Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Ar narcizas yra begėdis?

Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Shame

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.


Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Įsišaknijusi gėda

Perdėta gėda

Gėda yra normalus patyrimas, kuris padeda žmonėms suvokti, ką jie padarė ne taip, ištaisyti ir integruotis atgal į bendruomenę. Gebėjimas jausti gėdą padeda būti žmonių grupės dalimi, t.y. padeda patenkinti labai svarbų žmogaus poreikį priklausyti. Ši, normali gėda pasireiškia trumpai: padariau kažką ne taip – ištaisiau – pamiršau gėdą – daugiau taip nebesielgiu – ir toliau gyvenu sau laimingas.

Problemos su gėda prasideda tada, kai gėda pasidaro perdėta. Gėda perdėta pasidaro ne tuomet, kai žmogus padaro per daug veiksmų, dėl kurių jam gėda. Ar daugiau, ar mažiau, normali gėda veikia taip pat, prasisuka aukščiau nurodytas ciklas ir viskas. Vienintelis poveikis, kurį turi normali gėda yra tas, kad jis padeda ištaisyti savo elgesį į naudingesnį aplinkiniams ir padeda pajusti geresnį ryšį su kitais žmonėmis. Žodžiu, nemalonus poveikis trumpalaikis, o gėdai atlikus savo funkciją pasireiškia ilgalaikis teigiamas poveikis.

Perdėta gėda įgyjama dažniausiai vaikystėje, kai žmogus dar neturi tvirtai susiformavusio Aš, kai jo Aš dar tik kuriamas ir jis plaukiojantis, neapibrėžtas, stipriai priklausomas nuo kitų įtakos. Didžiausią poveikį, žinoma, turi tėvai ar žmonės, atliekantys tėvų rolę.

Perdėta gėda įgyjama tada, kai tėvai dažnai dėdija, naudodami gėdą kaip įrankį priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Tarkime, mama gėdina vaiką, kad jis vaikšto purvinas, praplyšusiais keliais, nenusivalęs burnos, purvinas. Vadina muziumi, nevala ir pan. Mama nori, kad vaikas nusivalytų burną pavalgęs, kad jai nereiktų dažnai pirkti suplyšusių kelnių ir kad nereiktų dažnai skalbti rūbų bei kad rūbuose neliktų neišskalbiamų dėmių. Dažnai vaikam suvaldyti naudojantys gėdą tėvai patys turi perdėtą gėdą, ir jiems labai svarbu, kad kiti nepagalvotų, kad jie blogi tėvai, nes vaikas laksto nešvariais rūbais.

Rezultatas toks, kad vaikas vistiek pamiršta nusivalyti burną, vistiek bėgioja ir griūna, t.y. rūbus vistiek karts nuo karto susiplėšo ir išsipurvima. Mama kala gėdą į jo galvą dar labiau, ir vaikas ima galvoti, kad jis kažkoks ne toks, kad jam reikia jo paties gėdytis, kad jam reikia slėptis nuo kitų, nes jis kelia gėdą tėvams. Nors jis buvo gėdinamas dėl karts nuo karto nešvaraus kūno ir rūbų, jausmas “aš kažkoks blogas, nepriimtinas“ susiformuoja ir įsigeria į savęs suvokimą ir yra nebesusijęs su konkrečiais faktais, o yra visaapimantis ir išliekantis ir tuomet, kai rūbai švarūs ir nusiprausęs, ir tuomet, kai yra paaugęs, kai nebepargriūna ir nebeišsiterlioja.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotrauka iš Wickimedia

Toksinė gėda persmelkia vaiką taip pat ir tuomet, kai jo pergyvenimai, širdies skausmas yra sutinkami arba abejingai, arba paniekinamai. Kai kažkas su vaiku pasielgia neteisingai, jo natūrali reakcija yra pyktis ir liūdesys. Kai artimiausi žmonės šiuos jausmus atmeta, vaikas gindamasis nuo nepakeliamo patyrimo užsidaro, atsitraukia į gilų kamputį savyje. Vaikas nei už ką gyvenime nebenori patirti tokio baisaus skausmo, kai vieni jį skriaudė, o kiti neatjautė, nesuprato jo, kad jis pats atsiskiria nuo visų žmonių. Tuo pačiu metu jis atsiskiria ir nuo savo jausmų, kurie buvo “kalti“ dėl siaubingo patyrimo. Taip mažas žmogus atsiskira nuo savęs.

Jame irgi apsigyveno perdėta, toksiška gėda. Gilūs patyrimai niekur nedingsta ir užaugus. Žmogus jaučiasi iš esmės kažkoks ne toks, kaip visi, brokuotas, netikęs, netinkamas, nevertas meilės ir laimės. Perdėtos gėdos pažymėti žmonės linkę slėptis nuo kontaktų su žmonėmis, jų vengti, save izoliuoti. Jei gali manyti, kad neša kitiems žmonėms nelaimes, kad jie nieko verti, nieko nesugebantys, kad kitiems jie atgrasūs ir nepatrauklūs, kad ir ką bedarytų. Jie jaučiasi kaip invalidai, atstumtieji, raupsuotieji, nors jų kūnai išoriškai yra visiškai normalūs.

Žmogus gali netgi fiziškai jaustis tarsi jis nyksta, byra į gabaliukus, vyksta jo savaimis irimas arba kad krenta į juodą duobę be dugno. Nedirbant su perdėta gėda sąmoningai, ji pati nepraeina ir stipriai įtakoja žmogaus gyvenimą. Tai yra galinga susinaikinimo programa.

 

 

 

Perdėta gėda

Neteiskite savęs, kad užkibote ant narcizo kabliuko

Kai jau sužinojote apie visą narcizo funkcionavimo sistemą, pamatėte, ant ko pastatyta visa jo asmenybė, tiksliau išorinis fasadas, pateikiamas kaip asmenybė, staiga tarsi praregėjote. Ir tiesa pasirodė labai karti.

Kai pamatėte, kad jis tiesiog TOKS YRA, žvilgsnis natūraliai nukrypsta į save – kaip aš galėjau būti tokia akla? Tokia naivuolė? Tokia kvailiukė? Kad mane taip lengva apkvailinti? Kaip aš taip, gyvenau kreivų veidrodžių karalystėje, o maniau, kad gebu kiaurai permatyti kiekvieną žmogų? Tai ką, aš jau visai durna, ir negaliu net pasitikėti savo pačios akimis? Savo pačios pasaulio suvokimu, jeigu mane taip lengva apvyniot aplink pirštą???

Glovani Maglo nuotrauka
Glovani Maglo nuotrauka “Ašaros ir nusivylimas“ iš Flick.com

Neteiskite savęs.

Yra kelios priežastys, kodėl taip atsitiko. Ir beje, jeigu tai, ką patiriate, atitinka tai, kas parašyta čia, vadinasi, taip atsitiko ne jums vienai.

Visų pirma, narcizo taktikos yra tokios ištobulintos, kad jos tikrai VEIKIA. Galima sakyti,

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

vienintelis dalykas, ko narcizai mokėsi, kruopščiai studijavo ir nuolatos praktikavosi, ir yra jų gebėjimas daryti poveikį kitiems žmonėms. Ir jie tai darė nuo mažų dienų! Kasdien, kiekvieną akimirką. Pripažinkime, tai yra aukšto lygio meistriškumas. Ir jis tikrai veikia! Ir paveikė ne tik jus, bet ir daugybę kitų žmonių. Todėl ir iki šiol daugybė aplinkinių vis dar mano, kad narcizas yra nuostabus žmogus!

Antra, jeigu jūs likote su juo santykiuose ilgiau, negu kai tik pasimatė jo monstriškumas, yra ir dar viena priežastis, kodėl jūsų romanas nenutrūko pačioje pradinėje stadijoje. Atsisukite ir gerai gerai įsižiūrėkite į žmones, kurie jus augino vaikystėje. Tėvus ar kitus globėjus, pas ką augote. Ir kas užėmė svarbią vietą jūsų gyvenime kai dar buvote vaikas. Bent vienas iš jų turėjo būti narcizas. Jei labai gerai įsižiūrėsite, pamatysite.

Kaip tai susiję su jūsų santykiais su dabartiniu narcizu? Pirma, tik susitikusi su narcizu ir dar jo gerai nepažindama, iš karto pasijautėte su juo gerai. Daug daug geriau negu su kitais. Todėl, kad mes sugebame nuskaityti daug daugiau subtilios informacijos, nesu sugebame jos suvokti racionaliai. Mūsų antenos nuskaitė – “jis savas“. Tiesiog jam dar net neatskleidus savo tikrojo veido, jūsų kūnas ir pasąmonė pajuto, kad patekote į pažįstamą lauką. Todėl tarsi be jokios priežasties su šiuo žmogumi iš karto pasijutote gerai. Vien todėl, kad patekote į pažįstamą teritoriją, kurioje buvote daug kartų, užtai ir pajutote jam, kad jis – “savas“.

Emocijos, pajautimai, emocinė kūno atmintis mūsų elgesį kontroliuoja daugiau, negu mes tą suvokiame. O racionalusis protas jau po to sugalvojo priežastis, kodėl jis atrodo toks nuostabus. Dar pridėkite narcizo giesmę, ir prašau – protas jau net “žino, kodėl“.

Kitas dalykas, kodėl svarbi mūsų ankstyvoji patirtis su kažkuriuo iš narcizų tėvų, yra tas, kad tuomet, kai pradėjo lįsti į paviršių narcizo triukai, manipuliacijos ir kitos grožybės, kadangi mes buvome tai išgyvenę ir patyrę nuo mažens, pas mus tuomet nesuveikė aliarmo signalai. Žmonės, nepatyrę narsicistinio išnaudojimo vaikystėje, ir nepriėmę to kaip normalaus gyvenimo reiškinio, tik išlindus pirmiems narcizo “žiedeliams“, reaguoja labai stipriai ir iš karto pasišalina nuo tokio žmogaus, pamanę, kad su juo kažkas rimtai netvarkoj.

Vera Buhl nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, vaikai, buvę narsicistinių tėvų išnaudojimo aukos, matę ir patyrę manipuliacijas savo kailiu nuo mažens, neturi vidinės sistemos, informuojančios apie iškilusį pavojų. Taip, jiems tai nepatinka, žinoma. Jei buvote su narcizu, žinote, kokias kančias patyrėte ir ką jums tai kainavo. Tačiau pradinis signalas “jis savas“ vėliau nebeleidžia normaliai aktyvuotis aliarmo sirenoms (kurios beje, ir taip tėvų sugadintos) tuomet, kai narcizas pradeda manipuliuoti, žeminti, skaudinti ir pan.

Dar viena priežastis, kuri vėlgi susijusi su ankstyvąja patirtimi su narcizais, ir kuri lemia santykių su jais užmezgimą, yra tai, kad keistoje terpėje, kuri susikuria tarp narcizo ir jo partnerio, tokiam žmogui yra įprasta būti nuo mažens. T.y. ji nemaloni, bet kažkokia tokia pažįstama, tokia tarsi sava. Ne ideali, bet žinoma.

Tai greičiausiai yra tos pačios priežasties kita pusė, kodėl staiga suvokus apie narcizus, jų veikimo principus, apima toks siaubas. Mes ne tik prarandame gyvenimo partnerį, artimiausius santykius, ateities planus ir įsivaizdavimą apie ateitį, mes staiga pamatome ir ką jis darė su mumis.

Dar daugiau, mes staiga pamatome, ką leidome su savimi daryti. O baisiausia – tuomet suvokti, kad kažkas su manimi iš esmės negerai. Kad aš užaugau nuo mažens be kažkokių svarbių vidinių aliarmo sistemų. Kad leidau taip toli išsivystyti santykiams su narcisu, nesuvokdama, kas čia darosi. Ir kokia mano pačios atsakomybė šioje istorijoje.

Neteiskite savęs. Jūs nekalti, kad gimėte tėvams, iš kurių vienas yra narcizas. Neteiskite savęs. Tai ne jūsų kaltė, kad tėvai savo elgesiu išgadino jūsų vidines sistemas, kurios vėliau reguliavo jūsų partnerio pasirinkimą. Neteiskite savęs. Jūs nežinojote ir negalėjote žinoti. Tai, ką mes matome nuo mažens, dedamės ir  galvas ir širdis be jokio filtro, tik su etikete: “toks yra pasaulis“. Toks buvo jūsų tėvų pasaulis.Todėl toks jis atrodė ir jums, kol neperskaitėte to, ką perskaitėte čia. Nuo šiol jūsų pasaulis bus kitoks.

Ir tebūna tai į gera.

Paulos nuotrauka
Paulos nuotrauka “Viltis“ iš Flick.com

Neteiskite savęs, kad užkibote ant narcizo kabliuko

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Na, ar skaitėte straipsnį apie narsicizmą?

Čia nupiešiu daugiau narcizo kampų, kurie netilpo į straipsnį.

Vienas iš tipinių narcizų triukų – “pažiūrėk, ką aš padariau dėl tavęs?!“. Kai situacija pasisuka ne narcizo naudai, narcizas staiga puola gelbėti savo kailį sužadindamas savo aukos kaltės jausmą.

Pavyzdžiui, sako: “Tu ką, pagalvok, į kiek kelionių aš tave vežiausi per paskutinį pusmetį?!“. Žinoma, tai, kad jūs vykote į keliones, bus greičiausiai tiesa. Bet narcizas tokioj situacijoj “pamirš“, kad keliones iniciavo visai ne jis. Ir tai buvo visiškai ne romantinės kelionės, o iš tiesų tai buvo jo darbo komandiruotės, į kurias jis nekenčia vykti. Bet kadangi nebuvo kaip išsisukti, tai jis paėmė jus kaip savo asmeninį žaisliuką, kad prablaškytumėt jį komandiruotės metu.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Ir tuo metu jis visiškai to neslėpė. Ir jūs tai žinojote, irgi. Tik sutikote vykti, nes na, kodėlgi nepasinaudojus proga, kai darbovietė viską apmoka, ar ne? Tačiau tai nebuvo jo specialiai suorganizuota romantiška kelionė, kurios tikslas buvo pradžiuginti jus ir praleisti daugiau laiko kaip pora ir taip sąmoningai pastiprinti santykius.

Tačiau tuo momentu, kai narcizas naudoja savo “dosnumo“ įrodymo – kelionių – faktą, jis labai gudriai naudoja patį kelionių buvimo faktą, išplaudamas turinį, esmę. O kelionės buvo? Buvo. Todėl iš karto susigaudyti, kas ne taip, žmogui, patyrusiam tokią gudrią manipuliacijos ataką yra labai sunku.

Jauti, kad kažkas čia ne taip, kažkas nešvaraus, neteisingo, užstringa toks neskanus gumbulas burnoje, tačiau logiškai atsišauti ir netgi sau paaiškinti, kas čia kątik nutiko, negali. Nes apie keliones nemelavo? Nemelavo. Buvo toks kelionių faktas. Netgi negali prikibt, kad į keliones vykote per jį. T.y. jo socialiniai ryšiai, tiksliau darbas buvo priežastis, dėl jo ten vykote.

Tai yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip narcizas moka žongliruoti faktais taip, kaip jam pačiam patogu. Nors kai suvoki, kas įvyko, dažniausiai gerokai po to, pamatai, kad tikrovė buvo taip smarkiai iškraipyta, kad iš tiesų viskas buvo visai ne taip.

Viskas buvo taip – jūs darėte jam paslaugą, sutikdama linksminti jį nemėgstamos komandiruotės metu. O ne jis vežėsi jus į kelionę, kurią jums suorganizavo. Jūs darėte tai pirmiausia tam, kad iš geros širdies norėjote suteikti artimam žmogui tai, ko jis norėjo. Na, pagalvojote, o gal ir kelionė mažu patiks.

Esmė yra tokia, kad jūs vien sutikdama vykti į kelionę iš tiesų buvo su juo atsiskaičiusi. T.y. darėte gera jam, nes taip norėjote ir nieko nesitikėjote ir nelaukėte mainais. Tuo momentu, kelionės metu ir po jos, jūs nesijautėte jam skolinga, ir nemanėte, kad ir jis jums skolingas. Rezultatas buvo 0:0.

O jis pamiršo, kad tai buvote JŪS, kai darėte jam gero. Jis prisiminė tik kitą pusę – koks aš buvau geras ir dosnus. Suprask, tu likai man už tai skolinga. Rezultatas jo galvoje: 1:0 mano naudai.

Na, ir pasitaikius progai, jisai staiga užsimano atsiimti savo skolą iš jūsų. O tiksliau – po skolos ir kaltės miražu pakišti tikrąjį scenarijų – užgesinti bręstantį konfliktą. Išsisukti nuo nemalonaus klausimo.

Jei norite daugiau, pirma, eikit pirkt žurnalo, antra – sekite šį blogą, prisiminus parašysiu ir daugiau tokių perliukų iš narcizų gyvenimo.

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

ĮSPĖJIMAS: biškį spoiler’is (nors ne visai)

Nuotrauka iš imdb.com
Nuotrauka iš imdb.com

Nicole Kidman man yra viena iš tų aktorių, kurios vardas ant filmo yra kaip kokybės ženklas. Keista, bet kalėdinėje pasakoje “Mešiukas Padingtonas“ ji vaidina blogietę.

Mano nuomone, Nicole’s Kidman šįkart suvaidinta blogietė muziejaus direktorė, turi tik vieną vienintelį savo bruožą, kurį ir perteikia sutelkta ir paprasta, bet labai aiškia vaidyba. Didelio talekto suvaidinti šį antraplanį vaidmenį, manau, nereikėjo, tačiau filmo prodiuseriams, greičiausiai, reikėjo skambios pavardės ant reklaminių filmo plakatų.

Mešiukas Padingtonas yra geras veikėjas, bandantis surasti sau vietą atšiauriame pasaulyje, kuriame, nepriklausomai nuo to, kokiomis švariomis ausimis esi, kokio išsilavinimo ir kaip geraširdiškai bebūtum nusiteikęs, tenka atlaikyti gyvenimo žiaurumus. T.y., kad visi stumdo metro stotyje ir niekas nepastebi ir nenori pakalbėti su bendrauti nusiteikusiu meškiuku.

Pagrindinė meškiuko priešė, yra muziejaus direktorė, siekianti pagauti meškiuką mafijos naudojamais metodais, trokšta savo gležnomis prašviečiama balta oda rankelėmis išskrosti ir padaryti iš jo iškamšą savo muziejui. Padaryti nekalto naivaus geriečio meškiuko iškamšą yra vienintelis ir svarbiausias piktosios muziejaus direktorės gyvenimo tikslas.

Vienas trumpas epizodas atsleidžia, kodėl direktorė yra tokia, kokia yra. Pasirodo, ji yra patyrusi vaikystės traumą.

Kai ji buvo maža, jos akyse iš jos tėvo, tyrusio tokio tipo meškų gyvenimo būdą, už neva netikslius mokslinius rezultatus, buvo atimtas mokslininko laipsnis, jis buvo paniekintas kolegų. Visi nuo jo nusisuko, jis liko be nieko, be savo pasiekimų, mokslinių titulų, išmestas iš mokslininkų luomo.

Dukros atmintyje tas puikiai filme pavaizduotas momentas paliko dvi dideles traumas: gėdos ir atstūmimo baimės.

Atstūmimo baimės, nes matydama, kaip kolegos paniekina ir iš savo gretų išmeta jos tėvą. O tokiame amžiuje vaikas dar nėra psichologiškai atsiskyręs nuo savo tėvų. Todėl tėvo atstūmimą, pašalinimą iš visuomenės, mergaitė priima kaip asmeninę grėsmę.

Gėdos, nes jos akyse buvo pažemintas jos tėvas – paniekinti jo veiklos rezultatai.

Filme parodyta, kaip vienas trumpas gyvenimo epizodas taip paveikia žmogų, kad užuaugusi ji teturi tik vieną tikslą – pašalinti iš gyvųjų tarpo gyvą jos vaikystės traumų “priežastį“ – nekaltą meškiuką. Ir turėti jo iškamšą kaip savo triumfo įrodymą.

Vargšė moteris iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vieno trumpo gyvenimo epizodo ištaisymui, teisybės atstatymui. Kaip puikiai pavaizduota, kaip mažo vaiko situacijos interpretacija, t.y. iškraipytas pagal vaiko amžių ir todėl neobjektyvus situacijos supratimas yra iš tiesų viso suaugusios moters gyvenimo tikslo pagrindas!

Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie siekiame gyvenimo tikslų, kurie tėra mūsų vaikystėj vykusių trauminių įvykių pasekmė? O mums atrodo šventi gyvenimo tikslai, dėl kurių esame pasiruošę savo gyvybę atiduoti? Ar susimąstei apie tai tu, iš kur ir kaip kilo tavo gyvenimo tikslai? Ir ką tu stengiesi išspręsti, jų siekdamas visomis jėgomis?

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas