Kaip gimsta narcizai?

Prieš kiek laiko sulaukiau nemažai komentarų, nespėjau deramai į kiekvieną atreaguoti. Tad temų rašymui jau turiu nemažai, bet apie viską iš eilės.

Prie šio mano įrašo atsirado komentaras apie tai, ar tokiam asmenybės charakterio susiformavimui, gali turėti įtakos ankstyvesnio gyvenimo raida?

Narsicistinis asmenybės tipas iš esmės nėra nulemtas genetiškai. Na, tam tikros asmens savybės, sustiprinančios šio sutrikimo arba tik tam tikrų savybių pasireiškimą, gali prisidėti. Tarkim, taip liaudy vadinamas “karštas kraujas“, t.y. staigus ir stiprus emocijų sukilimas. Tačiau tai labiau kaip priedas.

Bet vistik narcizai gimsta šeimoje. Mažas, kątik gimęs vaikas yra bejėgė būtybė, kurios išgyvenimas šioje žemėje tiesiogiai priklauso nuo to, kiek tėvai ja rūpinasi. Jei prižiūrės, globos, mylės ir saugos, tuomet kūdikis išgyvens. Jei atstums, paliks, atsisakys prižiūrėti, vaikas paprasčiausiai mirs.

Kiekviename iš mūsų pats stipriausias yra išgyvenimo instinktas. Tad patys mažiausi vaikai padarys viską, kad gautų savo tėvų dėmesio.

Idealiu atveju tėvai, o ypač mama ir ypač pirmaisiais vaiko metais yra visiškai nusireguliavusi savo antenas vaiko dažniu. T.y. reaguoja į kiekvieną jo poreikį ir į jį atliepia. Kai alkanas – pamaitina, pakeičia vystyklus, kai neramus – priglaudžia ir nuramina, kai nori žaisti – pažaidžia ir t.t. Vaikas jaučiasi saugus ir svarbus, ir pirmaisiais savo raidos metais gerai vystosi tiek fizine, tiek emocine prasme.

Tokių idealių vaikysčių neturėjome nei vienas iš mūsų, kaip ir neturėjome idealių mamų. Nes mamos be to, kad turi rūpintis vaiku, nėra atskirtos nuo išorinio pasaulio. Galbūt mama turi dar kelis vaikus, galbūt pradėjo nesutarti su vyru po vaiko gimimo, ji turi susidoroti ir su savo iššūkiais – figūros pokyčiais po gimdymo, nuolatinio budrumo būsena prie mažo vaiko, miego trūkumu ir t.t. ir pan.

Be to, mama galbūt pati turėjo kažkokių ankstesnių problemų, tad greičiausiai jos rodomas dėmesys nebus toks idealus, kaip anksčiau aprašytas. Kažkokie nukrypimai nuo idealiaus prisitaikymo prie vaiko poreikių, nesukelia žalos. Netgi atvirkščiai, jei kars nuo karto mama neprieis prie verkiančio vaikas, vaikas išmoks toleruoti frustraciją, ir žinos, kad galų gale mama vistiek prieis ir nuramins.

Tačiau esant sudėtingesniems atvejams, kai tėvai ilgainiui netenkina esminių mažo vaiko poreikių, tai turi rimtesnes pasekmes. Pavyzdžiui, jei mama ar abu tėvai nuolatos skiria vaikui per mažai dėmesio.

Tačiau jeigu vaikas ima ir padaro kažką ypatingo, kas atkreipia tėvų dėmesį, vaikas trumpam gali pasidžiaugti taip trokštamu dėmesiu. Mažo vaiko smegenys greitai formuojasi ir vaikystėje dedami tiek emociniai, tiek fiziniai smegenų struktūros pagrindai. Jei toks mamos ar abiejų tėvų elgesys sistemingas, vaiko smegenyse tikrąja ta žodžio prasme išsivirina suvokimas: “būk ypatingas ir gausi tėvų meilę“. Kas tuo pačiu reiškia ir – būsi paprastas, neypatingas vaikas – tėvai paliks, atstums ir mirsi. Na, fiziškai greičiausiai vaikas nemirtų, tačiau tai yra būtent mirties baimė, kuri palaiko tokį ryšį su artimiausiais globėjais, ir tuo pačiu su visu pasauliu.

Taip vaikas išmoksta aksčiau ropoti, stovėti, kalbėti, skaityti, skaičiuoti, yra išleidžiamas metais ar dviem anksčiau į mokyklą, kur toliau stebina patenkintus tėvus. Sulaukęs ir susižavėjimo iš tolimesnės aplinkos, kad yra jaunasis genijus, ir toliau patiki savo neeiliniais gabumais.

Jeigu tėvai dar labai kritiškai, atstumiančiai, aršiai reaguoja į nesėkmes, vaikui, augusiam tokioje aplinkoje su kiekvienu kartu tik sutvirtėja įgytas elgesio modelis, ir jis iš visų jėgų vengia parodyti ir pripažinti savo klaidas. Nes jam tai kvepia viso jo gyvenimo žlugimu.

Be to, nuolatinis tėvų emocinis smurtas, dažnai ant vaiko galvos pasipilantys skaudūs kritikos žodžiai, neretai lydimi ir fizinio smurto, vaiko smegenyse taip pat įvirina žinią, kad pasaulis yra atšiauri vieta, kuri žmogus žmogui žvėris ir kur visi tik ir žiūri, kaip vienas kitam pakenkti. Todėl ir suaugęs narcizas yra labai kovingas, agresyvus, nuolatos visur įžiūri didelę grėsmę.

Kilęs iš atšiaurios vaikystės aplinkos, toks vaikas užaugęs iš esmės taiko dvi taktikas kitų žmonių atžvilgiu: kontroliuoti arba sunaikinti. Tuos žmones, kurie pasiduoda jo valdžiai, jis kontroliuoja, o tuos, kurie nepasiduoda, jis siekia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis.

Deja, tokie gyvenimo dėsniai – jei nedirbame su savimi, vaikystėje įgytas traumas persinešame į suaugusiųjų gyvenimą ir toliau gyvename pagal elgesio modelį, kurio pagrindai buvo sudėti tuomet, kai mums buvo 1-3 metukai. Nors esame suaugę ir būtinybės išlaikyti tokį patį elgesį nebėra, nes tikrai nenumirsime, kai padarysime kažką, kas neatitiko tėvų lūkesčių, tačiau smegenyse jau yra užtvirtinti tam tikri specifiniai elgesio modeliai, ir mes toliau ariame tą pačią vagą pagal juos.

Taigi, narcizas dabar privalo visiems, visai visuomenei įrodyti, koks jis nuostabus. Jis negali priimti savęs klystančio, neteisaus, negarbinamo. Visas jo pasaulis sugrius, jeigu taip atsitiks. Todėl kova dėl savo ypatingumo yra kaip kova dėl gyvybės ir savo gyvenimo.

Deja, tiek būdamas vaikas, tiek suaugęs, žmogus negali nuolatos būti tik olimpinis čempionas, tik didžiausios šalies įmonės vadovas, tik šalies prezidentas ir pan. Kaip ir vaikystėje, jei buvo sportininkas, tai negalėdavo tik laimėti visų varžybų arba gauti tik 10 per visą mokyklos laikotarpį. Tad paraleliai su tikslų siekimu, tokie žmonės mokosi ir manipuliavimo taktikų. Tai jiems būtina ne tik tam, kad pasiektų savo tikslų, bet ir tam, kad užmaskuotų savo nesėkmes. Arba ypatingų rezultatų nebuvimą.

Savo viduje narsicistinio tipo asmenybė tebėra tas mažas vaikas, kurio kažkada nepriėmė tėvai. Nepriėmė klystančio, griūnančio, verkiančio, purvino, žodžiu, normalaus netobulo vaiko. Narcizo viduje yra be galo daug skausmo. Ir pykčio savo tėvams, kad jie nemylėjo jo tokio visko, koks jis buvo, kad palaikė tik jo blizgančią pusę.

Reikia pasakyti, kad tėvai, užauginę narcizą, iš tiesų nebuvo kažkokie blogi žmonės. Greičiausiai jie patys augo tokiomis pačiomis sąlygomis. Galbūt jie patys kenčia nuo narsicizmo ir nesuvokia ir nežino, kokį poveikį daro savo vaikui ir jo ateičiai. Jei tėvai patys kenčia nuo narsicizmo, greičiausiai keldami per didelius reikalavimus vaikui ir per skaudžiai atstumdami jį, kai jam nesiseka jų tenkinti, yra daug šansų, kad jie irgi išaugins narcizą. Taip išeina, kad vis dėlto narsicizmas perduodamas iš kartos į kartą, tačiau ne genetiškai, o per elgesį, kylantį iš vaikystės traumų. Kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Tėvai nebūtinai turi būti narcizai. Galėjo būti tiesiog labai atšiaurios gyvenimo sąlygos, kaip kad tame pačiame komentare minėta tremtis su visomis pasekmėmis – nesaugumu, mirtingumu, kova dėl fizinio išgyvenimo. Tokiomis sąlygomis net nebūdami narcizai tėvai turi pajungti visas savo fizines ir psichines galias elementariam fiziniam išgyvenimui, apie vaiko emocinius poreikius jie nebeturi jėgų ir galimybių susimąstyti. Net jei normaliomis sąlygomis jie būtų buvę nuostabūs, mylintys tėvai, kurie išaugintų brandžią ir emociskai stabilią asmenybę.

Gali būti situacija, kai vaikas kenčia nuo kažkokių nenustatytų fizinių kančių, skausmų, nuolatos klykia, ir mama, nebegalėdama jo nuraminti, išsigąsta, kad ji yra bloga mama, pradeda to vaiko vengti. Taip susiardo natūralus ryšys tarp vaiko ir mamos.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Vis dėlto išorėje ir veiksmais narsicistinė asmenybė padarys viską, kad tas mažas verkiantis vaikas nebūtų matomas. Nes jam tai reiškia pralaimėjimą ir jo vidinio pasaulio krachą. Tad toks žmogus yra iš tiesų vargšas ir nukentėjęs, tačiau jis yra pavojingas, ir jo reikia saugotis.

Kaip gimsta narcizai?