Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Kažkodėl lietuviškuose šaltiniuose Netflix’o serialo “Better call Saul“ pavadinime rašoma Solas, kodėl ne Saulius?

Tai yra labai lėtai įsilinguojantis serialas ir pagrindinio herojaus Solo arba Džimio Makgilo (Jimmy McGill) charakteris vystomas labai pamažu. Tam, kad pradėtumėt jį geriau pažinti, teks būtinai žiūrėti bent jau 5 sezonus. Iš vienos pusės jis yra tipiškas amerikietiškas gerietis, kuris pasinaudoja jam suteiktu šansu įsikabinti į gyvenimą, uoliai pluša didelės teisininkų kontoros pašto paskirstymo kambarėly, šypsosi visiems, randa kiekvienam tinkamą žodį ir yra biuro šviesa.

Jeigu jums patiko Tarantino filmas “Vieną kartą Holivude“, tai greičiausiai patiks ir šis serialas. Bet įdomiausia yra pagrindinio veikėlo Solo charakterio raida. Skirtingai nuo tipinių holivudinių filmų, tai ne vien tik geriečio pradedančiojo teisininko užtikrintas kopimas karjeros kopėčiomis aukštyn. Pagrindinis šio serialo veikėjas yra daugialypis. Už neriboto optimizmo, 18 valandų per parą darbo dienos skleidžiasi ir tamsesnė jo pusė.

Tam, kad pasiektų savo tikslą šis žmogus gali sudeginti bet ką, kas pasipainios jo kelyje. Bet sudeginti taip, kad visi kiti jį vistiek mylėtų ir toliau tikėtų jo tyra šviesa. Jis žino: “Žmonės mane myli“. Ir jis be skrupulų, kai jam to reikia, sukiršina tuos žmones, o šie tebegalvoja, kad jis jų išgelbėtojas – angelas. Kai jam reikia, jis verkia netikromis ašaromis tam, kad palenktų kitus žmones į savo pusę.

Kai reikia, jis sufalsifikuoja dokumentus, surežisuoja įvykius, įžūliai pažeisdamas taisykles ir moralės normas pasidaro taip, kaip jam reikia. Meluoja taip žaviai ir kažkaip lyg nekaltai, kad neišeina ant jo pykti. Kiti žmonės net neįtaria, kad yra tik naivūs aktoriai jo slapta režisuojamame spektaklyje “Gyvenimas“.

Kaip ir tikrame gyvenime, tokie žmonės neatrodo kaip vaikštantis blogis. Tai ir yra pats serialo gerumas, kad realistiškai parodoma, kad nėra gyvenime aiškumo su tokiais žmonėmis. Jie kenkia, bet tas kenkimas taip gerai pridengtas jų šarmu, kad net tie, kuriems jis pakenkia labiausiai, vistiek negali iki galo suvokti jų sielos gelmės tamsumo.

Jis sudega daug kartų ir jo nuopolis vis didesnis. Jo pyktis, sarkazmas prasiveržia vis dažniau. Galų gale jis pats atvirai ima pats nebežinodamas, ant ko čia pykti, priiminėti jam pačiam nenaudingus sprendimus.

Taip ir lieka neaišku, ar tikrai jį vyresnis brolis taip skriaudė, kaip kad rodoma visus 4 sezonus, nes penktame atsiranda užuominų, kad gal vistik tai jis vis pateikia save kaip auką. O realybė kitokia.

Nuotr. Gage Skidmore from Peoria, AZ, United States of America / CC BY-SA

Serialas labai įdomus charakterio, bet ne siužeto prasme, nes šis labai ištemptas ir per 60 minučių veiksmas vykstas kokias 5 minutes, ir tai ne kiekvienoje serijoje. Tai serialas ne kiekvienam. Bet tiems, kurie susidūrė realiame gyvenime su psichopatais (Maikas) ir narcisistinio tipo asmenybėmis, šiame seriale tai atvaizduota ypatingai gerai. Ypač tas aspektas, kad tokie veikėjai savo sunkiąją artileriją išsitraukia ne kasdien, todėl daugkas net neįtaria, ką jie gali. Ir vistik nagus apdega ir jis.

Dar viena likimo linija yra silpnai išreikšta, toks jausmas, kad tik kaip fonas pagrindiniam veikėjui, tai yra jo gyvenimo partnerė Kim. Jos gyvenimas taip pat parodytas labai ištęstai. Tačiau gerai atvaizduota, kaip ji, gyvendama su Solu ne tik turi pati viena arti už kelis žmones darbe tam, kad apmokėtų sąskaitas po eilinės šio nesėkmės. Ji viena stengiasi viską padaryti gerai. Ir nors ji paburba karts nuo karto dėl to, ką jis daro ir kas jai nepatinka, tačiau kritiniais momentais ji vistik eilinį kartą ištraukia savo partnerį iš eilinės krizės.

Buvusi gera mergaitė, turėjusi siekių karjeroje, ji tampa pervargusia moterimi, kuri vos bepakelia savo gyvenimo naštą, tačiau vistiek tam tikra savo dalimi negali atsiskirti nuo Solo ir kažkokia prasme jis vistiek jai patinka, nors realiai visos bėdos tik per jį.

Kam tokios bėdos artimos, pažiūrėkite. Iš šono gerai matosi.

(Savo įspūdžius rašiau 5 sezono vidury, tad dar kažko galėjau ir nežinoti. Na ir gerai, galbūt keli spoiler’iai liko už borto).

Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.50-tamsesniu-atspalviu-mtg

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Bėkite iš karto!

Mielos merginos, mielos moterys,
 
mes visada galvojame, kad tokios istorijos mums tikrai neatsitiks. Ji irgi taip galvojo. Ir kiek dar moterų galvojo?
 
Moterys, kurioms pavyko pabėgti nuo tokių tipažų, visos kaip viena, žiūrėdamos atgal tvirtina, kad jau pirmomis pažinties dienomis buvo nerimą keliančių požymių.
 
Bet mes taip norime meilės, kad mes nekreipiame dėmesio. Esmė yra tokia, kad bėgti reikia pačioje pradžioje, jeigu išlenda kažkokie požymiai, kad vyras yra nepagrįstai pavydus, kad savinasi, kelia scenas (nors kolkas tik jums), jeigu su kažkuo pabendravote. Nesvarbu, kad jūs dar išvis nesate kalbėję apie tai, kad esate pora. Arba jei kątik tapote pora. 
Jei pagrasino duoti į kailį, jei pagrasino užmušti.
Žmonės, kurie taip nepadarytų, taip ir nekalba. Jeigu pasakė, tegu juokais, tegu išsprūdo, tai rodo, kad tokia mintis egzistuoja to žmogaus galvoje. O tai reiškia, kad jis yra LABAI PAVOJINGAS.
Escape Route
 
Bėgti turite tuomet, iš karto. Apraudokite, apverkite tą nepavykusią meilę, bet bėkite iš karto. Kol dar jis nėra tiek prisirišęs, kol jam dar nenuvažiavo stogas tiek, kad pridarytų tokių nesąmonių.
 
Taip, bus liūdna ir graudu, kad ne iš karto normalus pasitaikė, bet nuo pavojingų turime pabėgti pačios, kai tik pasimato “žiedeliai“. Net ir tuomet, kai nuo vienatvės skauda visi šonai. 
Pagalvokite blaiviai – geriau iš vienatvės skaudančiais šonais nei šaltoj kapo duobėj. Kai dar gyvent ir gyvent. Galbūt jums tuo momentu taip ir neatrodo, bet tikrai yra šansų, kad dar bus tas kitas. Normalesnis.
 
JŪS NETURITE IŠ NAUJO ŽIŪRĖTI SIAUBIAKO kai jau žinote, kokia bus pabaiga. Nes filmą galima išjungti. O čia gyvenimas. Neprieikite iki tokio taško, kai nebegalėsite patikėti, kad pati tapote siaubiako heroje. Kai nebegalėsite išjungti “filmo“. 
Tam dievas davė žmogui kojas – kad pabėgtų ten, kur saugu.
Jeigu turite panašią problemą ir norite pasitarti, galite užsiregistruoti konsultacijai, kontaktai yra dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje.
Bėkite iš karto!

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Vieną dieną aš vaidinau geros mamos rolę ir atbulom kojom ėjau į kiną. Žiūrėti filmo, kurį išrinko vaikai. Ne, dar nesu pasiekusi tokio nušvitimo ir kai kada nenoriai darau dalykus, kuriuos protas sako, kad daryti reikia, o aš nenoriu. Va, ir prisipažinau.

O vaikai kažkodėl ėmė ir išrinko “Išvirkščią pasaulį“ (ang. “Inside out“, 2015). Nesigilinau, kodėl,nei apie ką, nes vistiek turėjau žiūrėti kažką, ko neplanavau ir nenorėjau, tad buvau susitelkusi į paties veiksmo atlikimą, t.y. ėjimą, žiūrėjimą ir pan. Tikslas buvo neužmigti. Prisipažinsiu, Simpsonų filmą pramiegojau, kokia gėda. Bet buvau nėščia, tai čia gal pakankamas pasiteisinimas?

Animacija man nepasirodė kažkokia ypatinga, daugiau blanki, veiksmas irgi toks labai šiaip sau. Įspūdis buvo toks, kad kadangi pastarąjį dešimtmetį amerikietiška kompiuterinė animacija tapo populiariu pelningu žanru, kad bet kas siekia sukti vidutinio lygmens animacinius filmus, tikėdamiesi nusigriebti tą grietinėlę, apie kurią mums dėstė universitete.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau man pradėjo įgauti prasmę tai, ką matau. Ir čia rašau ne tam, kad įrodyčiau, jog neužmigau. Tas paprastas, nelabai daug kuo nuo teletabių besiskiriantis filmas turėjo akivaizdžią, ir, sakyčiau, gilią didaktinę prasmę. Iš esmės šis filmas yra psichikos veikimo pradžiamokslis plačiosioms masėms!

Ir tai yra fantastika. Kinas, kaip pastebiu, bando jau nebe pirmą kartą įlįsti į žmogaus vidų. Kažkada buvo toks filmas, kur žmogus sumažėjo iki bakterijos lygio ir, kažkaip patekęs į žmogaus organizmą, perėjo viską virškinimo sistemą. O šis filmas įkiša kamerą į žmogaus galvą ir paprastai parodo, kodėl žmogus, patirdamas vienus ar kitus jausmus ir emocijas, elgiasi vienaip ar kitaip.

Pagrindiniai žmogaus jausmai filme yra skirtingi veikėjai, turintys savo vardus ir charakterius. Susipažinkite:

inside_out_fullmovie

Iliustracija iš Wickimedia Commons. Iš kairės į dešinę: Pyktis, Pasibjaurėjimas, Džiaugsmas, Baimė ir Liūdesys. Kadangi žiūrėjau filmą ne lietuvių kalba, lietuviškai įgarsintoje filmo versijoje vardai gali ir nesutapti

Filma iki begalybės paprastai paaiškinama, kaip kaupiasi prisiminimai, koks išlieka bendras žmogaus įspūdis iš dienos ir kaip iš patiriamų patirčių, įrašomų į žmogaus atmintį, formuojasi tai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Ir kaip tai lemia to žmogaus elgesį kasdieninėse situacijose.

Ką galiu pasakyti – genialus filmas. Tai, ką pasichologai mokosi visą semestrą, o gal ir ne vieną, režisierius sugebėjo taip supaprastinti, kad sudėjo į vieną filmą, kurį gali suprasti net 3 metų vaikas. Noriu pabrėžti, kad supaprastino – tai ne sugadino, o supaprastino – leido sudėtingus reiškinius suvokti kaip paprastus. O tai, mano nuomone, yra labai protingo žmogaus darbas. Kaip sako – jei sugebėsi tai paaiškinti penkiamečiui, vadinasi, pats tikrai supratai. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie nanotechnologijas, ar apie genų inžinieriją, kosmosą ar aukštąją matematiką.

Tikrai už filmo jaučiasi didžiulis žinių bagažas. Tai ne šiaip paimta ir supaprastinta idėja, kuri perteikta labiau kaip meninė priemonė, nuotaikai sukurti, tačiau praradusi savo visą prasmę ir realistiškumą. Pavyzdžiui, kaip rodomi filmuose gimdymai. Žiūrovas supranta, kad čia rodomas gimdymas, tačiau pats gimdymo pateikimas filme neturi nieko bendro su gimdymu realybėje. O šiame filme, nors jis ir teletabiškas, ir skirtas vaikams, ir animacinis, vis dėlto pavaizduotų procesų kokybė nepaaukota.

Užtai net jei Jūs nesiskundžiate nei viena iš problemų, kuriomis aš rašau, šitą filmą giliai rekomenduoju visiems. Net nustebsite, kaip po to žymiai geriau suprasite patys save. O ir nuostabi mokomoji medžiaga vaikams. Kas svarbiausia, jie net nejaus, kad mokosi, argi ne puiku!? Be to, pažiūrėjus šį filmą, yra daug paprasčiau kalbėtis su vaikais apie jausmus, kuriuos jie išgyvena. O juk viena iš svarbesnių tėvų pareigų ir yra padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus. Žodžiu, labai rekomenduoju.

P.S. Jei ne vaikai, šito filmo nebūčiau niekada pamačiusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad viskas, ko mums reikia, ir kas turi mus pasiekti, bet kuriuo atveju randa kelius į mūsų gyvenimą. Ir kad viskas ateina laiku, tada, kai ir turi ateiti. Belieka atsipalaiduoti ir, tai žinant, mėgautis gyvenimu.

 

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Filmas “Atkirtis“ (Whiplash)/2014

Šiame filme nėra nei Nicoles Kidman, nei Di Caprio. Ir filmas susuktas palyginti tokia labai paprasta tema. Studentas, puikus muzikantas, siekia aukštumų ir didelių pastangų dėka patenka į gero universiteto labai gerai vertinamą muzikinį kolektyvą.

Studentas džiaugiasi savo sėkme ir labai stengiasi tapti dar geresniu. Jis nenori būti žvaigždė, jis iš tiesų trokšta pasiekti profesines aukštumas. Toks, atrodo, per paprastas turinys geresniam filmui. Vistik filmas geras tiek pats savaime, puikiai išlaikoma įtampa, gerai išvystyti charakteriai, žodžiu, nors mažai žinomas negarsaus režisieriaus filmas, jis tikrai vertas pažiūrėti.

Šį filmą žiūrėti galima vaikams nuo 12 metų, ir man iš pradžių pasirodė keista, kasgi gali būti čia tokio filme apie muziką, kuriame kažko negalėtų matyti mažesni žiūrovai? Bežiūrint filmą pasidaro aišku.

Tai – filmas apie smurtą, ir pirmiausia emocinį. Puikiai išvystytas grupės vadovo charakteris, kuris nuo pirmų filmo minučių atsiskleidžia kaip smurtautojas. Nors filmo pradžioje jis tarsi kalba kaip ir ramiai, bet labai gerai pavaizduota, kad jau pirmose scenose jis sukuria situaciją, kurioje vienas asmuo yra nieko vertas, o kitas – absoliutus situacijos valdovas, kuriam nereikia rodyti elementarios pagarbos kitam žmogui – pasisveikinti, atsisveikinti ir pan.

Filme labai gerai atskleistas smurtautojo portretas. Kaip užkabinama auka, iš pradžių tarsi pakylėjama, pasitelkiant “aukštesnius tikslus“, vertybes, kaip manipuliuojama, kaip kuriami trikampiai, kaip atrodo smurto protrūkiai. Kaip smurtas auga. Kaip auka susitaiko su tuo, kad smurtas stiprėja ir prisitaiko, jį tarsi pateisina.

Noriu pabrėžti tai, kad smurtautojas, kiek pamenu, tik vienoje scenoje tiesiogiai muša žmogų. Nešaudo, negriauna, nesmeigia peilio ir t.t. Neatlieka jokių veiksmų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip fizinį smurtą. Ir vis dėlto filmas yra grynas smurto paveikslas, kuriame yra gana daug kraujo.

Manau, kad šis filmas yra tiesiog privalomas tiems, kas nori įsitikinti, prie ko priveda ir ką reiškia emocinis, žodinis smurtas. Tai nėra nekaltas dalykas, kai kažkas susiraukė, nes buvo nepatenkintas arba pasakė kelis nemalonius žodžius. Tai yra žlugdantis ir žudantis dalykas be pirštų antspaudų ir nusikaltimo įrankių.

Žiūrėdami filmą būtinai stebėkite, kaip keičiasi nuo smurto kenčiantis žmogus. Koks jis buvo filmo pradžioje kaip žmogus, kokią jausmų skalę jautė, kaip elgėsi su savimi ir su kitais, ir kaip jis keičiasi filmo eigoje. Stebėkite, į kurią pusę kinta asmenybė.

Jeigu jūs nesate tikri, ar tai, ką patiriate ar patyrėte buvo smurtas, nes niekas jūsų nemušė, išsitraukite šį filmą kaip lakmuso popierėlį. Jei krūpčiosite kai kuriose scenose ar vietom negalėsite žiūrėti, tai, ką patyrėte buvo pats tikriausias smurtas. Nors galbūt neliko jokių dūrių, randų ar mėlynių. Ir kaip matote, emocinis, žodžiu sukeltas smurtas yra lygiai toks pats baisus kaip ir fizinis smurtas. Jei kažkas taip elgiasi su jumis dabar, kaip tame filme, jums turėtų tapti labai aišku, kad tai tikrai smurtas ir kad niekam negalite leisti tam tęstis.

Jei esate tokioje situacijoje, turite tuojau pat iš jos pasišalinti ir tai nutraukti. Ir visiškai nesvarbu, ar jūs studentas, o smurtautojas dėstytojas, ar vadovas, ar vyras, ar tėvas, darbdavys ir pan. Tai neturi jokios reikšmės. Nepriklausomai nuo jūsų užimamos padėties ir nuo smurtautojo padėties niekas neturi tiesės taip elgtis. Tam nėra jokio pateisinimo. Turite užsitikrinti sau saugią vietą ir neleisti sau to toliau patirti.

Negalite sakyti – ai, čia tik filmas. Tik filme viskas atrodo paprasta, o tikrame gyvenime tai ne. Šis filmas pagrįstas tikrais faktais. Muzikantas, kuriam visa tai nutiko tikrame gyvenime, po to tapo šio filmo režisieriumi. Ir beje, pagrindinio vaidmens atlikėjas iš tiesų sugroja visas to filmo partijas pats.

*****

Jeigu jūs esate panašioje situacijoje ir nesate tikri, ar kitas žmogus turi teisę taip su jumis elgtis, abejojate, tai smurtas ar ne, ar jis teisus ar ne, galite susitarti su manim dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Filmas “Atkirtis“ (Whiplash)/2014

Filmas 127 valandos ir atsiskyrimas nuo narcizo

Šį filmą žiūrėjau prieš kelias savaites. Ir nors mano dėmesys vis šokinėjo, ir žiūrėjimo momentu niekaip nesuvedžiau paralelių, kuo tas filmas artimas man, ar apie ką konkrečiai man kalba to filmo istorija, vistik tiek laiko neišėjo iš galvos.

Nors iš pažiūros nuobodus filmas su mažai veiksmo, vis dėlto kažko neina iš galvos. Kur jau ten bus daug veiksmo (atsargiai, spoileris!), jeigu visą filmą vaidina vienas aktorius ir jis visą filmą yra įstrigęs tarp uolų! Taigi, jo netgi negalėjau niekam iš draugų rekomenduoti, nes… na nes paprasčiausiai iš pradžių net nėra kaip tą filmą apibūdinti.

Visgi dabar rašau apie jį, nors tai ir ne naujas filmas, bet šis filmas – puiki, tiesiog nuostabi metafora. Apie tai, apie ką šis filmas išvis net nekalba.

Žmogus prabuvo virš 5 parų įstrigęs tarp uolų. Uola jį taip prispaudė, kad tapo tarsi jo kūno pratęsimu, jo kūno dalimi. Taip ir su narcizu. Jis įsiveržia į gyvenimą greitai, pasirodo besąs tas išsigelbėjimas, kurio ieškojot visą laiką, ir savo buvimu tarsi žvaigždė nupiešia nuostabią bendrą ateitį. Narcizų aukos net nepastebi, kaip atsiveria, įsileidžia narcizą į savo gyvenimą, ir jau nebepastebi, kuriuo momentu susipina su juo tiek, kad tampa tarsi vienas. Kaip du šalia augantys medžiai susipina šaknimis, ir po to net atkasus juos, neįmanoma atskirti nesulaužius.

Filmo veikėjas gana greitai, gal antrą dieną susivokė, kad kadangi jam nepavyksta ištrūkti iš uolos, vienintelis kelias išlikti gyvam  – tai nusipjauti savo ranką. Ir nors pabando, vis dėlto tai jis padaro ne iš karto, prieina iki merdėjimo, kol rimtai apsisprendžia ją nusipjauti. Sakiau, kad išduosiu filmo esmę – taip, jis ją nusipjauna. Tam, kad liktų gyvas. Filmas, beje, pagrįstas tikrais įvykiais ir ši istorija yra visiškai tikra.

Pagalvokite, kokį skausmą turėjo jausti žmogus, be nuskausminimo pjaudamas sau ranką tam nepritaikytais įrankiais? Pagalvokite, kokį skausmą jis jautė ją kątik nusipjovęs, kai dar ne iš karto gavo pagalbą, o turėjo eiti ir kopti kalnais, kol kažkas jį pamatė ir iškvietė gelbėtojus?

Todėl ir atsiskyrimas nuo narcizo, analogiškai, vyksta palaipsniui. Kaip ir tam vargšui nuotykių mėgėjui ne iš karto pavyko iš esmės imtis darbo, taip ir narcizų aukos ne iš karto sugeba priimti sprendimą atsiskirti nuo narcizo. Nes atsiskirti nuo jo – tai prarasti dalį savęs. Taip, tai tas pats, kaip pačiai kišeniniu parūdijusiu peiliuku nusipjauti sau kūno dalį. Ir tai darant ištverti visą skausmą, ir vistiek daryti tai toliau. Ir žinoti, kad tai kūno dalis liks visam gyvenimui palaidota kažkur kalnuose, o jūs nebeturėsite jos niekada.

Tik tiek, kad filme skausmas yra tiesiog fizinis, jis matomas – keliautojas alpsta nuo skausmo, tykšta kraujai, o epozidi pabaigoje matosi tarp uolų likusi atskirta ranka. Visas procesas yra lygiai toks pats. Reikia palikti sistemą – santykius su narcizu, kuriuose turite palikti dalį savęs. Ir nors fiziškai kraujai nesitaško ir kūno dalys nesimėto, emocinis skausmas yra ne mažesnis ir kelia baisią agoniją.

Ir žinokite – tai yra normalu. Yra normalu ir tai, kad skauda, ir kad skauda taip stipriai. Ir kad teisingas sprendimas yra toks skausmingas. Išeitis, kaip ir tam vargšui nelaimėliui keliautojui yra arba mirti, arba nusipjauti ranką ir išgyventi. Taip ir čia. Susisaisčius su narcizu nėra lengvos išeities. Negali atsistot nuo sofutės, pasikedenti sijonus, apsisukti ant kulniuko, žaviai mostelti rankele ir išplasnoti. Negali. Tokio varianto nėra. Nors norėtųsi.

Tenka pačiai ištverti tokį kūną gniuždantį skausmą, kad atrodo, kad turi atsiskirti nuo dalies savęs. Viskas vardan to, kad išgyventi.

Nuotrauka iš disabilitymovies.com

Filmas 127 valandos ir atsiskyrimas nuo narcizo

50 pilkų atspalvių. Filmas

Nuotrauka iš ibtimes.co.uk
Nuotrauka iš ibtimes.co.uk

Ji. Naivuolė, nevėkšla iš vidurio kaimo.

Jis. Gražuolis iš stiklinio dangoraižio 50-o aukšto. Dangoraižis – jo.

Ji. Nors jis pats jai pasako, kad jis jai netinkamas, vistiek kiša nagus prie karšto puodo. Nors ir įspėta, kad skaudės. Naivuolė, sakiau.

Jis. Valdo ir nori valdyti viską. Viską aplink jį, net jos mintis.

Ji. Pasiduoda būti valdoma, o po to verkia. Vistiek rašo jam SMS, kad jo pasiilgo.

Jis. Kam gražuoliui nevėkšla naivuolė? Naivuolė, nes pasiduos valdoma. O nevėkšla, nes giliai viduje jis ir tiki, kad tik tokios tevertas.

Ji. Iš nestabilios šeimos. Mama gyvena su ketvirtu vyru. Kažkiek net konkuruoja su dukra. Pas nebrandžią mamą nebrandi ir dukra – normalu.

Jis. Iš dar baisesnių gyvenimo aplinkybių. Gimęs vidury pragaro žemėje. Dar nesuprasdamas, iki 4 metukų amžiaus, patyrė baisiausia, ką galima patirti. Mamos priklausomybę, didelį nestabilumą, mamos netektį. Neužmezgęs pirmo prasmingo ryšio su kitu žmogumi – mama – nemoka jo užmegzti su niekuo.

Ji. Bando bando priartėti prie jo, ir niekaip. Jis vis laiko atstumą. Tik save kankina. Bet iš žaidimų aikštelės nebėga.

Jis. Suteikti skausmą artimiausiam žmogui – malonumas.

Ji. Verčia jį kažką pajusti, atsiverti ryšiui, pamatyti save. Joje kaip veidrodyje.

Jis. Lyg ir norėtų, bet nemoka, nežino, kaip. O kelti skausmą kaip – žino, ir gerai.

Ji. Kol nepatiria paties blogiausio – o pati paprašo – tol mato jame daugiau, nei jis yra. Mano, kad žino, kad jis gali jai duoti tai, ko jai reikia. Jis negali, bet ji netiki.

Jis. Išnaudotas paauglystėje. Tuomet vėl ieškojęs ryšio, bet neradęs.

Ji. Greičiausiai yra pati patyrusi nemažai blogo elgesio anksčiau. Nes stebisi, tarsi jo ir nenori, tačiau toleruoja ir leidžiasi toliau. Žinoma, ją veda naivus tikėjimas, kad jis pasikeis.

Jis. Nepasikeis. Viskas bus tik dar blogiau.

Pati filmo pabaiga, optimistinė, sakyčiau. Mažai naivi mergaitė kažkiek suauga per patirtas kančias.

Man labai patiko. Mano draugėms, skaičiusioms knygą – ne.

Vienintelis dalykas, už ką kritikuočiau šį filmą – tai bandymas romantizuoti, heroizuoti ir parodyti kaip prabangą gilias žmogaus vidines traumas, pasireiškiančias per kito žmogaus kankinimą. Nieko prabangaus čia iš tiesų nėra. Ir neieškokite to gyvenime, jei nenorite realių bėdų.

50 pilkų atspalvių. Filmas

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

ĮSPĖJIMAS: biškį spoiler’is (nors ne visai)

Nuotrauka iš imdb.com
Nuotrauka iš imdb.com

Nicole Kidman man yra viena iš tų aktorių, kurios vardas ant filmo yra kaip kokybės ženklas. Keista, bet kalėdinėje pasakoje “Mešiukas Padingtonas“ ji vaidina blogietę.

Mano nuomone, Nicole’s Kidman šįkart suvaidinta blogietė muziejaus direktorė, turi tik vieną vienintelį savo bruožą, kurį ir perteikia sutelkta ir paprasta, bet labai aiškia vaidyba. Didelio talekto suvaidinti šį antraplanį vaidmenį, manau, nereikėjo, tačiau filmo prodiuseriams, greičiausiai, reikėjo skambios pavardės ant reklaminių filmo plakatų.

Mešiukas Padingtonas yra geras veikėjas, bandantis surasti sau vietą atšiauriame pasaulyje, kuriame, nepriklausomai nuo to, kokiomis švariomis ausimis esi, kokio išsilavinimo ir kaip geraširdiškai bebūtum nusiteikęs, tenka atlaikyti gyvenimo žiaurumus. T.y., kad visi stumdo metro stotyje ir niekas nepastebi ir nenori pakalbėti su bendrauti nusiteikusiu meškiuku.

Pagrindinė meškiuko priešė, yra muziejaus direktorė, siekianti pagauti meškiuką mafijos naudojamais metodais, trokšta savo gležnomis prašviečiama balta oda rankelėmis išskrosti ir padaryti iš jo iškamšą savo muziejui. Padaryti nekalto naivaus geriečio meškiuko iškamšą yra vienintelis ir svarbiausias piktosios muziejaus direktorės gyvenimo tikslas.

Vienas trumpas epizodas atsleidžia, kodėl direktorė yra tokia, kokia yra. Pasirodo, ji yra patyrusi vaikystės traumą.

Kai ji buvo maža, jos akyse iš jos tėvo, tyrusio tokio tipo meškų gyvenimo būdą, už neva netikslius mokslinius rezultatus, buvo atimtas mokslininko laipsnis, jis buvo paniekintas kolegų. Visi nuo jo nusisuko, jis liko be nieko, be savo pasiekimų, mokslinių titulų, išmestas iš mokslininkų luomo.

Dukros atmintyje tas puikiai filme pavaizduotas momentas paliko dvi dideles traumas: gėdos ir atstūmimo baimės.

Atstūmimo baimės, nes matydama, kaip kolegos paniekina ir iš savo gretų išmeta jos tėvą. O tokiame amžiuje vaikas dar nėra psichologiškai atsiskyręs nuo savo tėvų. Todėl tėvo atstūmimą, pašalinimą iš visuomenės, mergaitė priima kaip asmeninę grėsmę.

Gėdos, nes jos akyse buvo pažemintas jos tėvas – paniekinti jo veiklos rezultatai.

Filme parodyta, kaip vienas trumpas gyvenimo epizodas taip paveikia žmogų, kad užuaugusi ji teturi tik vieną tikslą – pašalinti iš gyvųjų tarpo gyvą jos vaikystės traumų “priežastį“ – nekaltą meškiuką. Ir turėti jo iškamšą kaip savo triumfo įrodymą.

Vargšė moteris iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vieno trumpo gyvenimo epizodo ištaisymui, teisybės atstatymui. Kaip puikiai pavaizduota, kaip mažo vaiko situacijos interpretacija, t.y. iškraipytas pagal vaiko amžių ir todėl neobjektyvus situacijos supratimas yra iš tiesų viso suaugusios moters gyvenimo tikslo pagrindas!

Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie siekiame gyvenimo tikslų, kurie tėra mūsų vaikystėj vykusių trauminių įvykių pasekmė? O mums atrodo šventi gyvenimo tikslai, dėl kurių esame pasiruošę savo gyvybę atiduoti? Ar susimąstei apie tai tu, iš kur ir kaip kilo tavo gyvenimo tikslai? Ir ką tu stengiesi išspręsti, jų siekdamas visomis jėgomis?

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas