Knyga susiskaitė lengvai, bet neslėpsiu, pirmus du trečdalius reikėjo save paskatinti skaityti. Buvo toks jausmas, kad skaitau Švietimo ministerijos penktokams išleistą brošiūrą apie tai, kaip eiti pas psichologą visai nebaisu.
Va jeigu jus kankina ši baimė, tai knyga pats tas. Tik manau, gal nereiktų tikėtis, kad psichologas tikrame gyvenime taps draugu. Tai vienas iš elementų, kur knyga staiga pakeičia pasakojimo žanrą ir tampa apysaka.
Va tas paskutinis trečdalis buvo žymiai įdomesnis nei pirmi du. Jeigu ištversite tokią ilgą įžangą.
Pora netikėtų posūkių irgi yra. Prisipažinsiu, ir ašarą porą sykių nubraukiau. Ir buvo smalsu skaityti toliau, kas bus.
Mano akį labai dirgino tekste prikaišioti smailai. Kai kuriose vietose jie tiesiog labai netiko. Mobilaus telefono ekrane tinka, o va knygoje kietais viršeliais erzina.
Pabaiga buvo kiek išsikvėpusi. Paskutiniame trečdalyje pagaliau įsisukęs veiksmas tarsi žadėjo netikėtesnę atomazgą, tad jos nebuvimas kiek nuvylė.
Kažkaip net nepatogu rašyti tokį kritišką atsiliepimą. Vistik pats reiškinys – lietuviškų autorių knygos – labai sveikintinas. O galimybė atsikeršyti artėja (past. autorei). 😉
Visgi taip ir nesupratau, apie ką knyga ir kokia jos esmė. Gal visgi tikrai didaktinė brošiūra apie tai, kad eiti pas psichologą visai nebaisu?
Kaip ir nesupratau, ar vistik brolis buvo susituokęs su seserim?
Mano tikras gyvenimas 