Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)

Kažkada kai skaičiau knygą “Jos poreikiai, jo poreikiai“, nustebau, kad meilė poroje buvo palyginta su banko sąskaita. Na, tarkime, jis padaro kažką, kas jai labai patinka, tarkime pėdų masažą, ir taip įdeda meilės taškų į savo sąskaitą jos meilės banke jam. Jei jis padarys devynis tokius saldžius dalykus iš eilės, kuriais vis didins savo meilės taškų skaičių pas ją, dešimtą kartą pavėlavus į žvakių nušviestą vakarienę, ji visai nepyks, o sutiks jį meiliu žvilgsniu, ir galbūt net pasiteisinti nereikės. O jei dar ir pasiteisinimas bus įtikinamas, tai jinai už pavėlavimą visiškai neišbrauks taškų iš jos meilės banko sąskaitos jam. Ir atitinkamai atvirkščiai.

Vakar priėjau tokios pačios išvados su emociniu ištvermingumu. Supratau, kad laike, yra ribotas kiekis, kiek žmogus gali priimti šūdo. Turiu omeny emocinio šūdo. Nors fizinis šūdas greičiausiai atitiktų emocinį šiuo atveju. Na, galima išverti, jei aprėkė viršininkas ar klientas, kad sulūžo mašina pakeliui į darbą, kad VMI nuskaitė pinigus nuo sąskaitos ir neliko net pietums, kad pakeliui namo pradėjo lyti ir kiauriai permirkau, bet… grįžus namo dar užtikti vaikiną su kitą būtų jau per daug.

Yra kažkokios ribos, kiek galime pakelti šūdo per valandą, per dieną, per savaitę, per mėnesį, per metus ir per gyvenimą.

Emocinis šūdas – tai bet kokios situacijos, kurios sekina, ėda mūsų jėgas: priverčia pasijausti mažais, niekingais, negabiais, nesaugiais, liūdnais, pajausti skausmą, staiga netekti jėgų ir pan. Žodžiu, visi tie nemalonūs dalykai. Ir kiekvienam žmogui jie gali būti skirtingi. Vienas dėl to paties dalyko pasijus išmuštas iš vėžių, o kitas, paklaustas po penkių minučių, nesugebės net prisiminti, kas ten buvo.

Tai visiškai nesvarbu, kas konkrečiai veikia jus, ir kokiu stiprumu.

Kas yra svarbu – tada, kai galite, kol viskas gerai, kiek įmanoma daugiau investuoti į tai, kas padeda atgauti jėgas. T.y. krauti emocinį teigiamą indėlį ir jį visaip didinti. Eiti miegoti, daryti dažnas pertraukas, dirbti darbus, kurie teikia malonumą, dažniai susitikti su žmonėmis, šalia kurių gera, klausytis malonios muzikos, veikti tai, kas patinka.

Kaip ir pirma, pats svarbiausias indikatorius – tai jausmas, ką darant arba ką padarius jums yra gera, padaugėja energijos, pagerėja nuotaika ir t.t. Kuo daugiau indėlio esame prisikrovę savo emocinio banko atsargose, tuo stabilesni išlikame pūstelėjus gyvenimo skersvėjuose. Tuo ramiau galime reaguoti į laikinus iškilusius nemalonumus, neprarasdami tikėjimo, kad jie yra nedideli, laikini, ir nemažina mūsų savivertės.

Esate sutikę žmonių, kurie dėl kažkokios smulkmenos visiškai išeina iš pusiausvyros? Pradeda rėkti arba elgiasi taip, lyg kątik nutiko pasaulio pabaiga? Tai yra žmonės, kurie gyvena ant emocinio banko 0 lygio. Lygiai taip pat kaip ir banke – jei sumokėjai už naujus batus kreditine kortele, kurioje nebuvo pinigų, tapai skolingas bankui. “Nuėjai į minusą“. Taip ir tokie žmonės, mirkstantys neišpsręstų problemų liūne, atsitikus mažai smulkmenai, pvz. juos autostradoje aplenkė naujesnis automobilis, visiškai netenka savitvardos ir pridaro dar didesnių nesąmonių, kurios juos nutempia į dar gilesnę emocinę duobę.

Todėl galima sakyti, kad solidi emocinio banko sąskaita yra iš dalies savaime atsiperkanti. Einant gatve paukščiuo purptelėjus ant mūsų naujo kotiumėlio, nusijuoksime, ir iš emocinio banko nusirašys koks -1 ar -2 (kostiumėlis nemažai kainavo visgi). Tačiau kai esame ir taip ant ribos, toks pats įvykis mus nutemps žymiai žymiai giliau, tarkim, į -80 ar į -90. Nes reakcija bus perdėta, per stipri – juk nebuvo rezervų. Kodėl ant manęs? Ar aš pats koks vaikščiojantis šūdas, kad net paukščiai ant manęs šika? Čia yra akivaizdus ženklas, kad dievas manęs nemyli, nes ant manęs net iš dangaus byra šudai!!! Viskas, dabar aš negaliu eiti į tą pasimatymą, nes ką jis pagalvos, kai pamatys mane apšiktą?! Į naują kostiumėlį sukišau visus savo paskutinius pinigus, o kątik praradau per tą paukštį paskutinį gyvenime šansą ištekėti!!! Ir t.t. ir pan.

Žinoma, kad netekę -1 ar -2 taškų, juos labai lengvai atstatysite. Kol prieisite iki tos vietos, kur ėjot, jau galėsite iš viso įvykio smagiai pasijuokti (ir pataikyk tu man?!), ir tuo pačiu juoku buvęs emocinio banko likutis atstatytas į prieš tai buvusį lygį.

O kiek dienų ar savaičių reikės tempti save už plaukų iš pelkės -80 ar -90? Pasijuokti vieną kartą tikrai neužteks. O ir nesinorės. Taip kad pastangų reikės investuoti žymiai žymiai daugiau, nei jei prieš įvykį būtų pūpsojęs teigiamų emocijų išsipūtęs bankas.

Visgi būna situacijų gyvenime, kai nutinka šūdo daugiau, nei mes galime pakelti. Tai jau yra psichologinės traumos, kurios pasireiškia įvairiais psichikos gelbėjimosi mechanizmais – gali būti perdėta agresija (aktyvuojasi pirmykštis instinktas pulti), šokas ar neigimas to, kas vyksta (pirmykštis instinktas bėgti). Tai irgi pasitaiko, bet normaliu atveju, turint sukaupus rimtą teigiamų emocijų banką, tai būna labai labai retai, kartą – du – tris per gyvenimą.

Žmogui trauma gali būti tokia didelė, kad jos neišsprendus yra liekamieji reiškiniai – potrauminis specifinis elgesys arba netgi psichiniai sutrikimai.

Tad norėdami išvengti tokios rizikos, turime intensyviai rūpintis savo gerove, ir pirmiausia – savo emocine gerove. Save girti, lepinti dėmesiu, skirti dėmesio savo norams, valdyti darbui skiriamą laiką ir jėgas, kartais, kai jaučiame, kad atėjo riba, kiek š galime pakelti šiandien, tiesiog atsiprašyti visų (kad ir iš darbo) ir eiti miegoti ir taip dirbtinai anksčiau “uždaryti“ dieną.

Paveiksliukai iš Wickimedia Commons

O jūs, ar sekate šūdo ribą savo gyvenimą?

Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)