Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Kas nutinka narcizo aukai ilgalaikiuose santykiuose

Gyvenant su partneriu narcizu ilgesnį laiką, aukos savęs suvokimas yra sistemingai naikinamas kiekvieną dieną. Nors vienos dienos bėgyje jis gali būti ir nepastebimas, bėgant mėnesiams ir metams žala yra labai didelė. Deja, pati auka žalą pastebi tik santykių pabaigoje arba jiems pasibaigus. O dar blogiau, jei taip jos ir nesuvokia.

Narcizui neprisiimant atsakomybės už jokią problemą, auka kasdieną atakuojama idėjomis, kad jinai yra kalta dėl kylančių problemų. Jei vistik ryžtasi problemą iškelti, tai jinai tampa dar kaltesnė, kad “reaguoja perdėtai“, “koncentruoja dėmesį vien tik į neigiamus dalykus“ ir pan. Nuolatos būdama kaltinama dėl visų problemų tiek dėl reakcijos į jas, auka nejučia ima jaustis iš tiesų problemos rakštimi.

Kadangi jos bandymai spręsti problemas taip pat neduoda jokių rezultatų, ji jaučiasi nieko nesugebanti ir nevykėlė. Narcizas tokias idėjas aukos galvoje labai palaiko ir sustiprina. Kuo silpnesnė auka, tuo mažiau gali jam pasipriešinti, tuo didesnė jo galia, tuo jam geriau. Todėl auka silpsta visomis prasmėmis, morališkai, dvasiškai, emociškai. Tiesiog nyksta.

Ilgainiui ji nusoja net bandyti kažką spręsti, kažką inicijuoti ar kažką daryti. Ilgainiui visos narcizo partnerės pastangos yra skirtos kažkaip užglaistyti nuolatinę dramą namuose, kad jos būtų kuo mažiau. Dramos vistiek būna daug, nes tai narcizui gyvybiškai svarbu. Todėl auka jaučiasi visiška nevykėlė ir dar bejėgė. Nes ką bedarytų, kiek besistengtų, visada situacija lieka iš esmės bloga ir slegianti, o jinai jaučiasi dėl visko kalta ir nieko nesugebanti.

Kadangi paraleliai narcizas sistemingai dirba ją izoliuodamas, dabar ji neturi ir į ką kreiptis pagalbos. Tuo labiau, kad dažniausiai žmonės iš išorės juos laiko praktiškai idealia pora. Auka negali pasiskųsti, nes liks aplinkinių nesuprasta. Tai dar labiau sustiprina joje išsikerojusį jausmą, kai tai su ja yra kažkas negerai. Visiems šis žmogus puikus, tik jai vienai ne. Auka galutinai įsitikina, kad su ja kažkas iš esmės negerai.

IMG_20151001_131747Ilgainiui ilgametis narcizo partneris praranda bet kokį norą rodyti iniciatyvą, kažką spręsti, ima tikėti, kad yra nevykėlis, nieko nesugebantis, ir kad visiškai prapultų, jeigu ne narcizas, kuris susimyli “nešti tokią auką ant savo pečių“ ir lieka gyventi su savo auka, “kad ir kaip jam būtų sunku“. Auka būtent taip ir jaučiasi – kad yra nepriimtina pasaulyje, neturinti vertės, gryna bėda. Savivertė lieka visiškai sunaikinta ir bet koks savęs suvokimas suniokotas.

Išsikraipo ne tik suvokimas apie save, bet ir apie pasaulį. Visi žmonės blogi, niekuo negalima pasitikėti, niekas nepadės, niekam nerūpi, niekas nesupras. Tai yra narcizui patogi pozicija, kuri atlieka antrinę funkciją – be savivertės ir be aplinkos palaikymo auka greičiausiai neieškos pagalbos ištrūkti iš destruktyvių santykių. Ilgainiui aukos realybės suvokimas išsikreipia iki tokio laipsnio, kad jinai ir nebežino, kad gali būti geriau. Jaučia, kad yra kažkaip labai blogai, tačiau tas blogumas nukreiptas į savinaiką.

Visiškai pasikeičia žmogaus asmenybė. Jei prieš santykius su narcizu auka buvo entuziastinga ir galinti daug nuveikti, iniciatyvi ir gebanti savarankiškai gyventi, šie santykiai iš jos palieka tik šešėlį, kuris yra visiškai pasyvus, nieko nenorintis, nesiekiantis, susiizoliavęs.

Prie suniokotos savivertės, bejėgiškumo ir iškreipto realybės suvokimo prisideda ir psichosomatiniai sutrikimai.

Nuolatinė narcizo išpuolių grėsmė verčia kūną būti nesibaigiančiame išgyvenimo režime. Nuolatos stebėti aplinką, nuolatos laukti sekančios atakos. Organizmas niekada nebebūna ramybės būsenoje ir nebemoka atsipalaiduoti. Kraujyje nuolatos cirkuliuoja stipriai padidėję kortizolio – streso hormono – kiekiai.

Sutrinka miegas, gali atsirasti nepaaiškinami skausmai. Nuo nuolatinio streso labai susilpnėja imuninė sistema, pradeda pulti įvairios ligos. Dėl nuolatinio streso ir įtampos sutrinka virškinimas.

Narsicistinis išnaudojimas ilgainiui taip paveikia, kad aukos pasąmonėje įsijungia susinaikinimo programos. Gali atsirasti autoimuninės ligos.

Gera žinia yra ta, kad pasišalinus iš situacijos fizinės organizmo funkcijos atsistato gana greitai. Emocinė ir asmenybei sukelta žala atstatoma lėčiau, tačiau irgi yra atstatoma.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus ir nežinote, kaip sau padėti, galite užsisakyti konsultaciją. Mano kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Kas nutinka narcizo aukai ilgalaikiuose santykiuose

Visus narcizus į kalėjimą!

Psichika.eu publikavo mano straipsnį apie tai, kaip sumaniai narcizas izoliuoja nuo aplinkos savo auką. Po straipsniu atsirado įdomus komentaras:

MTG komentaras Psichika.eu Izoliacija NarcizasStabtelėjau prie jo, mane jis suintrigavo. Toks skanus, dvisluoksnis komentaras.

Iš vienos pusės toks sarkazmas, traukimas per dantį. Greičiausiai mano rašymo stiliui, kur aš narcizus negailestingai piešiu kaip monstrus. Ir taškausi purslais, kokie jie iš tiesų blogi.

Iš kitos pusės, toks pažįstamas, toks girdėtas motyvas – pasodinkim jį ant baslio! Iškastruot, tegul žino! Grąžint mirties bausmę! Įkalint iki gyvenimo galvos! Oi ne, per gerai, bestijai, sušaudyt!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Kažkur labai girdėta, tiesa? Toks pažįstamas, savotiškai mielas anoniminės minios gaudesys komentarų platumose.

Bet pagalvokit, kaip smagu būtų, visi sėdi už grotų, arba švariai sušaudyti ir pakasti, eini gatve, nėr problemų! Žmonių irgi nėra. Smagu turbūt būtų nelabai ilgai… Kažko pradėtų labai trūkti. Tų pačių bjaurių žmonių, kurie nebeprovokuoja, nesukelia konfliktų, nebėra apie ką kaimynkai pasidejuot… sunku.

Miestas, kuriame niekas negyvena, Äuli, Šveicarija. Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Kadangi komentaras mane jau užkabino, teko ir man susimąstyt, tai jeigu negrūst tų pavojingų maniakų – siaubiakų į kalėjimus, tai kągi su jais daryt? Juk pati aprašinėju išsijuosus, kokie jie ne galo pavojingi!

Bet pagalvojau, nesukiši juk į kalėjimą kiekvieno, į kurį pirštu bakstelsiu – narcizas! Ir tas narcizas! Ir šitas! Ir gerai, kad nesukiš. O kas jeigu aš neteisi, jeigu jis visai ne narcizas, o galbūt turi tik vieną narcizo savybę, ir kaip tyčia ji prieš mane atsiskleidė? O gal aš pati ją kažkaip išprovokavau, a?

Neketinu menkinti pavojaus, kurį kelia narcizai. Neketinu jų piešti gražiau nei manau ir matau. Kaip tik mano tikslas yra išryškinti, į dienos šviesą ištempti jų nešvarius, neskanius triukus ir parodyti jums, kaip jie kaip kokie chemikalai nuodija jūsų gyvenimą. Kaip jus traukia žemyn ir sodina. Taip darysiu tam, kad jūs, apie tai sužinoje ir suvokę, suprastumėte, kas vyksta.

Iš kitos pusės, kai vaizduotėje įsibėgėjau ir pamačiau tuos visus narcizus už grotų… pagailo man jų. Juk tai iš tiesų vargšai žmonės, kažkada patyrę tokį tėvų elgesį su jais, kad net įvyko jų asmenybės skilimas. Tai yra žmonės, niekada neprašę ir nenorėję būti narcizais. Jie to neplanavo. Jie patys yra savo tėvų aukos. Tik nesuvokę savo situacijos ir likimo.

Kažkada jiems išgyventi padėję vidiniai mechanizmai dabar pavertė juos į emocinius monstrus, kurie be gailesčio ryja savo kolegas, sutuoktinius ir vaikus. Kurie kelia tokią pačią žalą savo vaikams, kaip kad buvo padaryta jiems.

Tad nors man jų gaila ir kiekviename po rūbais matau stipriai sužeistą mažą vaiką, vis dėlto jie daro žalą ir toliau, ir to nereikia neigti. Atrodo, padėtis be išeities, žalą daro, o į kalėjimą nesodinsim.

Vienintelis kelias kaip tvarkytis su gatvėje laisvai vaikštančiais narcizais yra išmokti nuo jų apsisaugoti. Tik tiek, kiek reikia. Tiek, kad neleistumėte narcizui pasikinkyti jūsų ir įaukinti, ir tik tiek, kiek to reikia, kad taptumėte jam labai nepatrauklus asmuo. Ta prasme, nepatrauklus kaip potenciali auka.

Narcizai labai gerai nujaučia, kad turi skyles savo emociniame kūne, kas duosis siurbiamas, o kas ne. Kas turi potencialo kaip auka, o kas ne. Narcizai labai greitai tampa priešais su kitais narcizais, jie vienas kito kvapą jaučia per kilometrą ir arba stengiasi nesusidurti, arba kyla baisios peštynės!

Su tiesiog sveikais žmonėmis narcizas pasibando, pamato, kad prisisiurbti nepavyks, ir viskas, atšoka. Jūs narcizui esate nebeįdomus. Nes negalite būti jo auka. Narcizų kiti žmonės nedomina. Arba auka, arba jo liaupsių šaltinis. Žmonės, kurie nepatenka į šias dvi kategorijas, narcizui neegzistuoja.

Tapkite, būkite tais, kurie narcizui neegzistuoja. Išsiaiškinkit, kas traukia narcizus, kokias silpnąsias savybes jie laiko kaip galimybes jus pajungti kaip savo auką. Išsiaiškinkite, atraskite savyje, užsigydykit. Keiskit savo elgesį, įpročius, tapkite sau saugiu asmeniu. Kuris ne tik kad nėra patrauklus emociniams plėšrūnams, bet ir nuo jų gali bei moka efektyviai apsiginti reikalui esant.

Gyvensite tuomet savo gyvenimą ramiai ir gerai, jums jie bus nebaisūs. Nes veisis kažkur kitur. O jei ir matysite per langą, kad eina kažkoks žmogus per gatvę, koks skirtumas, narcizas jis ar ne, jūs jo vistiek gi nepažįstate!

Todėl pakelkim tostą – Į sveikatą! Už mūsų emocinę sveikatą!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Visus narcizus į kalėjimą!