Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Jeigu pas jus atėjo labai stipriai emociškai išreguliuotas žmogus, kuris, įtariate, kad yra kątik patyręs traumą arba kuris yra retraumatizuotas (dar sykį patyręs situaciją, kuri buvo panaši į originalią traumą), jokiu būdu negalima taikyti klasikinio priėjimo prie kliento, remiantis froidine, tuščio lapo filosofija. Kur psichologas stengiasi neišreikšti savo jausmų ir savo pozicijos, o pabrėžtinu atsitraukimu palieka visą lauką reikštis savo klientui / pacientui.

Traumą patyrusį klientą tokia pozicija traumuos dar sykį, ir jūs ne tik negalėsite jam padėti šios sesijos metu susireguliuoti emocijas, tačiau gali būti, kad net pasunkinsite jo būklę.

Traumą patyręs klientas yra specifinės būsenos, kurioje jis nėra pajėgus realistiškai vertinti nei aplinkos, nei pasinaudoti jam suteikta erdve, kurioje jis gali būti savimi. Traumą patyręs pacientas yra išsigandęs, jam tuo metu yra per sunku būti savimi ir pakelti situaciją, į kurią jis pateko. Jis negali susitvarkyti su užgriuvusia situacija, net jei ta situacija iš šono, objektyviam stebėtojui neatrodo tokia tragiška ir atrodo įveikiama. Šiuo metu apeliuoti į jo realybės suvokimą, alternatyvų matymą yra neproduktyvu, nes visų pirma tai nesuveiks, antra, jis pajus, kad jūs jo nesuprantate, ir pasijus dar bejėgiškesnėje būsenoje, nei prieš tai. Tai iš esmės prieštarauja tikslui, ko jis pas jus atėjo.

Ištikus traumai ar retraumatizuojančiam įvykiui, psichikai negebant susidoroti su situacija, už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis pasiunčia signalą likusioms smegenų dalims, kad ištiko pavojus gyvybei. Organizmas žaibiškai persitvarko į “kovoti arba bėgti“ išgyvenimo režimą. Be to, kad šis režimas įjungia hormonų liaukas ir pradeda pumpuoti kortizolį ir adrenaliną į kliento kraują, tuo pačiu atjungiama ir priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą, analizę ir sprendimų priėmimą. Negalėdamas realizuoti bėgti ar kovoti režimo, t.y. negalėdamas identifikuoti iš kur eina pavojus (iš tiesų iš jo paties super įaudrintų smegenų), klientas yra labai dirglus, tarsi užspeistas žvėris. Negalėdamas išleisti susikaupusios energijos ir streso per kovą prieš nežinomą priešą, jis gali pradėti kovoti prieš jus, jei būsite per šaltas ir per daug atsitraukęs arba per daug akcentuojantis racionalaus sprendimo paiešką.

Ištikus tokiam flashback’ui, žmogus tampa pusiau vaikas, nes jo mąstymo daliai atsijungus yra nepajėgus mąstyti, o traumuota asmenybės dalis susiaktyvuoja ir visa asmenybė regresuoja.

Todėl pats pirmas teisingas žingsnis kaip prieiti prie kliento tokioje būsenoje yra kaip prie mažo, išsigandusio, nukentėjusio vaiko, esančio šoko būsenoje. T.y. prieidinėti reikia atsargiai, kad neišgąsdinti, nes po to nebegalėsite padėti, tačiau būtinai stengiantis išlaikyti ramią būseną ir dominuojančią, tačiau pabrėžtinai besirūpinančią poziciją. Kažkas panašaus, kaip prieina mama prie mažo klykiančio vaiko. Jinai neklausia, ar galima pakelti vaiką ir jį pervystyti, jie tiesiog jį ima į rankas ir prausia bei pervysto, tuo pačiu glaustydama, ramiais judesiais ir savo ramumu ramindama vaiką, pervysčiusi dar paliūliuoja ir galutinai nuramina, kol šis užmiega arba pradeda šypsotis, pamiršęs patirtis baisumus.

Lygiai taip pat su didžiuliame strese esančiu klientu reikia prieiti iš globojančios pozicijos. Pirmiausia, parodyti kūno kalba, balso tonu, kad jis yra laukiamas, pakviesti užeiti, parodyti rūpestį: ar jam norėtųsi čia prisėsti? Ar jam patogu? Ar jis norėtų arbatos? Gal dar kažko, ko reiktų komfortui sudaryti? Tegu pasako, gal jis nori, kad užuolaidas užtrauktumėt, ar atitrauktumėt, gal uždaryti ar atidaryti langą, gal jam norėsis, kad patrauktumėt savo kėdę šiek tiek į kitą vietą jo atžvilgiu. Viską, kas neperžengia jūsų ribų, padarykite. Tai ir yra simbolinis mažo vaiko pervystymo aktas.

Po to specialiai paklauskite, koks jausmas, kai kažkas, paprašytas padaro tai, ko jam norisi? Tegu jis pagalvoja ir atsako. Šis klausimas į sąmonės lygį iškels pajautimą, kas būna, kai kiti pasirūpina. Jau vien iki šios vietos klientas turėtų būti iš dalies nurimęs.

Toliau švelniai ir rūpestingai paklauskite, kas nutiko, ir būtinai paklauskite, ar jis sutinka jums papasakoti ir jus drauge pasiimti į kelionę į jo problemą. Leisdamas “vykti“ kartu klientas vėlgi pasijus ne vienas savo varge. Ir tai yra esminis kontrastas tarp šalto, atitolusio balto lapo strategijos, kur strese esantis klientas, tuo metu esantis išsigandusio mažo vaiko būsenoje ir nesugebantis pats susireguliuoti savo emocinės būsenos, yra simboliškai paimamas už rankos ir vedamas saugiu takeliu.

Šiame etape dar ne laikas ieškoti sprendimų. Kai klientas pasakos, tiesiog būkite, keliaukite su juo. Nebijokite parodyti savo emocijų, atjautos, kad suprantate, kodėl jis pasijautė taip ar kitaip, kad atjaučiate jį jo skausme.

Pabaigoje būtinai padėkokite už pasitikėjimą ir išreikškite dėkingumą, kad jis pasiėmė jus su savim į savo vidų. Taip pat paklauskite, o koks jausmas buvo jam eiti į ten, kur jo laukė siaubas, su kažkuo kitu drauge?

Labai svarbu eigoje, kad jūs nepamestumėte savęs, savo ašies ir ramumo. Stebėkite savo ribas, kur atjausti ir tai parodyti yra gerai, bet būti nunešamam kliento istorijos nėra gerai. Jis turi jausti jus kaip saugumo garantą, kuo jūs esate tol, kol išlaikote savo paties pusiausvyrą.

Ką jūs darote su tokia eiga, tai jūs atliekate ryšio užmezgimą su klientu. Užsimezgus ryšiui, susidaro sąlygos pacientui rimti, “užsikrečiant“ jūsų stabilumu įėjus į jam nestabilią zoną. Be to, jūs tuo pačiu kuriate naują išgyvenimą jo traumuojančioje situacijoje, kur 1) jis nebėra vienas, paliktas, mažas, išsigandęs vaikas, 2) jis gauna naujos patirties savo siaubo istorijoje, kur jis yra drauge su kitu žmogumi, kuris jį supranta, palaiko ir sustiprina.

Traumos metu visada yra stipri emocinė disreguliacija. Ir visada sutrūkęs ryšys su kitais žmonėmis, greičiausiai yra įgyta liguista prieraišumo forma. Tokia sesijos vedimo eiga padeda ne tik užmegzti ryšį su klientu, bet ir jį emociškai sureguliuoti. Klientui grįžus į  tolerancijos langą, toliau galimas darbas ieškant racionalių sprendimų, kai vėl pradeda funkcionuoti ir kitos smegenų sritys. Tai galės vykti kito susitikimo metu.

Tokios sesijos metu klientas ne tik susireguliuoja tuo momentu, bet ir patiria prieraišumą. Tai gali būti pirmas saugaus prieraišumo epizodas jo gyvenime. Tai nėra blogai, nes jis iš principo mokosi prieraišumo prie žmonių. Kai mokės prieraišumo ir to pasekoje kurti santykius su kitais žmonėmis, jis galės susireguliuoti jų pagalba, tai nereiškia, kad tokios sesijos metu yra išugdoma priklausomybė nuo konkretaus terapeuto.

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Tvarkomės su naktiniais flashback´ais

Šiandien mano mėgstamos rašytojos Dalios Jazukevičiūtės gimtadienis, ir jai vis išsprūsta, kad negali užmigti. Turiu pažįstamų, kurie turi nemažai kompleksinio potrauminio streso sindromo požymių. Jam paūmėjus užeina daugiadieniai nemiegadieniai. Tad dalinuosi tuo, ko išmokau ir ką išbandžiau. Man tai veikia, galbūt padės ir Jums, mieli skaitytojai, ir mano mėgstamai rašytojai.

Jeigu jums būna, kad naktį pabundate nei iš šio nei iš to, lyg streso būsenoje, gali būti, kad yra užstrigusi neuždaryta traumuojanti situacija, su kuria pasąmonė stengiasi naktį dirbti ir ji sukelia staigų ir nelabai paaiškinamą stresą vidury nakties, kuris baigiasi pabudimu ir žmogus negali užmigti, nes yra streso būsenos. Kurį laiką nemiega, o po to įminga paryčiais, kai tuoj turi skambėti žadintuvas.

Tai yra tipinis naktinis flashback’as. Jeigu turite ir daugiau KPTSS požymių, pasireiškiančių dieną, tai greičiausiai Jums tai ir yra. Galų gale, ne taip ir svarbu, kaip tą reiškinį pavadinti, svarbiau kaip sau padėti.

Taigi, KPTSS yra įgyjamas, kai žmogus ilgą laiką buvo sunkiose, varginančiose sąlygose, kuriose jautėsi bejėgis ir negalėjo iš jų ištrūkti. Tarkime, sudėtinguose santykiuose, su daug konfliktų. Jei santykiuose buvo smurto, fizinio ar psichologinio, tai KPTSS yra labai tikėtinas. Dažnai KPTSS yra įgyjamas vaikystėje, jei vaikas augo sudėtingose sąlygose, kur tėvai arba nepagrįstai baudė, arba neatsižvelgdavo į vaiko poreikius, arba rėkdavo, arba būdavo konfliktai tarp tėvų, na, suprantate situaciją.

Dažniausiai KPTSS būna neišgydytas ir lengvai paūmėja jau suaugus susidūrus kad ir su nedideliu gyvenimišku stresu. Tiesiog nervų sistema įjautrinta ir turint KPTSS reaguoja į bet kokį krebžtelėjimą perdėtai jautriai, kai įsijungia visi alarmai organizme. Va ir laba diena, akys staiga stovi stulpu vidury nakties “be priežasties“.

Jorge Royan nuotrauka iš Wickimedia

Kad suprastume šio reiškinio anatomiją, nes nuo to priklauso kaip galima sau padėti, įvyko štai kas – mūsų viduje likusi traumuota dalis nori išspręsti kažkada, galbūt labai seniai įvykusią traumą ir ją iš naujo išgyvena pasąmonėje mums to sąmoningai nekontroliuojant. Kadangi dažniausiai KPTSS įgyjamas vaikystėje, tai greičiausiai mumyse gyvenantis sužeistas vaikas išgyvena traumuojančią situaciją. Todėl jau suaugusiojo kūnas pabunda “iš niekur nieko“ apimtas streso.

Reikia įsitaisyti kuo patogiau. Ką galima padaryti greitai, kad kūnas būtų kuo patogiau įsitaisęs, reikia viską padaryti: nueiti į tualetą, išgerti vandens, užsitraukti užuolaidas jei per šviesu, pasidėti dar vieną pagalvę, susisukti kaip patogiau į antklodę ir pan. Baldų geriau neperstrumdyti, nes jeigu dar buvo koks miego lašas, kad tas neišgaruotų. Kad būtų kuo didesnis fizinis komfortas. Sąmoningai atkreipti dėmesį, kaip dabar gera ir jauku lovoj.

Tada, įsivaizduoti savo viduje mažą išsigandusį vaiką (save) ir kalbėti tam vaikui mintyse. Stengtis taip kalbėti, kaip mylintys tėvai kalbėtų savo vaikui, pabudusiam iš košmarų vidury nakties. “Tu dabar atsibudai, nes turbūt kažkas nutiko baisaus, kai buvai mažas vaikas. Tu tada išsigandai, tai užstrigo tavyje ir todėl dabar nubudai. Iš tiesų tu esi visiškai saugus. Už lango naktis, tyla, ramybė. Iš tiesų esi visiškai saugus. Gali ramiai miegoti. Gali pasimėgauti saldžiu miegu.“

Maždaug tokio turinio tekstą kalbėti sau sąmoningai tol, kol sąmonė pati atsijungs. Man dažniausiai suveikia per 5 min., sunkesniais atvejais per 10-15 min. Nuo tada kai atradau šį būdą, tik vieną kartą būsena buvo arti panikos, kai neveikė niekas. Tiksliau, gal ir būtų suveikę, bet streso lygis buvo toks aukštas, kad negebėjau sąmoningai kontroliuoti savo supanikavusiam vidiniam vaikui sakomo teksto. Visais kitais atvejais, kai pavyko nepertraukiamai sau kalbėti apie realybę, suveikė. Vietoj valandos nemigos kelios minutės nemigos tikrai geras rezultatas. Kitą rytą atsibusdavau pailsėjusi ir išsimiegojusi kaip po gero miego nakties.

Labanaktis.

Kas yra emocinis flashback´as?

Savaitgalį praleidau puikiame seminare apie narsicizmą ir KPTSS Londone. Grįžus vėl įkvėpimas rašyti. Vis geriau suvokiu, kas yra flashback´as, ir netgi literatūroje anglų kalba pasigendu aiškaus aprašymo, kaip jį atpažinti. Kaip ir aš, taip ir daugelis žmonių gali tiesiog nežinoti, kas su jais nuolatos vyksta. O “tai, kas vyksta“, gali iš esmės sugadinti gyvenimo kokybę jiems net neįtariant. Be to, yra sprendimo būdai. Tačiau kaip spręsti, kai net nežinai, ką reikia spręsti?

Pirmiausia, ką pabandžiau padaryti, tai paieškoti, kaip žodis flashback´as verčiamas į lietuvių kalbą kontekste, kur kalbama apie potrauminio arba kompleksinio potrauminio streso sindromą. Deja, aprašymuose neradau nei konkretaus žodžio, netgi nei frazės, kuri apibūdintų tai, ką šiame kontekste nusako žodis flashback’as. Minimi tokie išsireiškimai, kaip “trauminiai efektai“ (Wickipedija) arba “nuolatinis keliantis įtampą traumavusio įvykio prisiminimas“ (pasveik.lt). Taip, viskas teisingai, tačiau šie išsireiškimai yra per daug nekonkretūs.

Tad nusprendžiau imtis nedėkingos misijos – paaiškinti tai, kam lietuvių kalboje nėra žodžio ir tai, kas netgi nėra aiškiai aprašyta.

Iš esmės KPTSS ir yra serija ypatingai nemalonių patyrimų. Kurie, jeigu nesprendžiami, negydomi kartojasi ir stiprėja ir ilgainiui pradeda stipriai kenkti žmogaus gyvenimui ir netgi turėti įtakos jo charakteriui, rezultatams ir gyvenimo pasirinkimams. Bet visa tai yra jau pasekmės. Pažiūrėkime, kas tas flashback’as, ir kaip jis atrodo kasdieniniame gyvenime tų žmonių, kuriems jis pasireiškia.

Visų pirma, prisiminkime tą vargšą buvusį amerikietį kareivį, kuris, saugioje Amerikoje, išgirdęs malūnsparnį, palenda po savo džipu vidury gatvės. Šiuo atveju yra aiškus išorinis dirgiklis – malūnsparnio garsas. Kadangi karo sąlygomis tai reiškė pavojų gyvybei, tai šis garsas tiesiog įsivirina į kareivio smegenis ir jie, jį išgirdę reaguoja paprastai – gelbėjasi. Esmė yra tokia, kad yra dirgiklis ir yra nevaldoma, nevalinga reakcija į pavojų, kurio iš tiesų nėra. Tokių pavyzdžių su kareiviais yra daug. Kai nuo skersvėjo užsitrenkia durys ir kareivis pradeda bėgti kaip nuo šūvio ir pan.

Tas siaubas, kurį patiria kareivis, išgirdęs mirtiną pavojų jam reiškiantį garsą, ir yra jo patiriamas flashback’as. Tai yra atmintyje įstrigęs traumuojantis patyrimas, kuris vėliau dėl dirgiklio pasikartoja lygiai taip pat gyvai, tarsi tai vyktų čia ir dabar. Nepaisant to, kad aplinka iš tiesų yra saugi, flashback´ą patiriantis žmogus išgyvena siaubą gyvai ir realistiškai, jam užteko vien traumą primenančio garso, kad jis patirtų mirties siaubą.

Esant kompleksiniam potrauminio streso sindromui, dirgiklis gali būti neaiškus, jie gali būti labai įvairūs arba jų gali būti labai daug. Be to, kompleksinį potrauminį sindromą žmonės gali įgyti daug labiau “normaliomis“ sąlygomis – namų aplinkoje, darbe. Tai reiškia, kad dirgiklis gali būti bet kas, kas iš pažiūros visiems yra visiškai įprastinis ir jokio dėmesio nesukeliantis dalykas.

Tik staiga žmogus, vos ne iš niekur nieko pajaučia nepaaiškinamus stiprius jausmus – jaučiasi bejėgis, nieko nesugebantis, užspęstas, labai išsigandęs, praradęs save ir situacijos kontrolę, labai dirglus, stipriai sunerimęs, supanikavęs. Staigų jausmą galima apibūdinti kaip “užpultas“, “išduotas“, “praradęs save“, “jau viskas“, “šakės, man galas“. Dažniausiai atrodo, kad viskas staiga prarasta, kad įvyko kažkas labai baisaus, kas mane visiškai sunaikins, pasireiškia labai didelis stresas, noras dingti, pabėgti, kuo greičiau išvengti.

Žmonėms, turintiems kompleksinį potrauminį streso sindromą, tarpai tarp flashback´ų gali būti viso labo 24 valandos. Tai reiškia, kad taip dažnai kartojantis didelio streso būsenoms, žmogus gali arba tapti visko vengiantis, arba įsitikinęs, kad pasaulis yra be galo pavojinga vieta. Nes daugybė kitiems žmonėms įprastų, normalių pasikartojančių situacijų jam gali sukelti flashback’ą po flashback´o. Ilgainiui žmogus gali imti apie save galvoti: aš nieko nesugebu, aš visko bijau ir t.t. ir pan. Nors iš tiesų flashback´as yra visai ne jo charakterio dalis, iš tiesų tai yra sutrikimas, kurį jis įgijo dėl išorinės aplinkos sukelto poveikio. Ir tai yra pagydoma.

Kaip atpažinti flashback´us:

1. jeigu jums kartojasi situacijos, kai tarsi iš niekur nieko “krentate veidu į purvą“, staiga atrodo, kad visiškai susivarėte ir praradote save bei gyvenimą;
2. staiga, tarsi be paaiškinimo pasijaučiate bejėgiais, nesugebančiais, niekam tikusiais, beverčiais ir tai patiriate kaip labai stiprų, aštrų ir staigų jausmą;
3. jeigu norite kažką daryti, tarkime, susitikti su mergina ar atlikti kažką, kas vestų jus link svajonių darbo ar karjeros, tačiau nors viena dalis nori tai daryti, yra kažkokia kita labai stipri vidinė dalis, kuri labai tam priešinasi ir to negalite paaiškinti logiškai;
4. labai staigūs nevilties, pasijautimo neadekvačiu, pykčio protrūkiai, “viskas blogai ir bus tik blogiau“ su intensyviu neigiamų emocijų išgyvenimu be jokios priežasties;
5. jeigu pastebite pats (-i), arba šeimos nariai, draugai, kolegos sako, kad į kai kurias situacijas jūsų reakcija yra perdėtai, neadekvačiai per stipriai;
6. jeigu staigaus siaubo, nevilties, pasimetimo, katastrofos jausmas ilgai nepraeina ir išlieka intensyvus valandas, dienas ar netgi kelias savaites nuo tada, kai pasireiškė;
7. jeigu staiga dėl kažkokio įvykio atrodo, kad staiga ėmė ir sugriuvo gyvenimas, kad visiškai praradote savo kaip asmens vertę, nebejaučiate savęs kaip žmogaus, praradote savo centrą, liko tik visa griaunantis uraganas, kurio centre esate.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Problemos atpažįstant flashback´us esant KPSS:

1. neaišku, kas juos sukėlė, sunku arba beveik neįmanoma nurodyti konkretaus veiksmo, situacijos ar dirgiklio, kas sukėlė flashback’ą, dažniausiai tai kasdienės, tarsi niekuo neypatingos situacijos;
2. kadangi flashback´ai kartojasi dažnai, žmogus ima juos paaiškinti, priskirdamas arba aplinkai, arba sau, tačiau nesuvokdamas, kad tai yra savaime atskiras reiškinys, turintis savo priežastį;
3. sunku pamatyti, kad flashback´as yra perdėta, gerokai per stipri reakcija į realią situaciją. Žmogui, patiriančiam flashback´o sukeltą jausmą atrodo, kad jis yra adekvatus situacijai vien tik todėl, kad jis toje situacijoje tą jausmą patiria;
4. neįmanoma įžiūrėti sąsajų su praeityje patirtu emociniu smurtu ar konrečia traumuojančia situacija, todėl  flashback´as išgyvenamas, kaip šio momento situacija, nors iš tiesų dabartinė situacija yra dirgiklis.

Seminare Londone mokėmės ką daryti kaip ir nemedikamentiniais būdais sumažinti ar netgi visiškai panaikinti emocinius flashback’us. Jeigu jūs šiame aprašyme atpažinote savo patirtis, galite susisiekti su manimi ir aš jus konsultacijos metu išmokysiu tos metodikos.

Bet kuriuo atveju, šiuo metu nuolatos taikau flashback’ų mažinimo metodiką ir stebiu, kaip tai veikia ant manęs pačios. Po to planuoju čia aprašyti savo patirtį. Tad jei tema įdomi, nepamirškite užsiprenumeruoti.

Ir, labai svarbu, jeigu jau iš mano aprašymų supratote, ką turiu omenyje, vartodama anglišką žodį flashback’as, gal turite pasiūlymų, koks žodis labiausiai tiktų jiems pavadinti lietuvių kalboje? Mums būtinai reikia surasti ar sukurti tinkamą terminą. Turite idėjų? Būtinai pasidalinkite!