Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.
Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“
Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.
Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.
Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.
R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.
Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.
Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.
Kiek žvelgiu į savo gyvenimą ir analizuoju, kiek girdžiu pas mane ateinančių konsultuotis žmonių istorijas, kiek skaitau specifinę literatūrą, visur matau tą pačią tendenciją – narcizas atsiras jūsų gyvenime pačiu jums sudėtingiausiu momentu.
Dabar manau, kad tai vyksta visiškai neatsitiktinai. Žmonės, kurie yra ne narcizai, turi tokį žmogišką jausmą savyje – tai atjautimą kitoms gyvoms būtybėms. Mes matome sužeistą gyvūnėlį, mums norisi jį išgelbėti, parsinešti namo ir pagydyti. Mes matome kitą kenčiantį žmogų, mums norisi jam padėti. Jei negalime padėti – kankinamės. Tai – empatija.
Todėl kai mūsų gyvenime pasirodo narcizas, atrodo, kad pats dievas jį mums atsiuntė. Dar turint omeny jo elgesį pradinėje santykių fazėje, atrodo, kad tai buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti. Problema yra tame, kad mes manome, kad pats jo pasirodymas mūsų gyvenime narcizo širdyje kyla iš noro pagelbėti mums sunkią akimirką. Todėl esame dar dvigubai dėkingesni, kai žinome, kad į mūsų gyvenimą atėjo žmogus padėti tuomet, kai mes galime mažiausi jam duoti, kai patys nepastovime ant savo kojų.
Čia ir yra spąstai, kurie po kiek laiko užsidaro kietais gniaužtais ir sukelia daugybę kančių. Esmė yra tokia, kad mes net negalime pagalvoti, kad kitas žmogus, kuris atrodo toks geras, kupinas pagalbos ir geranoriškumo, iš tiesų yra vedinas visai ne taurių jausmų, o yra grobuonis. Sakau tai labai atsakingai.
Narcizas veikia kaip hiena. Hiena neseks silpstančio gyvūno iš noro jam padėti pasveikti. Vienintelis dalykas, kuris jam iš tiesų yra svarbus – tai kad jūs ir esate pakankamai silpnas, kad tiktumėte jam kaip grobis. Jis nenori eikvoti savo jėgų, ir greičiausiai tuščiai, bandydamas pavergti sveiką, savimi pasitikintį, džiugų žmogų, tvirtai stovintį ant savo kojų. Tokio žmogaus pajungimas į savo narsicistinį pasaulį, kur viskas vyksta tik pagal narcizo primestas taisykles, pareikalaus iš jo daug jėgų ir greičiausiai neduos jokio rezultato. Nes kažkokiu momentu tas žmogus tiesiog pavargs nuo narcizo manipuliacijų ir smegenų plovimo akcijų ir jis pasiųs jį po galais.
Todėl narcizas labai sąmoningai renkasi žmones, kurie yra kažkuo akivaizdžiai silpnesni. Geriausia, jeigu jie išgyvena esminę gyvenimo krizę. Taip, tai yra labai žiauru. Tačiau suvokti, kad tokių žmonių yra, kurie neturi nei kruopelės sąžinės, yra labai svarbu. Ir geriau šią mano siūlomą raudoną piliulę praryti dabar, negu po daugybės kartu pragyventų metų su suniokota savivoka.
Tokio lygio beširdiškumą normaliam žmogui yra be galo sudėtinga suvokti. Ir tai atrodo neįtikinama iki pat to momento, kol pats nesi patyręs, nes kitaip ir nepatikėsi. Nes esminė prielaida, kuria remiamės mąstydami yra ta, kad visi žmonės yra tokie patys, kaip ir mes patys. Taip mes patys apgauname save, pagal nutylėjimą mūsų smegenims narcizui priskyrus gebėjimą atjausti kitą žmogų.
Turite suprasti, kad ne veltui narsicizmas yra oficialus asmenybės sutrikimas. Tai yra tam tikras savybių rinkinys, kuris labai stipriai įtakoja tai, kaip žmogus funkcionuoja. Ačiū dievui, ne visi žmonės yra narcizai, yra ir normalių žmonių, kurie turi tiek empatijos grūdą, tiek turi sąžinės. Tačiau ši informacija labiau skirta žmonėms, kurie susidūrę su narcizais ir ieško atsakymų, nes jaučia, kad kažkas jų gyvenime stipriai ne taip, tačiau neranda loginio paaiškinimo, kas tai. Jeigu čia radote atsakymų, nepatingėkite, brūkštelkite komentare nors kelis žodžius.
Taip pat labai prašyčiau žmones, kurie mano, kad turi reikalų su narcizu, parašyti komentaruose, ar jų gyvenime irgi atsitiko taip pat – ar narcizas irgi pasirodė eteryje tuomet, kai jūs buvote žemiausiame savo gyvenimo taške? Kai buvote labiausiai pažeidžiama (-s)?
Todėl pigiuose žurnaluose rašomos nuvalkiotos tiesos, tokios kaip “pirma mylėk save, o tada galėsi mylėti ir kitą“ yra iš tiesų ne pigūs žurnalistų triukai. Turintiems reikalų su narcizu tai yra esminė gynybinė taktika – esant sudėtingai gyvenimo situacijai reikia iš visų jėgų stengtis kaip įmanoma greičiau atsistoti ant kojų, sustiprėti, atsigauti, normalizuoti ir sutvirtinti savo gyvenimą, pagerinti savo savijautą.
Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Narcizai kaip rykliai, jie iš tolo užuodžia kraują ir atakuoja sužeistąjį. Kuo greičiau save pagydysite, kuo tvirčiau ir užtikrinčiau jausitės, tuo labiau būsite apsisaugoję nuo grobikų – narcizų atakos ir tuo didesnė bus tikimybė, kad netapsite jų auka.
Empatija nebuvo mano ankstyvo gyvenimo dalis. Aš augau siaubo pilnuose namuose, kur kiekvienas buvo per daug užsiėmęs savo paties išgyvenimu, kad būtų užjautęs ką nors kitą. Nebuvo erdvės, kurioje kažkas būtų įsijautęs į kito vidinius išgyvenimus, nebuvo noro palaikyti erdvę kito žmogaus jausmams. Mes buvome akli vienas kito vidiniam kraštovaizdžiui, tiesiog svetimi žmonės, besidalinantys tą pačią fizinę erdvę, tiesiog besistengiantys fiziškai išlikti.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Artėjant prie mano trisdešimtmečio, kažkas pasikeitė. Aš labiau pradėjau suvokti atjautą tiek kaip gydantį įrankį, tiek kaip būdą gyvuoti pasaulyje. Tai man padėjo baigti kitų žmonių elgesį priimti kaip specialiai nukreiptą prieš mane. Kai galėjau įsijausti į jų kelionę, aš pradėjau matyti, kas verčia juos taip elgtis, ir man nebeatrodė, kad viskas nukreipta prieš mane. Tai man padėjo ir pačiam būti geriau suprastam kitų. Po to, kai mano ankstyvasis gyvenimas buvo prikištas pykčio ir neapykantos žmonėms, aš mėgavausi kai kažkas mano patirtį priiminėjo atvira širdimi. Nebuvau aš velnias. Buvau galų gale tik žmogus. Kai pasijaučiau besąs priimamas su visu savo žmogiškumu, tai mane labai pakeitė.
Neseniai aš perkėliau empatiją į dar aukštesnį lygį. Susiklostė netikėta bjauri nesusipratimų, netekčių ir dirgiklių grandinė, ir aš su savo geriausiu draugu 2013 metais patekome į juodą nebendravimo periodą. Mes nekalbėjome iki 2014 m. rudens, kai abu nusprendėme, kad reiktų pabandyt pagydyt mūsų santykius ir vėl bendrauti. Kai vėl susitikome, pasidarė aišku, kad tarp mūsų buvo per daug neišspręstų jausmų ir prielaidų. Kalbėjimas kažkiek padėjo, tačiau to neužteko tam, kad prisikastume iki esmės. Mes tiesiog negalėjome matyti vienas kito bei negalėjome nustoti kitam primetinėti savo pačių jausmų ir prielaidų. Rifai atrodė neperžengiami.
Mums reikėjo kažko daugiau, kažko daugiau nei paprastas “aš pasakiau, tu pasakei“ dialogas, kurio metu kiekvienas bando kažką įrodyti vienas kitam. Mums reikėjo technikos, kuri padėtų mums išlipti iš savęs ir pamatyti vienas kitą visame gilume. Mums reikėjo pagyti ląstelių lygmeny. Rėmiausi technika, kurią naudojau kaip terapeutas dirbdamas su šeimomis, tik pritaikiau ją mūsų atvejui. Dabar ją paprasčiausiai vadinu Empatijos procesu. Po dviejų sesijų, kurių metų ją taikėme, mes jau galėjome nusimesti didelius emocinius šarvus ir matyti kito veiksmus neapkrautus savo projekcijomis ir prielaidomis. Mes galėjome pagydyti didelę tarp mūsų buvusio skausmo dalį ir prisiminti, kodėl buvome geriausiais draugais virš 20 metų. Negaliu pasakyti, kad mūsų ryšys atsinaujino visuose lygiuose, kaip kad buvo, bet procesas iš tiesų padarė stebuklus.
Tiesą pasakius, ši paprasta technika gali pakeisti santykius. Ir tikiu, kad jos pritaikymui nėra jokių apribojimų. Ji gali būti naudojama tarp draugų, mylimųjų, šeimos narių, darbuotojų ir darbdavių, kolegų, konfliktuojančių tautų ir planų, netgi teismuose. Ją galima įausti į mokymo programas mokyklose, kad vaikai išmoktų atjausti ir tai išreikšti ankstyvame amžiuje, ypač tai būtų gerai tiems, kurie to negali patirti savo namų aplinkoje. Pasaulyje, kuriame konfliktai dažniausiai kyla iš nesugebėjimo įsijausti į vienas kito situaciją, empatijos procesas gali persmelkti per tradicinio kurtumo nuometus ir pakeisti mūsų pasaulį. Jį galima naudoti vėl ir vėl net sudėtingiausiose situacijose tol, kol jaučiantysis nepasijaus pilnai suprastas ir atjaustas. Ji labai naudinga net ir ten, kur nėra konflikto. Pasaulyje, kuriame tiek daug mūsų niekada nesijautė matomi ir atjausti, šis procesas gali pakeisti gyvenimus netgi jei taikomas tarp nepažįstamų žmonių. Tiesą pasakius, kaži, ar kolektyvinė sąmonė bus pažinta šioje erdvėje, jeigu mes neišmoksime atjausti žmonių, kurie mums atrodo tiesiog nepažįstamieji. Jeigu mes galėtume išmokti empatiškos reakcijos su visais (“pasakyk man, koks tas jausmas tau“), mes prasimuštume per svetimumo sienas ir prisimintume, kad mes visi esame čia, einame koja kojon keitimosi keliu. Tuomet, kai manei, kad esi vienas su savo iššūkiais, tu gali pradėti atjautos procesą ir suvokti, kad iš tiesų taip nėra.
Tai tarsi, kaip aš sakau, ėjimas su kito žmogaus batais. Tai yra gebėjimas pajusti, ką kitas žmogus jaučia ar jautė tuo konkrečiu momentu. Tai tarsi įsijautimas į jų kelionę ir pajautimas to, ką patyrė jie. Tai ne vien užuojauta, ne vien tik pagailėjimas. Tai labiau jų jausmų pajautimas, tarsi tai vyktų su tavim pačiu.
Išjautėjas – tai žmogus, kuris dalinasi savo patirtimi. Gavėjas – tai kitas žmogus, kuris priima pirmojo jausmus. Pastaba: nors šis aprašymas skirtas žmonių porai, t.y. dalinimuisi aš – tu, jis gali būti taikomas ir didesniam žmonių skaičiui. Tuomet išjautėjas lieka vienas, bet gavėjų gali būti daugiau. Tuomet instrukciją reikia tiesiog atitinkamai pritaikyti.
Empatijos procesas
Priesaika
Procesas prasideda nuo to, kad gaunatysis duoda priesaiką išjaučiančiajam. Žodžiai gali būti keičiami tiek, kiek reikalauja situacija, tačiau joje svarbu tai, kad išjautėjas turi išgirsti, jog jis gali jaustis saugus dalindamasis savo patirtimi. Turint omeny mūsų patirtį, kai daugybę kartų kai mes atvirai dalinomės ir aplinkinių reakcija buvo nepalanki, išjaučiantysis turi jaustis visiškai užtikrintas, kad priimantysis tikrai sugebės išklausyti jo patyrimus su teigiamu nusistatymu, aktyviai klausydamasis, ir kad nepapasakos kitiems. Pasidalinti savo patirtimi – tai tapti pažeidžiamu. Mes nenorime, kad žmonės grįžtų į savo patyrimus tik tam, kad dar sykį pasijustų nematomi, neišklausomi ir dar sykį patirtų emocinę traumą.
“Aš esu palaimintas, kad turiu galimybę priimti šitą atsivėrimą. Pažadu, kad priimsiu jį gerai nusistatęs, būsiu savimi ir būsiu toks atviras, koks tik gali būti. Šis procesas yra ne apie mane. Tai yra tavęs priėmimas. Tai yra mano atjauta ir mano noras pabūti tavo vietoje. Aš padarysiu viską, kad palikčiau visas savo išankstines nuostatas, projekcijas, sunkius jausmus kol tu dalinsiesi tam, kad galėčiau būti pilnai susitelkęs į tai, kas vyksta. Aš nesistengsiu keisti tavo požiūrio į tavo patyrimą. Aš tavęs neteisiu. Ir aš prižadu, kad be tavo sutikimo niekada niekam nepasakosiu to, ką tu man leisi žinoti. Tai yra tavo procesas. Gali jaustis saugus.“
Išjaučiantysis tuomet pasako, kaip jis norėtų, kad gavėjas atsisėstų, galbūt prieš jį, galbūt atsigultų abu patogiai, žodžiu, pasirenka tokią padėtį, kurioje jis pats jaučiasi patogiausiai išreikšti savo patyrimus. Svarbu, kad aplinka pati savaime būtų rami ir patogi tiek, kiek to reikia pagelbėti procesui. Išjaučiantysis nusprendžia, ar jis nori, kad priimantysis būtų atsimerkęs, ar žiūrėtų į jį, ar nežiūrėtų, ar būtų užsimerkęs. Tai priklauso nuo to, kaip išjaučiantysis nori, kokiu būdu jo patirtis būtų priimama. Jis taip pat pats nusprendžia, ar jis norėtų būti užsimerkęs ar atsimerkęs. Išjaučiantysis taip pat nusprendžia, kaip jis nori, kad priimantysis reaguotų: ar kad jis judėtų taip pat, kaip išjaučiantysis, ar atpasakotų, ką išgirdo, ar tiesiog sėdėtų ar gulėtų tylėdamas ir nejudėdamas, kol jis dalinasi savo patirtimi. Galima iš anksto nusistatyti laiko limitą, kiek laiko bus skiriama dalinimuisi, bet tą nustato irgi išjaučiantysis. Bet laiką riboti nebūtina. Bet kuriuo atveju, apsprendžiama viskas, kas padėtų išjaučiančiajam prieš jam pradedant.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Tada jis tiesiog pradeda pasakoti ir išreikšti savo patirtį. Taigi, išjaučiantysis kalba, leidžia garsus, transliuoja viską, kas eina iš jo širdies, visa tai, kame jis nori būti gavėjo suprastas (prisiminimai, atsitikimai, patirtys, priėjimo kampas). Jis pradeda dalintis, taip aiškiai, kaip tik gali, su detalėmis, žodžiais, ašaromis, pykčiu, judėdamas ir kitaip pilnai išreikšdamas save. Viską, kas tik yra būtina. Tai gali būti specifinis atsitikimas, prisiminimias, tačiau svarbu neišsilieti nevaldoma begalinio skaičiaus prisiminimų ir įvykių seka. Jei norite būti geriau suprastas ir jaustis pilnai išklausytas, geriau vienam tokiam išklausymui pasirinkti vieną įvykį ar prisiminimą. Tai padidina šansus pasijausti pilnai suprastas ir išklausytas. Idėja yra tokia, kad priimantysis čia yra ir tam, kad išklausytų jūsų patyrimą, bet kad ir pilnai pajustų jūsų jausmus. Kad atjaustų. Kad pasidalintų, prisiimtų dalį jų. Kad pajustų juos savo kūnu ir išgyventų. Kad iš tiejų jaustų tai, kad jautėte jūs, kad jūs pasijustumėte išgirstas ir pajaustas ir kad pasijustumėte susijęs su priimančiuoju. Yra svarbu, kad jūs išreikštumėte save tiek ilgai, kiek jums to reikia, tiek giliai, kad jūs pasijustumėte, kad pagaliau išreiškėte viską, kas su tuo susiję. Kai baigėte, yra keli variantai. Jūs galite paprašyti jų išeiti, apkabinti jus, jeigu tai jums priimtina, jūs galite paprašyti tiesiog pabūti kartu tylint, jūs galite paprašyti priimančiojo papasakoti savais žodžiais ką jūs pasakėte. Jeigu jums užtenka to, kad kažkas tiesiog buvo ten su jumis, kai jūs pasakojote, jums gali to nereikėti. Tačiau jeigu jums svarbu žinoti, kad tas žmogus viską išjautė kartu su jumis, gali reikėti, kad jis gana giliai atpasakotų, ką jautėte jūs. Daugelis mūsų einame pergyvenimą niekada taip ir nesijausdami išklaisyti ir išgirsti, tad vien girdėjimas, kad kitas jūsų išklausė ir išgirdo, gali suteikti visiškai naują patyrimą būti išgirstam ir išklausytam.
Jeigu jūs į empatijos procesą leidotės dėlto, kad pykotės, jūs galite pradėti pokalbį apie tai, ką patyrėte kartu, tik dabar jau žiūrėdami į viską iš platesnės perspektyvos ir per supratimo prizmę.
Mano tikras gyvenimas 