Skaitytojos laiškas (netaisytas):
Jis atsirado man sunkiu periodu. Sutapo mūsų išsilavinimas, profesija, hobis. Daug padėjo darbe, gynė, gelbėjo, palaikė. Darbinė sritis buvo puiki. Iš pradžių bendravom telefonu, po to susitikinėjom savaitgaliais. Sakė „myliu“ jau po savaitės. “Mes – amžinai“, „Tu – mano, aš – tavo“. Tai labai patiko. Jaučiausi nuostabiai, atradusi savo sielos draugą. Apie mane pasakojo mamai, draugams, bendradarbiams. Gyrė mano balsą, išvaizdą, gebėjimus ir t.t. Po metų apsigyvenom kartu. Iš pradžių buvo euforija, daug nuostabių akimirkų, kurias sunku pamiršti ir dabar. Kiekvieną laisvą minutę plepėdavom telefonu, nebeskyriau dėmesio darbui, vaikams. Buvo puikus meilužis, atidus, paslaugus. Vėliau prasidėjo kontrolė. „Sakei paskambinsi po pusvalandžio, o paskambinai po valandos. Ką tiek laiko veikei?“. Turėjau pasiaiškinti dėl minučių, valandų. Smulkiai pasakoti ką veikiau. Darbe prašė bendrauti telefonu, negalėdavau dirbti, nespėjus grįžti namo – vėl kalbėtis, gamindama valgyti – kalbėtis, prieš miegą – kalbėtis. Tai vargino. Telefono neatitraukdavau nuo ausies. Po to prasidėjo pavydo scenos, kiekvieną rytą lydėdavo į darbą, po darbo – pasitikdavo. Man buvo per daug, sunku. Sakiau jam apie kontrolę – jis įtikinėjo, kad tai rūpestis. Labai daug apie manę klausinėjo, net smulkmenų. Jis parinkdavo muziką, filmą žiūrėjimui. Man tai nepatiko. Jis labai norėjo šeimos, vaiko. Kai tik nustodavau kalbėtis telefonu jis sakydavo, kad labai pasiilgo. baigus pokalbį ar išvykus į darbą, po 5 min.sakydavo, kad pasiilgo ir negali be manęs gyventi. Iš pradžių tai svaigino, paskui ėmė erzinti.
Nuotrauka autorės
Klausinėjo kiekvieno su manim pasisveikinusio vyro santykį su manimi. Tikrindavo mane, įtarinėdavo, sėdėdavo tik greta manęs, kitiems neleisdavo atsisėsti. Neleisdavo su kitais vyrais šokti, prisiliesti net netyčia. Piktinosi dėl mano eisenos, sakė „kodėl kraipai užpakalį“, net sykį įžnybo. Nepatiko iškirptė, per gili, vis tampė aukštyn. Liepė nedemonstruoti, nes šeimoje auga būsimas paauglys sūnus. Sykį, susirgus sūnui, iš lovos nulėkiau į sūnaus kambarį vienais naktiniais, be chalato, jis pasipiktino, pažiūrėjo į iškirptę, kuri nebuvo atvira ir išpylė pusę puodelio vandens ant mano krūtinės. Man buvo šokas…
Jei kas nepatikdavo, galėdavo griežtu tonu paauklėti aptarnaujantį personalą parduotuvėje, kavinėje ar kitur. Keletą kartu supykęs šaukė ant manęs gatvėje.
Vertė vaikščioti susikibus už rankų, bučiuotis gatvėje. Sykį nenorėjau paimti už rankos – supyko, įsižeidė, kai tvirtai išsikibau į parankę nebeištvėrusi – labai stipriai įgnybo į pažastį, tyčia man sukėlė skausmą. Mėlynės matėsi visą savaitę.
Parduotuvėje norėjo, kad vaikščiočiau greta. Paėjus į priekį paimti produkto, jis supyko, tada įsikibau į parankę tvirtai, jis tyčia tempė po parduotuvę, į mus žiūrėjo pardavėja ir žmonės. Man buvo labai gėda…
Kai nenorėjau klausytis dainos ir norėjau paimti pelę iš jo rankos, jis laužė pirštus. Buvo nemalonu, netikėta.
Kai po kivirčo, nebesitvardžiau – pakėliau balsą ir paliečiau jį, jis griebė už pirštų ir užlaužė, taip mane parklupdydamas. Susižeidžiau kelį, pradėjo tekėti kraujas. Jis nustebo, puolė kelį valyti, dėti pleistrą, nesuprato kas įvyko… Jaučiausi kalta…
Visą laiką jausdavausi kalta, ne tą daranti, sugniuždyta, neturinti savo nuomonės, nelaisva. Jis nieko nedarydavo blogo, aš – visada. Tai ne balsas per seksualus, tai per meiliai kalbu su kolegomis, tai ne tai taip planuoju darbo laiką, nieko nedirbu, nemyliu jo, neskiriu jam dėmesio. Susinervinęs jis vis bėgdavo rūkyti, nekalbėdavo, versdavo jaustis kalta. Tik apkabinus, prisiglaudus nurimdavo. Jo nuotaikos svyruodavo. Būdavo nuostabių dienų, valandų. Galvojau, kad tai sapnas, kad aš ne taip viską darau, kad tai praeis, Tyliai paverdavau vonioje.
Apsilankius pas psichologą, nusprendžiau santykius užbaigti. Bendravome pusantrų metų, pragyvenom 5 mėn. Kadangi buvo darbo reikalų, negalėjau greit nutraukti santykių. Bet laukiau tos dienos. Gyvenom kaip svetimi. Ir vieną rytą liepiau susirinkti daiktus ir išvykti. Jis labai nenustebo, pakluso. Jaučiausi laisva. Po jo išvykimo pradėjau labai ilgėtis, tiesiog neturėdavau kur dtis, spausdavo krūtinę, atsidarydavau visus langus, kvėpuodavau. Tokia tuštuma viduje. Bet susigrąžinti nenorėjau. Jis skambino, norėjo atvykti, pasakojo apie pokyčius savo gyvenime. Aš žinojau, kad jis niekada nepasikeis.
Atsakymas:
pirmiausia, dėkoju Jums už laišką. Jame įskaičiau visą reikšmingą Jūsų gyvenimo etapą. Ačiū Jums už pasitikėjimą.
Nors šis gyvenimo laikotarpis yra neilgas kalendoriniu atžvilgiu, panašu, kad jis paliko gilų įspaudą Jūsų sieloje, nes buvo pilnas skausmo. Ir kraštutinumų – nuo tobulos meilės iki begalinio skausmo ir daug neatsakytų klausimų. Tai, kad bandote suvokti, išsiaiškinti, kas visgi čia įvyko, yra labai gerai.
Perskaičius Jūsų pasakojimą, man nepavyko susidaryti aiškios nuomonės, kad tikrai turėjote reikalų su narcisistinio tipo asmenybe. Nesakau, kad tikrai taip nėra, gali būti, kad ir taip, Jūsų pasakojime pritrūko man duomenų, kurie pieštų neabejotiną narcizo siluetą. Gali būti, kad pabendravus gyvai ir Jums atskleidus daugiau detalių, mano nuomonė ir pasikeistų.
Tačiau yra ir labai aiškių temų, kurias ir noriu kartu su Jumis paliesti. Pirmiausia, kas yra akivaizdu, tai kad “pirkote“ meilę, o gavote santykius, kurie su meile, panašu, turi mažai bendro. Kaip supratau, gana greitai tikra meilė virto kontrolės, o vėliau net kankinimo įrankiu. Tačiau Jūs jau ir pati, savo jėgomis, padedant psichologui, priėmėte sprendimą, kad Jums su Jus kankinančiu žmogumi yra ne pakeliui. Tad svarbus sprendimas jau padarytas. Ir iš tiesų, ar taip jau ir svarbu, narcizas buvo tai ar ne? Svarbu tik tai, kad šis žmogus nebuvo tas, su kuriuo galėjote kurti mylinčius santykius, kur klestėjo rūpestis, pagarba ir meilė vienas kitam. O detaliau gilintis į to žmogaus problemas, kai jis jau yra praeitis, nebeturi prasmės. Tiksliau nusistatinėti savo diagnozes turėtų būti jo paties rūpestis. Jeigu jis ieškotų atsakymų apie save ir savo gyvenimą.
Tuo tarpu Jums prasmingiau būtų kelti klausimą “Kaip aš ten patekau, kur buvau patekus?“ tam, kad jeigu jau teko patirti tiek skausmo, tai iš to išspaustumėte sau kuo daugiau naudos ir nenueitų tas skausmas veltui.
Aš pastebėjau iš Jūsų pasakojimo, kad pasirodžius pirmiems ženklams to, kas Jums aiškiai nepatiko, Jūs negalėjote tam pasakyti Ne. Turbūt bijojote, kad galite prarasti tokią vertingą meilę, kurios ir taip Jūsų gyvenime buvo per mažai? O gal tiesiog tai buvo kaip instinktas vengti didesnių problemų, audrų, kurios gali kilti pasakius Ne?
Jūs pati man parašėte, kad aiškiai jautėte, kai norėjosi nutraukti nesibaigiančius pokalbius ir skirti kažkiek laiko sau, ne tik naujai atrastam meilės objektui. Tad čia yra labai svarbu, kad pasistengtumėte atsakyti sau pačiai, kas sutrukdė pasakyti Ne ir neleisti, kad Jums kenkianti situacija plėtotųsi toliau.
Atsakiusi į šį klausimą, atrasite sritį, kurioje reikėtų pasitreniruoti prieš einant į kitus santykius, kad pasikartojus panašiai situacijai jau galėtumėte nubrėžti ribą ir neleistumėte savęs kankinti.
Šia kryptimi ir noriu paskatinti padirbėti su savimi. Taip padarysite kažką gero sau, išsiugdysite įgūdžius, kurių pritrūko ir nepaslysite toje pačioje situacijoje su kitais žmonėmis. Ko ir linkiu iš visos širdies!
Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.
Mano tikras gyvenimas 