Kodėl verta išsiugdyti empatiją

Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.

Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“

Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.

Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.

Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.

R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.

Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.

*****

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Apie tikrąjį pasitikėjimą savimi

Kas jums sakė, kad pasitikėjimas savimi – tai rėkimas kalbant telefonu? Arba ėjimas mėtant pėdas į šonus ir tarsi pasikišus arbūzus po pažastimis? Arba melavimas nemirksint? Kažkieno išjuokimas kitų akivaizdoj? Kategoriškas atsakomybės atmetimas? Pašnekovo pertraukimas grubiai ir be ceremonijų.

Aš irgi anksčiau tikėjau, kad taip atrodo pasitikėjimas savimi. Nes juk žmogus turi tikrai labai savimi pasitikėti, kad drįstų taip chamiškai elgtis.

Yra esminis skirtumas tarp narsicistinio elgesio ir tikrojo pasitikėjimo savimi. Tikrasis pasitikėjimas savimi yra tylus, nematomas, toks tarsi peršviečiamas. Jis neapčiuopiamas, tačiau jis yra.

Žmogus, kuris iš tiesų pasitiki savimi, jam nereikia to iššaukiančiai demonstruoti. Jis apie tai nerėkia. Savimi pasitikintis žmogus nejaučia poreikia žeminti, skaudinti kito ar padaryti iš jo pajuokos objekto.

Iš tiesų savimi pasitikintis žmogus tiki, kad jis yra iš esmės geras. Kad jis iš esmės yra tinkamas šiam gyvenimui ir yra pasiruošęs priimti gyvenimą toks, koks jis yra. Jis viduje nematomas tupi įsitikinimas, kad viskas, kas tam žmogui nutiks, neviršys jo jėgų susitvarkyti ir kad jam tai pakankamai gerai pavyks.

Savimi pasitikintis žmogus tiki, kad jis yra geras ir tinkamas kitiems žmonėms. Jam nereikia rėksmingai demonstruoti savo pranašumo prieš kitus, nes jis ir taip žino, kad jis pakankamai geras.

Agresyviai, demonstratyviai ir kitų sąskaita demonstruojantys savo pranašumą žmonės savo triukšmingu iššaukiančiu elgesiu pirmiausia nori užstelbti savyje tūnančią tuštumą, kuri tyliai tyliai šnabžda jiems į ausį: “tu esi niekas iš tiesų…“. Jie jaučia mirtiną poreikį savo nujaučiamą menkumą užmaskuoti, kad niekas, neduok dieve, nepastebėtų. Todėl jiems reikalingas “savęs pasitikėjimo“ demonstruojamas triukšmas.

Keliamas triukšmas jiems laikinai nustelbia vidinį tuštumos skambesį ir užglaisto didžiausią jų baimę – kad apie jų begalinį nepasitikėjimą savimi sužinos aplinkiniai. O jeigu keliamas triukšmas tuo momentu dar ir sukelia reakciją iš aplinkinių, koks jis neva kietas, tai puiku – žmogus trumpam pasijunta iš tiesų kietas. Juk jeigu kiti sako, kad aš kietas, tai juk aš ir esu kietas, juk negali būti kitaip?!

Ar neskamba pirmoji mano pastraipa kaip tekstas, aprašantis agresyvius vaikus mokyklos kieme, kurie ten diktuoja tvarką, kas ir kaip tyčiosis iš bendramokslių? Beje, jeigu žinote gerą vertimą angliškam žodžiui bully, parašykit komentaruose, gerai?

Nuotrauka iš Wickimedia

Tas pats žodis galioja ir suaugusiems žmonėms, kurie savo vaikiškas kietumo strategijas taiko namuose ar darbe. Tai – narcizai. Ir jų beatodairiškai kuriamas teatras neturi nieko bendro su pasitikėjimu savimi. Tikrasis pasitikėjimas savimi yra turimas, o ne demonstruojamas.

Tad nebemaišykime pūtimosi, nejautrumo, įžūlumo ir dėmesio provokavimo su pasitikėjimu savimi.

 

 

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.