Nerašau

Narcizo vienišumas ir du veidai

Vienas iš tipinių narcizo požymių – tai du skirtingi veidai. Praktiškai dvi skirtingos asmenybės! Vienoks jis yra viešumoje ir visiškai kitoks – šeimoje, kai užsidaro namų durys.

Visuomenėje gerbiamas žmogus gali nepatingėti apsirengti kostiumą, kiekvieną kartą eidamas pirkti pieno į artimiausią parduotuvę. Tačiau namuose nešioti skylėtą megztinį. Jis gali būti laukiamas ir kviečiamas kalbėtojas tarptautinėse konferencijose, tačiau namiškiai gali krūpčioti išgirdę atsirakinančias duris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, tai yra šeima, kuri mato tikrąjį narcizo charakterį, nevaldomus pykčio protrūkius, žeminimą, nepagrįstus reikalavimus, kurie turi šokinėti pagal jo pučiamą dūdelę. Patirti emocinį terorą, kai kuriais atvejais ir fizinį smurtą. Visko bijoti ir gyventi narcizo dominuojamoj erdvėj, iškreiptoj realybėj.

Tuo tarpu visi kiti, netgi tokie artimi kaip jo tėvai ar antros pusės tėvai, nemato ir nežino tikrojo narcizo veido. Narcizas yra puikus aktorius, kurti idealaus žmogaus įvaizdį yra jo išgyvenimo klausimas, todėl jis tai daro su didžiausia atsakomybe, išradingumu ir niekada nepavargsta. Narcizą gali ištikri isterijos ir nevaldomo pykčio protrūkis, jeigu iškyla rizika, kad šįkart jam nepavyks suvaidinti savo rolės ir pateikti savo idealiojo aš paveikslo. Taip, kaip jam visuomet pavyksta.

Tikrąjį narcizo veidą pamatyti gali tik šeima – antra pusė ir vaikai. Vaikai, nes yra bejėgiai ir narcizas turi visišką valdžią jiems. Antroji pusė – todėl, kad narcizui tiesiog neišeina visą gyvenimą vaidinti idealiojo rolės, jis tiesiog pradeda nori nenori rodyti tikrąjį savo veidą. Tik prieš auką narcizas turi savo ginklus, ir žino, kaip ją valdyti, ko ji bijo, kas ją riša, laiko, gesina, sodina ir todėl daro iš esmės nepavojingą net ir sužinojus, koks tikrasis narcizo veidas.

Narcizai dažniausiai neturi draugų. Jie gali būti iškilūs pedagogai, žinomi visoje šalyje, pasaulinio lygio mokslininkai, pripažinti inžinieriai, genijai, artistai, apie kuriuos rašo žurnalai, iškulūs verslininkai, kurių patarimų klauso sausakimšos salės įkvėptų žmonių, jie pasitempę, gražūs, žavūs ir nuostabūs. Tačiau dažniausiai jie yra gana socialiai susiizoliavę, neskaitant tos aplinkos, profesinės ar auditorijos, kurioje jiems išeina vaidingti nuostabiojo rolę. Jie dar gali turėti ir šeimą.

Tačiau jie kaip taisyklė neturi to viduriniojo rato žmonių, tų žmonių, kurie kartu negyvena, bet yra pakankamai artimi, kurie gana daug žino apie asmeninį gyvenimą už užkulisių. Šioje zonoje narcizo gyvenime kaip taisyklė yra tuščia. Todėl, kad tie žmonės būtų per daug artimi. Jie per daug žinotų apie tikrąjį narcizo gyvenimą, o valdyti jų nebebūtų kaip. Jie tokie kaip laisvieji radikalai, tokių jam nereikia.

Narcizai turi labai gilų vidinį įsitikinimą, kad “jei tu pažintum tikrąjį mane, tu manęs nemylėtum ir mane paliktum“. Tik jie patys to nesuvokia. Tai nėra sąmoninga mintis, kurie nuolatos sukasi jų galvoje. Tai yra labiau gilus pasąmoninis įsitikinimas, kuriuo vadovaudamasis narcizas organizuoja savo gyvenimą. Todėl draugai yra tik pavojaus šaltinis sukelti narsicistinį sužeidimą, t.y. prieš jį patį paviešinti jo paties tamsias kerteles. Ne, to narcizui nereikia. Jam nereikia, kad kažkas jam parodytų jo paties šešėlinę pusę. Jis pats negali jos pakelti, jis pats nuo jos bėga. Todėl draugai yra labiau grėsmė nei geras dalykas.

Jam reikia, kad jį dievintų, juo žavėtųsi, kad jį nešiotų ant rankų. O tam labiausiai tinka tolėliau esanti minia, kurie turi privilegiją prieiti tik prie paradinio narcizo veido.