Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.

Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.

Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.

Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.

Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.

Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.

Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?

Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.

KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.

Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.

wounded_soldier_281482881416429

Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)

Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.

Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose.  Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.

edvard_munch_-_the_scream_-_google_art_project

Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)

Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?

 


Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu
Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.

Kas tas narcizas vis dėl to?