Komplikuotas gedėjimas pasibaigus santykiams su narcizu

Pasibaigus bet kokiems santykiams ir dėl bet kokios priežasties, ateina natūralus gedėjimo metas. Pasiilgstame žmogaus, su kuriuo buvo įprasta būti. Gedime bendros ateities – skaudu suvokti žlugus planams.

Pasibaigus santykiams su narsicistinio tipo asmenybe, gedėjimo fazė turi labai daug kitų kampų ir atspalvių. Tai nėra tiesiog dar vieni nutrūkę santykiai. Nors aplinkiniai būtent taip ir reaguoja – maždaug, ką tu čia perdedi, mano santykiai nutrūko prieš šešis mėnesius ir aš jau seniai susitikinėju su kitais vyrais, ko tu čia depresijoj tebeskendėji? O jei bandysite pasakoti draugams, kas jums nutiko šiuose santykiuose, kaip juose įvairais aspektais buvote išnaudojama, niekas netikės. Normalūs žmonės taip nesielgia, ir tai, ką pasakosite, aplinkiniams atrodys kaip prasto filmo scenarijus, o ne tikra patirtis. Jiems bus taip sunku suvokti, kad taip gali vykti, kad jie rinksis netikėti jumis. Ir tai bus labai skaudus patyrimas jums. Ypač jeigu iki šiol laikėte save ir aplinkiniai laikė jus patikimu žmogumi.

Aplinkinių požiūris ir iš to kylantis spaudimas reaguoti į santykių pabaigą taip, lyg tai būtų buvusi bet kokių įprastinių santykių pabaiga yra dar vienas iš daugybės gedulo procesą sunkinančių aplinkybių.

Santykiai su narcizu nėra tokie, kokie yra įprastiniai santykiai su žmogumi, neturinčiu asmenybės sutrikimo bruožų, todėl ir jų pabaiga nėra įprastinė. Po santykių su narcizu, žmogus jaučiasi pažeistas ir suniokotas visais atžvilgiais. Ne tik tuo, kad apskritai santykiai baigėsi.

Visų pirma, pati svarbiausia ir didžiausia dalis yra tai, kad tokie santykiai atliko ilgalaikį griaunamąjį vaidmenį asmenybei. Žmogus palieka tikrąja ta žodžio prasme suniokotas iš vidaus. Nebejaučiantis savęs, su suniokotu savęs suvokimu, savigarba ir pasitikėjimu savimi, lygiai taip pat su labai pažeistu pasitikėjimu pasaulio apskritai. Apie tai, kokią žalą daro santykiai su narcizu asmenybei, parašysiu atskirą įrašą, todėl čia ties šia tema ir sustosiu.

Kas dar nutinka prieš išsiskiriant su narcizu –  tai tiesos apie narsicizmą suvokimas. Iš esmės tai nepriklauso, ar žinios apie narsicizmą atėjo prieš išsiskiriant, ar vėliau. Suvokimas apie narsicizmą kaip asmenybės sutrikimą, atveria siaubingą tiesą. Visų pirma, tas žmogus, kuris buvo geriausias draugas, mūsų sąjungininkas prieš visą pasaulį, staiga paaiškėjo esąs pats didžiausias priešas. Be to, tas žmogus, su kuriuo buvome, kuriuo tikėjome ir pasitikėjome, statėme gyvenimą, praleidome N gražiausių savo gyvenimo metų… išvis niekada neegzistavo.

Kad gyvenome su iliuzija, kurią narcizas sukūrė atspindėjimo elgesio pagalba. Kad jis tik apsimetė tuo žmogumi, kuriuo niekada nebuvo. Tai yra labai sukrečianti tiesa, kuri po savimi sudaužo labai daug pagrindų.

Vadinasi, aš nebegaliu pasitikėti savo pasirinkimais. Kaip aš galėjau taip apsigauti pačioje pradžioje ir neatpažinti monstro? Kuris atrodė kaip svajonių princas. Griūna pasitikėjimas savimi, kad turime gebėjimą apsisaugoti nuo mums nesaugių žmonių.

Tuo pačiu ilgimės to jausmo, tos meilės, nors jau žinome, kad tai buvo iliuzija. Vis tikrai narcizo kurta plastikinė pasaka sužadino tikrus, o ne dirbtinius jausmus. Kyla pyktis, kad taip galėjome pasimauti ant iliuzijų. Ir pyktis ant žmogaus, kuris, žinodamas, ką daro, beširdiškai žaidė mūsų tikrais jausmais.

Ne tik tuomet žaidė, sužadindamas taurius ir pakylėjančius jausmus, bet tai darydamas visiškai nesirūpino, koks pragariškas bus mums tų žaidimų ilgalaikis poveikis. Koks tai turi būti monstras? O aš to monstro, pasirodo, ir ilgiuosi. Maža to, kad asmenybė yra ir taip stipriai pažeista, kyla vidiniai konfliktai – tai ar aš normali, kad ilgiuosi to, ko visiškai ir nebuvo?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Pasibaigus normaliems santykiams, žmonės liūdi dėl bendros ateities, kurią planavo ir kurios nebebus. Pasibaigus santykiams su narcizu, pasirodo, kad ir praeities nebuvo. Pasirodo, viskas buvo pastatyta ant netikro pagrindo – nebuvo nei to asmens, nebuvo nei meilės iš jo pusės. Buvo tik viena didelė manipuliacija. Tai yra esminė vagystė iš mūsų gyvenimo.

Pasibaigus normaliems santykiams, lieka patirtis, lieka prisiminimai, patirtos gražios akimirkos, bendrai nugyventas gražus laikotarpis. Pasibaigus santykiams su narcizu, nebelieka gražių, tyrų akimirkos prisiminimų, nes jau aišku, kad viskas buvo farsas. Todėl tai ir yra emocinis išnaudojimas – tai yra ne tik emocijų, atsidavimo, dirbtinai sukeltos meilės, asmenybės vagystė, bet ir laiko, gyvenimo dalies vagystė.

Kaip gedėti to, ko, pasirodo, nebuvo? Bet tuomet, kai mes tai patyrėme, išgyvenome, tai juk buvo?

O kur dar pyktis už tai, ką jis padarė? Noras suvesti sąskaitas. Atkeršyti už neteisybę. Suvokimas, kad viskas, ką įdėjote į bendro gyvenimo kūrimą, laikas, pinigai, jaunystė, savo interesų paaukojimas – viskas buvo veltui?

O kur vaikams sukelta žala? Kas atlygins už ją? Aplinkiniai, kurie nesupranta, kas įvyko ir viso to masto?

Pasibaigę santykiai paprastai turi kažkokį aišku užbaigimo momentą. Geriausiu atveju, jei žmonės pajuto, kad nutolo vienas nuo kito arba per stipriai pradėjo skirtis jų ateities planai, po bandymų išspręsti sekos vieną dieną prieina bendro sprendimo, kad santykiai nebeturi ateities. Liūdnas momentas, tačiau tai yra ir atskaitos taškas, nuo kada pasibaigė santykiai. Ir svarbiausia – yra aiškus atsakymas, kodėl jie pasibaigė. Žinoma, ne visada būna taip idealiai.

Santykiams pasibaigus su narcizu, jis niekada neprisiims atsakomybės už savo niokojantį indėlį į santykius. Visų pirma, su narcizu nėra net šanso į santykių užbaigimą. Niekada neįvyks normalus pokalbis, kuriame abi pusės pasieks logišką santykių pabaigos išvadą. Netgi nesvarbu, kas pirmas išeis, ar narcizo auka, ar narcizas. Esmė tokia, kad dar praėjus nemažai laiko, pro manipuliacijų rūką bus daug neaiškumo, tai visgi buvo taip ar anaip. Gilinantis į žinias apie narsicizmą, vis lįs nauji suvokimai, kad ir tai buvo melas, ir tai buvo apgaulė… Aukos psichikai saugantis nuo perkrovimo, tie suvokimai lįs laike vienas paskui kitą, o ne visi iš karto.

Maža to, kad narcizas niekada neprisipažins ir neprisiims atsakomybės už savo darbus, auka vis tik tikėsis, kad jis vieną dieną susivoks, liks sukrėstas to, ką pridirbo, ir pasikeis. Jis suvoks, kad yra nekaltas dėl to, kad tapo narcizu, praregės ir vieną dieną užsibrėš visą savo privirtą košę išsrėbti. Tai būtų arba aukai taip reikalinga įvykusi santykių pabaiga arba laiminga šių tragiškų santykių pabaiga, kur monstras nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes, virsta kitu žmogumi ir viskas išsisprendžia.

Šios viltys dažniausiai atitempia auką atgal į tuos pačius destruktyvius santykius. Tačiau narcizai nesikeičia. Jie nemotyvuoti keistis, jie motyvuoti tik išlaikyti auką savo įtakoje. Net jeigu jiems ir tektų demonstruoti atgailą. Deja, už tai, kad auka privertė atgailauti, narcizas aukai atkeršys tada, kai vėl pajaus savo galią. Teko girdėti, kad vidutiniškai aukos atnaujina santykius su narcizais 7 kartus iki tol, kol juos nutraukia galutinai.

Ir šiuose santykiuose tašką padėti tenka pačiai aukai. Pagaliau pilnai atsigręžti į narcizo tikrą veidą, atmesti jo roles ir kaukes ir pamatyti jo vidinę tuštumą, destrukciją ir žalą. Ir įsikalti į galvą, kad jis yra toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis toks tapo ne savo noru.

Tai yra mostras, kuris niekada nepasikeis. Kad ir kokią kaukę jis beužsidėtų, jis ir liks tas pats monstras, kuris žaloja žmones ir griauna gyvenimus.

Ir beje, palikti monstrą vieną jo paties tragedijoje iš tiesų yra meilės aktas jam. Nes tik giliausioje duobėje, tamsiausioje naktyje iš visų naktų gali nutikti stebuklas, kai narcizui šaus į galvą mintis, kad gal kažkas su juo ne taip. O tam šalia turi nelikti jokio peno šaltinio, jokio. Stebuklai nutinka retai, ir tai gali nutikti tik tada, kai nuo jo nusisuks visi, visi. Todėl nusisukti kuo greičiau nuo jo yra tiek meilės sau, tiek meilės jam aktas.

*****

Jeigu esate atsidūrę tokioje situacijoje ir jaučiate, kad Jums reiktų pagalbos, kviečiu susisiekti. Kontaktai – meniu juostoje dešinėje.

Komplikuotas gedėjimas pasibaigus santykiams su narcizu

Neteiskite savęs, kad užkibote ant narcizo kabliuko

Kai jau sužinojote apie visą narcizo funkcionavimo sistemą, pamatėte, ant ko pastatyta visa jo asmenybė, tiksliau išorinis fasadas, pateikiamas kaip asmenybė, staiga tarsi praregėjote. Ir tiesa pasirodė labai karti.

Kai pamatėte, kad jis tiesiog TOKS YRA, žvilgsnis natūraliai nukrypsta į save – kaip aš galėjau būti tokia akla? Tokia naivuolė? Tokia kvailiukė? Kad mane taip lengva apkvailinti? Kaip aš taip, gyvenau kreivų veidrodžių karalystėje, o maniau, kad gebu kiaurai permatyti kiekvieną žmogų? Tai ką, aš jau visai durna, ir negaliu net pasitikėti savo pačios akimis? Savo pačios pasaulio suvokimu, jeigu mane taip lengva apvyniot aplink pirštą???

Glovani Maglo nuotrauka
Glovani Maglo nuotrauka “Ašaros ir nusivylimas“ iš Flick.com

Neteiskite savęs.

Yra kelios priežastys, kodėl taip atsitiko. Ir beje, jeigu tai, ką patiriate, atitinka tai, kas parašyta čia, vadinasi, taip atsitiko ne jums vienai.

Visų pirma, narcizo taktikos yra tokios ištobulintos, kad jos tikrai VEIKIA. Galima sakyti,

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

vienintelis dalykas, ko narcizai mokėsi, kruopščiai studijavo ir nuolatos praktikavosi, ir yra jų gebėjimas daryti poveikį kitiems žmonėms. Ir jie tai darė nuo mažų dienų! Kasdien, kiekvieną akimirką. Pripažinkime, tai yra aukšto lygio meistriškumas. Ir jis tikrai veikia! Ir paveikė ne tik jus, bet ir daugybę kitų žmonių. Todėl ir iki šiol daugybė aplinkinių vis dar mano, kad narcizas yra nuostabus žmogus!

Antra, jeigu jūs likote su juo santykiuose ilgiau, negu kai tik pasimatė jo monstriškumas, yra ir dar viena priežastis, kodėl jūsų romanas nenutrūko pačioje pradinėje stadijoje. Atsisukite ir gerai gerai įsižiūrėkite į žmones, kurie jus augino vaikystėje. Tėvus ar kitus globėjus, pas ką augote. Ir kas užėmė svarbią vietą jūsų gyvenime kai dar buvote vaikas. Bent vienas iš jų turėjo būti narcizas. Jei labai gerai įsižiūrėsite, pamatysite.

Kaip tai susiję su jūsų santykiais su dabartiniu narcizu? Pirma, tik susitikusi su narcizu ir dar jo gerai nepažindama, iš karto pasijautėte su juo gerai. Daug daug geriau negu su kitais. Todėl, kad mes sugebame nuskaityti daug daugiau subtilios informacijos, nesu sugebame jos suvokti racionaliai. Mūsų antenos nuskaitė – “jis savas“. Tiesiog jam dar net neatskleidus savo tikrojo veido, jūsų kūnas ir pasąmonė pajuto, kad patekote į pažįstamą lauką. Todėl tarsi be jokios priežasties su šiuo žmogumi iš karto pasijutote gerai. Vien todėl, kad patekote į pažįstamą teritoriją, kurioje buvote daug kartų, užtai ir pajutote jam, kad jis – “savas“.

Emocijos, pajautimai, emocinė kūno atmintis mūsų elgesį kontroliuoja daugiau, negu mes tą suvokiame. O racionalusis protas jau po to sugalvojo priežastis, kodėl jis atrodo toks nuostabus. Dar pridėkite narcizo giesmę, ir prašau – protas jau net “žino, kodėl“.

Kitas dalykas, kodėl svarbi mūsų ankstyvoji patirtis su kažkuriuo iš narcizų tėvų, yra tas, kad tuomet, kai pradėjo lįsti į paviršių narcizo triukai, manipuliacijos ir kitos grožybės, kadangi mes buvome tai išgyvenę ir patyrę nuo mažens, pas mus tuomet nesuveikė aliarmo signalai. Žmonės, nepatyrę narsicistinio išnaudojimo vaikystėje, ir nepriėmę to kaip normalaus gyvenimo reiškinio, tik išlindus pirmiems narcizo “žiedeliams“, reaguoja labai stipriai ir iš karto pasišalina nuo tokio žmogaus, pamanę, kad su juo kažkas rimtai netvarkoj.

Vera Buhl nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, vaikai, buvę narsicistinių tėvų išnaudojimo aukos, matę ir patyrę manipuliacijas savo kailiu nuo mažens, neturi vidinės sistemos, informuojančios apie iškilusį pavojų. Taip, jiems tai nepatinka, žinoma. Jei buvote su narcizu, žinote, kokias kančias patyrėte ir ką jums tai kainavo. Tačiau pradinis signalas “jis savas“ vėliau nebeleidžia normaliai aktyvuotis aliarmo sirenoms (kurios beje, ir taip tėvų sugadintos) tuomet, kai narcizas pradeda manipuliuoti, žeminti, skaudinti ir pan.

Dar viena priežastis, kuri vėlgi susijusi su ankstyvąja patirtimi su narcizais, ir kuri lemia santykių su jais užmezgimą, yra tai, kad keistoje terpėje, kuri susikuria tarp narcizo ir jo partnerio, tokiam žmogui yra įprasta būti nuo mažens. T.y. ji nemaloni, bet kažkokia tokia pažįstama, tokia tarsi sava. Ne ideali, bet žinoma.

Tai greičiausiai yra tos pačios priežasties kita pusė, kodėl staiga suvokus apie narcizus, jų veikimo principus, apima toks siaubas. Mes ne tik prarandame gyvenimo partnerį, artimiausius santykius, ateities planus ir įsivaizdavimą apie ateitį, mes staiga pamatome ir ką jis darė su mumis.

Dar daugiau, mes staiga pamatome, ką leidome su savimi daryti. O baisiausia – tuomet suvokti, kad kažkas su manimi iš esmės negerai. Kad aš užaugau nuo mažens be kažkokių svarbių vidinių aliarmo sistemų. Kad leidau taip toli išsivystyti santykiams su narcisu, nesuvokdama, kas čia darosi. Ir kokia mano pačios atsakomybė šioje istorijoje.

Neteiskite savęs. Jūs nekalti, kad gimėte tėvams, iš kurių vienas yra narcizas. Neteiskite savęs. Tai ne jūsų kaltė, kad tėvai savo elgesiu išgadino jūsų vidines sistemas, kurios vėliau reguliavo jūsų partnerio pasirinkimą. Neteiskite savęs. Jūs nežinojote ir negalėjote žinoti. Tai, ką mes matome nuo mažens, dedamės ir  galvas ir širdis be jokio filtro, tik su etikete: “toks yra pasaulis“. Toks buvo jūsų tėvų pasaulis.Todėl toks jis atrodė ir jums, kol neperskaitėte to, ką perskaitėte čia. Nuo šiol jūsų pasaulis bus kitoks.

Ir tebūna tai į gera.

Paulos nuotrauka
Paulos nuotrauka “Viltis“ iš Flick.com
Neteiskite savęs, kad užkibote ant narcizo kabliuko

Neįtikino manęs Dmitrijaus Šepeliovo interviu

Jau kai mano gerbiama Jarūnė, meilės sau ekspertė, savo Facebook´o paskyroje parašė, kad ją palietė neseniai mirusios pop atlikėjo Žanos Friskės vyro interviu, pagalvojau, kad reikia ir man pažiūrėt.

Kas dar nežino, nors abejoju, nes paskutiniu metu žiniasklaida tik apie tai ir trimitavo, Žana Friskė yra Rusijos pop atlikėja, šią savaitę mirusi nuo smegenų auglio. Visas triukšmas kilo dėl to, kad paaiškėjo, kad jos mylimasis ir vaiko tėvas jos mirties momentu su vaiku atostogavo kažkur berods Bulgarijos kurorte.

Prieš peržiūrėdama video su jo interviu, turėjau šiuos du pamąstymus.

Pirma, tik tai patyręs žmogus žino, kad yra be galo skaudu, kai miršta tau artimas žmogus, ir tu nebuvai ten, nepalaikei jam už rankos, negalėjai tuo metu pasakyti, kad jį myli. Ir tu žinai, kad tavęs ten nebuvo tam žmogui, kad nesuteikei jam to, kas galbūt būtų suteikę jam paguodą tokiu dramatišku ir paslaptingu momentu. Todėl viešas užsipuolimas dar nereiškia, kad jis tikrai nenorėjo ten būti.

Antra, ji sirgo du metus, ir sirgo labai sunkiai, iš jų kelias paskutines savaites buvo komos būsenoj. Aš turiu vaikų, ir žinau, kaip yra sunku pirmus metus būti nuolatinėj budėjimo būsenoje – ar kažkas neatsitiks, ar manęs neprireiks, o prireikti gali bet kurią akimirką. Ta nuolatinio budėjimo ir pareigos būsena yra labai išvarginanti. Žinoma, vaikai ir serganti sužadėtinė – tai ne tas pats. Bet įsivaizduoju, kad ta nuolatinė darbo būsena yra tikrai ne mažiau išvarginanti. Ir visi sutinka, kad jei tik įmanoma, artimuosius prižiūrintys žmonės tiesiog privalo imti atostogų ir ilsėtis. Jau vien tam, kad išsaugotų savo sveiką protą ir sugebėjimą toliau rūpintis. Todėl nereikia manyti, kad jis bėgo nuo savo merdinčios mylimosios. Tai yra visiškai normalu, kad žmogus siekia suteikti sau kažkokio normalaus gyvenimo trupinių tokios tragedijos akivaizdoje. Galbūt tai tai buvo pirmosios jo atostogos po dviejų metų ištisinio rūpinimosi?!

Nuotrauka - printscreen´as iš interviu. Patį interviu galite perskaityti ir išklausyti paspaudę ant nuorodos ant šios nuotraukos
Nuotrauka – printscreen´as iš interviu. Patį interviu galite perskaityti ir išklausyti paspaudę ant nuorodos ant šios nuotraukos

Su tokiomis nuostatomis žiūrėjau šitą interviu, tačiau pamačiau kai ką kitka. Jo kalba yra labai gerai paruošta. Jis atsakinėdamas kalba ne iš širdies, ne transliuoja neišfiltruotus savo patyrimus, o atvirkščiai – kuria įvaizdį, kurį nori apie save sukurti.

Atkreipkite dėmesį – į kai kuriuos klausimus jis išvis neatsako, nors kalba daug. Paklaustas, ar leis savo sūnui matytis su seneliu, kątik mirusios vaiko mamos tėvu, prišneka daug gražių žpdžių, tačiau, kad leis matytis, taip ir neatsako. Aš neteigiu, kad vaikui būtinai reikia matytis su seneliu. Žinoma, ryšiai su šeima svarbūs, tačiau visos situacijos mes nežinome. Ką noriu pabrėžti – kad Dmitrijus Šepeliovas kalba labai manipuliatyviai. Kiekvienas jo žodis, ištisos sakinių sekos yra apgalvotos ir sudarytos taip, kad kurtų teigiamą jo įvaizdį. Tačiau praktiškai nieko nekalba apie tai, kaip jis iš tiesų jautėsi ir jaučiasi.

Visur kalbėdamas kiša vaiką, nors klausiamas apie savo veiksmus, jis nutyli. Kartoja “mano Žana“, kartais ir po kelis kartus vienas po kito, tarsi norėdamas pabrėžti jos artumą. Bet man asmeniškai tai skamba kažkaip dirbtinai, o kai pagalvoju, kad tai gali būti surepetuotas triukas, tada kažkaip viskas atrodo natūraliau. Turint omeny, kad interviu imtas kelios valandos po mylimos moters mirties. Žinoma, ilgi ligos mėnesiai ją keitė, keitė charakterį, išvaizdą, kurį laiką jau buvo nebeįmanoma bendrauti. Žinoma, laiko apsiprasti buvo su artėjančia netektimi, ir kad mylėtas žmogus pasikeitė neatpažįstamai. Ir netgi su tuo, kad laukia mirtis.

Vistik aš asmeniškai šiuo interviu nepatikėjau. Jis – tai gerai atidirbtas šou žiūrovams siekiant sukurti norimą įvaizdį.

Žinoma, aš čia sprendžiu iš vieno interviu, ir jų asmeniškai nepažinojau, nežinau to žmogaus charakterio, jų santykių, tai tikimybė, kad esu neteisi, yra nemaža. Na, bet šiuo momentu man atrodo būtent taip.

Neįtikino manęs Dmitrijaus Šepeliovo interviu

Kaip per savaitę atsikratyti mirties baimės

Mes turime savyje savybę ir galimybę tiek gimti, tiek mirti be pastangų. Gimdamas vaikas žino, kaip gimti, kaip kvėpuoti. Jam nereikia dėti sąmoningų pastangų tam, kad jis atsirastų motinos pilve, kad gimtų, kad pradėtų kvėpuoti. Taip pat ir su mirtimi. Kai ateina laikas, žmogus tiesiog miršta, ir tiek.

Todėl iš tiesų žmogaus baimė mirti yra ne paties numirimo proceso bijojimas, o iš tiesų neišgedėjimas. Tai yra baimė, priartėjus mirties momentui, išgyventi skausmą dėl visų nepadarytų dalykų per gyvenimą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Jei žmogus priima faktą, kad mirimas yra procesas, kuris mums duotas kaip duotybė, kaip būti žmogumi paketo dalis, ir kuriam nereikia sąmoningų pastangų, tuomet žmogus gali pradėti gyventi.

Ir jei jūs kasdieną pradėsite žiūrėti, ko  jums trūksta gyvenime, ko jums labiausiai gaila, ko nepadarėte, ir pradėsite tai kasdieną daryti,  jūs pradėsite gyventi, ir mirties baimė dings.

Pagal Dr. Mario Martinez

Kaip per savaitę atsikratyti mirties baimės