Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Kiekvienoje kalboje yra naudojamas išsireiškimas, nusakantis nuojautą. Tas jausmas pilve, viduriuose. Nuojauta, tas nenusakomas žinojimas to, ko neišeina pagrįsti argumentais, yra visiems žinomas reiškinys. Tačiau logika besivadovaujantys žmonės atsisako juo tikėti, mano, kad tai yra lengvatikių, neišsilavinusių žmonių pramanas, prietarai ir nurašo į ezoterikos sritį, kuri, kaip žinia, tikintiems mokslu, yra toks kaip sąšlavų kampelis.

Iš tiesų nėra ko ginčytis. Neuromokslas seniai žino, kad tai yra faktas. Žmogaus juslės nuskaito labai daug informacijos ir jos visos informaciniais kanalais, t.y. nervais, suteka į smegenis. Smegenyse yra netgi specifinė vieta, kurioje yra atsijojama, į kuriuos iš patekusių informacinių duomenų reikia reaguoti ir į kuriuos ne. Net kai informacija yra tikrai ir teisinga, nuolatos nervų ląstelės, veikiamos neurotransmiterių, nervinius impulsus sustiprina ir perduoda juos toliau, o kai kuriuos slopina. Tie, kurie perduodami toliau visoje grandinėje ir netampa kažkuriame tarpiniame taške užslopinami, tampa veiksmais, jausmais, reakcijomis, impulsais, reflesais, mintimis, idėjomis. Žodžiu, įgauna kažkokią išraišką, ar tai būtų veiksmo, ar minties forma.

IMG_20200121_122731

Taigi, tai, ką suvokėme ir į ką mūsų smegenys nusprendė reaguoti, napima visos mūsų turimos informacijos. Mūsų kūnas nuskaito iš aplinkos ir pajaučia žymiai daugiau, nei mes gebame sąmoningai suvokti. Tačiau, nepaisant to, kad gauta informacija nėra suvokta iki tokio lygio, kad ją galime išreikšti sklandžiais sakiniais bei pateikti svariais argumentais, tai nereiškia, kad šios informacijos mes neturime. Taip gali būti todėl, kad ji buvo nuslopinta pakeliui, ankstesnėse smegenų dalyse, kol dar nepasiekė už kalbą ir loginį mąstymą, ateities prognozavimą atsakingos smegenų dalies.

Todėl kitą sykį drąsiai pasikliaukite savo žinojimu tarsi iš nieko. Tuo, kurį jaučiate, bet negalite paaiškinti. Jums ir nereikia jo paaiškinti. Instinktas bėgti nuo pavojaus neprivalo būti paaiškintas, mums tiek ir tereikia žinoti – bėgti, nes yra pavojaus jausmas. Arba pasikliauti žinojimu, kad tas žmogus atrodo nepatikimas, pavojingas. Nors jis kalba protingai skambančiais sakiniais, dėsto mintis pasitikinčiu balso tonu, atrodo respektabilus ir mūsų loginis protas negali prie nieko prisikabinti, kodėl jis galėtų būti nepatikimas, kai jis yra vaikščiojantis sąrašo, kaip turi atrodyti patikimas žmogus, pavyzdys. Tačiau jeigu kepenim jaučiate, kad taip nėra, dideli šansai, kad taip ir nėra.

Ne veltui mums yra duoti jausmai, pajutimai, emocijos. Tai yra ne mažiau svarbus, ir drįstu pareikšti, žymiai tikslesnis daviklis nei loginis mąstymas. Naudokitės visais jumyse suinstaliuotais prietaisais ir pasitikėkite tuo tyliu balseliu viduje.

 

Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Ribos.

Prieš du metus sėdėjau Ankaros viešbuty ir žiūrėjau video, kuris aiškino apie žmogaus ribas. Pamenu tą jausmą – norą suvokti esmę ir tarsi aš būčiau įžengusi į mokyklą baltomis kojinėmis iki kelių apie šlaunis plakantis plisuotam sijonui. Visiškas nežinojimas, sumišęs su smalsumu galvoje su baltais kopūstais – kaspinais.

Dabar, praėjus dvejiems metams, kai manau, kad temos esmę suvokiau neblogai, nepaliauju stebėtis – kaip aš užaugau ir nugyvenau tiek daug metų nieko nežinodama apie tokį svarbų dalyką?! Kaip tai apskritai įmanoma? Kodėl niekas apie tai nekalba?

Paskutiniu metu tiek ženklų tiesiog rėkia man į ausį, kad turiu apie tai rašyti, kad rašysiu. Greičiausiai ne vieną straipsnį.

Užduokite sau klausimą – kas yra žmogaus ribos? O kur yra mano ribos? Kur baigiuosi aš ir prasideda kiti žmonės? Kur yra ta aiški riba, kurią pamačius tampa aišku, kad iki čia – aš, o va nuo ten – jau visi kiti, t.y. išorinis pasaulis.

Nėra taip paprasta atsakyti, ar ne? Fizinis kūnas turi aiškias ribas, jis baigiasi tiksliai ten, kur yra oda. Viskas, kas yra odos viršutinis sluoksnis, nagų ir plaukų galiukai, žymi mano kaip fizinio kūno pabaigą. Mano odos išorėje esantis pasaulis yra už mano ribos. Ar tikrai?

Kai man pirmoje klasėje berniukai tampė už kasos, taigi veikė ne mano viduje, bet man labai nepatiko, kai kada net skaudėjo! Ir tai mane labai nervino ir man nepatiko.

O jeigu dar kas nors pasakė kokį įžeidžiantį žodį, tai išvis prie manęs net neprisilietė, bet taigi kaip paveikia mane!? Tai kur yra ta tiksli riba, skirianti mane ir kitus? Galbūt tai, kad tą ribą nėra paprasta apčiuopti iš pirmo žvilgsnio, ir jos nemoko mokykloje kaip kokios Pitagoro teoremos, ir yra priežastis, kodėl ši tema taip ir lieka  neišstudijuota ir po paskutinio skambučio?

Ar todėl, kad kiekvieno žmogaus ribos apskritai yra skirtingos? Kas vienam malonu, kitas to negali pakęsti. Vieną toks žodis įsiuntina, kitą – prajuokina.

Vis dėlto priėjau išvados, kas savo ribų suvokimas yra be galo svarbus klausimas, norint rasti savo vietą aplinkoje ir suventi tiek su savim, tiek su išoriniu pasauliu.

Ir nors išorinės ribos (dar?) nesugalvojau, kaip aprašyti kaip matematinės formulės, vis tiktai tai ribai išmatuoti kiekvienas turime įmontuotą vidinį prietaisą. Tas prietaisas – tai emocijos.

Dažniausiai staiga sukilusios neigiamos, nemalonios emocijos yra prietaiso būdas parodyti, kad kątik buvo pažeista mano asmeninė riba. Jeigu man ant kojos užlipo troleibuso pakeleivis ir tai mane suerzino, vadinasi, mano vidinis prietaisas pranešė, kad kątik buvo pažeistos mano ribos.

Jeigu po stalu ant mano pėdos pėdą padėjo mano mylimasis, tai mane nuteiks visiškai priešingai – aš jausiuosi mylima ir susijusi su juo. Man bus malonu. Vadinasi, jis mano ribos nepažeidė. Taip, išorinis veiksmas atrodo beveik taip pat, tačiau, aš pastarąjį aš įsileidau pati. Jis nepažeidė mano ribų, nes jį aš pati esu įsileidusi arčiau savęs.

Tačiau jeigu jis pratrūktų rėkti, tai mane sunervintų. Ir vėlgi – vidinis prietaisas paleido alarmą dėl pažeistų mano ribų. Nesvarbu, kad jis mano mylimasis, ant manęs rėkti negalima niekam. Tai irgi yra mano riba.

Ring the Alarm

Nuotraukos iš Wickipedia

Manau, bus daugiau.

 

 

 

Ribos.

Burnos reikalai

11700981_10153382964295138_918983668328305150_o

Šiame Psichologija Tau žurnalo numeryje rašau apie mokslinius tyrimus, patvirtinusius, kodėl merginos su ūsais yra žymiai patrauklesnės vyrams nei be ūsų.

Juokauju.

Nuo pirmadienio nebevalgau, laikausi dietos! Iki šios savaitės pabaigos kertu, kiek telpa, o pirmadienį, tai jau kad šoksiu iš lovos, sulesiu tris kruopas… ir būsiu laiminga. Jei būsiu nelaiminga, tai mano valia vis tiek nugalės. Kažkur girdėta, ar ne? Aš paprastai išsilaikau iki 18 valandos. To paties pirmadienio, žinoma. Ką čia slėpti, būna, kad ištveriu tik iki kokios 15 valandos.

Tiek kartų esu metusi valgyti, kad nebesuskaičiuoju. Iš jų kelis sykius net gana sėkmingai. Esu numetusi svorio. Bet tik iki tos akimirkos, kol vėl nesusigundžiau kokiu pyragėliu. Paslydusi kokį 548 kartą, pamaniau, kad aš, kaip kokia alkoholikė, turiu neužlipti ant kamštelio. Nes, kaip ir jiems, vienu stikliuku niekas nesibaigia. Prasideda daugiadienės, pamažu virstančios į savaites ir mėnesius, o šie – į metų metus… Vis atrodo, na, tik šiandien paslydau. Tik dabar nesusivaldžiau. Na, jeigu jau nesusilaikiau, šiaip ar taip, diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tai šiandien nors prisivalgysiu visko, kiek noriu. O nuo rytojaus jau šiukštu vėl laikausi! Tokiomis šnekomis save vis apgaudinėdama rituosi iš vienų metų į kitus…

Maistas yra mūsų gyvybės šaltinis, tačiau kartais jis gali atsisukti prieš mus ir įtraukti į pavojingą priklausomybę. Taip atsitinka, kai maistu bandome suvirškinti neigiamas emocijas. Galite pastebėti, kad bėgate valgyti po nemalonaus pokalbio ar prieš nežinomus pokyčius. Jaučiate, kaip nurimstate, nes maistas tapo jūsų emocijų atpirkimo ožiu. Kiekvieną kartą sunerimę, slopinate šį jausmą šaukštais ir šakutėmis, tarsi mėgintumėte suvalgyti neskanias emocijas, kad jos nebūtų tokios ryškios. Merilando universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad net 75 proc. visų persivalgymo atvejų susiję su neigiamomis emocijomis, tad pasiteisinimas „aš buvau alkanas“ tampa bevertis.

Valgau, kad nurimčiau (daugiau)

Burnos reikalai

Narcizo jausmai. Pyktis

Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.

Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.

Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau  kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.

Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.

Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.

O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.

Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.

Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.

Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!

Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.

Narcizo jausmai. Pyktis

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“