastai papasakoti ir suvokiami. Vistik man tas nevientisumas badė akis.

Aš asmeniškai tikrai ieškosiu ir skaitysiu kitas autorės knygas, nes jaučiu, kad apie rašomą temą – vaikystės traumas – ji išmano tikrai giliai. Ir kad visko tikrai neatskleidė vienoje knygoje. Tačiau ar tai yra knyga, kurią rekomenduočiau pirmą kartą vaikystės traumų temą norintiems paliesti skaitytojams – abejoju. Tačiau pažadu, jeigu užtiksiu kažką, parašyto šia tema lietuviškai, būtinai rekomenduosiu!