Tuščia viltis

Prasidėjus nuvertinimo fazei su narcizu, o iš esmės 90% viso gyvenimo su narcizu ir yra nuvertinimo fazėje, nuolatos lydės toks jausmas, kad reikia dar šiek tiek pasistengti, ir tada vėl santykiai grįš į išsiilgtą pradinę fazę. Kai narcizas nešiojo jus ant rankų, sakė, kad tai – geriausias dalykas, kuris nutiko jam jūsų gyvenime, kai jus dievino ir garbino ir kiekviena diena buvo nuklota širdelėmis kaip kokia Valentino diena.

Narcizai yra labai gudrūs. Ir nors iš esmės jie neprisiima atsakomybės ir neketina keistis, jie kura iliuziją, kad jie irgi dirba prie to, kaip čia pagerinti santykius, kad jie irgi siekia grįžti į tą tą santykių fazę, kai meilė intensyviai žydėjo.

Visas narcizų triukas yra tame, kad iš tiesų jie net neketina prisidėti prie santykių klestėjimo iš savo pusės. Jie mano, kad jie viską daro teisingai. Tai, kad jie rodo pastangas, pvz. eina į porų konsultacijas ar terapijas, yra tik dar vienas jų veiksmas kurti savo teigiamam įvaizdžiui. Nes vien pats faktas, kad jie eina, jau savaime įrodo, kokie jie yra atsidavę sutuoktiniai, “giliai investuojantys į savo šeimos gerovę“. Jie net neketina keistis. Be to, kad taip kuria savo įvaizdį, narcizas iš esmės moka pinigus psichoterapeutui, kad jis sutvarkytų sutuoktinį, kuris nesielgia taip, kaip reikia.

Su terapeutais ar be jų, narcizai labai intensyviai kuria įspūdį, kad jeigu jų partneris tik dar pasistengtų, tai tada jau tikrai santykiai susinormalizuotų. Jie nuolatos kursto viltį savo partneriuose. Momentiniai prašviesėjimai, t.y. kai santykių ciklas trumpam persisuka į sudievinimo fazę (pvz. po to, kai žmona norėjo skirtis, tačiau įkalbėta grįžta namo), prisideda prieš iliuzijos apie galimus gražius santykius kurstymą. Visgi labiausiai narcizo puoselėjama idėja yra “jeigu tik tu labiau pasistengtum“.

Partneris, žinoma, nori tų gerų santykių, kurių skonį dar vis prisimena, tai ir stengiasi. Ir stengiasi, ir stengiasi. Visa esmė yra tame, kad narcizo subtiliai pakurstoma viltis apie gerus santykius yra tuščia. Kad ir kiek partneris besinertų stengdamasis apsikeisti ir prisidėti prie santykių gerovės, realiai jie niekada nepagerės. Tai yra iliuzija, ši viltis yra tuščia.

Narcizui reikia, kad partneris turėtų tokią viltį ir ja tikėtų. Jam reikia, kad partneris stengtųsi ir stengtųsi, o iš tiesų būtų nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Ir vis dar norėtų stengtis. Nes tai yra būsena, kurioje narcizas gali valdyti savo partnerį.

Tuščia viltis palaiko santykius, t.y. nors santykiai ilgai yra netenkinantys, viltis yra ta grandis, dėl kurios partneris netrenkia durimis ir neišeina. Jausmas, kad “jeigu tik aš pasistengčiau“ leidžia narcizui diktuoti sąlygas, į kurią pusę jo partneris turėtų dėti pastangas gerinti savo elgesį. Ir nuolatinis tikslo nepasiekiamumas perša mintį, kad turbūt narcizo partneris yra tas, kuris yra iš esmės nesugebantis pakankamai apsistengti dėl santykių, kad jie būtų geri.

Žinoma, tokia santykių dinamika yra iš visų pusių palanki narcizui. Jis neturi prisiimti atsakomybės už netenkinančius santykius. Tiksliau, santykiai netenkina tik partnerio, o narcizą tenkina, nes jis ir nori išlaikyti savo partnerį nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Toks pastangų nukamuotas partneris neturi jėgų pareikšti savo teises, pareikalauti atsakomybės ir iš narcizo, bet ir neturi jėgų santykiams užbaigti. O tuščia viltis vis išlaiko santykius ir neleidžia jiems savaime nutrūkti.

Be to, narcizas viso šio nesibaigiančio proceso metu išlaiko jo kontrolę. Taip gali tęstis iki begalybės tol, kol narcizas sugeba palaikyti iliuziją, kad gerų santykių viltis yra ne tuščia. Nors ji buvo tuščia nuo pat pradžių. Nes narcizas nesugeba kurti pilnaverčių santykių su kitu sau lygiu žmogumi. Jo pastangos yra nukreiptos kontroliuoti kitą žmogų. O vilties iliuzijos kūrimas yra dar viena iš jo taikomų, ir, deja, puikiai veikiančių taktikų.

4206007028_b41e3a55d7_o

Martin Gommel nuotrauka “Kai guliu mirdamas“ iš Flickr.com

*****

Jeigu įtariate, kad turite reikalų su narcizu, tačiau nesate tikri, galiu padėti pasitikrinti šią versiją. Viršuje dešinėje yra mano kontaktai, susisiekite su manimi dėl konsultacijos.

Tuščia viltis

Kalėdų stebuklo belaukiant

Artėja šv. Kalėdos. Visi verčiamės per galvą ir lakstom streso suriesti. Reikia visur suspėti, nupirkti dovanas, jas supakuoti, o kur dar darbo, vaikų šventiniai renginiai ir neramios mintys: kaip suspėti visur, kur esu pakviesta?… Ir kaip dar susikurti šventinę nuotaiką namuose. Kalėdinių patiekalų receptai, šventiniai rūbai, šukuosenos, staltiesės… oi, o galima kolkas truputį pamiegoti?

Lakstom, ir mintyse karts nuo karto švysteli blanki viltis – juk Kalėdos – stebuklų metas. Tikrai, aš čia taip stengiuosi, stebuklas tikrai laukia manęs.

Bet ateis Kalėdos ir mes vėl drybsosime mišrainių pilnais pilvais prie dar vieno ašaringo filmo per TV. Kuriame stebuklai vyks. O mums norėsis verkti. Gerai, kad žiūrint tokį filmą kaip ir legalu juk.

Fireplace in Rules

Ir taip vėl nukišime stebuklo idėją kažkur po sofa, kartu su nukabintais nuo eglutės blizgančiais žaisliukais.

Viskas čia su tom pasakom ir stebuklais gerai. Tam ir yra Kalėdos, kad bent trumpam atgimtų stebuklo viltis. Svarbiau yra negyventi belieškant pasakos kiekvieną metų dieną.

Nesvajoti apie tai, kaip vieną dieną už lango pasigirs žvengimas, o žiū – princas prie stulpo baltą arklį riša. Ir atjojo jis ne pas kaimynką Svetą, o pas mane. Žinoma.

prince_joseph_poniatowski_standing_by_a_horse

Ką, ne tokio tikėjotės? Princas Jozefas Ponetovskis prie savo žirgo. Ši ir kitos iliustracijos iš Wickimedia

Daugybė žmonių, ir ne tik moterų, nuolatos gyvena laukdami gelbėtojo. To, kuris įžengęs į jų gyvenimą, staiga pavers jį pasaka iš televizoriaus. Jei žiema – tai kaip iš kalėdinių filmų. O jei vasara, tai bent kaip iš Gelbėtojų serialo.

Pamela Anderson iš serialo “Gelbėtojai“. Ir ji nori tavęs. (Palauk, o pas ją ant papų tikrai kopūstai?! Blem, kažkaip per žemiškai čia)

pamela_anderson_2_croppedKažkada vaikystėje negavę to jausmo,  kad priklausome ir esame laukiami bei mylimi, kad esame svarbūs, kad esame priimti šiame pasaulyje ir reikalingi, paauglystėje pamanėme – pagaliau supratau… Kai bus jis (arba ji), tas vienintelis ar vienintelė, tada bus viskas kitaip.

Tai viskas aišku – beliko tik jo ir laukti. Kol jo nėra, taigi normalu, kad gyvenimas šūdinas. Juk JO nėra!!!

 

O va kai atjos, taigi viskas bus gerai. Iš to jį ir pažinsiu, kad staiga viskas mano gyvenime taps gerai!

Blogiausia, kad taip ir būna. Bet gana trumpą laiką. Tie princai pasirodo ir apsvaigina mus taip, kad daugiau niekada nepamiršime. Tik va, kaina, kurią susimokėjome už trumpą romaną su karaliaus sūnumi, yra didelė. Nes gyvenam demokratijoje, o princo tai norisi. Tai ir kaina didelė už tai, ko nėra. Ekonomikos dėsniai, gerbiamieji.

Paauglystėje netyčia atrastas žinojimas apie “kitą pusę“ yra tiesiog iliuzija, vidinė stebuklinė pasaka, kuri padėjo išgyventi tada. Kai jautėmės, kad esame ne čia, kur turime būti, kai nebuvome priimti ten, kur buvome. Ta pasaka padėjo išgyventi tuomet. Nes suteikė viltį.

Deja, ta iliuzija atrodė tokia tikra, tokia ryški ir aiški, kad ėmėme ir patikėjome ja kaip realybe. Ir suaugę daugybė žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, tebegyvena laukdami savo herojaus. Superžmogaus. Ar superžmogės.

Ir tada, tada! Gyvenimas nebebus nuobodus, gyvenimas nebeatrodys beprasmiškas, aš nebebūsiu liūdnas ir depresuotas, aš neslankiosiu iš kampo į kampą ar nespoksosiu dienų dienomis į šviečiančią dėžę. Tada aš būsiu linksmas, jausiuosi užpildytas iš vidaus, tada aš būsiu džiaugsmingas ir gyvenimas man atrodys prasmingas. Tada, tada!…

Nelauk princo ar princesės. Pagalvok, kas šiandien priverčia tavo širdį plakti karščiau? Nuo ko paraudonuoja skruostai ir nepastebi, kaip pralekia laikas? Ką darydamas jauti gyvenimo prasmę? Padaryk šiandien tai, ką gali.

Ką gali ten, kur esi. Ką gali su tuo protu ir tuo kūnu, kuriuo esu šiandien. Su tais talentais ir pinigais, kuriuos turi šiandien. Duok giesmės savo širdžiai, priversk ją suspurdėti. Tiesiog pats, be princesės.

O tada ir Stasė su miltuotu žiurstu iš gretimos laiptinės pasirodys visai nieko. Arba Petras.

 

Kalėdų stebuklo belaukiant