Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Turėti pirmos pagalbos vaistinėlę automobilyje šiais laikais privaloma net pagal Kelių eismo taisykles. Už jos neturėjimą policija gali išrašyti baudą.

Netgi virtuvės komplektų gamintojai vieną spintelę pagamina tokią, kuri būtų patogi susidėti vaistams. Arba tokią specialią pakabinamą spintelę – vaistinėlę galima nusipirkti į vonią. Su jau išspaustu kryžiuku ant stiklo.

O kas viduj? Bintas, pleistrai, paracetamolis, valerijonai, čiulpinukai nuo gerklės. Viagra?Viskas kūnui. Juo išmokome jau pasirūpinti. Kylant Maslovo poreikių piramide aukščiau, reikia išmokti tenkinti ir kitus savo poreikius.

Pamenat, dar prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie vaikystės žaizdas ir panašius dalykus. Nes vaikystėj nubrozdinti keliai sugyja iki vestuvių. O va tos nematomos žaizdos, pasirodo, ne visada. Tik jos nematomos, tai mes ir manėm, kad jos irgi taip pat savaime ėmė ir užgijo, kaip tie keliai…

Tiek kenčiant nuodinguose santykiuose su narczais, psichopatais, tiek turint KPTSS, tiek turint perdėtas reakcijas į įvairias kasdienybės situacijas dėl neužgydytų vaikystės žaizdų, dažnos reakcijos yra panika, disociacija, negebėjimas veikti, užstrigimas laike, kuris kartais panašus į proto ir suvokimo užstrigimą, o kartais protas, atrodo, veikia skaidriai ir aiškiai, rodos, žinoma, ką reikia daryti, bet kūnas įstrigęs neveiklumo būsenoje, kuri nepavaldi proto komandoms.

Būtent iš tokių tarpinių būsenų išeiti ir reikalingos priemonės, kurias galime susikomplektuoti, susidėti į savo sielos vaistinėlę ir pasinaudoti, kai prireikia.

Dažniausiai, kai atsijungia protas, pojūčiai, suvokimas, kitaip tariant, pasireiškia disociacija, kūną į čia ir dabar sugrąžinti gali intensyvūs kūno pojūčiai. Juos išprovokuoti tinka citrinos, imbieras, čili pipirai. Turi būti intensyvūs pojūčiai, todėl jeigu šiaip mėgstate imbierą ar žalią citriną, jums tai netiks, nes kūnui ir smegenims tai bus įprastas skonis, kuris jūsų neprižadins. Tuomet pagalvokite, kokio skonio negalite pernešti. Galbūt anyžiniai saldainiai? Kažkas ko jūs savo noru nedėtumėt į burną, nes to skonio negalite pakelti. Būtent toks skonis, patekęs į burną jūsų pačių pagalba, ir sukelia laikiną, dirbtinę panikos būseną, kuri priverčia smegenis išnirti iš paskendimo pieno masėje ir imtis veiksmų susidoroti su “pavojumi“.

Taip dirbtinai prižadinus smegenis, galima kryptingai jas nukreipti veikti ten, kur jūs norite. Dabar galite liepti savo kūnui atlikti tuos veiksmus, kuriuos reikia atlikti.

Tai nebūtinai turi būti intensyvus pojūtis, dirginantis tik skonio receptorius. Gali būti bjauriai skambantis žadintuvas, paveldėtas iš močiutės. Arba kažkoks išjudinantis garsas, kuris yra youtube.

Taigi, ir susidedate į savo vaistinėlę savo pirmosios pagalbos priemones: citrinos sulčių pakelį, kelis anyžinius saldainius, kaštoną su visais spygliais, džiovintą aštrųjį pipirą, kramtomąją gumą “Center Shock“ ir pan. Reikalui esant, kai pajusite, kad nuplaukėte ir nebesugrįžtate, suvartojate kąsnelį “vaistų“. Jeigu tai bjaurus, išbudinantis garsas, įsidėkite į vaistinėlę raštelį: youtube -> video pavadinimas. Raštelis turi būti labai paprastas, kad net neveikiant smegenims būtų labai aišku, ką reikia padaryti.

Visos nuotraukos iš Wickimedia

Kartais būna, kad disociacija pasireiškia taip stipriai, kad žmogus trumpam nebežino, kur jis yra, kur jis eina, ką jis daro, ką jis ketino daryti, koks jo vardas, kiek jam metų ir pan. Dažnai būna, kad disociacijos būsena įsijungia dirgikliui sužadinus senas traumas, kurios įvyko žmogui dar būnant mažam. Todėl padeda kalendoriukas, kuriame matosi, kelinti dabar metai. Naudinga įsidėti raštelį, parašytą savo ranka, kuris atrodo maždaug taip: “Mano vardas Rūta ir man 35 metai“. Jums tai greičiausiai atrodo juokinga, tačiau toks raštelis gerai kalba į pasąmonę. Akys atpažįsta savo raštą, todėl tai suvokia kaip sava, artima, todėl svarbu, o tekstas primena, kad žmogus nebėra tas mažas išsigandęs vaikas, o yra suaugęs žmogus. Suaugęs, vadinasi, turintis galios.

Ką įsidėsite į savo greitosios pagalbos vaistinėlę?

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Kai jie sako, kad nieko nematė

Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.

Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?

Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.

Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia

Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?

Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.

Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.

Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.

Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.

Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.

Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.

Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.

Greitas grįžimas į save

Man kartais taip būna, kad jeigu labai įsigilinu į darbą, kai jis arba labai mane veža, arba tiesiog reikia susikaupti, kad nepamesčiau daugybės skaičių, kol dirbu aš labai atsijungiu nuo aplinkos. Arba jei diena buvo ilga, o dar reikia nukeliauti namo, arba tiesiog pradėt mėgautis laisvalaikiu po intensyvios darbo dienos, aš kurį laiką būnu dar tokia “kaip nukritus iš mėnulio“. Tokia, na kaip čia apibūdinti? Na, lyg ir esu čia, lyg ir darau tai, ką reikia, bet tokia tarsi automatiniu režimu, esu kaip ir čia, kaip ir ne čia. Tarsi kažkokioj ne visai realybėj, nesu pilnai toje aplinkoje, kurioje esu, nejaučiu pilnai to, ką darau. Viskas vyksta lyg per sapną, per rūką, o aš visa tokia kažkokia vatinė.

Jeigu šis jausmas jums pažįstamas, tai – disociacija. Tai toks kaip ir dalinis pasišalinimas iš savęs. Kaip ir esu aš, bet ne visai aš, jei palyginti su tokia, kokia būnu, kai esu savimi ir savyje 100%.

Disociacija gali pasireikšti traumų momentu. Kai vyksta kažkas labai labai nemalonaus, ir nėra jokių galimybių to nutraukti ar išeiti iš situacijos, tuomet psichika turi vidinį ginklą. Kad neišprotėtų nuo patiriamos neteisybės, skriaudos, žalos ar skausmo, žmogus tada pabėga, tik ne fiziškai, o pasitraukia į save. Patiria kažkokią alternatyvią realybę. Kurioje vykstanti žala taip nebesijaučia, dingsta pats jos aštrumas – taip ją tampa įmanoma išgyventi.

Dažniausiai būtent vaikystėje vyksta traumos, sukeliančios disociacijos efektą. Tarkime, jei prieš vaiką emociškai ar fiziškai smurtauja tėvai. Vaikas neturi kur pabėgti, todėl smegenys įjungia gynybinį mechanizmą. Vaikas, patyręs ilgalaikį smurtą, vėliau gali neatsiminti ilgų epizodų, ištisų savo vaikystės metų. Neatsimindamas netgi gali manyti, kad jo vaikystė buvo visai gera, kad tai vyko tarsi ne su juo.

Vaikas negali atsiskirti nuo tėvų, nes jam tai gresia mirtimi. Bet kad galėtų likti ir išgyventi fiziškai, gamta yra sukūrusi rūšies išgyvenimo mechanizmą – kompensaciniai mechanizmai sukasi psichikos srityje.

Suaugusiam žmogui disociacija gali pasireikšti, pavyzdžiui, išprievartavimo metu, jei neįmanoma fiziškai pabėgti.

Prieš kiek laiko išgirdau vieną labai paprastą pratimuką, kuris padeda labai greitai, tiesiog sekundžių bėgyje grįžti iš tokios plaukiojančios būsenos į save. Jis toks paprastas, kad įsiminiau jį iš pirmo karto. Ir naudoju, kai jaučiu, kad nepersijungiu į pasikeitusią aplinką taip greitai, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, išėjo svečiai, viskas nurimo, o aš dar aktyvmo būsenoje, ar baigėsi darbas, ir laikas pasiimti vaiką, aš jau einu gatve, bet visas kūnas dar “dirba“.

Pratimas

Reikia vienas po kito sau užduoti penkis klausimus:

1. Kokius 5 dalykus aš matau? Apsidairyti, artimiausioje aplinkoje pastebėti penkis skirtingus daiktus ir pasakyti jų pavadinimus.

2. Kokius 4 garsus aš girdžiu? Įsiklausyti į iš aplinkos skleidžiamus garsus, ir juos įvardinti, pvz. automobilio burzgimą, muziką už sienos, klaviatūros mygtukų kliksėjimą ir knarkimą.

3. Kokius 3 dalykus aš liečiu? Paliesti skirtingus paviršius ir pasakyti. Jei nėra sąlygų, tarkim, einant gatve, tiesiog geriau pajusti, kaip rankinės svoris spaudžia petį, pėdos remiasi į batų padus, kaktą griaužia vilnonė kepurė ar pan.

4. Kokius 2 dalykus aš užuodžiu? Atsakyti sau, pvz. automobilių išmetamąsias dujas bei kažkieno gaminamą vakarienę laiptinėj.

5. Kokį skonį aš jaučiu? Vėlgi sau atsakyti. Kątik išspjoviau kramtomąją gumą, bet dar jaučiu jos šlykštoką saldų skonį burnoje.

Pratimą galima daryti garsiai, jei namie ar kabinete ar kitur esate vienas. Galima daryti mintyse, o tai galima daryti bet kur. Darbe, namuose, gatvėje, mašinoje ir t.t. Visuomet, kai reikia greito įsižeminimo, įsijungimo į save.

O klausimų seką galima kaitalioti vietomis, tik visuomet turi būti 5 pojūčiai, ir visuomet jų skaičius turi būti 5 – 4 – 3 – 2 – 1. Aš seką daugmaž susidėlioju pagal tai, kiek dirgiklių yra aplinkoje. Jei einu gatve, pirmiau klausiu savęs ką matau, liečiu, užuodžiu, o pabaigai pasilieku skonį, nes tuo metu nevalgau, todėl tuomet nepatiriu penkių skirtingų skonių. Valgant galima pirmiau klausti savęs apie skonius ir kvapus. Tai nekeičia pratimo esmės.

Padariusi visus penkis žymiai labiau jaučiuosi įsijungusi vėl į save.

Jeigu pabandėte, būtų įdomu sužinoti, kaip suveikė jums?