Subliuškęs narcizas

Po rinkimų dienos ėjo toliau. Pirma diena Trumpui atrodė gerai, kol buvo skaičiuojami tos pačios dienos balsai. Dienos ėjo toliau ir situacija pradėjo keistis. Kiekvieną dieną krypdama vis labiau ir labiau Trumpo nenaudai.

Nenumaldomas troškimas, vijęs Trumpą į valdžios aukštumas, kiekvieną dieną gavo daugybę antausių. Jau prieš rinkimus vyko daug jam nepalankių dalykų: jo dukterėčia išleido knygą, kurioje atvirai įspėjo žmonės, kad jis yra pavojingas, anksčiau buvę artimi bendražygiai davė interviu televizijos laidoje apie tai, kaip radikaliai pasikeitė jų nuomonė apie Trumpą ir koks jis yra nepatikimas ir savanaudis žmogus. Apklausos, prognozuojančios rinkimų rezultatus, žadėjo triuškinančią priešininko pergalę.

Tačiau atrodė, kad visi šie priešiški reiškiniai, kurie kitą kandidatą būtų parklupdę ant kelių, Trumpą tarsi tik užsuko. Vos atsigavęs po koronos, jis puolė į beprotišką rinkimų kampaniją. Aplėkė daugybę valstijų, ten taškėsi rėksmingomis kalbomis, netgi šoko. Energijos lygis stebino.

Tačiau, pasirodo, žmonėms nebeužteko pigių šou elementų ir prastos choreografijos. Vis didesnės žmonių minios norėjo atskaitomybės, patikimumo. Žmonės nebenorėjo pigaus šoumeno, tegalvojančio tik apie save.

Ir tuomet daugybė žmonių pasisakė prieš jį.

Trumpas, skubiai užšokęs ant pirminių rezultatų sėkmės, viešai neigia rinkimų rezultatus. Jis išgalvojo neva tai vykusį balsavimo klastojimą ir užsiundė būrius agresyvių advokatų užtvindyti teisinę sistemą savo pretenzijomis. Tai yra ne pirmas kartas, kai jis taip elgiasi.

Dar prieš kelis dešimtmečius, kai bankas pareikalavo grąžinti kelis milijonus laiku negrąžinamų paskolų, Trumpas pareikalavo iš banko kelių milijardų už žalos kompensavimą. Kokios žalos? Kad pareikalavo vykdyti jo paties savanoriškai prisimtą prievolę laikų grąžinti paskolą. Trumpas net neketino grąžinti pinigų, o jo teisininkams buvo duota užduotis surasti kažkokią priežastį, kuo tai būtų galima pagrįsti.

Kovinio šuns taktika yra jam ne naujiena. Jis pirma sugalvoja, kaip nori, kad būtų ir tik po to jo advokatai ieško būdų, kaip tai gali būti pagrįsta. Jis puola taip agresyviai, kad priešininkams telieka tik trauktis. Buvęs jo pavaldinys, davęs interviu televizijai apie savo patirtį su Trumpu ir atsiliepęs apie jį ne iš gerosios pusės, per 24 valandas nuo interviu sulaukė ne vieno grasinimo mirtimi. Iš šiuo metu galingiausio planetos žmogaus!

Nepaisant agresyvių puolimų, viešo realybės neigimo, Trumpas žino, kad žmonės pasirinko ne jį. Žmonės jam niekada ir nerūpėjo. Tiksliau, rūpėjo tik tiek, kiek jie šlovino jį. O šlovinti norėjo jau mažuma.

Teismai masiškai atmetinėjo jo kovinių šunų skundus, kai kurie ištikimi darbuotojai paliko pačiame porinkiminiame įkarštyje, netgi iki tol ištikimas buvęs Fox televizijos naujienų kanalas paskelbė Bideno pergalę ir jį pasveikino. Sklido gandai, kad ir artimiausi šeimos nariai kalbino Trumpą pripažinti pralaimėjimą.

Tai yra baisiausia situacija narcizui, kurioje jis tik gali atsidurti. Kai jam gyvybiškai svarbi minia nebešlovina. Ne tik nebešlovina. Už sustiprintos Baltųjų rūmų tvoros žmonės šventė priešininko pergalę.

Narcizui tai yra situacija, kuri atitinka kai baigiasi deguonis. Visa asmenybės struktūra, pastatyta ant valdžios ir garbinimo, sugriūva. Užtai diktatoriai ir siekia totalitarizmo ir autoktratijos, nes jie negali sau leisti, kad demokratijoje gyvenantys žmonės gali nuspręsti jų neberemti.

Tokioje situacijoje narcizas subliūkšta kaip išsileidęs oro balionas. Nors pirmą kartą po rinkimų viešai pasirodęs Trumpas neatsisakė savo retorikos, bet jo balsas skambėjo kitaip, prislopintai, liūdnai, kūno kalba irgi buvo kitokia, niekada iki šiol nematyta, judesiai nebe tokie energingi, liūdni, sakiniai nerišlūs, mintys šokinėjančios. Nors išoriškai tekstai buvo tokie patys kaip visada, jautėsi visiškai kitokia energija. Jo pasirodymą galima pamatyti čia (nuo 9:48).

Tai yra labai retai pasitaikanti narcizo būsena. Kai pralaimėjimas reiškia ir viso pasaulio bei jo asmeninės struktūros griūtį. Tai yra situacija, kai narcizas yra pažeidžiamas. Jam būti pažeidžiamu yra tolygu mirčiai. Staiga įvyko neįmanoma, nors narcizas darė viską, kad išvengtų šitos minutės. Jis netenka visko, netenka savo gyvasties, šią akimirką narcizas patiria savo psichologinę mirtį.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Kai narcizas išstatomas viešumai

Neseniai įvykę rinkimai JAV pažėrė daug įdomios medžiagos stebėjimui. Vienas iš kandidatų į prezidento postą – Donaldas Trumpas – yra oficialiai diagnozuotas narcizas ir psichopatas. Šią diagnozę viešai paskelbė jo dukterėčia Mary Trump, kuri yra psichologijos mokslų daktarė.

D. Trumpas apie 1986 m.

Donaldas Trumpas ir anksčiau buvo įžymybė, jis buvo bulvarinių žurnalų herojus milijonierius, realybės šou televizijoje vedantysis. Tačiau jam tapus Amerikos prezidentu, jis tapo matomas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ir kasdien.

Kaip matyti iš jo karjeros kelio, jis klesti dėmesio centre. Ten jis veržiasi, su džiaugsmu išstoja prieš žiūrovus ir mėgaujasi būti tuo, į kurį nukreiptos rampų lempos. Logiška – gauti dėmesio ir jaustis kaip garbinama žvaigždė – drėgnas kiekvieno narcizo sapnas.

Manydamas, kad yra pats geriausias, protingiausias, išraiškingiausias, iškalbiausias, jis drąsiai demonstravo visus savo asmenybės kampus, kalbėjo per daug negalvodamas tai, kas šaudavo į galvą ir mėgavosi procesu. Šis narcistinis dėmesio troškulys vertė jį lipti į vis aukštesnę sceną, kur į jį buvo nukreipta vis daugiau akių ir taip jis skleidėsi vis didesnei publikai.

D. Trumpas 2016 m.

Kuo daugiau žmonių galėjo jį matyti, tuo daugiau žmonių pradėjo pastebėti dėsningumus. Kaip įvykus kažkam geram, jis žėrėsi nuopelnus sau, tačiau žmonės dar prisiminė, kaip jis anksčiau tą iniciatyvą kritikavo ir dėl jos nepajudino nei piršto. Žmonės pamatė, kaip jis rėmė vienus, bet kai tik šie neatliko paskirtos užduoties, iš karto sumalė į miltus.

Žmonės pamatė, kad jo žodis yra nieko vertas. Skambiausi pažadai, iškilmingai kartojami metų metus taip ir liko tik pažadais. Net kai jis sakė “aš taip tikrai nesakiau“, jau buvo išlikę archyvų, kuriuose buvo lengva patikrinti faktus. Tada paaiškėjo, kad šis žmogus gali pasakyti bet ką, kas jam tuo momentu naudinga, gali nemirksėdamas meluoti. Jis beatodairiškai baudžia nepaklusnius, jo darbuotojai masiškai išeina iš darbo, neapsikentę chaoso, vertybių stokos ir baimės atmosferos.

Staiga visa narcizo esmė, ne iš karto, tačiau ilgainiui tam, kas kiek atidžiau žiūrėjo, tapo matoma! Žmonės įsitikino – karalius nuogas!

D. Trumpas 2019 m.

Tai yra situacija, kai narzizo esmę permato nebe vienas žmogus, pvz. šeimos narys, o daugiau žmonių. Žmonės pradeda dalintis savo įspūdžiais su kitais, paaiškėja, kad ir kitiems yra nepriimtina tai, ką prezidentas daro, kilusios abejonės pasitvirtina.

Čia yra esminis skirtumas, kai narcizo tikrasis veidas yra žinomas tik mažame šeimos rate, tuomet lengva viešumoje pateikti trokštamą įvaizdį. Tik artimiausias žmogus žino pilną tiesą ir jam sunku kažką įrodyti miniai. Vienas lauke ne karys.

Nepasotinamas Trumpo troškimas valdyti išstūmė jį į tokį aukštį, kur jis tapo matomas labai dideliam žmonių skaičiui. Jo siekis gauti dėmesio, įspraudė jį patį į kampą – daug žmonių pamatė per daug. Ir jiems nepatiko tai, ką jie pamatė.

Visos nuotraukos, naudojamos šiame tekste, yra iš Wickimedia Commons

Jie nenorėjo, kad jų prezidentas būtų savanaudis, matantis kitus žmones tik kaip objektus, kuriais jis gali naudotis kaip tinkamas. Jie nenorėjo diktatoriaus.

Žmonės pasinaudojo savo teise balsuoti ir padarė jį buvusiu prezidentu. Jo godumas, valdžios troskimas ir savanaudiškumas, turėję pagaliau patenkinti jo išbadėjusi ego, nunešė jiį per toli ir sunaikino jį patį.