Nematoma žala

Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.

Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.

Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.

Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?

Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?

Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.

Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.

Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18  valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.

Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.

Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.

Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.

Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.

Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės

Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.

Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.

Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.

Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.

H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.

Nematoma žala

Mokslinis paaiškinimas, kaip narcizas pajungia savo auką

Čia yra 70 metų senumo mokslinis eksperimentas su pelėmis, kurio metu buvo tiriama, kaip motyvacija ir kaip apdovanojimas veikia mokymosi procesą.

Trumpai apie tai, kas vyksta tiems, kurie nesupranta angliškai. Pirmiausia paimamos dvi pelės, iš kurių viena yra labai alkana, o kita soti ir jos įdedamos į vienodus narvelius, kur paspaudus svirtelę, iškrenta gabaliukas ėdalo. Pelės apie tai, kaip gauti maisto nežino, tiesiog vyksta stebėjimas, kaip jos elgiasi ir kaip jos atranda būdus gauti maisto.

Kaip matyti, dešinėje esanti pelė, kuri yra soti, susipažįsta su svetima aplinka ir nusiramina. Tuo tarpu alkana žymiai aktyviau tyrinėja aplinką ir nenusiramina po pirminio apsižvalgymo. Būdama alkana ji nenurimsta po apsižvaldymo ir susipažinimo su aplinka. Kol vienas veiksmas neatnešė sėkmės, tol pelė po to iš karto imasi vis kažko kito.

Tuo tarpu soti pelė ilsisi. Ir net jeigu ji atsitiktinai nuspaustų svirtelę ir iškristų maisto, tai nesuveiktų kaip apdovanojimas, nes jinai nėra alkana.

Pirmą sykį alkanai pelei paspaudus svirtelę ir ėdalui iškritus, tai irgi nesuveikia kaip apdovanojimas, nes jinai nepastebėjo, kad maisto iškrito. Tačiau kai po kiek laiko ji atsitiktinai randa maisto gabaliuką, jos smegenys įsiminė, kad tai nutiko jai priėjus netoli svirtelės. Kadangi ji alkana, jai užsifiksuoja maisto ir vietos ryšys. Nuo to momento alkana pelė maisto ieško tik aplink maisto indelį, ir tai yra įrodymas, kad jos smegenyse ryšys maistas-vieta užsifiksavo.

Po kiek laiko alkana pelė atsitiktinai vėl paspaudžia svirtelę ir maistą suėda iš karto. Vėlgi įvyko pastangų apdovanojimas, todėl tai užsifiksuoja jos smegenyse ir jai nebeužtruks taip ilgai iki tol, kol ji vėl paspaus svirtelę ir gaus maisto. Kai dar sykį paspaudžia ir vėl gauna maisto, smegenyse ryšys tarp veiksmo ir apdovanojimo dar labiau sustiprėja. Greitai pelė išmoksta maisto gauti atlikdama vis patogesnį ir mažiau pastangų reikalaujantį veiksmą.

Gyvūnas eigoje dar atlieka kelis ne tokius sėkmingus bandymus, tačiau negavęs norimo apdovanojimo, juos greitai eliminuoja ir jų nebeatlieka.

Kadangi soti pelė nedaro nieko, ilsisi, mokslininkai nusprendžia ją išjudinti suteikdami neigiamą stimuliaciją ir per narvo grindis paleidžia elektros srovę, kuri nesukelia skausmo, tačiau sukelia nemalonų pojūtį. Paleidus elektros srovę matyti, kad sočios pelės elgesys dramatiškai pasikeičia ir ji ima blaškytis po narvą. Kai tikrai besiblaškanti pelė atsitiktinai nuspaudžia svirtelę, elektros signalas iš karto siunčiamas ir pelė apdovanojama tuo, kad baigėsi jai nemalonus reiškinys. Po kelių pakartojimų pelė išmoksta iš karto pribėgti prie svirtelės ir ją nuspausti iš karto, kai tik pradeda tekėti elektros srovė. Kaip paaiškėjo bandymo metu, soti pelė išmoko norimo veiksmo žymiai greičiau nei alkana pelė, kad elektros keliamas šokas yra stipresnis nemalonus pojūtis nei alkis, todėl tai buvo stipresnis motyvatorius išmokti naujo elgesio.

Po to eksperimentatoriais sugalvojo pabandyti išmokyti pelę dar naujo elgesio. Dabar elektros šokas išsijungs tik tada, kai pelė pradės sukti ratą. Kaip ir anksčiau, sprendimą pelė turi atrasti pati. Nemalonus pojūtis įjungus elektrą iš karto verčia pelę ieškoti sprendimo. Kankynės pabaiga sustiprina “teisingą“ elgesį. Pelė vėl labai greitai išmoksta sukti ratą. Nemalonumo pabaiga yra netgi geresnė motyvacija nei pasisotinimas, t.y. poreikio pateikinimas.

Tokiu būdu peles galima išmokyti bet kokio joms nebūdingo elgesio, kokį tik sugalvotų eksperimentatoriai, pvz. griaužti vamzdelį. Taip galima netgi išmokyti pelę muštis su kitomis pelėmis. Kai tik jos nustoja, iš karto vėl įsijungia elektra.

Ką tai turi bendro su narsicizais ir jų aukomis? Visi žmonės turi gyvūnams būdingus instinktus bei mokymosi mechanizmus, kurie iš esmės yra skirti išgyventi. Nors žmonės turi ir daugiau atributų, kurie juos daro žmonėmis, tačiau gyvūninė dalis lygiai taip pat veikia ir žmonėse. Tai, ką narcizai daro su savo aukomis, yra lygiai tas pas procesas, ką eksperimentatoriai darė su pelėmis.

Pirmiausia, todėl meilės alkani žmonės taip lengvai užkimba ant narcizo kabliuko, šiam pasiūlius meilės bombardavimą kaip greitą meilės maistą. Antra, narcizas yra tas eksperimentatorius, kuris konroliuoja aplinką ir kuris apsprendžia eksperimento sąlygas. Tai narcizas nusprendžia, ką auka turi daryti, kad vėl gautų kąsnelį jo meilės.

Po kiek laiko narcizas imasi įvairių manipuliavimo technikų ir atviro pykčio demonstravimo, kas aukas veikia kaip elektros srovė. Narcizų aukos lygiai taip pat greitai ir efektyviai mokosi išjungti didelį nemalonumo jausmą, kurį sukelia narcizai savo elgesiu bausdami už netinkamą elgesį.

Netgi tame, kad narcizai nepasako savo aukoms, kad jie eksperimentuoja su jomis kaip su beteisėmis žiurkėmis, nėra skirtumo. Žiurkės, eksperimentatorių idėtos į narvelius irgi mano, kad čia viskas vyksta iš tikrųjų. Galų gale, net jeigu jos sužinotų, kad čia eksperimentas, jos negali pabėgti ir išvengti.

Taigi, narcizas panaudoja prigimtinius savo aukos išgyvenimo, motyvacijos ir mokymosi mechanizmus tam, kad priverstų auką tarnauti jo tikslams.


Nori ištrūkti iš žiurkių narvo? Susitark dėl konsultacijos, kontaktiniai duomenys – kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Mokslinis paaiškinimas, kaip narcizas pajungia savo auką