Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgai išbūna smurtiniuose santykiuose, yra ta, kad jie nesupranta, jog šie santykiai iš tiesų yra smurtiniai. Kaip taip gali atsitikti?

Taip atsitinka todėl, kad yra susidaro save palaikanti uždara sistema.

Jei santykiuose nėra atviro fizinio smurto. Emocinis smurtas dažnai žmonių nepripažįstamas kaip smurtas, o kiekvienas atskiras nemalonus epizodas ir vertinamas tik kaip dėmesio nevertas nemalonus epizodas “ai, grįžo namo be nuotaikos“.

Kaip taisyklė, auka neįžvelgia visumos, t.y. kad emocinis smurtas kartojasi periodiškai. Jau atrodo, kad taip, galbūt pasitaiko nemalonių situacijų, bet “jis tikrai gi nėra toks blogas“. Paprastai žmonėms, santykiuose turintiems aukos rolę, yra be galo didelė netektis pagaliau pamatyti tikrąjį smurtautojo veidą ir pripažinti, kad tai yra smurtaujantis žmogus. Nes tuomet jos supras, kai tai nėra mylintis vyras, atsidavęs žmogus.

Todėl aukos verčiau renkasi pačios save apgaudinėti, pačios plauti sau smegeninę, kad dar nėra čia taip blogai, kaip jos galvoja, kad čia tik pasitaikė, kad čia tik atsitiktinumai, kuriuos nelėmė išorinės priežastys (piktas viršininkas, bloga valdžia, kamgi čia gali nervai atlaikyti). Žodžiu, yra labai stipri antrinė nauda, kodėl aukoms apsimoka save apgaudinėti ir nuolatos užsiiminėti realybės neigimu.

Be to, aukos praras menamą saugumo jausmą su šiuo žmogumi. Ji vis prisimena stiprius jausmus, kuriuos patyrė santykių pradžioje, kai išrinktasis buvo nuostabus žmogus. Ką ten žmogus, visas princas ant balto žirgo, su kuriuo ateitis turėjo būti tikra pasaka. Neigdamos realybę, aukos vis dar tiki, kad jų smurtautojas tebėra tas pats žavusis princas, kuris buvo santykių pradžioje, tik šiuo momentu šiek tiek susinervinęs, kad kąti nebesusilaikė. O šiaip “jis gi geras“.

Šią iliuziją aktyviai savo kalbomis palaiko ir pats smurtautojas. Kaip taisyklė, jam irgi yra labai svarbu, kad auka nepraregėtų ir jo nepaliktų. Tad jis naudoja kelias taktikas, kurios, naudojamos pakaitomis su smurto protrūkiais, duoda tokį rezultatą, kad auka neišeina, jos pasitikėjimas savimi sistemingai smukdomas, smurto protrūkiai dažnėja, sunkėja ir ilgėja, o tai dar giliau uždaro auką į pragaro ratą.

Siekdamas išlaikyti auką, smurtautojas aukai numeta vieną kitą gerumo akimirką, kažką nuperka, pvz. po stiprios pykčio atakos ir po sumušimo. Kaip taisyklė, kuo stipresnis buvo protrūkis, tuo didesnę atpirkimo dovaną pažada smurtautojas savo aukai, kad “ištaisytų“ situaciją. Auka nori išvengti to, kas jos lauktų pripažinus realybę, ir toliau pasirenka pasikliauti smurtautojo išpirkomis… iki kito, dar stipresnio išpuolio.

Tuo tarpu smurtautojas labai tiksliai jaučia, kiek gerumo atidozuoti aukai. Kuo ilgiau auka išlieka tokiuose santykiuose, tuo žemiau smunka jos pasitikėjimas savimi, tuo labiau ji tiki, kad ji tik tiek ir yra verta, kiek ji turi, vis labiau jaučiasi izoliuota nuo pasaulio. Kaip matyti, ji su laiku vis giliau grimzta į būseną, kurioje esant vis sunkiau ryžtis nutraukti destruktyvius santykius.

Agresorius labai intensyviai rūpinasi, kad šis ratas suktųsi. Jis nuolatos smukdo aukos pasitikėjimą savimi. Viską ji daro ne taip, yra nieko verta. Jis kiršina ją su giminėmis ir draugais. Su laiku mažina jos galimybes laisvai susitikti su kažkada buvusiais svarbiais jos gyvenime žmonėmis. Riboja jos galimybes naudotis ryšio priemonėmis, riboja priėjimą prie pinigų, prie šeimos automobilio. Greičiausiai tai yra lėti ir konkrečiu momentu sunkiai užfiksuojami procesai. Tačiau po dešimt ar dvidešimt metų auka apsidairo, ir supranta, kad yra nutolusi nuo visų buvusių žmonių, negali jiems bet kada paskambinti, visos kortelės ir banko sąskaitos yra ne jos vardu, turtas irgi, automobilio nevairavo jau dešimt metų, todėl nedrįsta jau sėsti ir prie vairo…

Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com
Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com

Kuo labiau auka darosi priklausoma nuo agresoriaus, tuo jis jaučia, kad gali blogiau su ja elgtis. Ji jau nebebėgs ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad nebegali.

Viešumoje agresorius toliau sėkmingai kuria rūpestingo vyro ir atsakingo tėvo įvaizdį, ir visi žmonės jį gerbia ir myli. Tik žmona ir vaikai žino tikrąją situaciją, bet jie nesijaučia, kad gali kam nors papasakoti, nes aplinkiniai jais nepatikės. O būtent juos palaikys nestabilios psichikos, todėl problematiškais žmonėmis. Nuo ko “gerojo vyro ir tėvo“ įvaizdis jų akyse tik sustiprės (ką jis turi su jais ištverti, koks pasiaukojantis, medalio vertas žmgus…).

Tą žinią pats vyras ir tėvas nuolatos ir sistemingai kala į galvą savo aukoms. Matydamos, kad kiti aplinkiniai palaiko jų agresoriaus nuomonę, aukos pradeda abejoti savo realybe. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms teigia agresorius. Kad jos tikrai nestabilios psichikos, kad pačios nežino, ką mąsto ir ką daro, kad kažkas su jomis iš esmės negerai, ir kad tikrai agresorius yra ne tik teisus, kad jos nieko daugiau nevertos, bet ir užsidirbo tokį elgesį, kokį gavo. Agresorius aukos akyse apverčia vaidmenis ir ima vaidinti auką: “matai, kaip man su tavimi sunku. Ir tik mano begalinis gerumas, kurio tu neužsitarnavai, garantuoja, kad aš vis dar tavimi rūpinuosi“.

Kadangi jų savarankiškas mąstymas ir realybės suvokimas nuo tam tikro momento yra visiškai sujauktas, aukos ima tikėti savo agresoriais, bėga į jų glėbį ieškodamos meilės ir nusiraminimo trupinių, šventai tikėdamos, kad ir tų nenusipelnė, ir jausdamos begalinė dėkingumą už juos. Išplautais smegenimis jos nuoširdžiai tiki, kad visi kiti žmonės yra tik jos priešai, kurie tenori vieno – išskirti ją su jos “geradariu“.

Jos nebemato, kad tas, kas tuos trupinius dalina, iš tiesų užgrobė jų gyvenimą, sielas, išsunkė gyvybinius syvus ir nutraukė jų santykius su visu likusiu pasauliu. Todėl bandymas atverti aukai akis tol, kol nenutiko kažkas tikrai labai rimto, ir kol ji pati nepraregėjo, dažniausiai baigiasi nesėkme.

Deja, agresorių taktikos veikia. Ir auka sukasi agresoriaus valdomoje siaubo karuselėje vis stipriau ir stipriau, silpsta ir kenčia vis stipriau, jos pasaulio suvokimas darosi vis labiau iškreiptas… Galbūt tai ir yra pragaras žemėje?

****

Atpažinote save aukos rolėje? Kaip elgtis, jei kažkas iš jūsų artimųjų įstrigęs pragaro karuselėje? Mano kontaktai yra dešinėje pusėje meniu juostoje, užsirašykite konsultacijai ir pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu.

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi

Didžioji žmonijos legenda yra tai, kad neįmanoma būti laimingu neturint antros pusės.

Claud Monet paveikslas “Le bateau atelier“, iš Wickimedia Commons

Kiekvienas straipsnis, net ir pačiame pigiausiame žurnale ar visai reputacijos neturinčiame portale, ištisai trimituoja – pasirūpink pirmiausia savimi. Tada ir laiminga būsi, ir susirasi žymiai geresnį partnerį nei būdama nelaiminga ir t.t. ir pan. Kaip svarbu rūpintis savimi. Visada, ir tada, kai turi, kas tavimi rūpinasi, ir kai neturi.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Daugybė žmonių verčia kitą puslapį susiraukę. Galvoje sukasi mintys: “nesąmonė. Taip negali būti, kad aš galėčiau būti laiminga, kai neturiu partnerio.“ Atrodo, kad tai ant tiek iš esmės neįmanoma jaustis laiminga, kai neturi mylimo žmogaus, kad ai, tai kam tada ir apskritai rūpintis savimi, juk iki galo laiminga be jo vistiek nebūsiu. O kai neturiu partnerio, tai man ant tiek blogai, kad rūpinkis nesirūpinus savimi, vistiek bus beveik taip pat blogai, kaip dabar. Tai ir nesąmonė čia savimi rūpintis.

Čia pabandžiau išskleisti visą giluminio įsitikimo loginę grandinę. Kuri yra taip giliai pasąmonėje, kad net nepraslenka per galvą kaip aiškiai suformuluotos mintys. Tokios, kaip kad pavyzdžiui: “Reikia nepamiršt einant iš darbo kefyro nupirkt“. Tokią mintį girdime mintyse aiškiai ir garsiai. O giluminiai įsitikinimai irgi yra mintys, bet kadangi jos kilo ne dabar, jos tūno labai giliai, yra tokios tarsi foninės, tačiau labai stipriai įtakoja elgesį, savijautą ir gyvenimą.

Jeigu taip apibendrinus, tai toks giluminis įsitikinimas yra “neturiu mylimo žmogaus, tai nesirūpinsiu savimi“. O logiškai skambantis paaiškinimas tokiai nesąmonei yra “vistiek gi be jo gerai nesijausiu, kad ir ką daryčiau. Vistiek kažko tokio labai svarbaus man trūks.“. Taip užsidaro tarsi logiška, save paaiškinanti ir pateisinanti grandinė, kuri sudaro teisingo ir sveiko mąstymo iliuziją.

Tačiau jeigu pažiūrėtume į tą patį žmogų jau susiradusį partnerį, tai ar jis jį susiradęs ima staiga rūpintis savimi? Žinoma, kad ne! Pirmiausia ima rūpintis partneriu. Ir kurį laiką, pirmoje meilės fazėje, jaučiasi gerai, nes nauja meilė suteikia sparnus. Tačiau meilė, kaip žinia, kažkuriuo momentu pradeda leistis ant žemės ir tada pradeda atrodyti, kad partneris rūpinasi nebe pakankamai. Ar toks žmogus tada pradeda rūpintis savimi? Žinoma, kad ne!

Nes tuomet “loginis mąstymas“ sufleruoja, kad partneris kaltas, nes nepakankamai rūpinasi!

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Kaip taisyklė toks giluminis įsitikimas dėl rūpinimosi savimi atsirado vaikystėje, kai tėvai neleisdavo vaikui natūraliai reikšti savo poreikius ir jais nepasirūpindavo. Jei šeimoje vyravo tokia atmosfera, kai reiškti savo poreikius buvo kaprizų rodymas ir už tai buvo baudžiama. Priešintis tėvų nuomonei buvo maištas prieš sistemą ir už tai bausdavo dar griežčiau.

Arba natūralus vaiko poreikių reiškimas buvo laikoma egoistišku dalyku, nes reikėjo daryti tai, kas atrodė teisinga tėvams, ir taip buvo visada. Vaiko poreikiai buvo kažkas blogo, kas griauna sistemą, verčia tėvą griebtis diržo, mamą verčia isterikuoti, žodžiu, sukelia sumaišti, smurtą ir galų gale verčia vaiką jausti, kad savo norų ir poreikių transliavimas reiškia, kad jis yra blogas. Žinoma, po to užaugus ir sąmoningai nedirbant su savimi, kad atstatyti savo norus ir poreikius, juos reikšti yra būti blogam ir griauti sistemą. Taip smegenys susigalvoja logiškai skambančių pasiteisinimų tam, kad save nuramint. Tačiau tai yra iliuzijos ir mąstymo klaidos (pasak M. Litvako).

Rūpinimasis savimi iš tiesų padaro žmogų patenkintą savimi ir savo būsena, o tuo pačiu suteikia jausmą, kad jis yra patenkintas gyvenimu. Ir tik pats žmogus, turėdamas artimus santykius ar ne, iš tiesų gali pasirūpinti savimi taip gerai, kad jaustųsi tikrai gerai.

Ir jeigu žmogus jaučiasi  nelaimingas, nepatenkintas, užguitas ir pan., tai greičiausiai kalti ne klientai, ne vyrai ir žmonos, ne vaikai, ne viršininkas, ne Kubilius, ne valdžia, ne mokesčiai ir ne Grybauskaitė. O pats.

Žinoma, žmogus nekaltas, kad kažkas prigrūdo į jo galvą neteisingų įsitikinimų apie tai, kad savimi rūpintis negalima. Iš to rūko nėra taip paprasta išeiti ir staiga imti ir mąstyti kitaip. Tegu šie žodžiai pradeda praregėti. Ir susimąstyti apie savo atsakomybę prieš save rūpintis savimi.

Jeigu žmogus deda pastangas savimi rūpintis, ir vistiek nesijaučia gerai, tuomet tai yra pusiaukelė. Vadinasi, galbūt jis pats dar neišmoko pakankamai gerai savimi rūpintis. Dar neatrado ryšio, kaip jaučiantis ko jam labiausiai reikia, kas jam geriausiai padeda. Reikia nenustoti savimi rūpintis,o ieškoti toliau, kas geriausiai padėtų pasijausti geriau.

Nuotrauka iš Flick.com
Nuotrauka iš Flick.com

Dar vienas dalykas, gali būti, kad vidiniai poreikia, norai, svajonės, potraukiai yra taip nuslopinti ir tai įvyko taip seniai, kad žmogus negali sau padėti dėl to, kad visiškai nepažįsta savęs, kas jam patinka. Galbūt visą gyvenimą gyveno taip, kaip reikalavo aplinka. Stojo mokytis ten, kur žinojo, kad uždirbs daug pinigų. Vedė moterį, kurios norėjo tėvai. Dirbo nemėgstamą darbą, nes būti garbingu visuomenėje reiškė turėti namą, verslą ir naują automobilį. Net vaikystėje lankė baletą ir grojo pianinu, nes to norėjo mama. O pačiam norėjosi laidyti atvarus ir repuoti. Kaip žmogus gali girdėti savo tikruosius norus, jei visą gyvenimą dėjo pastangas gyventi kitų žmonių gyvenimą?!

Būtent augant tokioje aplinkoje ir susiformavo supratimas, kad kiti geriau žino, ko man reikia. O tuo pačiu ir iliuzija, kad be partnerio laimingas žmogus iš esmės negali būti. Nes jei išorinis pasaulis iš manęs atėmė tai, kas man buvo svarbu, tai jis žinojo, ką daro, ir jis ir grąžins skolą. Toks yra pasąmoningas vaiko mąstymas. Juk tėvai dažnai sako: “Aš geriau žinau“, argi ne tiesa?

Tokiu atveju reikės nukreipti savo žvilgsnį į savo vidų ir kviesti savo vidinį balsą prabilti vėl. Ir labai įdėmiai klausytis. Kurį laiką tas balsas bus be galo tylus, nes bijos. Tačiau nereikia mesti. Galima, kad pagreitinti procesą, galima sąmoningai išbandyti imtis kažko, kas patiko būnant vaiku. Net jei dabar jaučiate tam abejingumą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ir stebėti, nuolatos save stebėti. Kai tik pajusite kažkokį malonumą, susijaudinimą, džiaugsmo kibikrštėlę, iškart užfiksuoti, ką beveikiant tai atsirado. Ir daryti to kuo daugiau. Kol vėl sugrįšite į save, save girdėsite, mokėsite atpažinti savo poreikius ir juos išpildyti.

O tu, ką padarei šiandien, kad geriau jaustumeis?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

***

Jei nesi tikra (-as), ar galima daryti tai, ką norisi arba nesinori nieko, o yra blogai, menu juostoje dešinėje yra kontaktai, susitarkim dėl konsultacijos ir pakalbėsim.

Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi