Man kartais taip būna, kad jeigu labai įsigilinu į darbą, kai jis arba labai mane veža, arba tiesiog reikia susikaupti, kad nepamesčiau daugybės skaičių, kol dirbu aš labai atsijungiu nuo aplinkos. Arba jei diena buvo ilga, o dar reikia nukeliauti namo, arba tiesiog pradėt mėgautis laisvalaikiu po intensyvios darbo dienos, aš kurį laiką būnu dar tokia “kaip nukritus iš mėnulio“. Tokia, na kaip čia apibūdinti? Na, lyg ir esu čia, lyg ir darau tai, ką reikia, bet tokia tarsi automatiniu režimu, esu kaip ir čia, kaip ir ne čia. Tarsi kažkokioj ne visai realybėj, nesu pilnai toje aplinkoje, kurioje esu, nejaučiu pilnai to, ką darau. Viskas vyksta lyg per sapną, per rūką, o aš visa tokia kažkokia vatinė.
Jeigu šis jausmas jums pažįstamas, tai – disociacija. Tai toks kaip ir dalinis pasišalinimas iš savęs. Kaip ir esu aš, bet ne visai aš, jei palyginti su tokia, kokia būnu, kai esu savimi ir savyje 100%.
Disociacija gali pasireikšti traumų momentu. Kai vyksta kažkas labai labai nemalonaus, ir nėra jokių galimybių to nutraukti ar išeiti iš situacijos, tuomet psichika turi vidinį ginklą. Kad neišprotėtų nuo patiriamos neteisybės, skriaudos, žalos ar skausmo, žmogus tada pabėga, tik ne fiziškai, o pasitraukia į save. Patiria kažkokią alternatyvią realybę. Kurioje vykstanti žala taip nebesijaučia, dingsta pats jos aštrumas – taip ją tampa įmanoma išgyventi.
Dažniausiai būtent vaikystėje vyksta traumos, sukeliančios disociacijos efektą. Tarkime, jei prieš vaiką emociškai ar fiziškai smurtauja tėvai. Vaikas neturi kur pabėgti, todėl smegenys įjungia gynybinį mechanizmą. Vaikas, patyręs ilgalaikį smurtą, vėliau gali neatsiminti ilgų epizodų, ištisų savo vaikystės metų. Neatsimindamas netgi gali manyti, kad jo vaikystė buvo visai gera, kad tai vyko tarsi ne su juo.
Vaikas negali atsiskirti nuo tėvų, nes jam tai gresia mirtimi. Bet kad galėtų likti ir išgyventi fiziškai, gamta yra sukūrusi rūšies išgyvenimo mechanizmą – kompensaciniai mechanizmai sukasi psichikos srityje.
Suaugusiam žmogui disociacija gali pasireikšti, pavyzdžiui, išprievartavimo metu, jei neįmanoma fiziškai pabėgti.
Prieš kiek laiko išgirdau vieną labai paprastą pratimuką, kuris padeda labai greitai, tiesiog sekundžių bėgyje grįžti iš tokios plaukiojančios būsenos į save. Jis toks paprastas, kad įsiminiau jį iš pirmo karto. Ir naudoju, kai jaučiu, kad nepersijungiu į pasikeitusią aplinką taip greitai, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, išėjo svečiai, viskas nurimo, o aš dar aktyvmo būsenoje, ar baigėsi darbas, ir laikas pasiimti vaiką, aš jau einu gatve, bet visas kūnas dar “dirba“.
Pratimas
Reikia vienas po kito sau užduoti penkis klausimus:
1. Kokius 5 dalykus aš matau? Apsidairyti, artimiausioje aplinkoje pastebėti penkis skirtingus daiktus ir pasakyti jų pavadinimus.
2. Kokius 4 garsus aš girdžiu? Įsiklausyti į iš aplinkos skleidžiamus garsus, ir juos įvardinti, pvz. automobilio burzgimą, muziką už sienos, klaviatūros mygtukų kliksėjimą ir knarkimą.
3. Kokius 3 dalykus aš liečiu? Paliesti skirtingus paviršius ir pasakyti. Jei nėra sąlygų, tarkim, einant gatve, tiesiog geriau pajusti, kaip rankinės svoris spaudžia petį, pėdos remiasi į batų padus, kaktą griaužia vilnonė kepurė ar pan.
4. Kokius 2 dalykus aš užuodžiu? Atsakyti sau, pvz. automobilių išmetamąsias dujas bei kažkieno gaminamą vakarienę laiptinėj.
5. Kokį skonį aš jaučiu? Vėlgi sau atsakyti. Kątik išspjoviau kramtomąją gumą, bet dar jaučiu jos šlykštoką saldų skonį burnoje.
Pratimą galima daryti garsiai, jei namie ar kabinete ar kitur esate vienas. Galima daryti mintyse, o tai galima daryti bet kur. Darbe, namuose, gatvėje, mašinoje ir t.t. Visuomet, kai reikia greito įsižeminimo, įsijungimo į save.
O klausimų seką galima kaitalioti vietomis, tik visuomet turi būti 5 pojūčiai, ir visuomet jų skaičius turi būti 5 – 4 – 3 – 2 – 1. Aš seką daugmaž susidėlioju pagal tai, kiek dirgiklių yra aplinkoje. Jei einu gatve, pirmiau klausiu savęs ką matau, liečiu, užuodžiu, o pabaigai pasilieku skonį, nes tuo metu nevalgau, todėl tuomet nepatiriu penkių skirtingų skonių. Valgant galima pirmiau klausti savęs apie skonius ir kvapus. Tai nekeičia pratimo esmės.
Padariusi visus penkis žymiai labiau jaučiuosi įsijungusi vėl į save.
Jeigu pabandėte, būtų įdomu sužinoti, kaip suveikė jums?
Mano tikras gyvenimas 